Kalbos kultūra minties kultūra
5 (100%) 1 vote

Kalbos kultūra minties kultūra

Kalbos kultūra – minties kultūra

Žodis — netarpiška minties tikrovė. O jeigu taip, tad, norėdami aiškiai ir tiksliai kalbėti, pirmiausia turime išmokti aiškiai ir tiksliai mąstyti. Ir atvirkščiai, kalbame nevalyvai, sujauktai, logiškai nenuosekliai, bet kaip dėl to, kad logiškai neapdorojame savo minties. Juk kalbėti bet kaip — tai pirmiausia mąstyti bet kaip.

Dažnai nesuvokiame arba nepaisome elementarių skirstymo reikalavimų, darome niekuo nepagrįstą minties šuolį|, sąvokai suteikiame požymį, kurio ji neturi, sukeičiame veikėją su veiksmo objektu, laužome tapatumo dėsnį ir t.t.

Nepaisome skirstymo reikalavimų:

Nors knyga skiriama miesto gyventojams, bet ja galės naudotis visos moterys.

Būdamas Lietuvoje, jis kalbėjosi su vietos gyventojai, rašytojais, mokslininkais ir kt.

Konservatorijoje sudarytos meninės koncertinės brigados, į kurias įeina įvairių žanrų atlikėjai ir skaitovai.

Čia žmonės tame pačiame sakinyje skirstomi ne vienu pamatu: vienur pagal gyvenamąją vietą, kitur jau pagal lytį, arba pagal gyvenamąją vietą ir pagal profesiją, arba pagal specialybę.

Labai dažnai per daug staiga šokame nuo vieno dalyko prie kito — darome nepateisinama minties šuolį:

Petras Cvirka parašė romanus ,,Žemė maitintoja“, ,,Frank Kruk“, ,,Meisteris ir sūnūs“, kelis apsakymų rinkinius ir mirė. 1947 m.

Valgykloje mažas valgių asortimentas, valgiai gaminami neskaniai, trūksta švaros, daržovių.

Mes visada turime būti dėkingi mokytojams, išmokiusiems pažinti pirmąją raidę, pasaulį.

Teiginius, kad P. Cvirka. mirė 1947 m., turėtume reikšti atskirais sakiniais — nederėtų jų suplakti su kita informacija: P. Cvirka parašė, „Žiemę maitintoją“, kitus romanus, apsakymų rankinius. Taip pat nešokli tame pačiame sakinyje nuo švaros prie daržovių, nuo raidės prie pasaulio.

Painiojame dalį su visuma arba rūšį su gimine:

Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedą.

Vienur imame veidą, atseit dalį žmogaus, o kitur —jį visą. Sakykime:

Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedo.

Sąvokai sutekame požymį, kurio ji neturi:

Realizmas ir modernizmas yra vieni iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų.

Klausimas yra ne realizmas ir modernizmas, o tai, ką iš jų rinktis. Sakykime: Realizmas ar modernizmas—štai vienas iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų.

Esti, kad išvada prieštarauja prielaidai:

Visi mokiniai ateidavo švarūs ir tvarkingi, bet atsirasdavo ir tokių, kurių būdavo nelygintos kelnės ir nevalyti batai.

Algis šaltai viską apgalvojo, o jo rankos drebėjo iš, susijaudinimo.

Jei būdavo ir tokių, tai švarūs ir tvarkingi ateidavo ne visi, o tik daugumas; jei rankos drebėjo, tai jis negalėjo galvoti šaltai gal tik šitaip galvoti stengėsi.

Išvada neina iš prielaidos: Nors Katrė buvo veikli gyvybinga, tačiau ji troško meilės. Išeitų, kad jei žmogus esti veiklus, gyvybingas, tai jis neturėtų trokšti meilės.

Kartais turime dalinę loginę klaidą — sakinyje iškeliamas loginis pamatas esti nepakankamas: Žemaitės kūriniai plačiai atveria tuometinio valstiečių gyvenimo pasaulį, o kadangi jie parašyti liaudies kalba, tai yra liaudiški. Kalba tėra vienas iš Žemaitės liaudiškumo požymių, bet šią rašytojos kūrinių ypatybę lemia ne vien ji.

Dažnai logiškai ydingos būna įvairios mūsų vartojamos specialios išraiškos priemonės:

Tačiau mūsų tarpe yra dar tokių, kurie į visa tai, kas nauja, žiūri pro akinius, kitaip sakant, nenori matyti.

Negraudino jos brička, stačiagalviais rūdijusi beržo pašonėje.

Tai rėkė malūnininkas Trinka, paknopstom kėblindamas prie sunkvežimio.

Pelno kelias, nors ir duobėtas, pamažu tiesinamas.

Kas yra stilistika

Stilistika yra stiliaus ir jo priemonių mokslas, aiškinantis išraiškos galimybes, esančias leksikoje, gramatinėje sandaroje bei fonetikoje, ir mokantis, kaip geriau atrinkti ir vartoti žodį, formą arba konstrukciją, atsižvelgiant į kalbos vartojimo sritį bei funkciją. Ji — kalbotyros skyrius, tęsiantis bei papildantis bendrąjį kalbos kursą ir mokantis jos meistriškumo.

O kas yra stilius?

Šis terminas turi keletą reikšmių. Pirmiausia jis žymi individualų minties reiškimo būdą žodžiu arba raštu. Mes matome, girdime ir galvojame kiekvienas savaip. Jeigu taip ir kalbame arba rašome — padarome savo stilių. Tas gebėjimas pasakyti „savaip“ iškyla aikštėn įvairiose kalbos vartojimo srityse.

Stilius — tai pirmiausia patsai žmogus, jo asmenybė, charakteris, temperamentas, išsilavinimas, skonis, estetiniai polinkiai, jo mėgstama išraiškos priemonių atranka bei vartosena.

Svarbesniosios stilistikos sąvokos

a) Stilius

b) Stilistinė reikšmė

c) Ekspresyvumas

a) Stilius

Stilius egzistuoja tik tekste, o tekstas yra kalbos akto realizacija, todėl, norėdami suprasti stiliaus esmę, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra kalbos aktas. Bendrais bruožais ji išreiškia šia schema:

Kalbantysis arba rašantysis asmuo (autorius) savo mintis apie kokius nors tikrovės reiškinius, požiūrį į juos išreiškia kalba ir praneša kitam asmeniui ar asmenims (adresatui), t.y. sukuria sakytinį arba rašytinį tekstą. Teksto kalbos savitumas ir yra stilius. Tokia gali būti bendriausia stiliaus sąvoka.

Stilius pirmiausia
pasireiškia kalbos priemonių atranka. „Klausimas Kaip pasakyti?, įsisąmonintas jis ar ne, lemia kiekvieno dabartinio žmogaus kalbinę veiklą“. Vadinasi, kalbos turtingumas sudaro stiliaus pamatą. Autorius renkasi iš visų tų kalbos išteklių, kuriuos jis žino nusakyti kalbamajai tikrovei. Žvilgterėkime į žodžių ir frazeologizmų pasirinkimo išgales.

Daugeliui sąvokų išreikšti lietuvių kalboje turime po kelis ar net keliolika, keliasdešimt artimos reikšmės žodžių ir frazeologizmų. Pvz., sąvoka „mirti“ nusakoma taip: mirti, amžinai užmerkti akis, atsisveikinti su pasauliu, žūti, kristi, galvą paguldyti, galvą palydėti, galą gauti, nusikepurnėti, nusikapanoti, nusistagaruoti, nukeipti… Rašytoja Žemaitė rinkosi dar kitus frazeologizmus: Senutis jau keleri metai atsigulė į juodą žemelę („Sutkai“), Dabar senis ponas kojas pastatė („Prie dvaro“), O tu, seni, važiuok į aną svietą, čia neviliok jaunų mergų! („Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“). Šis pavyzdys iliustruoja santykį kalbamoji tikrovė (čia — meninė tikrovė) — kalba (jos išteklių tai tikrovei nusakyti įvairumas) — skirtingi tekstai. Frazeologizmo pasirinkimą rašytojos tekstuose (vienur pasakotojo, kitur veikėjų kalboje) lėmė požiūris į kalbamąjį įvykį, emocinis santykis su juo. Emocinis kalbos tonas yra vienas iš stiliaus požymių.

Rinktis galima ne tik žodį, bet ir gramatinę formą, sakinio konstrukciją. Pvz., draudimas kalbėti gali būti išreikštas sakiniais: Nekalbėk! — Nereikia kalbėti! — Kam čia kalbėti! — Dar čia kalbėsi?! — Aš tau pakalbėsiu! O jeigu ir šiuo atveju dar žvilgterėtume į žodžių pasirinkimo išgales, rastume dešimtis konkuruojančių pasakymų: Neplepėk! —Netauzyk niekų! — Dar čia man bambėsi! ir t.t.

Antra, stilius pasireiškia pasirinktų kalbos priemonių išdėstymu: įvairi esti žodžių ir sakinių tvarka, žodis ar frazė gali būti pasakyti vieną kartą, gali būti kartojami, išraiškos priemonės gretinamos paraleliškai arba kontrastiškai. Išdėstymo būdais siekiama prasmės pabrėžimo, tam tikro kalbos ritmo, garsinio sklandumo. Vien keisdami žodžių tvarką, poezijos sakinį paverčiame proza. Poetas M.Martinaitis, lygindamas S.Nėries eilutes

Sakyk: tėvynę mylime

Labiau mes už gyvenimą

ir jų proziškąjį perdirbinį Sakyk, kad labiau ir už gyvenimą mes mylime tėvynę, nurodo, kad kita žodžių tvarka sugriovė eiliuotos kalbos ritmą, prislopino sąskambius, liko „teisingi, bet besparniai žodžiai, tik tiesioginė jų prasmė. […] Žodžiai čia tie patys, bet vis dėlto — kitokie!“.

Dabar stilių jau galime apibrėžti taip: tai kalbos išraiškos priemonių atranka (selekcija) ir išdėstymas (kompozicija, kombinacija) tekste. Tačiau ir šis apibrėžimas nėra visai išsamus, nes nenurodo kalbos savitumo priežasčių.

Nuo ko stilius priklauso, kas lemia kalbos priemonių atranką ir išdėstymą, t.y. kokie yra stiliaus veiksniai? Pirmasis stilių sąlygojantis veiksnys yra autorius, teksto kūrėjas. Vieno rašytojo stilius skiriasi nuo kito todėl, kad skirtinga jų psichologija (temperamentas, atminties tipas, vaizduotė ir kt.), pasaulėjauta, išsilavinimas, pasaulėžiūra, estetinė pozicija ir kt. Stiliuje susipina sąmoningai ir nesąmoningai pasirenkamos išraiškos priemonės. Teksto (ar tekstų) kalbos ypatybės, kurios vieną autorių išskiria iš kitų, sudaro individualųjį stilių. Paskaitykime:

Vėlgi buvo vasara, kai dvi savo atostogų savaites tarp Marcinkonių ir Merkinės roviau smalinguose pušynuose baravykus, stangrius ir taip gardžiai balta smiltele nubirusiais užpakaliukais, jog nei kepti jų, nei džiovinti, tiktai dėk į burną, ir jau nieko tau daugiau nebereikia. O jau tų dzūkiškų istorijų visokiausių, legendų neįtikimiausių gražumėlis, o skambumėlis tų dainų didingųjų! Kai susės tykią pavakarę skardingame Merkio krante moterėlės, baltomis skarelėmis pasirišusios, kai užlinguos viena po kitos sutartinę, kai ims rokuoti vargų vargelius, žmonelių džiaugsmą ulbuoti, tai tik aptirpsti visas, nusišypsai ir stovi, ir taip jau myli tas moterėles, ir myli Lietuvą, tėvynę savo brangią, kur tiek upių upelių, miškų ir ežerėlių, kur tokie dainingi ir tokie gražūs žmonės gyvena…

Rašoma apie Dzūkiją, bet tikriausiai supratome, kad ištraukos autorius yra kupiškėnas Juozas Baltušis. Nors jis čia vietomis kiek ir imituoja dzūką Vincą Krėvę, girdime ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ atgarsį (deminutyvai, išplėstinis periodas). Baltušį atpažįstame iš jo kūrybai būdingo lyriškumo ir švelnaus humoro, iš „giedros dvasinės atmosferos“ (V.Kubilius) ir, žinoma, iš kalbos savitumo. Jo savaip „sukirpti“ ir savaip „susiūti“ sakiniai, ypač mėgstamas pasakojimą intensyvinantis jungtukas o. Baltušio aprašymui būdinga superliatyviškumo (sustiprinimo, padidinimo) priemonių sankaupa: tautologinės samplaikos (vargų vargelius, upių upelių), ypatybės didumą rodantys deminutyvai (legendų gražumėlis, skambumėlis dainų), priesagos -ing- būdvardžiai (smalinguose pušynuose, dainų aidingųjų, skardingame krante, dainingi žmonės), veiksmo, ypatybės stiprumą, daiktų gausumą pabrėžiantys įvardžiai ir įvardiniai prieveiksmiai (tokie dainingi, taip gardžiai, taip jau myli, tiek upių). Įspūdį pabrėžia
figūros: išvardijimas (nei kepti jų, nei džiovinti; istorijų visokiausių, legendų neįtikimiausių; upių upelių, miškų ir ežerėlių), inversija (pažyminiai po pažymimojo žodžio), retorinis sušukimas, periodas su kartojamu jungtuku kai, nutylėjimas. Intensyvina aprašymą ir būsimojo laiko forma, einanti esamojo apibendrinamojo reikšme (susės, užlinguos, ims rokuoti). Įspūdžio stiprumą iškelia ir leksinės semantinės priemonės: hiperbolinanti metafora aptirpsti visas, frazė ir jau nieko tau daugiau nebereikia. Baltušis publicistas mėgsta vartoti vienaskaitos antrąjį asmenį apibendrinamąja reikšme (dėk, tau nebereikia, aptirpsti, nusišypsai). Rašytoją atpažįstame iš žodelyčių (vėlgi, ir jau, o jau, taip jau), baltušiški net priešdėliai (nubirusiais, užlinguos).

Individualusis stilius — ,,tai autoriui būdingų išraiškos priemonių visuma ir jų kartojimasis, tai minčių ir jausmų perteikimo būdas, iškylantis aikštėn žodžių atranka, jų vartosena, jungimo į sakinius ypatybėmis“ (J.Pikčilingis). Stiliaus individualumas labiausiai būdingas grožinės literatūros kūrėjams, bet savitą autoriaus balsą galima išgirsti ir publicistikoje (nagrinėtoji ištrauka — iš Baltušio meninės publicistikos), oratorių kalboje, taip pat kasdieninėje buityje, net mokslo darbuose.

Literatūros moksle individualusis stilius suprantamas kiek kitaip negu lingvostilislikoje. Grožinio kūrinio stilių sudaro ne vien kalba. Nekalbiniai stiliaus elementai yra kūrybos metodas, žanras, kompozicija, vaizdai, charakteriai. Tačiau kalba — svarbiausia stiliaus sudaromoji dalis: ja kuriami ir kiti, nekalbiniai, stiliaus komponentai. Pasiremkime stiliaus samprata, pateikta literatūros mokslininko J.Girdzijausko. „Kūrinio stilius — tai jo (t.y. ne tik kalbos, bet viso kurinio) meninis individualumas, savitumas“; „stilius — visus ir visokius kūrinio (ir kūrybos) pradus sintetinanti jėga, visus jo elementus telkiantis, organizuojantis ir paaiškinantis principas“; stilių kuria „pati sudėtingiausia išraiškos priemonė — kalba. Ta prasme stilius yra ir kalbos savybė — tiek, kiek kalba čia yra individualizuota ir kiek tas individualumas yra integruotas kūrinio turinyje“; estetinio suvokimo akte kūrinio meninis savitumas sąmonėje „pirmiausia sušvinta kaip dvasinis savitumas. Jei kūrinio stilius yra ir jo kalbos savitumas — tai ne bet koks, ne bet kuriais aspektais atskleistas. Fonetinis ar morfologinis kalbos savitumas, susijęs su poeto tarme, gali neturėti jokios stilistinės reikšmės“; meninis, stilistinis esąs tik toks kalbos savitumas, kurį lemia meninio išgyvenimo, estetinių idėjų ir emocijų specifika; „pati savaime kūrinio kalba dar nėra stilius jo menine, literatūrine (ne lingvistine) prasme. Šalia meniniu atžvilgiu reikšmingų ji visuomet turi daug fakultatyvinių ir estetiškai indiferentiškų elementų“. Beje, pati savaime kūrinio kalba nėra stilius nė lingvistine prasme: kalba tampa stiliumi, kai ją vertiname pagal funkcijas tekste.

Stiliaus individualumas yra literatūros mokslo, literatūrinės stilistikos objektas, lingvistinės stilistikos „nedomina vieno ar kito autoriaus stiliaus savitumas“ (J.Pikčilingis), ji aptaria tik stiliaus individualumo ribas įvairiose kalbos vartojimo srityse. Tradicinį teiginį „stilius — tai žmogus“, suformuluotą XVIII a. prancūzų gamtininko Ž.Biufono (de Buffon), lingvostilistika papildė taip: „stilius — tai žmogus (ir visuomenė)“. Individualusis stilius pasireiškia tam tikroje tipinėje bendravimo situacijoje, tam tikro tipo tekste. Lingvostilistikai visų pirma rūpi kolektyviniai kalbos vartojimo įvairiose bendravimo srityse įpročiai, bendrieji to vartojimo dėsningumai, tai, kas sociolingvistikos požiūriu yra „kalbinis žmogaus prisitaikymas prie visuomeninės aplinkos ir situacijos“. Kalba vartojama įvairiose srityse: kasdieninėje buityje, gamyboje, laikraščiuose, grožiniuose kūriniuose, dokumentuose, mokslo darbuose ir kitur. Tas pats žmogus vienu stiliumi šnekasi namie su artimaisiais, jau kitu rašo susirinkimo protokolą, dar kiek kitaip kalba mitinge. Visi esame pastebėję, kaip oficialioje aplinkoje ne tik suaugusiojo, bet ir vaiko kalba tampa formalesnė, raiška linksta į schemas, netenka spontaniškumo, natūralaus gyvumo ir emocingumo. Juk kaip skiriasi kalbos maniera mokinio, kai jis per pertrauką kalbasi su draugu ir kai pamokoje atpasakoja perskaityto teksto turinį!

Kiekvienas kalbos tekstas, taigi ir jo stilius, yra įvairių kalbos akto veiksnių sąveikos padarinys. Kalbos akto veiksniai kartu yra ir stiliaus veiksniai. Be autoriaus, kuris yra ne tik stiliaus veiksnys, bet ir teksto kūrėjas, ir kalbos (sistemos), sudarančios pagrindą rinktis išraiškos priemones, stilių reguliuoja dar trys kalbos akto faktoriai (žr. schemą), kuriuos galime vadinti išoriniais, nekalbiniais stiliaus veiksniais, nes jie veikia stilių ne tiesiogiai, o per autorių. Tai tikrovė, apie kurią kalbama tekste, t.y. turinys, adresatas, kuriam skiriamas pranešimas, ir komunikatyvinė situacija, kurią sudaro kalbos vartojimo sritis ir konkrečios kalbos akto aplinkybės: kalbos forma (sakytinė ar rašytinė), komunikacijos atmaina (masinė, asmeninė), kalbos parengtis (iš anksto parengta ar neparengta, spontaniška), kontaktas su adresatu (tiesioginis, netiesioginis), kalbos rūšis pagal
kalbančiųjų kiekį (monologas, dialogas). Nuo to, į kurį kalbos akto veiksnį tekstas daugiausia orientuojamas, priklauso pagrindinė teksto funkcija, galiausiai lemianti stilių. Jeigu svarbiausia yra turinys, kalbamoji tikrovė, tai tekstas atlieka komunikatyvinę (pranešimo) funkciją. Kai autorius reiškia savo požiūrį, emocijas, tekstas turi ekspresyvinę funkciją. Orientacija į adresatą sudaro apeliatyvinę (kreipimosi) funkciją. Kai svarbiausia pats tekstas kaip žodžio meno kūrinys, turime estetinę (poetinę) funkciją ir t.t. Teksto funkcijos nėra izoliuotos, o glaudžiai tarp savęs susijusios. Daugelis tekstų atlieka ne vieną, o kelias funkcijas, susidaro įvairi jų hierarchija. Nemeninėje dalykinėje kalboje paprastai dominuoja pagrindinė, komunikatyvinė kalbos akto funkcija, kitos, šalutinės funkcijos, ją tik papildo. Tam tikro tipo tekstuose gali vyrauti kuri nors šalutinė funkcija ir prislopinti komunikatyvinę, pvz., estetinė funkcija poetiniuose kūriniuose.

Bendrinėje kalboje egzistuoja savotiški kolektyviniai stiliai, kalbos atmainos, besiskiriančios išraiškos priemonių atranka ir išdėstymu. Tos atmainos, priklausomos nuo kalbos vartojimo srities bei atliekamų funkcijų, vadinamos funkciniais stiliais. Dabartinėje lietuvių kalboje skiriami 5 funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis, publicistinis, buitinis ir meninis.

Lietuviški stilių pavadinimai nėra nusistovėję. Visų vienodai vadinami tik mokslinis ir publicistinis stiliai. Administracinis stilius vadinamas oficialiuoju dalykiniu, oficialiuoju, tiesiog dalykiniu (tai kiek platesnės sąvokos negu administracinio stiliaus), buitinis — kasdieniniu buitiniu, kasdieniu, šnekamuoju, meninis — meniniu beletristiniu, tiesiog beletristiniu, grožiniu, grožinės literatūros stiliumi. Funkcinių stilių skaičių, sąvokas ir terminus bus galima pagrįstai patikslinti tik tada, kai dabartinės lietuvių kalbos stiliai bus išsamiai išnagrinėti, o kol kas bene tikslingiausia vadinti stilius dvižodžiais terminais (daugiažodžiai nepatogūs) pagal svarbiausią jų vartojimo sferą.

Funkcinio stiliaus nereikėtų painioti su konkretaus teksto stiliumi. Tekstas turi savo autorių ar autorius, o funkciniai stiliai yra visuomenės, kolektyvo, kalbančio kuria kalba, padarinys. Dažname tekste būna įvairių stilių elementų. Funkcinis stilius — ne atskiro teksto kalbos savitumas, o tokios kalbos ypatybės, kurios pasikartoja to paties tipo tekstuose ir vienos bendravimo sferos kalbą atskiria nuo kitos. Toje pačioje bendravimo srityje, toje pačioje situacijoje, tame pačiame tekste stilius kinta, jei autorius keičia teksto funkciją, paprastai sakant, jei keičiasi kalbėjimo tikslas, paskirtis, uždaviniai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2823 žodžiai iš 9384 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.