Finansų teisės konspektai
5 (100%) 1 vote

Finansų teisės konspektai

11213141516171

FINANSŲ TEISĖS KONSPEKTAI

I. FINANSŲ TEISĖ, KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖ ŠAKA.

I.1.Valstybės finansų veikla. Tai kompetentingų valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmai, susiję su piniginių fondų kaupimu, jų naudojimu ir finansinių paslaugų teikimo reglamentavimu. Finansų teisės buvimą lemia tai, kad valstybė savo veikloje naudoja tokius ekonominius svertus, kaip finansai, ir vykdo finansinę veiklą. Požymiai: 1) kolektyviniai poreikiai (reikalauja didelių piniginių išteklių, kuriuo kaupt ir naudot gali tik valstybė); 2) pagrindinis objektas yra piniginiai ištekliai, sukaupti valstybės ir savivaldybių pinigų fonduose. Pastaruoju metu vis didesnę reikšmę įgauna privačių fondų formavimas ir todėl valstybė reglamentuoja jų kaupimo ir naudojimo procesus; 3) pagrindas valstybės finansų veiklai vykdyti yra nacionalinės pajamos, kurio periodiškai yra perskirstomos tarp valstybės, ūkio subjektų ir gyventojų; 4) valstybės finansų veiklą vykdo ne tik pati valstybė, per savo institucijas, bet ir savivaldybės. Finansų veiklos objektas – 1)visuomenės grynosios pajamos; 2)finansinės paslaugos. Finansų veiklos uždaviniai: 1) per finansinę veiklą siekiama sukaupti pakankamus piniginius išteklius, kurie būtini valstybės funkcionavimui; 2) per finansų veiklą valstybė siekia tikslingai naudoti savo piniginius išteklius, atsižvelgiant į valstybės veiklos prioritetus konkrečiu laikotarpiu; 3) valstybė, vykdydama finansinę veiklą, siekia kontroliuoti piniginių fondų kaupimą ir panaudojimą; 4) per finansinę veiklą valstybė reglamentuoti ir prižiūrėti tų privačių organizacijų veiklą, kurios teikia finansines paslaugas.

I.2.Valstybės finansinės veiklos metodai Pagal finansinės veiklos sritis: 1)pinigų kaupimo (surinkimo) metodas – įstatymu nustatyti būdai, kuriais valstybė susirenka sau reikalingas pinigines lėšas piniginiuose fonduose. Priklauso 2 metodai: a)privalomų įmokų metodas, kai juridiniai ir fiziniai asmenys besąlygiškai privalo perleisti dalį savo lėšų valstybei (mokesčiai; valstybinės ir vietinės rinkliavos; finansinė ir kitos baudos; turto konfiskacija; rinkliavos už specialias paslaugas; ir pan.). pagrindinis ypatumas yra tai, kad subjektai, kuriems nustatytos privalomos įmokos, privalo jas besąlygiškai jas vykdyti; b)laisvanoriškas lėšų perdavimo metodas (pinigų skolinimas valstybei ir savivaldybėms; savanoriškai darant įmokas į pinigų fondą; dovanojant lėšas; paliekant valstybei paveldėjimo būdu. Ūkio subjektai ir gyventojai laisvanoriškai sprendžia klausimą ar jie nori remti valstybę, ar ne); 2)piniginių fondų panaudojimo metodas – priklauso 3 metodai: a)finansavimo (biudžetinis) metodas (valstybė perduoda savo lėšas subjektams negrąžintinumo ir neatlygintinumo pagrindais. Taikomas tik viešiesiems juridiniams asmenims); b)kreditavimo metodas (valstybės lėšų skolinimas kitiems subjektams grąžintinumo ir atlygintinumo pagrindais ir valstybės garantijos teikimas kitų subjektų paimtoms paskoloms. Taikomas tik jei paskolas kitiems subjektams teikia Lietuvos Bankas ir jei garantijas kitų subjektų paskoloms teikia finansų ministras); c)finansavimosi metodas (viešieji juridiniai asmenys padengia visas savo veiklos išlaidas iš gaunamų pajamų. Taikomas valstybės ir savivaldybių įmonių veikloje ir kuomet biudžetinės įstaigos vykdo specialias programas arba turi teisę į nebiudžetines lėšas); 3)finansų kontrolės ir priežiūros metodas – priklauso tie būdai, kuriais valstybė tikrina piniginių findų sudarymo ir naudojimo teisėtumą bei finansinių paslaugų teikimo teisėtumą: a)tikrinimai; b)revizijos; c)ataskaitų išklausymas; d)konsultavimas; e)poveikio priemonių taikymas; 4)finansinių paslaugų reglamentavimo metodas – tai tie įstatymo nustatyti būdai, kuriais valstybė reglamentuoja finansų įstaigų ir įmonių veiklą: a)finansinių paslaugų teikimo licencijavimas; b)finansinių įstaigų ir įmonių veiklos normatyvų nustatymas.

I.3.Finansų veiklos formos – kompetentingų institucijų veiklos išraiška. Pagal pobūdį skiriamos: 1. Teisinės – turinį sudaro kompetentingų institucijų veikla, susijusi su finansų teisės normų sukūrimu ir tokių normų taikymu. Pagrindinis rezultatas yra finansinis teisinis aktas, t.y. kompetetingos institucijos priimtas sprendimas, kuris arba sukuria finansų teisės normą, arba sukelia finansinį teisinį santykį. Pagal teisines savybes finansiniai teisiniai aktai skirstomi į: a)norminius (reguliuoja vienarūšius santykius ir įtvirtina finansų teisės normas. Priklauso visi finansiniai įstatymai, Vyriausybės nutarimai, Konstitucinio teismo sprendimai, finansų ministro įsakymai, Lietuvos Banko valdybos nutarimai.); b)individualius (priimami konkrečiu atveju, taikomi konkrečiam subjektui ir sukelia konkretų finansinį teisinį santykį, pvz.: Lietuvos Banko valdybos nutarimas skirti poveikio priemones komerciniam bankui, ir pan.). Finansinių aktų ypatumas – jie ne tik sukuria finansų teisės normas, bet ir nustato finansines užduotis konkrečiam subjektui. 2. Neteisinės – kompetetingų institucijų veiksmai, kurie nesukelia jokių teisinių pasekmių, tačiau sudaro sąlygas teisinių formų realizavimui. Priskiriama: a)informacijos skelbimai apie finansinius įstatymus; b)seminarų organizavimas mokesčių mokėtojams ir inspektoriams;
c)kasos operacijų vykdymas; ir pan.

I.4.Finansų teisės dalykas ir sąvoka. Finansų teisės dalykas(plačiąja prasme) – visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda valstybei įgyvendinant finansų veiklą. Finansiniams santykiams būdingi požymiai: 1)per šiuos santykius yra skirstomos nacionalinės pajamos tarp valstybės, ūkio subjektų, gyventojų; 2)visus finansinius santykius vienija bendras tikslas sukaupt piniginius išteklius, kurių reikia valstybės funkcionavimui; 3)finansiniai santykiai visada atsiranda valstybės iniciatyva, kuri organizuoja visą finansinę veiklą; 4)finansinių santykių atsiradimą sąlygoja valstybės poreikis gauti pinigines lėšas, kurios sudaro valstybės finansų pagrindą; 5)pagal savo pobūdį finansiniai santykiai laikomi piniginiais santykiais, t.y. pagrindinis objektas yra pinigai ir kitos vertybės, kurios turi piniginę vertę. Pagal atsiradimo sritį: 1)valstybės pajamų gavimo iš atitinkamų šaltinių santykiai; 2)finansiniai santykiai susiję su pinigų paskirstymu tarp institucijų, įgyvendinančių valstybės funkcijas; 3)valstybės piniginių fondų panaudojimo santykiai; 4)finansinių paslaugų reglamentavimo santykiai; 5)finansų kontrolės ir priežiūros santykiai. Finansų teisė – sistema visuotinai privalomo elgesio taisyklių, kurios reglamentuoja valstybės piniginių fondų kaupimą ir panaudojimą bei finansinių paslaugų teikimą.

I.5.Finansų teisės normų požymiai ir sąvoka. Finansų teisės norma – valstybės nustatyta ir saugoma finansinių santykių dalyvių elgesio taisyklė. Požymiai: 1)visos FT normos turi bendrą tikslą užtikrint valstybei reikalingų lėšų surinkimą; 2)FT normos išreiškia jas priėmusių institucijų interesus konkrečių periodu; 3)FT normos turi ribotą taikymo sritį, t.y. taikomos tik valstybės finansų veikloje; 4)FT normos reikalingus įgalinimus suteikia tik valstybei ir ją atstovaujančioms institucijoms; 5)FT normos yra griežtai imperatyvaus pobūdžio; 6)pažeidus FT normas pirmiausia yra taikomos finansinės sankcijos, t.y. baudos ir delspinigiai. Tikslas yra ne nubausti pažeidėjus, bet užtikrint valstybės lėšų surinkimą.

I.6.Finansų teisės normų rūšys. I.Pagal funcijas: 1)specializuotos (paskirtis yra įtvirtint finansų teisės kategorijas ir finansinių santykių reglamentavimo principus. Priklauso visos įstatyminės sąvokos); 2)reguliacinės (įtvirtina finansų teisės subjektų teises ir pareigas surenkant ir naudojant valstybės pinigines lėšas); 3)apsauginės (įtvirtina poveikio priemones subjektams, kurie pažeidžia finansinius įstatymus). II.Pagal adresatus: 1)finansų teisės normos, kurios nustato valstybės ir savivaldybių finansinius įgalinimus. Susijusios su biudžeto formavimu bei tikslinių fondų sudarymu); 2)normos, kurios adresuotos įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios ir valdymo institucijoms; 3)normos, kurios adresuotos teismams – administraciniam teismui; 4)normos, kurios adresuotos Lietuvos Bankui. Sąlygoja tai, kad Lietuvos Bankas yra vykdomosios valdžios institucija, atsakinga už kreditinę veiklą, ir komercinė struktūra, užsiimanti paskolų teikimu; 5)normos, kurios adresuotos finansų kontrolės institucijoms, nustato jų teisinę padėtį; 6)normos., kurios reglamentuoja pasyvių subjektų teisine padėtį. III.Pagal turinį: 1)materialinės (įtvirtina valstybės pinigų fondų sistemą bei jų paskirstymo tarp fondų principus, t.p.įtvirtina finansų teisės subjektų teises ir pereigas); 2)procesinės (reglamentuoja pinigų fondų sudarymo ir panaudojimo procedūrą).

I.7.Finansiniai institutai ir finansų teisės sistema. Finansų teisė nekodifikuota. Institutai – grupė finansų teisės normų, kurios reguliuoja vienarūšius finansinius teisinius santykius. Institutai formuojami ne įstatymų pagrindu, o pagal teisinio reguliavimo sritis. Sistema (10 institutų): 1)finansų valdymo institutas (normos, kurios įtvirtina valstybės finansų politikos kryptis ir nustato valstybės, savivaldybių, jų institucijų kompetenciją); 2)finansų kontrolės institutas(normos, kurios įtvirtina finansų kontrolės institucijų sitemą ir reguliuja jų veiklą); 3)biudžetinės teisės institutas (visos normos, kurios tvirtina LR biudžeto sistemą, biudžeto pajamų ir išlaidų rūšis bei reguliuja biudžetinį procesą); 4)mokesčių teisės institutas (normos, kurios įtvirtina valstybės mokesčių sistemą ir reglamentuoja mokesčių surinkimą); 5)valstybės skolos institutas (normos, kurios reglamentuoja valstybės skolinimosi užsienyje ir Lietuvoje teisines formas ir tvarką, paimtų paskolų naudojimą); 6)tikslinių pinigų fondų institutas (normos, kurios reguliuoja nebiudžetinių fondų sistemą, jų sudarymo ir naudojimo tvarką (pvz.:SODRA)); 7)valstybės išlaidų ir finansavimo institutas (normos, kurios reglamentuoja valstybės ir Savivaldybių išlaidų sistemą, jų apmokėjimą formas ir tvarką, taip pat reguliuoja valstybinių įmonių finansinę veiklą ir nebiudžetinių lėšų naudojimo tvarką); 8)bankininkystės valstybinio reguliavimo institutas(normos, kurios įtvirtina LR kredito sistemą, nustato kredito veiklos licenzijavimo tvarką, kredito įstaigų veiklos sąlygas ir jų veiklos priežiūrą); 9)draudimo valstybinio reguliavimo institutas (normos, kurios nustato draudimo įmonių sistemą, reglamentuoja draudimo veiklos licenzijavimą, nustato
įmonių veiklos sąlygas ir draudimo įmonių priežiūrą); 10)pinigų apyvartos ir mokėjimo institutas (normos, kurios reglamentuoja pinigų sistemą, reguliuoja mokėjimų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarką bei nustato užsienio valiutos LR režimą).

I.8.Finansų teisės šaltiniai – kompetentingų institucijų priimtas norminis aktas, kurio normos reguliuja visuomeninius teisinius santykius privalomųjų nurodymų davimo pagrindu. Taip pat naudojamas ir precedentas (mokestinių ginčų komisija turi teisę naudotis savo ankstesniais sprendimais) bei paprotys (susijęs su finansinių teisinių aktų priėmimu). Pagal reguliuojamų santykių apimtį: 1)bendrieji šaltiniai (reguliuoja ne tik finansinius santykius, bet ir santykius, esančius kitų teisės šakų dalyku – Konstitucija, BK, ATPK, Akcinių bendrovių įst., Draudimo įst., Komercinių bankų įst., kt.); 2)specialieji šaltiniai (reguliuoja išimtinai finansinius santykius – Biudžeto sandaros įst., Valstybės skolos įst., visi mokesčių įstatymai, kt.). Finansų teisės šaltinių ypatumai: 1)pirmą vietą užima finansinis planinis aktas – teisės aktas, kuris nustato konkrečias finansines užduotis konkrečiam laikotarpiui (kamset įstatymas dėl valstybės biudžeto patvirtinimo, ir pan.); 2)rengiant ir priimant finansų teisės šaltinius išskirtines teises turi specialios finansų institucijos, t.y.Finansų ministerija, Lietuvos Bankas, Muitinės departamentas, Valstybinė Mokesčių inspekcija, Draudimo priežiūros tarnyba. Joks finansinis teisinis aktas negali būt priimtas be finansų ministro sutikimo; 3)finansų teisėje gana didelę įtaką turi laikinieji norminiai aktai, t.y.aktai priimami konkrečiam laikotarpiui; 4)finansų teisės šaltiniai nėra kodifikuoti, t.y.kodifikacija vykdoma pagal institutus Kaip FT šaltinis yra tik tos tarptautinės finansinės teisinės sutartys 1)kurias ratifikuoja Seimas ir kuruios įsigalioja LR. Šiai dienai yra 29 sutartys. 2)Vyriausybės pasirašytos sutartys. Tai sutartys dėl laisvos prekybos ir dėl muitų taikymo.

II. FINANSINIAI TEISINIAI SANTYKIAI IR FINANSŲ TEISĖ SUBJEKTAI.

II.1. Finansinių teisinių santykių (fts) požymiai ir sąvoka. Finansiniai teisiniai santykiai – tai FT normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys surenkant ir naudojant valstybės piniginius išteklius bei nustatant finansinių paslaugų teikimo pagrindus. Požymiai: 1)finansiniais teisiniais santykiais yra realizuojamos FT normos, o tuo pačiu ir valstybės finansų politika; 2)finansinių santykių atsiradimas ir egzistavimas neįmanomas be valstybės dalyvavimo ir todėl valstybė yra privalomas visų finansinių santykių subjektas. Valstybė finansiniuose teisiniuose santykiuose gali dalyvauti tiek tiesiogiai, tiek per įgaliotas institucijas; 3)santykių dalyvių teisės ir pareigos yra reglamentuojamos finansiniuose įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose; 4)finansinių teisinių santykių turinį sudaro juridinių ir fizinių asmenų pareiga vykdyti pinigines prievoles valstybei ir valstybės teisė gauti pajamas; 5)tinkamas finansinių teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų vykdymas yra užtikrinamas ekonominėmis sankcijomis; 6)visi ginčai, kylantis iš finansinių teisinių santykių, yra nagrinėjami administracine tvarka.

II.2. Finansinių teisinių santykių rūšys. Pagal intitutus: kiekvienam institute yra atskiri santykiai. Pagal subjektų sudėtį: 1)santykiai, kurie atsiranda tarp valstybės ir savivaldybių, paskirstant finansinę kompetenciją ir pajamas tarp valstybės ir savivaldybių; 2)tarp valstybės ir juridinių bei fizinių asmenų. Susiję su lėšų skolinimu valstybei; 3)tarp valdžios ir valdymo institucijų iš vienos pusės, ir finansų institucijų iš kitos; 4)tarp finansų institucijų (Lietuvos Banko ir Finansų ministerijos, ir kt.); 5)tarp finansų institucijų ir juridinių bei fizinių asmenų. Pagal tikslus: 1)organizaciniai (tikslas suformuoti valstybės piniginių fondų sistemą ir įtvirtinti valstybės finansus tvarkančias institucijas); 2)valstybės pajamų kaupimo santykiai – tikslas nustatyti valstybės pajamų surinkimo procesą; 3)valstybės išlaidų apmokėjimo – tikslas reglamentuoti valstybės programų ir funkcijų apmokėjimą; 4)finansų kontrolės ir poveikio priemonių taikymo santykiai – tikslas įtvirtinti finansų drausmės užtikrinimo priemones; 5)finansinių paslaugų teikimo pagrindų nustatymo santykiai.

II.3. Finansinių teisinių santykių objektai – vertybės, dėl kurių kyla finansiniai teisiniai santykiai: 1)pinigai (mokėjimo priemonės, kurios išreikštos arba piniginiais ištekliais, arba įrašais kredito įstaigų sąskaitose. Objektai-tiek grynieji, tiek negrynieji pinigai. Gali būt litai ir užsienio valiuta. Grynieji pinigai yra objektu, jei jie atitinka nustatytus mokumo požymius); 2)valstybės pinigų fondai (skirstomi pagal centralizacijos lygį: a)centralizuotus – kuriais disponuoja valstybinės valdžios ar savivaldybių valdymo institucijos ir naudojami visos valstybės ar savivaldybių poreikiams tenkint (valstybės ar savivaldybių biudžetai; valst.soc.draudimo fondai; valst.privalomojo sveikatos draudimo fondai; ir pan.); b)decentralizuoti (pinigų fondai, kuriais disponuoja konkrečios biudžetinės įstaigos ar valstybinės įmonės (valstybinių ir savivaldybių įmonių finansai; biudžetinių įstaigų nebiudžetinės
lėšos)); 3)piniginės prievolės (visos prievolės, kuriomis yra kaupiamos valstybės pajamos: a)mokesčiai; b)įvairios rinkliavos; c)turto konfiskacija; d)valstybei padarytos žalos kompensavimas; ir pan.); 4)finansinės paslaugos (bet kuri veikla, susijusi su pinigų tvarkymu: a)indėlių priėmimas; b)paskolų teikimas; c)pinigų pervedimas; d)draudimo paslaugos; ir pan.) 5)mokėjimo priemonės (dokumentai, kurių pagalba vykdomi atsiskaitymai negrynaisiais pinigais: a)mokėjimo nurodymas (mokėtojo parengtas dokumentas, kuriuo jis įpareigoja banką nurašyti pinigus iš jo sąskaitos ir pervesti juos į pinigų gavėjo sąskaitą); b)debeto pavedimas (dokumentas, kuriuo gavėjas paveda mokėtojo bankui nurašyt lėšas iš mokėtojo sąskaitos ir pervesti jas į gavėjo sąskaitą); c)inkasinis pavedimas (gavėjo išrašytas dokumentas mokėtojo bankui nurašyti mokėtojo lėšas neginčo tvarka); d)čekiai (dokumentas, kuriuo pavedama bankui sumokėti konkrečią pinigų sumą čekį pateikusiam arba jame įrašytam asmeniui); e)vekselis (dokumentas, kuriuo asmuo pats įsipareigoja sumokėti pinigus vekselyje nurodytam asmeniui arba padeda tai padaryti trečiajam asmeniui); 6)fondinės vertybės (akcijos ir obligacijos); 7)taurieji metalai ir brangakmeniai (tampa objektu, jei jie nėra juvelyrinių dirbinių pavidale).

II.4. Finansų teisės subjektai – juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie turi galimybę tapti finansinių teisinių santykių dalyviu. Pagal teisių ir pareigų apimtį skirstomi į: 1)visuomeniniai teritoriniai junginiai (valstybė ir savivaldybės. Jų dalyvavimas santykiuose labai ribotas. Dalyvauja biudžeto, tikslinių fondų sudarymo, valstybės skolos santykiuose); 2)kolektyviniai (visos valdžios ir valdymo institucijos; visos teisminės institucijos; visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys. Subjektu gali būt ne tik pats kolektyvinis subjektas, bet ir jo filialas). 3)individualūs subjektai (visi LR gyventojai bei užsieniečiai, gyvenantys LR ilgiau nei 183 d. Finansų teisėje užsieniečiai yra prilyginami LR piliečiams). Pagal įgalinimo pobūdį: 1)aktyvieji (priklauso tie, kurie turi valdingus finansinius įgalinimus ir turi teisę duoti privalomus nurodymus: a)valstybė ir savivaldybės; b)institucijos, kurios atstovauja valstybei ir savivaldybėms); 2)pasyvieji (visi likę yra pasyvieji. Visi piliečiai.)

II.5. Insitucijos, įgyvendinančios valstybės finansinę veiklą. Finansų veikloje dalyvauja visos institucijos, pradedant Seimu. Visas finansų veiklos organizavimas grindžiamas nuostata, kad bendrą vadovavimą finansų veikloje vykdo Seimas. Jis: 1)formuoja nacionalinę finansų politiką; 2)priima finansinius įstatymus; 3)formuoja institucijų, atsakingų už finansų politikos įgyvendinimą, sistemą; 4)tvirtina valstybės biudžetą; 5)esant reikalui Seimas turi teisę keist ir priimt papildomą biudžetą; 6)vykdo nuolatinę finansinių įstatymų įgyvendinimo kontrolę; 7)ratifikuoja tarptautines finansines sutartis. Seime sudarytas Finansų ir biudžeto komitetas. Jis: 1)svarsto valstybės biudžeto projektą; 2)svarsto SODROS biudžetą; 3)kitų piniginių fondų biudžetų ar samatų projektus; 4)teikia Seimui išvadą dėl valstybės biudžeto projekto; 5)atlieka nuolatinę biudžeto vykdymo kontrolę; 6)teikia Seimui išvadą dėl valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos; 7)savo iniciatyva gali rengt finansinių įstatymų projektus; 8)svarsto Seimo ir Vyriausybės narių parengtus finansinių įstatymų projektus; 9)jam pavesta vykdyti parlamentinę Lietuvos Banko ir Finansų ministerijos veiklos kontrolę. Įgyvendinant finansų veiklą dalyvauja ir kiti Seimo komitetai. Svarbiausi – Teisėtvarkos, Ekonomikos ir Užsienio reikalų. Vyriausybė: 1)organizuoja valsrtybės biudžeto vykdymą; 2)koordinuoja jai pavaldžių institucijų finansinę veiklą; 3)steigia finansų institucijas prie Finansų ministerijos; 4)jai pavesta LR vardu skolintis lėšas užsienyje ir Lietuvoje; 5)įstatymų numatytais atvejais ji priima sprendimus dėl LR skolinio įsipareigojimo. Finansų ministerija: 1)įgyvendina valstybės politiką finansų srityje; 2)rengia valstybės biudžeto projektą; 3)organizuoja valstybės biudžeto vykdymą per LR registruotas kredito įstaigas; 4)kaupia valstybės iždo sąskaitoje valstybės piniginių fondų išteklius; įstatymų nustatyta tvarka išduoda pinigų fondų išteklius jų naudotojams; 6)rengia valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos projektą; 7)atstovauja Vyriausybei valdant valstybės skolą; 8)prižiūri ir koordinuoja Mokesčių inspekcijos, muitinės ir Draudimo priežiūros tarnybos veiklą; 9)rengia finansų įstatymų projektus. Valstybinė mokesčių inspekcija: 1)tvarko mokesčių mokėtojų apskaitą; 2)kontroliuoja mokesčių apskaičiavimą ir mokėjimą; 3)išieško ne ginčo tvarka nesumokėtus mokesčius ir su mokesčiais susijusias sumas; 4)įgyvendina savivaldybių Tarybų sprendimus dėl mokesčių lengvatų; 5)paskirsto surinktas lėšas tarp valstybės ir savivaldybių piniginių fondų; 6)turi teisę leist teisės aktus mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais; 7)turi teisę teikt paaiškinimus mokesčių mokėtojams dėl mokesčių paskaičiavimo ir mokėjimo. Muitinės departamentas: 1)suderinęs su Finansų ministerija steigia likviduoja ir reorganizuoja teritorines muitines ir muitinės postus; 2)vadovauja teritorinėms muitinėms ir derina jų veiklą;
pavesta kontroliuoti muitinės įstaigų darbą; 4)organizuoja ir kontroliuoja muito ir kitų eksporto ir importo mokesčių surinkimą (PVM, akcizas, cukraus mok., prekių apyvartos mok.); 5)jai pavesta teikt informaciją apie muitinės veiklą reglamentuojančius teisės aktus; 6)privalo įgyvendint kovos su kontrabanda priemones. Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos: 1)priima sprendimus dėl draudimo įmonių steigimo; 2)išduoda licenzijas draudimo veiklai; 3)išduoda leidimus atskiroms draudimo rūšims vykdyti; 4)išduoda leidimus draudimo įmonių filialams steigti; 5)nustato draudimo įmonių veiklos sąlygas; 6)leidžia teisės aktus, reglamentuojančius draudimo įmonių veiklą; 7)vykdo draudimo įmonių veiklos priežiūrą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie VRM(pakeitė Mokesčių policiją): 1)turi vykdyti veiklą tikslu užtikrint LR finansų sistemos apsaugą nuo nusikalstamo poveikio; 2)jai pavesta tirti nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus finansų srityje; 3)pavesta vykdyti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją; 4)pavesta organizuoti revizijų vykdymą finansų bylose. Lietuvos Bankas(būdinga tai, kad jis vykdo finansų valdymo funkciją. Iš kitos pusės- jis veikia kaip kredito įstaiga, siekianti pelno iš savo veiklos ir būtent todėl Lietuvos Bankas nėra valstybės išlaikomas, bet visas savo veiklos išlaidas padengia iš gaunamų pajamų. Tuo pačiu, LR valstybė neatsako už Lietuvos Banko prievoles, ir atvirkščiai): 1)jam priklauso išimtinė teisė leist į apyvartą ir iš jos išimt nacionalinius pinigus; 2)Lietuvos Bankas formuoja ir vykdo nacionalinę pinigų politiką; 3)skelbia oficialų nacionalinės valiutos kursą, taip pat informaciją apie LR aukso ir užsienio valiutos atsargas; 4)jam pavesta nustatyti nacionalinės valiutos kurso reguliavimo sistemą; 5)jam pevesta valdyti, naudotis ir disponuoti LR užsienio valiutos ir aukso atsargomis; 6)Lietuvos Bankas yra kaupiamos LR vardu pasiskolintos paskolos; 7)Lietuvos Bankas išduoda kredito veiklos licenzijas; 8)Lietuvos Bankas nustato kredito įstaigų veiklos sąlygas; 9)Lietuvos Bankas vykdo kredito įstaigų veiklos priežiūrą; 10)Lietuvos Bankas organizuoja ir valdo tarpbankinę lėšų perdavimo sistemą.

III. LIETUVOS BIUDŽETO SANDARA IR VALSTYBINĖ BIUDŽETO SISTEMA.

III.1. Biudžeto sąvoka ir reikšmė. Materialine prasme: Biudžetas – valstybės ar valstybės teritorinio administracinio vieneto centralizuotas pinigų fondas, kuris naudojamas valstybės ar teritorinio vieneto poreikiams tenkinti. Ekonomine prasme: tai visuma ekonominių santykių, susijusių su biudžetinių fondų kaupimu ir naudojimu. Teisine prasme: tai finansinis planinis teisinis aktas, įtvirtinantis valstybės, jos teritorinio administracinio vieneto pajamų ir išlaidų planą atitinkamam laikotarpiui. Biudžeto(teisine prasme) požymiai: 1)universalus finansinis planinis aktas, kuris apima visas valstybės ar teritorinio vieneto veiklos sritis. Skirtingai nuo biudžeto, kiti planiniai aktai turi siaurą tikslinę paskirtį; 2)biudžtas turi prioritetą prieš kitus finansų aktus, kurie sudaromi biudžeto pagrindu; 3)biudžetui būdinga tai, kad pagal savo teisinę galią jis prilygsta įstatymui, kurio tinkamas vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta. Biudžeto funkcijos: 1)administracinė – visa valstybės ar savivaldybių veikla turi būti vykdoma griežtai laikantis patvirtinto biudžeto; 2)ūkinė(ekonominė)-biudžetuose numatytos lėšos turi užtikrinti valstybės ar savivaldybių funkcijų įgyvendinimą.

III.2. Biudžetinių santykių reguliavimo teisinis mechanizmas. Savo turiniu mechanizmas apima biudžetinę teisę, kaip FT normų visumą, ir biudžetinius teisinius santykius. Biudžetinė teisė – visuma FT normų, kurios reguliuoja santykius, atsirandančius funkcionuojant nacionalinio biudžeto sistemai. Biudžetinės teisės dalyką sudaro: 1)sant, susiję su L R biudžetinės sandaros ir biudžeto sistemos nustatymu; 2)santykiai, susiję su biudžeto pajamų ir išlaidų struktūros nustatymu; 3)santykiai, susiję su biudžeto išlaidų ar pajamų paskirstymu tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų; 4)santykiai, susiję su biudžeto proceso organizavimu ir vykdymu; 5)santykiai, susiję su valstybės ir savivaldybių biudžetinės kompetencijos nustatymu. Biudžetinių santykių ypatumai: 1)biudžetiniai-teisiniai santykiai funkcionuoja tik biudžetinės veiklos srityje; 2)visi ginčai, kylantys iš biudžetinių santykių sprendžiami išimtinai administracine tvarka; 3)visada riboti laike; 4)biudžetinių-teisinių santykių subjektais negali būti piliečiai ir kiti individualūs asmenys; 5)biudžetiniuose-teisiniuose santykiuose valdingus įgaliojimus visada turi tik subjektai, kurie atstovauja valstybei ar savivaldybei. Biudžetas sudaromas 3 m., tvirtinamas 1 m. Pagrindinis biudžetinės teisės šaltinis – 1)biudžeto sandaros įstatymas 2)svarbią reikšmę turi kiekvienais metais priimamas įstatymas dėl biudžeto patvirtinimo kitiems metams.

III.3. LR biudžeto sandara ir sistema. Biudžeto sandara – nacionalinio biudžeto sistemos organizavimas. Struktūrinę biudžeto sandarą sudaro:a)pati valstybės biudžeto sistema; b)biudetinės sistemos sudarymo principai. Kiekvienos valstybės nacionalinio biudžeto sistema priklauso nuo valstybinės santvarkos ypatumų ir valstybinio teritorinio
susiskirstymo. LR biudžetą sudaro savarankiški valstybės ir savivaldybių biudžetai. Valstybės biudžetas.-suprantamas kaip valstybės mastu centralizuotas pinigų fondas, kurio lėšos naudojamos bendravalstybiniams poreikiams finansuoti ir savivaldybėms dotuoti. Savivaldybių biudžetai.-savivaldybės mastu centralizuotas pinigų fondas, kuruio lėšos naudojamos vietos programoms įgyvendinti ir savivaldybės įstaigoms išlaikyti. Principai: 1)biudžeto sistemos vieningumo– valstybės ir savivaldybių biudžetai yra sudaromi pagal vieningus teisės aktus, pagal vieningą biudžetinę atskaitomybę ir pagal vieningą biudžetinę klasifikaciją; 2)biudžeto sistemos grandžių savarankiškumo–tiek valstybė, tiek savivaldybės sudaro savo biudžetus nepriklausomai viena nuo kitos, turi savarankiškas pajamas ir išlaidas. Didelę dalį savivaldybės išlaidų apmoka valstybė per dotacijas ir subsidijas.

III.4. Biudžeto pajamos ir asignavimai. Biudžeto pajamos – piniginiai ištekliai, kurie kaupiami valstybės ar savivaldybės biudžete ir yra naudojami valstybės ar savivaldybės išlaidoms apmokėti. Pagal teisinį režimą visos biudžeto pajamos yra viešosios nuosavybės objektas, kuriuo disponuoja įgaliotos valstybės ar savivaldybės institucijos. Pagal reikšmę, formuojant biudžetą, biudžeto pajamos skirstomos į: 1)privalomas; 2)papildomas. 1-įstatymu priskiriamos konkrečiam biudžetui, jas galima iš anksto planuoti (pvz. mokesčiai, privalomos įmokos, pasiskolintos lėšos); 2-biudžeto pajamos, kurios iš anksto nėra planuojamos, bet yra gaunamos metų bėgyje, vykdant atitinkamą papildomą finansinę veiklą (baudos, ekonominės sankcijos ir t.t.). Pagal gavimo šaltinį: 1)gaunamos iš privačios nuosavybės (mokesčiai, mokami gyventojų, privačių įmonių); 2)gaunamos iš valstybės ar savivaldybių nuosavybės (pajamos už valstybės turto privatizavimą, nuomą, palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą ir pan.). Pagal teritorinį kaupimo principą: 1)valstybės biudžeto pajamos (sukaupiamos valstybės biudžete); 2)savivaldybės biudžeto pajamos (sukaupiamos savivaldybės biudžete). Pagal gavimo būdus(formas): 1)priskirtąsias pajamas – įstatymo nustatytu dydžiu automatiškai įskaitomos į valstybės biudžetą ar į savivaldybės biudžetą; 2)reguliuojamas pajamas – kasmet gali būti perpaskirstomos tarp savivaldybių biudžetų, siekiant išvengti savivaldybių biudžetų deficito; 3)skolintas pajamas – kurias valstybė ar savivaldybė skolinasi laikinai iš vidaus ir užsienio kreditorių. Svarbiausias vaidmuo tenka priskirtosioms pajamoms. Valstybės priskirtosios pajamos: 1)PVM; 2)akcizo mokesčio dalis, išskyrus akcizą, pervedamą į Kelių priežiūros programą; 3)muitų mokestis; 4)juridinių asmenų pelno mokestis; 5)konsulinis mokestis; 6)mokestis už valstybinius gamtos išteklius; 7)naftos ir dujų mokestis; 8)iš užsienio gaunama negrąžinama finansinė parama; 9)pajamos, gautos realizavus valstybės turtą pagal Privatizavimo įst.; 10)dividendai už valstybės akcijas; ir pan.. Prie savivaldybių priskirtų pajamų: 1) įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestis; 2)žemės mokestis; 3)pajamos už parduota savivaldybių turtą; 4)dividendai už savivaldybių akcijas; 5)paveldimo turto mokestis; 6)vietinės rinkliavos. Biudžeto asignavimai – valstybės biudžete ar savivaldybės biudžete nustatyta pinigų suma, kuri turi būti naudojama valstybės ar savivaldybės funkcijoms vykdyti ir programoms apmokėti. Išlaidos – panaudota asignavimų suma. Tikslas – biudžeto išlaidos turi pilnai atitikti biudžeto pajamas. Asignavimų dydis tiesiogiai priklauso nuo biudžeto pajamų. Pagrindinė išlaidų sritis – valstybės skolos apmokėjimas. Valstybės biudžeto asignavimai naudojami: 1)respublikinėms švietimo, sveikatos apsaugos ir sporto programoms finansuoti; 2)socialinės apsaugos ir paramos programoms finansuoti; 3).aplinkos apsaugai; 4)krašto pasaugos išlaidos; 5)išoriniai valstybės ryšiai; 6)valstybės skolos išlaidos. Savivaldybių biudžetų asignavimai naudojami: vietinėms programoms vykdyti ir vietos institucijoms išlaikyti.

III.5. Biudžetinis reguliavimas. Pagal įst. Saviv. biudž. t. b. tvirtinami be deficito.Biudžetinio reguliavimo mechanizmas – biudžeto pajamų perpaskirstymas tarp savivaldybių biudžetų, siekiant subalansuoti savivaldybių pajamas ir išlaidas. Pagrindas biudžetiniam reguliavimui vykdyti – prognozuojamos savivaldybių išlaidos, pagal kurį nustatomas skirtumas tarp savivaldybės biudžeto išlaidų ir priskirtųjų pajamų. Biudžetinio reguliavimo metodai: 1)gyventojų pajamų mokesčio įskaitymo į savivaldybių biudžetus normatyvų nustatymo metodas. Esmė: Seimas kiekvienais metais nustato kiek procentų surinkto atitinkamoje savivaldybėje pajamų mokesčio bus įskaitomi į tos savivaldybės biudžetą; 2)dotacijų metodas. Esmė: visos savivaldybės turi teisę gauti iš valstybės biudžeto Seimo nustatytą negražintiną paramą. Pagal pobūdį skiriama: a)bendroji dotacija- turi teisę gauti tos savivaldybės, kurių prognozuojamos pajamos vienam gyventojui yra mažesnės nei visų savivaldybių prognozuojamos pajamos vienam gyventojui, taip pat tos savivaldybės, kurios turi didesnių išlaidų dėl objektyvių veiksnių; b)tikslinė dotacija- skiriamos toms savivaldybėms, kurios dalyvauja valstybės investicijų programoje, taip
pat toms savivaldybėms, kurios įgyvendina įstatymų nustatytas programas. Yra skiriamos savivaldybėms perduotų valstybės funkcijų finansavimui; 3)beprocentinių paskolų teikimas iš valstybės biudžeto – gali gauti tik tos savivaldybės, kurios turi laikiną pajamų trūkumą ir tam trūkumui padengti nepakanka biudžeto apyvartos lėšų. Tokiu atveju yra sudaroma sutartis tarp savivaldybės mero ir Finansų ministerijos dėl paskolos suteikimo. Negali gauti tos savivaldybės, kurios nepatvirtino savo biudžeto.

III.6. Biudžetinė kompetencija – visuma valstybės ar savivaldybių įgalinimų, susijusių su dalyvavimu biudžeto sistemos sudaryme ir funkcionavime. Pagal pobūdį biudžetinė kompetencija: 1)materialinė; 2)procesinė. Pagal subjektus: 1)Valstybės. Priklauso: a)išimtinė teisė nustatyti valstybės biudžeto sistemą ir jos sudarymo principus; b)išimtinė teisė reguliuoti biudžeto santykius; c)išimtinė teisė nustatyti biudžetinę klasifikaciją; d)išimtinė teisė nustatyti biudžeto pajamų sistemą ir pajamų paskirstymo tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų principus; e)teisė nustatyti savivaldybių biudžetinę kompetenciją; f)teisė į savarnkišką biudžetą, jo sudarymą, vykdymą ir vykdymo kontrolę; g)išimtinė teisė nustatyti valstybės biudžeto deficito dydį ir numatyti priemones deficitui mažinti; h)turi teisę gauti iš savivaldybių biudžetų papildomas pajamas, jei dėl savivaldybių priimtų sprendimų sumažėjo valstybės pajamos. 2)Savivaldybių. Priklauso: a)kiekviena savivaldybė turi teisę į savarankišką biudžetą, jo sudarymą ir vykdymą; b)turi teisę gauti iš valstybės biudžeto finansinę paramą savo programų įgyvendinimui; c)turi teisę savarankiškai nustatyti vietines rinkliavas; d)teisę gauti papildomas lėšas iš valstybės biudžeto, jei dėl centrinės valdžios sprendimų sumažėjo savivaldybių pajamos ar padidėjo išlaidos; e)turi teisę pagal savo poreikius naudoti vykdant biudžetą gautas papildomas pajamas

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4680 žodžiai iš 8984 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.