Europos sąjungos teisės pagrindai
5 (100%) 1 vote

Europos sąjungos teisės pagrindai

1121314151617181

Pokario integracijos Europoje istorija

Istorinės prielaidos sąlygojusios Europos Anglies ir plieno, Europos ekonominės ir Europos Bendrijų sukūrimą:

ü II –ojo Pasaulinio karo pamokos, kurios parodė prie kokių baisių pasekmių gali privesti susiskaldymas. Populiarios pacifistinės idėjos, vyravo pacifistiniai, federalistiniai judėjimai. Šalininkai palaikė idėjas, kad taika gali būti užtikrinta per visuomeninį bendradarbiavimą.

ü Grėsmė iš komunistinės Tarybų Sąjungos, santykių aštrėjimas tarp Rytų ir Vakarų. 1948 m. „Briuselio paktas“ tarp Beneliukso šalių ir Prancūzijos, kuris numatė priemones bendros gynybos sistemos formavime. Jo pagrindu buvo steigiama NATO, VES.

ü Integracijos proceso prielaidos: 1947 m. JAV prezidentas pareiškė, kad rems demokratines Europos valstybes. Tai atsispindėjo Maršalo plane, kuris rėmėsi daugiašaliais mechanizmais, t.y. šalys norėdamos gauti pagalbą turėjo glaudžiai bendradarbiauti. 1948 m. 16 valstybių įsteigė Europos ekonominio bendradarbiavimo organizaciją (EEBO). Buvo siūloma ir Rytų valstybėms, bet jos to atsisakė. Vėliau ši organizacija neišvystė savo veiklos, bet jos pagrindu buvo įsteigta Ekonominio bendradarbiavimo vystymosi organizacija (OECD), kuri funkcionuoja ir dabar, ir yra pasaulinio pobūdžio organizacija.

ü Ekonominės prielaidos ir materialios bazės kūrimas – didėjanti prekybos apyvarta, korporacijų steigimas, būtinybė harmonizuoti ekonominius standartus, derinti politiką prekybos srityse, nes valstybės tik bendradarbiaudamos galėjo nugalėti kontrabandą.

Impulsas ES sukūrimui buvo 1946 m. Ciuriche pasakyta Čerčilio kalba. Jis buvo Europos vienijimosi šalininkas, norėjęs sukurti kažką panašaus į JAV.

Kertinis pirmosios bendrijos akmuo buvo 1950 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministro Šumano deklaracija (Šumano planas): ”Prancūzija yra pasirengusi vykdyti bendrą politiką su Vokietija plieno ir anglių pramonės srityje. Ši deklaracija davė postūmį dėl bendrijos šioje srityje steigimo.

1951 m. pasirašyta sutartis dėl anglių ir plieno, kuris įsigaliojo 1952 m. Šią sutartį pasirašė Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas. Jos tikslas – sukurti bendrą rinką anglių ir plieno srityje.

Buvo pasiūlyta sukurti vieningą ES (Pleveno planas) dėl gamybos. Buvo pasirašyta EB steigimo gamybos sutartis, tačiau Prancūzijai nepasirašius ji neįsigaliojo.

1955 m. konferencijoje, kuri vyko Italijoje, buvo nuspręsta ir toliau eiti ekonominės integracijos keliu. Buvo nuspręsta steigti bendro pobūdžio bendriją ir specialią bendriją atomo energijos sritį.

1957 m. pasirašytas sutartis dėl Europos ekonominės bendrijos steigimo ir tą pačią dieną pasirašyta sutartis dėl Europos atominės energijos steigimo.

Europos ekonominės bendrijos (Romos sutartis) įsigaliojo 1958 m. Šias abi bendrijas įsteigė tos pačios valstybės.

Bendrijų struktūrą buvo panaši. 1965 m. minėtos valstybės pasirašė sujungimo sutartį, kuri numatė vieningą valstybės institucinę sistemą, bet jų nesujungė į vieną.

Valstybių narių skaičių didėjimas EB:

1. 1973 m. – D. Britanija, Airija, Danija.

2. 1981 m. – Graikija.

3. 1986 m. – Ispanija, Portugalija.

4. 19995 m. – Austrija, Suomija, Švedija.

5. 2004 m. – Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Slovėnija, Malta, Čekija, Serbija.

Sutartys:

1. Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis (EAPB). Jis pasirašyta 1951 04 18 Paryžiuje, įsigaliojo 1952 07 25. Buvo numatytas sutarties galiojimo terminas, t.y. 50 m. nuo įsigaliojimo dienos. Tačiau jai pasibaigus, ji automatiškai buvo pratęsta. Ji buvo pirmasis Europos integraciją įteisinantis dokumentas. Šia sutartimi pirmą kartą Europos istorijoje suverenios valstybės įsteigė tarptautinę organizaciją, kurios institucijoms anglių ir plieno pramonės administravimo srityse buvo suteikti viršvalstybiniai įgaliojimai. Anglių ir plieno rinkos administravimas perduotas naujo tipo jokiai vyriausybei nepavaldžių tarptautinių tarnautojų sudarytai institucijai – vyriausiajai valdybai. Sutartimi įsteigtos dar 3 pagrindinės institucijos: taryba tapo svarbiausia valstybių narių vyriausybių atstovė, parlamentinė asamblėja (vėliau virtusi Europos parlamentu) – konsultacine institucija, o teisingumo teismas – sutarčių aiškinimo ir ginčų sprendimo institucija. Šios bendrijos įsteigimas padidino anglių gavybą ir plieno gamybą, tačiau paaiškėjo, kad neįmanoma bendros rinkos sukurti tik viename ekonomikos sektoriuje atskyrus jį nuo kitų šakų. Dėl to integracija buvo plečiama ir įkurtos dar dvi bendrijos.

2. 1957 m. buvo įsteigtos dar 2 bendrijos – Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energetikos bendrija (EAEB). Joms buvo pritaikyta jau EAPB aprobuota institucinė struktūra. Kiekvienai bendrijai iš nepriklausomų tarptautinių tarnautojų buvo sudarytos atskiros komisijos, t.y. EAPB vyriausios valdybos atitikmuo ir ministrų tarybos. Tuo tarpu EAPB asamblėjos ir teisingumo teismo kompetencija buvo išplėsta ir pritaikyta abiem naujom bendrijom. Vėliau buvo nutarta sujungti visų 3 bendrijų institucines struktūras. Nors kiekvienos bendrijos reikalus tvarkė bendros institucijos, kiekviena jų išlaikė J.A. statusą ir tam tikrą autonomiją. Todėl svarbiausi dokumentai pasirašomi ne vienos EB, bet
kurios nors atskiros bendrijos ar visų 3 bendrijų vardu.

3. Romos sutartis – tai EEB steigimo sutartis. 1957 03 25 Romoje ją pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, VFR. Tą pačią dieną pasirašyta ir Euroatom bendrijos steigimo sutartis. Todėl kartais šios dvi sutartys vadinamos Romos sutartimis. Tačiau kai sutarties terminas vartojamas vienaskaitoje, turima omeny EEB steigimo sutartį. Šios sutartys įsigaliojo 1958 01 01. Romos sutarties ištakos siekia 1952 -1953 m., kai tuometinis Nyderlandų užsienio reikalų ministras Johanas Wilemas Bejenas pateikė pasiūlymus dėl bendros Europos rinkos. EEB steigimo sutarties preambulėje numatyta, kad šalys apsisprendžia „padėti pamatus vis glaudesnei Europos tautų sąjungai“, kad „svarbiausias jų siekis norint gerinti savo tautų gyvenimo ir darbo sąlygas„ ir kad jos kviečia kitas Europos tautas pritariančias jų idealams paremti jų pastangas“. Ši sutartis numatė sukurti bendrą rinką, kurioje laisvai juda prekės, žmonės, paslaugos ir kapitalas ir nustatė jos įgyvendinimo etapus, t.y. pereinamuosius laikotarpius. Buvo numatyta bendra prekybos politika, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos srityse, TA suderinimas ir ekonominės politikos derinimas. Pagal Romos sutartį įsteigtos pagrindinės institucijos: asamblėja, taryba, komisija, teisingumo teismas. Romos sutartis ne kartą buvo keista ir papildyta. Ją pataisė ir papildė suvestinis Europos aktas, Mastrichto ir Amsterdamo sutartys. Mastrichto sutartis pakeitė ir pačios EEB pavadinimą. Nuo 1993 11 01 EEB vadinama EB. Buvo pakeistas ir oficialus Romos sutarties pavadinimas. Ji oficialiai vadinama EB steigimo sutartimi.

4. Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutartis (EAEB). Euroatomas – tai EAEB viena iš 3 EB. Ji numatė sudaryti „sąlygas, būtinas atominiai pramonei skubiai kurti ir plėtoti, sekant ankstesnių bendrijų (buvo įkurtos analogiškos institucijos: komisija ir taryba, o asamblėja ir teisingumo teismas buvo bendros institucijos visom bendrijom. Euroatomo kompetencija – taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias Euroatomo tikslas turėjo užtikrinti visiems bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės įrangos reikalingos atominei energetikai plėtoti ir atominių medžiagų tiekimą. Euroatomui pavesta kontroliuoti Civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, nustatyti saugumo normatyvus. Pagal 1968 m. atominio ginklo neplatinimo sutartis – Euroatomas atsako už būtinas saugumo priemones bendrijoje, teikia techninę paramą besivystančiom šalims. Euroatomo steigimo sutartimi įkurtas jungtinis tyrimų centras, kurį sudaro 9 atskiri institutai, veikiantys Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje. Ilgą laiką Euroatomas dėmesį skyrė atominės energetikos plėtrai, tačiau pastaraisiais metais ypač po Čarnobilio katastrofos jis vis labiau krypsta į aplinkosaugą, žmonių saugumą ir visa apimančias Europos atominio saugumo politikos kūrimą. Kai kurios Euroatomo valstybės ketina ateityje atsisakyti atominėse energetikos.

5. Sujungimo sutartis – tai EB bendros tarybos r komisijos įsteigimo sutartis, kuri pasirašyta 1965 04 08 Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir VFR atstovai. Sutartis įsigaliojo 1967 07 29. Siekiant koordinuoti anksčiau minėtų bendrijų veiklą šia sutartimi numatyta, kad jos turės vieną tarybą ir vieną komisiją. Buvo numatytas bendras bendrijų biudžetas ir bendri institucijų finansavimo būdai.

Integracijos sąvoka ir forma

Integracija pradžioje buvo naudojama techniniuose moksluose, o visuomeniniuose moksluose tik nuo XX a. Europos integracija – tai Europos valstybių ekonominio ir politinio jungimosi procesas. Europos ekonominė integracija – tai valstybių apjungimas ūkio srityje ūkio tikslams, sukurti ūkiniam bendrumui. Integracija – tarptautinis žodis, lot. INTEGRATIO – atnaujinimas atstatymas; integracija suprantama kaip valstybių bendradarbiavimas pagal suderintą tarpvalstybinę politiką.

Mastrichto ir Amsterdamo sutartys

EB iki 1993 m., kol įsigaliojo Mastrichto sutartis apibūdino 3 bendrijas. Po Mastrichto sutarties reiškė konkrečiai tik vieną bendriją, t.t. EB.

EEB viena iš 3 bendrijų.

ES – tai ES sutartimi (Mastrichto) įsteigta sąjunga. Ši sutartis pasirašyta Mastrichte 1992 02 07 ir įsigaliojo 1993 11 01. ES – tai sudėtingas junginys, organizacija, reiškiantis naują integracijos laipsnį, remiasi 3 bendrijomis.

1 RAMSTISEAPBEBEUROATOM (EA) 2 RAMSTISBUSPBendros užsienio ir saugumo politikos nuostatos) 3 RAMSTISBTVRS(Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse)POLICIJOS IR TEISMŲ BENDRADARBIAVIMAS B/B

1ramsčio visos 3 bendrijos nebuvo apjungtos į vieną sutartį, liko visos steigimo sutartys su pakeitimais, vadinamos 1 ramsčiu.

2 ramstis sudaro atskirą sutarčių dalį.

3 ramstis – iš šio ramsčio eilė nuostatų susijusių su migracija, vizų klausimais, prieglobsčio politika, teisine pagalba c/b, taip pat policijos ir teismų bendradarbiavimo b/b, Amsterdamo sutartimi perduotos į EB, ES teisė plačiąja prasme – tai visa teisė: 1 ramsčio – 2 ramsčio – 3 ramsčio.

ES sutartis numatė tokius tikslus:

1. skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę bei socialinę pažangą, ypač
kuriant ekonominę ir piniginę sąjungą;

2. tvirtinti sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje;

3. stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą;

4. plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse;

5. išlaikyti teisinės sistemos vientisumą.

ES sutartis nesukūrė naujos sąjungos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (ramsčius). Tai yra viršvalstybiškumo principais grindžiamos EB ir tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu bendras užsienio ir saugumo politikos bei bendradarbiavimo vidaus reikalų ir teisingumo srityse nuostatas.

ES sutartyse pirmą kartą paminėta ES pilietybė. ES pilietybė – teisinis ryšys tarp valstybės narės ir piliečio. ES pilietis yra kiekvienas pilietis turintis valstybės narės pilietybę. Pati ES nesuteikia pilietybės ir neturi teisės tikrinti ar yra ryšys tarp valstybės ir jos piliečių. Kartu išlieka nacionalinė pilietybė, o ES pilietybė tik ją papildo.

ES piliečio teisės:

1. laisvo judėjimo ir apsigyvenimo valstybių narių teritorijoje teisė;

2. teisė į diplomatinę gynybą;

3. teisė kreiptis į ombudsmeną (pareigūnas, nagrinėjantis ES piliečių, institucijų skundus, prašymus dėl administracinių veiksmų);

4. teisė dalyvauti vietos rinkimuose;

5. teisė kreiptis į Europos Parlamentą su peticija;

6. teisė dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose.

Amsterdamo sutartis pasirašyta Amsterdame 1997 10 02, įsigaliojo 1999 05 01. Šią sutartį pasirašė 15 narių valstybių iki paskutinės plėtros. Šia sutartimi įvestos naujos pagrindinės nuostatos:

1. prieglobsčio, vizų, imigracijų ir išorinių sienų kontrolės klausimai, priskirti bendrijos kompetencijai, kaip asmenų judėjimo laisvės dalis;

2. Šengeno sutartis inkorporuota į Europos teisinę sistemą;

3. numatyta sustiprinti policijos ir muitinių teisinį bendradarbiavimą baudžiamųjų reikalų srityje, patikslintos Europos operatyvinės funkcijos;

4. daugiau dėmesio skirta nuostatoms dėl užimtumo ir socialinės politikos koordinavimo;

5. numatytos nuostatos didinančios bendrosios užsienio ir saugumo politikos vykdymo nuoseklumą;

6. išplėstos Europos Parlamento teisės ES TA leidybos procese.

ES teisinė sistema ir teisės šaltiniai

ES teisės sistema kuriama EB steigiamųjų sutarčių pagrindu, aki valstybės narės pardavė dalį savo suverenių teisių. Savo ypatingos teisinės tvarkos būvimas yra vienas skiriamųjų EB tarptautinių organizacijų bruožų.

EB sukūrė savo pačios teisinę sistemą, kuri tapo valstybių narių teisinės sistemos dalimi. Teismas privalo jos laikytis.

Pagrindiniai šaltiniai:

1. TN, kurios yra steigimo sutartyse ir aktuose, kurie jas papildo, pakeičia ar yra priedas (pirminė EB teisė, ją kūrė valstybės narės);

2. visuma TN, kurios sukurtos EB institucijų aktais, sprendimais (antrinė išplėstinė teisė);

3. TN, kurios yra tarptautinėse sutartyse, kurias sudaro bendrija su 3-siomis šalimis ir valstybių narių sutartys su 3-siomis šalimis;

4. bendrieji teisės principai;

5. Europos Teisingumo teismo (ETT) jurisprudencija.

Pirminė teisė

Jai priskiriamos steigimo sutartys (EAP, EEB, EURATOM), šias sutartis papildančios sutartys, kurios papildo ar pakeičia šias steigiamąsias sutartis, eilė sutarčių prijungimo priimant naujas valstybes nares.

Pirminės teisės šaltiniams būdingi požymiai:

1. kad įsigaliotų šie TA būtina, kad jie būtų sudaryti ir ratifikuoti pagal visų valstybių narių reikalavimus. Šiuos TA kaip ir sutartis sudaro valstybės narės;

2. tai aukščiausią galią turintys TA bendrijų sistemoje;

3. jų negalima ginčyti ETT, kuris gali jas aiškinti, jų teisėtumą;

4. jos gali būti pakeistos tik sutartyse nustatyta tvarka (institucijos pačios negali modifikuoti sutarčių; būtina lakytis visų valstybių narių reikalavimų).

KONSTITUCINĖS SUTARTYS:

1. Paryžiaus sutartis – pirmasis Europos integraciją įteisinantis doc. 1951 m.

2. Romos sutartis – EEB steigimo sutartis, 1957 m.

3. Europos atominės energijos bendrijos sutartis (EAEB), 1957 m.

4. Sujungimo sutartis – EB Tarybos ir Komisijos įsteigimo sutartis, kuri suformavo vienodus EB institucijų sistemos pagrindus, pasirašyta 1965 m., įsigaliojo 1967 m.

5. Suvestinis Europos aktas – tai pirmą kartą atliktos nuoseklios EB steigimo sutarčių priežiūros rezultatas, pasirašyta 1986 m., įsigaliojo1987 m.

6. Mastrichto sutartis – tai ES sutartis, kuri sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (ramsčius), pasirašyta 1992 m., įsigaliojo 1993 m.

7. Amsterdamo sutartis – dėl ES sutarties, EB steigimo sutarčių it kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų, pasirašyta 199 m., įsigaliojo 1999 m.

Antrinė teisė

Tai EB kuriama teisė. Tai TA, kurie priimami bendrijos institucijų ir kurie remiasi bendrijų sutarčių nuostatomis.

Antrinės teisės aktų rūšys:

1. reglamentai – tai norminio pobūdžio TA, visuotinai taikom, neapibrėžtas konkretus asmenų ratas, taikomi tiesiogiai, nereikia į nacionalinę teisę įterpiančių TA. Jie privalomi visa savo apimtimi, valstybės narės negali taikyti tik dalies reglamento nuostatų. Jie skelbiami oficialiame leidinyje „OFFICIAL JOURNAL“. Jie įsigalioja nuo tos dienos, kuri nurodyta, arba jei diena nenurodoma, po 20 d. po
– jos privalomos tik tikslo, rezultato, kurį reikia pasiekti atžvilgiu. Valstybės narės turi teisę pasirinkti kokiais būdais šį tikslą įgyvendinti. Dažniausiai jose būna nustatytas terminas. Jos adresuojamos valstybėms narėms, kurios turi imtis nacionalinių įgyvendinimo priemonių.

3. sprendimai – juos gali priimti Taryba, Taryba su Parlamentu, Komisija ir Europos centrinis bankas. Sprendimai gali būti adresuojami tiek valstybėms narėms, tiek piliečiams. Jie panašūs į administracinius TA. Konkretus adresatas ir skiria sprendimą nuo reglamento. Sprendimai nuo reglamentų skiriasi tuo, kad jie suformuoja ne tik tikslą, bet ir priemonę kaip tai padaryti. Nustatomi reikalavimai sprendimų vykdymui.

4. rekomendacijos – jos išreiškia ne tik tam tikros institucijos požiūrį, bet ir patarimus, kaip elgtis. Tai neprivalomasis TA. Ja dažniausiai priima Komisija, rečiau Taryba.

5. nuomonės – jas viena institucija teikia kitai, jos taip pat gali būti adresuojamos valstybėms narėms.

Reglamentai, direktyvos ir sprendimai yra visuotinai privalomi, o nuomonės ir rekomendacijos – rekomendacinio pobūdžio. Rekomendacijų ir nuomonių funkcijos yra EB TA taikymo suvienodinimas.

Tiesioginis ES teisės taikymas

Tai vienas iš pagrindinių ES teisės principų, pagal kurį ES nuostatos gali turėti teisinių padarinių valstybėse narėse, netaikant jokių papildomų įgyvendinimo priemonių.

Nacionalinė ES valstybių administracija turi užtikrinti jų galiojimą. Palyginti su kitomis tarptautinėmis teisės formomis tiesioginis galiojimas kartu su viršenybės principu yra esminiai ES teisės skiriamieji ypatumai.

ES teisė ima išsyk veikti nacionalinėje teisėje ir tampa neatskiriama jos dalimi. Tiesioginis taikymas garantuoja vienodą ES TA taikymą visose valstybėse narėse. Asmenys bei valstybės narės tampa ES teisės subjektais. Tiesioginis taikymas didina asmenų teisinę apsaugą, jų garantijas, nes užtikrina galimybę kreiptis į nacionalinius teismus tais klausimais, kuriuos reglamentuoja ES teisė.

ES teisės viršenybė

Europos šalių integracijos į ES procese didelis dėmesys jos teisės sistemos derinimui su EB teisėm. Tačiau šis procesas neapsiriboja vien atskirų EB TN perėmimu, jų įgyvendinimu nacionalinėje teisėje.

Šaliai tapus RS nare EB teisė taip pat taps ir jos teisės sistemos dalimi. Todėl tenka perimti ne tik pačias TN, bet ir jų veikimo ir taikymo principus.

EB teisė pasižymi tam tikru savitumu, kurį nulemia jos teisės šaltinių, TN kuriančių institucijų bei TN priėmimų procedūrų specifika, taip pat pačių TN veikimo ir taikymo specifiniai principai.

Vienas iš pagrindinių EB teisės principų – jos viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principas išvystytas EBTT.

EB ir jų pagrindu įsteigta ES pagal savo pobūdį yra neturinti precedento viršnacionalinė organizacija, todėl ir jos sukurta teisės sistema iš esmės skiriasi tiek nuo nacionalinės teisės sistemos, tiek nuo universaliųjų tarptautinių organizacijų, kuriamos teisės sistemos, tiek nuo tarptautinės teisės sistemos.

Kaip pripažinta teisininkų bei ETT išplėtotoje praktikoje bei atsižvelgiant į charakteristiką, kurią šiai sistemai suteikė steigiamosios sutartys, ES teisę sudaro „SUI GENERIS“ teisės sistema, t.y. savarankiška teisės sistema, turinti tik jai būdingų savybių. Svarbūs EB ypatumai teisės yra jos viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ir tiesioginis galiojimas visose valstybėse narėse.

Viršenybė vienas iš pagrindinių ES teisės principų, pagal kurį, jei iškyla prieštaravimas tarp ES teisės ir nacionalinės teisės, galioja ES teisė. Viršenybės principas taikomas nuosekliai visai ES teisei, t.y. tiek pirminiai, tiek antriniai teisei. ES teisei viršenybė tenka nepriklausomai nuo to, kuris TA nacionalinis ar ES buvo priimtas vėliau.

Viršenybės principas (pirmenybės principas) įtvirtino ir išplėtojo ETT, konstatavęs, kad nacionalinės teisės nuostatos negali paneigti teisės sistemos, kylančios iš EB steigimo sutarties. Šis principinis teiginys grindžiamas argumentais:

1. steigimo sutartys ir jų pagrindu kuriama teisės sistema yra savarankiškas ypatingo pobūdžio teisės šaltinis;

2. visos valstybės narės priima šią sistemą abipusiškumo pagrindu;

3. nacionalinis suverenitetas yra ribojamas dėl dalies galių perleidimo bendrijai;

4. prieštaraujančios vienašališkos nacionalinės priemonės keltų pavojų vienodam Europos teisės taikymui ir jos integralumui.

ETT nustatė, kad ES teisė visoje teritorijoje turi būti taikoma vienodai. Kai ETT nusprendžia, kad nacionalinės TA prieštarauja ES teisei, jis išsyk netenka galios. Jį draudžiama toliau taikyti ir valstybės narės privalo tokį įst. panaikinti ar pakeisti. ES teisės negali paneigti jokios nacionalinės teisės priemonės, pvz., rėmimasis Konstitucine teise.

ES teisės teisėtumas ir galiojimas gali būti aiškinami tik pačios ES teisės priemonėmis ir tik pačios ES kontekste. Tačiau viršenybės principas nėra absoliutus. Viršenybę ES teisė turi tik tose srityse, kurios yra bendrijų reglamentavimo srityse.

Viršenybės principas nereiškia, kad nacionalinės TA automatiškai tampa negaliojantys. Valstybės narės pačios turi panaikinti ar pakeisti prieštaraujančius TA. Taip pat svarbus vaidmuo tenka nacionaliniams teismams , netaikant
prieštaraujančių TA.

Viršenybės principas turi įtakos TA leidybos srityse, t.y. užkerta kelią su bendrijų nesuderinamų TA naujų priėmimų.

Viršenybės principas Lietuvos teisės sistemoje

1995 0612 buvo pasirašyta Europos (asociacijos) sutartis įsigaliojusi 1998 02 01. Šios sutarties preambulėje buvo deklaruotas Lietuvos siekis tapti ES valstybe nare. Šia sutartimi prasidėjo Lietuvos integracijos procesas, buvo pradėti spręsti Konstitucinio pobūdžio klausimai. Atsižvelgiant į LR K 138 str. 3 d. ir Konstitucinio teismo praktiką, galima konstatuoti, kad Lietuva pasirinko monistinę tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio doktriną be to LR tarptautinių sutarčių įst. 11 str. 2 d. įtvirtina ratifikuotų tarptautinių sutarčių viršenybę tiek sutarties įsigaliojimo, tiek ir po priimtų įst. atžvilgiu.

ES institucijos

1. Europos viršūnių taryba – tai ES valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas turintis aukščiausią politinės ES vadovybės statusą. Šios institucijos funkcijos – sprendžiant pačius svarbiausius klausimus – priima politinius sprendimus, tvirtina parengtus susitarimus dokumentais, nubrėžia pagrindine kitų institucijų veiklos gaires. Sudėtis: faktiniai valstybių lyderiai, komisijos, pirmininkas ir vienas jo pavaduotojų, svečio teisėmis – Europos Parlamento pirmininkas. Kadencijos laikas – susitikimai vyksta 2 kartus per metus. Darbo vieta – ES pirmininkaujančioje šalyje.

2. Europos Taryba – tai pagrindinė ES institucija, vykdanti ES įst. leidimo funkciją. Funkcijos tikslai: tarybai priklauso galutinio sprendimo dėl visose ES valstybėse privalomų TA priėmimo, taip pat Taryba užtikrina bendrą ES veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą, bendros užsienio ir saugumo politikos bei teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Sudėtis: kiekvienos valstybės narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo valstybės narės atstovauja skirtingų sričių ministrai. Kadencijos: susitikimai vyksta kas mėnesį. Darbo vieta – Briuselis, išskyrus balandį, birželį ir spalį – kuomet susitikimų vieta tampa Europos centras – Liuksemburgas.

3. Europos Komisija – tai pagrindinė ES institucija, atliekanti vykdomosios valdžios funkcijas ir atsakinga už E politikos įgyvendinimą. Funkcijos, tikslai: inicijuoja ES politika ir atstovauja bendrus ES interesus, taip pat prižiūri ES sutarčių laikymąsi visose valstybėse narėse bei jos principų ir straipsnių efektyvų įgyvendinimą, taip pat įgyvendina ES politiką ir veda tarptautinės prekybos ir bendradarbiavimo derybas. Sudėtis: Komisijos nariai vadovauja 25 generaliniams direktoriams ir 10-čaii tarnybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. Komisijos laikas – 5 m. Darbo vieta – Briuselis.

4. Europos Parlamentas – tai pagrindinė ES institucija, susidedanti iš ES valstybių piliečių išrinktų atstovų, kurių pagrindinis tikslas atstovauti ES piliečių interesus. Funkcijos, tikslai: remdamasis 4 institucijų priėmimo procedūromis dalyvauja įst. leidimo srityje, taip pat tvirtina ir kontroliuoja biudžetą bei kontroliuoja vykdomąją valdžią. Sudėtis: parlamento nariai renkami tiesioginiais visuotiniais rinkimaisi iš 25 valstybių narių piliečių. Kadencija – 5 m. Darbo vieta – Liuksemburgas (sekretoriatas), Strasbūras (kasmėnesiniai sesijų posėdžiai), Briuselis (papildomi plenariniai posėdžiai, parlamento komiteto posėdžiai.

5. Europos Teisingumo teismas – tai pagrindinė ES institucija, aiškinanti ES TA ir sprendžianti ginčus dėl ES sutarčių vykdymo ir laikymosi. Funkcijos, tikslai: užtikrinti, kad bendrijos TA interpretavimas ir įgyvendinimas neprieštarautų EB įsteigimo sutartims. Sudėtis: tesiėjai skiriami bendru valstybių narių susitarimu, taip pat generaliniai advokatai. Kadencija – 6 m., kas 3 m. pusė teisėjų skiriama iš naujo. Darbo vieta – Liuksemburgas.

6. Audito Rūmai – tai pagrindinė ES institucija, prižiūrinti ES lėšų panaudojimą. Sudėtis: iš visų valstybių narių po vieną narį. Funkcijos, tikslai: kontroliuoti visų ES institucijų bei organizacijų finansų veiklą, kontroliuoti ES biudžetą, visas ES pajamas ir išlaidas, kontroliuoti rengiant naują ES biudžeto projektą, TA projektus, nustatant ES politikos įgyvendinimo finansinius instrumentus. Kadencija – 6 m. Darbo vieta – Liuksemburgas.

7. Europos centrinis bankas – tai institucija, atsakinga už ES bendros pinigų politikos vykdymą. Funkcijos, tikslai: palaikyti bendrą ES piniginio vieneto – euro stabilumą, vykdyti ES politiką, garantuoti kainų stabilumą. Sudėtis: valdytojų taryba (visi nacionalinių, centrinių bankų valdytojai ir valdybos nariai), valdyba (banko pirmininkas, jo pavaduotojas ir 4 nariai), bendroji taryba (pirmininkas ir jo pavaduotojas ir ES nacionalinių, centrinių bankų valdybų pirmininkai). Kadencija – 8 m. Darbo vieta – Frankfurtas prie Maino.

8. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas – tai ES konsultacinė institucija, ES lygmeniu atstovaujanti svarbiausioms interesų grupėms ir teikianti konsultacijas kitoms ES institucijoms. Funkcijos, tikslai: ES lygmeniu atstovauti svarbiausioms interesų grupėms (darbdaviams, profesinėms sąjungoms ir pan.) ir teikti konsultacijas pagrindinėms sprendimus priimančioms institucijoms. Sudėtis: komiteto nariai
atrenkami iš darbdavių, samdomų darbuotojų bei įvairių interesų grupių. Kadencija – 4 m. Darbo vieta – Briuselis.

9. Europos investicinis bankas – tai autonomiška ES finansinė institucija, finansuojanti ilgalaikius kapitalo investavimo projektus, siekiant užtikrinti subalansuotą ES ekonomikos plėtrą ir integraciją. Funkcijos, tikslai: rūpinasi ES plėtojimu ir integracija, finansuoja investicinius projektus, teikia kreditus mažiau išsivysčiusiems regionams plėtoti. Sudėtis: valdytojų taryba ( sudaro po vieną ES valstybės narės atstovą) ir direktorių taryba (banko pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir valstybių atstovai). Kadencija – 5 m. Darbo vieta – Liuksemburgas.

10. Pirmosios instancijos teismas – tai ES institucija, įkurta siekiant sumažinti darbo apimtį Europos Tarybos teisme. Funkcijos, tikslai: nagrinėja ginčus tarp komisijos ir asmenų, tarp verslo įmonių, taip pat ginčus su komisija 1952 m. įsigaliojusią EAPB steigimo sutartį, taip pat sprendžia administracinius nesutarimus tarp bendrijos ir jos įstaigų darbuotojų. Sudėtis: iš 15 teisėjų. Kadencija – 6 m. Darbo vieta – Liuksemburgas.

11. Regionų komitetas – tai konsultacinė ES institucija, turinti užtikrinti regioninius ir vietos valdžios struktūrų interesų atstovavimą ir jų įtaką integracijos procesui. Funkcijos, tikslai: atsako už informacijos, konsultacijos ir rekomendacijos teikimą kitoms ES institucijoms (švietimo ir jaunimo veikla, kultūra, sveikatos apsauga, ekonominiai ir socialiniai klausimai), išsakant vietos ir regionų valdžios nuomonę dėl ES siūlymų informuojant savo piliečius apie Europos integracijos procesus. Sudėtis: valstybių narių atstovai, atstovaujantys regionų interesus. Šitam komitetui vadovauja prezidiumas. Kadencija – 4 m. Darbo vieta – Briuselis.

12. Ombudsmenas – tai Europos Parlamento skiriamas ES pareigūnas, kurio užduotis nagrinėti skundu dėl ES institucijų veiksmų. Funkcijos, tikslai: priima ES piliečių arba kiekvieno F.A. ar J.A. skundus dėl netinkamo administravimo atvejų ES institucijose ar įstaigose; atlieka tyrimus dėl tokių skundų. Sudėtis: Europos Parlamento skiriamas pareigūnas. Kadencija – 5 m. Darbo vieta – Strasbūras.

ES institucijos

Europos Komisija (EK) – tai vykdančioji ES institucija. Komisijos ir komisarų kadencijos laikas – 5 m. Paprastai EK susitinka kartą per savaitę, tačiau kartais priklausomai nuo situacijos gali būti šaukiamos ir specialios sesijos. Susitikimų metu kiekvienas komisaras pristato savo srities klausimą. Sprendimas priimamas balsų dauguma. Priimtas sprendimas tampa EK politika, tuomet sprendimą remia visi komisijos nariai.

Komisijos pirmininką bendru susitarimu renka valstybių narių vyriausybės. Naujo komisijos pirmininko kandidatūrai turi pritarti Europos Parlamentas (EP). Komisijos pirmininko vieta laikoma viena svarbiausių pozicijų ES, todėl pirmininko paskyrimo neretai vyksta ginčai, o pati procedūra dažnai užtrunka. EK nariu tampa visų ES valstybių narių atstovai (LT – D. Grybauskaitė). Patvirtintus EK narius, EP neturi teisės atšaukti vieną ar kelis jos narius. Tačiau EP gali pareikšti nepasitikėjimą EK. Tokiu atveju EK privalo atsistatydinti. Komisijos narius gali atstovauti Europos Teisingumo teismas (ETT).

EK sudaro 25 generaliniai direktoratai ir 10 tarybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. Generaliniams direktoriams vadovauja valstybių narių deleguojami komisarai (kaip ministras Vyriausybei). Komisarai atsakingi EK pirmininkui.

EK atlieka 3 pagrindines funkcijas:

1. įstatymų inicijavimo funkcija; dėl Romos sutartyje numatytos teisės inicijuoti įstatymus EK turi teisę siūlyti naujus TA Siūlymą apsprendžia EK supratimas to, kas yra tuo metu reikalaujama sąjungai ir jos piliečiams. Siūlymai liečia tokius svarbiausias ES sritis, kaip prekyba, industrija, soc. politika, žemės ūkis, aplinkos apsauga, regioninis vystymas ir pan. EK pateikus siūlymą Tarybai bei EP prasideda konsultacijos bei bendras darbas. EK pritarus Taryba gali daryti korektyvas siūlyme, remiantis kvalifikuotos balsų daugumos balsavimu (jei EK nesutinka tuomet reikia vienbalsio Tarybos narių balsavimo). EP nuomonė siūlymo atveju yra svarbi, todėl EK turi į ją atsižvelgti.

2. ES sutarčių vykdymo priežiūra. EK prižiūri ES sutarčių laikymąsi visose valstybėse narėse bei jos principų ir straipsnių efektyvų įgyvendinimą. EK pagrindinis uždavinys – užtikrinti nustatytų ES tikslų pasiekimų. EK gali imtis teisinių priemonių prieš tas valstybes nares ar atstovus, kurie pažeidžia ES teisę; gali perduoti bylą ETT. EK matydama pažeidimus konkurencijos srityje turi teisę vetuoti nacionalinių vyriausybių skiriamas subsidijas industrijos atstovams. Gali skirti pinigines baudas viešojo ir privataus sektoriaus atstovams.

3. ES politikos įgyvendinimas. EK įgyvendina sąjungos politiką ir veda tarptautines prekybos ir bendradarbiavimo derybas. Viena iš EK vykdomosios valdžios funkcijų yra ES biudžeto įgyvendinimo vykdymas bei struktūrinių fondų priežiūra, kurių pagrindinis tikslas – mažinti ekonominius skirtumus tarp ekonomiškai pažengusių ir skurdesnių sąjungos regionų.

EK dalys: EK galių ribas aiškiai apibrėžta. Įst. leidybos teisė priklauso Tarybai bei EP.

EK turi teisę inicijuoti įst., tačiau ji nepriima svarbiausių sprendimų ES
principų srityse.

Europos Taryba (ET) – tai ES sprendimų priėmimo institucija, priimanti svarbiausius ES TA. Sudėtis – ET sudaro kiekvienos valstybės narės įgaliojimus turintys ministrai, priklausomai nuo darbotvarkių klausimo valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai. Dėl šios priežasties ET vadinama ministrų taryba.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4510 žodžiai iš 8988 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.