Europos sąjungos teisės sistema
5 (100%) 1 vote

Europos sąjungos teisės sistema

112131

TURINYS

I. Europos Sąjungos teisės sistema……………………………………………………………………………………………….3

1.1 Pirminė teisė…………………………………………………………………………………………………………………………….3

1.2 Antrinė teisė……………………………………………………………………………………………………………………….6

1.3 Veiksmingumo principas……………………………………………………………………………………………8

2. Valstybių narių atsakomybė už ES teisės pažeidimus…………………………………………………………..9

3. Bendrieji teisės principai…………………………………………………………………………………………………………..10

3.1 Europos sąjungos teisė: pristatymas……………………………………………………………………………………………..10

I. Europos Sąjungos teisės sistema

Europos Sąjungos taisės prigimtis ir pagrindinės šaknys. ES teisės sistema kuriama EB steigiamųjų sutarčių pagrindu, kai valstybės-narės perdavė dalį savo suverenių teisių. Savo ypatingos teisinės tvarkos buvimas yra vienas skiriamųjų EB ir tarptautinių organizacijų bruožų. EB sukūrė savo pačios teisinę sistemą, kuri tapo valstybių-narių teisinės sistemos dalimi ir teismai privalo jos laikytis.

Pagrindiniai šaltiniai:

• teisės normos, kurios yra steigimo sutartyse ir aktuose, kurie jas papildo, pakeičia arba yra jų priedas. Tai pirminė EB teisė. Ją kūrė valstybės-narės;

• visuma teisės normų, kurios sukurtos EB institucijų aktais, sprendimais. Tai antrinė, išvestinė teisė.

• Teisės normos, kurios yra tarptautinėse sutartyse, kurias sudaro bendrija su trečiosiomis šalimis ir valstybių-narių sutartys su trečiosiomis šalimis.

• Bendrieji teisės principai

• Europos Teisingumo Teismo jurisprudencija.

ES teisės viršenybė. Šis principas reiškia ne tik bendrijų pirminės, bet ir antrinės teisės viršenybę. Viršenybę turi lyginant su visomis vidaus teisės Mormonus, net ir konstitucijomis. Jokie nacionaliniai įstatymai ar administraciniai aktai, priimti vienašališkai, negali panaikinti bendrijos teisės akto galiojimo. Tačiau viršenybės principas nėra absoliutus. Viršenybę ES teisė turi tose srityse, kurios yra Bendrijų reglamentavimo srityse. Viršenybės principas nereiškia, kad nacionalinės teisės aktai automatiškai tampa negaliojantys. Valstybės narės turi panaikinti arba pakeisti prieštaraujančius teisės aktus. Svarbus vaidmuo tenka nacionaliniams teismams netaikant prieštaraujančių teisės aktų. Viršenybės principas turi įtakos teisės aktų leidybos srityje -užkerta kelią su bendrijų nesuderinamų naujų teisės aktų priėmimu.

1.1 Pirminė teisė

Pirminė ir antrinė teisė. Jai priskiriamos steigimo sutartys (EB anglies ir plieno sutartis 1951 m, ir EEB ir Euroatomo sutartis 1957 m.).

Paryžiaus sutartis (Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis). Europos anglių ir plieno bendrija (angl. European Coal and Steel Community, pranc. Communauté européenne du charbon et de l’acier, vok. Europäische Gemeinschaft für Kohle und Stahl) – pirmoji iš Europos Bendrijų, kurios pradėta Europos integracija ilgainiui peraugo į Europos Sąjungą. Ją įkurti paskatino būtinybė pokario metais Vakarų Europoje sutvirtinti susitaikymo procesą ir bendrai prižiūrėti buvusių Antrojo pasaulinio karo priešų, pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos, karo pramonę (anglys ir plienas tuomet buvo pagrindinės strateginės žaliavos, o jų kasyba ir gamyba – svarbiausios pramonės šakos). Kartu buvo tikimasi sukurti bendrą anglių ir plieno rinką ir taip paskatinti ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą, pakelti gyventojų gerovę. Konkretų planą pasiūlė tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas (Robert Schuman). 1950 m. gegužės 9 d. jis perskaitė deklaraciją, paraginusią Prancūziją, Vokietiją ir kitas Vakarų Europos valstybes įsteigti viršvalstybinę instituciją ir pavesti jai administruoti tų valstybių anglių ir plieno pramonę.

Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje (todėl ji dažnai vadinama Paryžiaus sutartimi) pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Sutarties galiojimo terminas – 50 metų nuo įsigaliojimo datos. Sutartis įsigaliojo 1952 m. liepos 25 d., ir jos galiojimas baigsis 2002 m. Sutarties pagrindu ir tapo Šumano planas. Jos preambulėje teigiama, kad šalys nutaria „šimtametes kovas pakeisti esminių interesų suvienijimu“ ir „padėti pamatus institucijoms, kurios nuo šiol kreips bendrą likimą“. Sutartis numatė sukurti anglių ir plieno bendrąją rinką, joje panaikinti muitus ir rinkliavas, turinčias lygiavertį poveikį, taip pat kiekybinius prekybos apribojimus.

Paryžiaus sutartis buvo pirmasis Europos integraciją įteisinantis dokumentas. Šia sutartimi pirmą kartą Europos istorijoje suverenios valstybės įsteigė tarptautinę organizaciją, kurios institucijoms anglių ir plieno pramonės administravimo srityje buvo suteikti
viršvalstybiniai įgaliojimai. Anglių ir plieno rinkos administravimas perduotas naujo tipo iš jokiai vyriausybei nepavaldžių tarptautinių tarnautojų sudarytai institucijai – Vyriausiajai valdybai (angl. High Authorithy, pranc. Haute autorité, vok. Hohe Behörde). Sutartimi taip pat buvo įsteigtos dar trys pagrindinės EAPB institucijos: Taryba tapo svarbiausia valstybių narių vyriausybių atstovybe, parlamentinė Asamblėja (vėliau virtusi Europos Parlamentu) – konsultacine institucija, o Teisingumo Teismas – sutarčių aiškinimo ir ginčų sprendimo institucija. EAPB buveine tapo Liuksemburgas.

EAPB pradėjus veikti pavyko palyginti greitai gerokai padidinti anglių gavybą ir plieno gamybą. Tačiau paaiškėjo, kad neįmanoma bendros rinkos sukurti tik viename ekonomikos sektoriuje atskyrus jį nuo kitų pramonės šakų. Dėl to buvo nutarta plėsti integraciją ir kurti platesnę bendrą rinką. 1957 m. buvo įsteigtos dar dvi bendrijos – Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija. Joms buvo pritaikyta jau EAPB aprobuota institucinė struktūra. Kiekvienai Bendrijai iš nepriklausomų tarptautinių tarnautojų buvo sudarytos atskiros Komisijos (t. y. EAPB Vyriausiosios valdybos atitikmuo) ir Ministrų Tarybos. Tuo tarpu EAPB Asamblėjos ir Teisingumo Teismo kompetencija buvo išplėsta ir pritaikyta abiem naujoms Bendrijoms. Vėliau buvo nutarta galutinai sujungti visų trijų Bendrijų institucines struktūras. Tačiau nors kiekvienos Bendrijos reikalus tvarkė bendros institucijos, kiekviena jų išlaikė juridinio asmens statusą ir tam tikrą autonomiją, todėl svarbiausi dokumentai (pvz., tarptautinės sutartys) pasirašomi ne vienos Europos Bendrijos, bet kurios nors atskiros Bendrijos arba visų trijų Bendrijų vardu. Tačiau iš esmės sujungus institucijas EAPB tapo integralia Europos Bendrijų dalimi, o jos veiklos savarankiškumas reiškiasi tik nežymiu specifiniu anglių ir plieno sektoriaus reguliavimu bei lėšų kaupimu siekiant sušvelninti neigiamus padarinius tuose regionuose, kur šio sektoriaus reikšmė sumenko.

Euratomas (EURATOM) – tai Europos atominės energetikos bendrija, viena iš trijų Europos Bendrijų. Įsteigta 1957 m. kovo 25 d. Steigimo sutartį Romoje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Tą pačią dieną buvo pasirašyta ir Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, todėl kartu šios dvi sutartys kartais vadinamos Romos sutartimis. Jos įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.

Euratomo steigimo sutartis numatė sudaryti „sąlygas, būtinas atominei pramonei skubiai kurti ir plėtoti“. 1951 m. įsteigtos Europos anglių ir plieno bendrijos pavyzdžiu buvo įkurtos analogiškos institucijos – Komisija ir Taryba, tuo tarpu Asamblėja ir Teisingumo Teismas iš karto tapo bendromis visų trijų Bendrijų institucijomis. Vėliau buvo nuspręsta galutinai sujungti visas Bendrijų institucijas.

Euratomo kompetencija – taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias Euratomo veiklos tikslas turėjo būti užtikrinti visiems Bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės įrangos, reikalingos atominei energetikai plėtoti, ir atominių medžiagų tiekimą. Be to, Euratomui buvo pavesta kontroliuoti civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, nustatyti saugumo normatyvus. Pagal 1968 m. Atominio ginklo neplatinimo sutartį Euratomas atsako užbūtinas saugumo priemones Bendrijoje, teikia techninę paramą besivystančioms šalims. Euratomo steigimo sutartimi buvo įkurtas Jungtinis tyrimų centras, kurį sudaro devyni atskiri institutai, veikiantys Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje.

Per visą Euratomo istoriją valstybėms narėms dėl prieštaringų jų prioritetų nepavyko susitarti dėl bendros politikos atominių tyrimų, technologijos, pramonės ir energetikos srityse. Tai daugiausia lėmė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – valstybių, turinčių atominį ginklą, statusas, sunkiai suderinamas su viršvalstybiniais Euratomo siekiais. Antra vertus, Euratomas efektyviai veikė įvedant tarptautinę radioaktyviųjų medžiagų platinimo kontrolę ir aprūpinant Bendrijos valstybes atominiu kuru per 1960 m. įkurtą specialią Euratomo tiekimo agentūrą. Komisijos prižiūrima agentūra vykdo bendrą tiekimo politiką vadovaudamasi lygiateisiško išteklių naudojimo principu.

Ilgą laiką Euratomas daugiausia dėmesio skyrė atominės energetikos plėtrai, tačiau pastaraisiais metais, ypač po Černobylio katastrofos, jis vis labiau krypsta į aplinkosaugą, žmonių saugumą ir visa apimančios Europos atominio saugumo politikos kūrimą. Kai kurios Euratomo valstybės ketina ateityje atsisakyti atominės energetikos.

Papildančios sutartys, kurios papildo, keičia steigiamąsias sutartis; taip pat visa grupė prisijungimo sutarčių, priimant naujas valstybes-nares.

Pirminės teisės Šaltiniams budingi požymiai:

• Kad įsigaliotų šie teisės aktai, būtina, kad būtų sudaryti ir ratifikuoti pagal visų valstybių-narių reikalavimus. Šiuos teisės aktus, kaip ir sutartis, sudaro valstybės-narės;

• Tai aukščiausią galią turintys teisės aktai bendrijų sistemoje;

• Jų negalima ginčyti Europos Teisingumo Teisme. Teismas gali tik aiškinti, bet ne ginčyti šių sutarčių
teisėtumą;

• Jos gali būti pakeistos tik sutartyse nustatyta tvarka. Institucijos negali pačios modifikuoti. Reikia laikytis visų valstybių-narių reikalavimų.

1.2 Antrinė teisė

Antrinė teisė– Tai Europos Bendrijų kuriama teisė (reglamentai, direktyvos, sprendimai, rekomendacijos ir nuomonės). Tai teisės aktai, kurie priimami bendrijos institucijų ir kurie remiasi bendrijų steigimo sutarčių nuostatomis.

‘Konstitucinės’ sutartys. Paryžiaus sutartis („Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis). 1951m. tai buvo pirmasis Europos integraciją įteisinantis dokumentas. Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis. (EUROATOM). Įsteigta 1957m.

Sujungimo sutartis- Europos Bendrijų bendros tarybos ir bendros komisijos įsteigimo sutartis. Pasirašyta 1965m. įsigaliojo 1967m.ši sutartis suformavo vienodos Europos Bendrijų institucijų sistemos pagrindus.

Suvestinis Europos aktas- Įsigaliojo I987m. (pasirašyta 1986m.) suvestinis Europos aktas – tai pirmą kartą atliktos nuoseklios Europos Bendrijų steigimo sutarčių peržiūros rezultatas.

Mastrichto sutartis. Tai ES sutartis, kurią 1992m. pasirašė 12 valstybių įgaliotieji atstovai. Sutartis įsigaliojo 1993m. ši sutartis sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (ramsčius).

Amsterdamo sutartis. Tai sutartis dėl ES sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų. Pasirašyta 1997, įsigaliojo 1999m.

Reglamentai. Tai norminio pobūdžio teisės aktai, visuotinai taikomi (neapibrėžtas konkretus asmenų ratas), taikomi tiesiogiai (nereikia į nacionalinę teisę juos transformuojančio teisės akto); privalomi visa savo apimtimi (valstybės-narės negali taikyti tik dalies nuostatų). Jie skelbiami oficialiame leidinyje. Įsigalioja arba nuo tos dienos, kuri nurodyta, arba tokios datos nesant, 20 dienų po paskelbimo.

Dyrektyvos. Privalomos tik rezultalo (tikslo), kurį reikia pasiekti atžvilgiu. Valstybės-narės turi laisvę kokiais būdais, metodais šį tikslą įgyvendina. Būna nustatytas terminas, per kurį reikia įgyvendinti. Adresuojama tik valstybės-narėms. Valstybės-narės privalo jas įgyvendinti. Būtina imtis nacionalinių įgyvendinimo priemonių. Direktyvos oficialiame leidinyje turi būti skelbiamos, tik jeigu jos adresuojamos visoms valstybėms-narėms.

Sprendimai. Juos gali priimti Taryba, Taryba su Parlamentu, Komisija, Europos centrinis bankas. Jie gali būti adresuoti tiek valstybėms-narėms, tiek piliečiams. Jie panašus į administracinius teisės aktus. Konkretus adresatas ir skiria sprendimą nuo reglamento. Skiriasi nuo direktyvų, nes suformuluoja ne tik tikslą, bet ir priemonę kaip tai padaryti. Yra nustatyti reikalavimai sprendimų vykdymui.

Rekomendacijos. Jos išreiškia ne tik tam tikros institucijos požiūrį bet ir padarinius kaip elgtis. Tai neprivalomas teisės aktas jas dažniausiai priima Komisija, rečiau – Taryba..

Nuomonės. Jas viena institucija teikia kitai, taip pat gali būti adresuojamos valstybėms-narėms. Rekomendacijų ir nuomonių funkcija – EB teisės aktų taikymo suvienodinimas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1802 žodžiai iš 3554 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.