FrazeologizmaiTam tikra prasme artimi žodžiams yra nelaisvieji žodžių junginiai,
arba frazeologizmai. Frazeologizmas (gr. „posakis“) – tai pastovus ir
ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir atkuriamas
šnekos procese kaip gatavas vienetas, pvz.: apsukti galvą „suvilioti“,
dantis griežti „pykti“, iš kailio nertis „labai stengtis“, molio Motiejus
„ištižėlis“, vėjo pamušalas „vėjavaikis“, velnio neštas ir pamestas
„suktas, apgaulingas (žmogus)“; angl. to keep under one’s hat „laikyti
paslaptyje“; vok. die Augen in die Hand nehmen „atidžiai stebėti“; pranc.
piquer un chien „užsnūsti“.
Kuo skiriasi frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių (sintagmų)?
Visų pirma savo reikšme. Kiekvienas laisvojo žodžių junginio žodis
turi jam būdingą savarankišką leksinę reikšmę. Todėl tokį junginį galima
semantiškai suskaidyti (pvz., aprišti akį = „apvynioti“ + „regėjimo
organą“). Tuo tarpu frazeologizmas yra semantiniu atžvilgiu neskaidomas
junginys, jo reikšmės negalima išvesti iš jį sudarančių žodžių leksinių
reikšmių (plg. guldyti galvą „garantuoti“, pro pirštus žiūrėti „nekreipti
dėmesio“, už nosies vedžioti „apgaudinėti“; angl. to be in the cold „likti
vienišam“, o pažodžiui: „būti šaltyje“; vok. Hand und Fuß haben „būti
protingam“, pažodžiui: „ranką ir koją turėti“; pranc. avoir la dent „būti
alkanam“, pažodžiui: „turėti dantį“ ir kt.). Dėl to, kad frazeologizmą
sudarantys žodžiai yra netekę savo savarankiškų leksinių reikšmių,
desemantizavęsi, kai kurie lingvistai (pvz., rusų frazeologijos tyrinėtojas
A. Molotkovas) netgi nelinkę vadinti frazeologizmo dėmenų žodžiais (juos
vadina komponentais). Tačiau taip daryti nėra tvirto pagrindo, nes
kalbantysis frazeologizmo dėmenis suvokia ne kaip kokias nors žodžio dalis,
o kaip atskirus žodžius.
Kitas esminis laisvojo žodžio junginio skirtumas nuo frazeologizmo yra
tas, kad pastarasis šnekos procese ne sudaromas pagal tam tikrą sintaksinę
schemą, sintaksinį modelį, bet atkuriamas iš atminties kaip gatavas
vienetas. Šiuo atžvilgiu frazeologizmas prilygsta žodžiui, kuris taip pat
atgaminamas šnekos aktuose kaip tam tikrą reikšmę turintis garsų
kompleksas. Neretai frazeologizmo reikšmę, kaip tai matyti jau iš pateiktų
pavyzdžių, galima ir nusakyti vienu žodžiu.
Skiriasi laisvasis žodžių junginys nuo frazeologizmo dar ir didesniu
pastarojo struktūros pastovumu. Yra nemaža frazeologizmu, kuriuose
nekeičiama nei juos sudarančių žodžių tvarka, nei žodžių formos.
Pavyzdžiui, tokiuose frazeologizmuose, kaip nei dievui žvakė, nei velniui
šakė „niekam netikęs“, bala nematė „tiek to“, devynios galybės „labai
daug“; angl. as safe aš houses „visai patikimas“; vok. wie aus den Augen
geschnitten „labai panašus“; pranc. comme de raison „kaip reikiant“,
visuomet išlieka ir tokia pat žodžių tvarka, ir jų formos.
Tačiau ir tuose frazeologizmuose, kuriuose gali kisti žodžių tvarka ar
atskiros formos, tas kitimas priklauso ne nuo frazeologizmą sudarančių
žodžių semantinių ar sintaksinių ypatybių, bet nuo frazeologizmo, kaip
gatavo vieneto, gramatinių ryšių su kitais konteksto žodžiais. Pavyzdžiui,
frazeologizme nugarą skalbti „mušti, perti“ veiksmažodis gali būti
pavartotas įvairiomis formomis (skalbia, skalbė, skalbs, skalbtų)
priklausomai nuo to, kokios gramatinės formos bus kitų, į šį frazeologizmą
neįeinančių žodžių. Be to, frazeologizmo žodžių tvarkos ar formų
pasikeitimas nedaro jokios įtakos jo semantikai, jo frazeologinei reikšmei
(pvz., ar mes pasakysime nosį nukabinti „nusiminti“, ar nukabinti nosį,
nukabino nosį, nuo to šio frazeologizmo reikšmė nepakis).
Dauguma frazeologizmų skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių dar ir
savo vaizdingumu, ekspresyvumu. Frazeologizmai, kaip rašo žymus lietuvių
stilistikos specialistas J.Pikčilingis, „yra stiliaus aukso valiuta, jo
ramsčių ramstis, tai, nuo ko priklauso išraiškos sodrumas, spalvingumas,
emocinis poveikis“. Ir iš tikrųjų užtenka sugretinti bent kelis laisvuosius
žodžių junginius su atitinkamais frazeologizmais, kad įsitikintume šių
žodžių teisingumu (plg.: Jis į nurodymus nekreipė dėmesio ir Jis nurodymus
pro ausis leido; Valgė labai nenoromis ir Valgė kaip ne savo dantimis; Ar
vėl pradėsi vaiką mušti? ir Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti?). Jau iš
šių pavyzdžių matyti, kad laisvieji žodžių junginiai nesukelia jokio
vaizdo, stilistiškai neutralūs, o frazeologizmai, jų reikšmė turi aiškų
konotacinį (emocinį, ekspresinį, vertinimo ar kt.) komponentą. Dėl tokių
čia suminėtų skirtybių frazeologizmai paprastai neverčiami pažodžiui į kitą
kalbą, bet ieškoma atitinkamų frazeologinių atitikmenų toje kalboje, į
kurią verčiama. Pažodžiui verčiant frazeologizmus, ne tik išnyksta jų
konotacinis komponentas, bet dažnai toks vertinys būna neaiškus,
beprasmiškas, o kartais net
ės frazeologinių junginių ypatybėsŽodžių junginių reikšmės vientisumas yra pagrindinė ypatybė,
atskirianti juos nuo laisvųjų junginių, kurių kiekvienas žodis išlaiko savo
reikšmę, ir leidžianti juos laikyti frazeologiniais junginiais.
Frazeologinių junginių dantų neišplikti, kojas sukulti reikšmes
žodžiais „negauti“ ir „nueiti“ nusakome ne visai tiksliai. Pakeiskime jais
frazeologinius junginius, pavyzdžiui, Žemaitės raštų sakinyje (Be reikalo
būtum nuėjusi, būtum nieko negavusi), ir neliks vaizdingumo, būdingo
rašytojos sakiniui. Pavartojusi frazeologinius junginius, Žemaitė tuo
sakiniu kartu parodė sakančiojo nepasitenkinimą, kad būtų veltui nueitas
tam tikras kelias, ir pasipiktinimą, kad asmuo, pas kurį būtų nueita, ir
turėdamas nebūtų davęs. Ši frazeologiniams junginiams būdinga ypatybė –
vaizdingumas – ir atsirado, laisvųjų junginių žodžiams netenkant savo
reikšmės, pradėjus tuos junginius vartoti perkeltine prasme ir apibendrinus
vientisa reikšme.
Imkime, pavyzdžiui, junginį duris parodyti, kuris bus laisvas ir
nevaizdingas, kai juo nieko daugiau nenorėsime pasakyti, tik parodyti