GAMTA – DIDŽIAUSIAS TURTAS
Gamta- tai dalykas kurį kiekvienas žmogus turėtų saugoti vertinti ir neapsakomai branginti, tačiau toli gražu ne visi taip daro…
Man rūpi kaip išsaugoti, gamtos grožį, kaip palikti naturalią nesuterštą aplinką, tieks kurie čia bus po mūsų…
Mokslo ir technikos galia šiais laikais iš tikrųjų yra didžiulė, jau prilygstanti tiems gamtiniams reiškiniams, kurie suformavo mūsų planetą. Tačiau negalima pervertinti savo pergalių prieš gamtą. Už kiekvieną tokią pergalę ji mums keršija. Užteršti upeliai, ežerai, šuliniai, nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys – tai žmogaus veiklos padariniai. Gamtinės aplinkos tausojimo, kraštovaizdžio vertybių apsaugos, ekologinės pusiausvyros išlaikymo svarba pamažu tampa suprantama ne vien tik šios srities žinovam, bet ir paprastiems žmonėms. Šiais laikais žmonės mėtydami butelius, skardines, traškucių pakelius ar pildami bet kur kokias nors atliekas nesusimasto apie tai, kokią žalą jie daro pasauliui kurį čia rado, o ne sukūrė. Gamta priklauso ne vien tik žmogui, nors mes save laikome šeimininkais, bet taip pat ji priklauso ir musei, drambliui, liūtui ar žirafai, kurie gal but keikia žmones už kertamus miškus, gamyklas, ar įvairias transporto priemones, mes to nesužinosime, ne bent kokios nors naujausia technika, kuri tikrai nepadeda gamtai išmokys gyvūnus šnekėti. Žmonės šneka, kad reikia atsargiai elgtis su laužais, bet išvažiuodami iš stovyklavietės juos palieka, gal būt net ne laužavietėje, šneka, kad negalima šiukšlinti deginti žolės, bet taip daro…
Stengiasi šnekėti gamtosaugininkų terminais, bet dažniausiai nežino ką jie reiškia, kaip pavyzdžiui
Ekologija, tai mokslo kryptis, o jeigu per laidą ,,KLAUSIMĖLIS“ būtų klausimas ką tai reiškia tikrai sulauktume atsakymo, kad tai Anglijos karalienė ar patiekalas iš žuvies… Reikia žinoti ne tik ką tokie žodžiai reiškia, bet ir mokytis iš jų.Per televizorių reikia žiūrėti ne apie prezidento apkaltą, kai vieną ir tą patį rodo du mėnesius ir rodys dar keturis, o apie laukinį gyvūnijos pasaulį. Reikia žiūrėti ir pamėginti suprasti, kad gamta yra viso gyvojo ir negyvojo pasaulio šeimininkė, o ne mes jos.
Yra įvairių gamtos apsaugos būdų, tai tam tikrų teritorijų apsauga ribojant jose žmogaus ūkinę veiklą. vienas iš pagrindinių Vienos – tai pirmykštis nepaliestas gamtovaizdis, kitos – gana smarkiai sukultūrintas kraštovaizdis. Vienų įsisavinimas tik kreipiamas, tvarkomas ar labai nežymiai apribojamas, kitose bet kokia ūkinė veikla visai uždrausta. Vienose saugomos tik negyvosios gamtos vertybės, kitose – augalai ar gyvūnai, o dar kitose – kultūrinio palikimo paminklai. Be jau minėtų objektyvių skirtumų, saugomos teritorijos dar labai įvairuoja pagal administracinį pavaldumą, statusą, terminologines tradicijas ir panašiai. Vienos – tai pirmykštis nepaliestas gamtovaizdis, kitos – gana smarkiai sukultūrintas kraštovaizdis. Vienų įsisavinimas tik kreipiamas, tvarkomas ar labai nežymiai apribojamas, kitose bet kokia ūkinė veikla visai uždrausta. Vienose saugomos tik negyvosios gamtos vertybės, kitose – augalai ar gyvūnai, o dar kitose – kultūrinio palikimo paminklai. Be jau minėtų objektyvių skirtumų, saugomos teritorijos dar labai įvairuoja pagal administracinį pavaldumą, statusą, terminologines tradicijas ir panašiai. Pirma, konservacinės, arba išsaugojamosios, paskirties plotams šiuolaikinėje gamtosaugoje kol kas skiriama daugiausia dėmesio. Tai tarptautiniu mastu geriausiai sutvarkyta, specialiais teisiniais aktais pagrįsta gamtosaugos sritis. Čia kraštovaizdžio apsauga įgyja didžiausią svarbą, kas reikalauja itin griežtos tvarkos. Tai ypač saugomos teritorijos. Skirstomos:
Griežtos apsauginės tvarkos teritorijos, arba “rezervatai”, kuriuose saugoma kraštovaizdžio visuma, draudžiant juose bet kokią ūkinę veiklą;
Dalinės apsauginės tvarkos teritorijos, arba “daliniai rezervatai”, kuriuose saugomi tam tikri kraštovaizdžio komponentai, draudžiant ar ribojant jų naudojimą ūkinėje veikloje;
Pagal tradiciją prie konservacinių teritorijų paprastai priskiriami taip pat valstybiniai parkai, apimantys saugomus sudėtingo naudojimo plotus, kuriuose konservacinė kraštovaizdžio apsauga glaudžiai siejama su sveikatingumo ir poilsio (rekreacijos) objektų, ypač su pažintinio turizmo plėtojimu. Tai valstybiniai nacionaliniai parkai ir regioniniai parkai.
Antra, prezervacinės, arba apsaugojamosios, paskirties plotai – tai teritorijos, dažniausiai vadinami apsauginėmis zonomis (sritimis). Jie visada turi vietinę reikšmę, nes atitinka tam tikros apylinkės gamtosauginius poreikius. Skirstomi į: