Komercinės teisės aspektai
5 (100%) 1 vote

Komercinės teisės aspektai

11213141516171

VILNIAUS TECNIKOS KOLEGIJA

MECHANIKOS FAKULTETAS

REFERATAS

KOMERCINĖS TEISĖS ASPEKTAI

Atliko: Giedrius Gaurilčikas

Tikrino:

Vilnius 2005

Komercinės teisės sąvoka. Komercinė teisė kaip civilinės teisės dalis



Prekybos kodeksas turi tik specialiąją dalį, bendrosios dalies normos yra Civiliniame kodekse. Jei tam tikriems santykiams reguliuoti nėra specialiosios normos (teisės spraga), tai taikomos Civilinio kodekso normos.

Komercinės teisės subjektas – komersantas (pagal tai atribojamos civilinė ir komercinė teisės šakos). Komersantas – asmuo, kuris savo profesiniame versle sudaro sandorius arba užsiima užsienio prekybos verslu. Yra du komersanto požymiai: 1) asmuo susijęs su tam tikrais santykiais – komerciniais-ūkiniais santykiais; 2) tikslas – pelnas.

LR įstatymuose nėra komersanto apibrėžimo, yra tik “ūkio subjektas”.

Šiuo metu LR priklauso monistinėms valstybėms, yra vieningas aktas – Civilinis kodeksas; naujajame CK yra daugiau specialiųjų normų, jis universalesnis.

Prekybos teisės atsiradimas

Senovės Romos civilinė teisė buvo universalus ir abstraktus reguliatorius, ir tokio reguliatoriaus vėl prireikė viduramžių Europai.

Naujai atsiradusios normos nustatė pirklių tarpusavio santykius ir padėtį, pareigas ir privilegijas. Ankstyvajame etape ši “teisės šaka” vadinosi pirklių teise. Vėliau, plečiantis jos normų taikymui, ją ėmė vadinti prekybos teise.

Prekybos teisės atsiradimas siejamas su Italijos miestais, nes jie privalėjo prekiauti kad išgyventų. Pradžioje santykiai buvo paremti tik papročiais, bet plečiantis ryšiams tarp miestų ir valstybių, kuriantis sąjungoms (Hanza ir pan.), kilo poreikis turėti tam tikras apibrėžtas taisykles su sankcijomis už jų nevykdymą.

Pirmasis bandymas įstatymais reguliuoti santykius – Prancūzijos XVII a. antra pusė, kai buvo išleisti du ordonansai – “Dėl sausumos prekybos” ir “Dėl jūrų prekybos” (dar vadinami Kolbero aktais).

Nuo XIX a. pradžios prekybos teisės luominis pagrindas išnyksta.

Pažymėtina, kad iš pradžių atsirado Prekybos kodeksas (1804 m.), o tik paskui Civilinis (1808 m.). Vokietija nusižiūrėjo nuo Prancūzijos.

Prekybos teisėje, kitaip nei civilinėje teisėje, veikia sudaromų sandorių atlygintinumo prezumpcija. Civilinėje tam tikri sandoriai gali būti tik neatlygintini – panauda ir pan., o prekybos teisėje neatlygintinų sandorių nėra. Prekybos teisėje taikoma padidinta atsakomybė, kurios pobūdis nepriklauso nuo kaltės. Prekybos teisėje nesiekiama riboti palūkanų dydį už kreditus. Prekybos teisę labiau įtakoja papročiai nei civilinę, nes prekybos sferoje papročiai nuolat formuojasi. Prekybos teisei visada būdingas tarptautinis pobūdis, o civilinės teisės pagalba labiau siekiama sureguliuoti santykius valstybės viduje.

Šie prekybos teisės bruožai daro įtaką formuojant ir šios teisės šakos principus. Civilinės ir prekybos teisės principai skiriasi, nors ir yra artimi.

Prekybos teise reguliuojamų santykių ratas nuolat plečiasi – dabar priklauso ir apdirbimo pramonė, leidyba, kredito įstaigų darbas, operacijos su nekilnojamuoju turtu ir pan. Komercinė teisė apima visą įmonininko veiklą.

XX a. pradžioje yra ir kitų tendencijų. Buvo diskusijų dėl dviejų kodeksu – civilinio ir prekybos – reikalingumo. Pvz., Šveicarija XX a. pradžioje atsisakė Prekybos kodekso – jo normas įjungė į Civilinį kodeksą. Tas pats atsitiko ir Italijoje – 1942 m. sujungti Prekybos ir Civilinis kodeksai. Šios valstybės neneigia, kad prekybos teisės normos egzistuoja kaip tokios, tačiau įtraukia jas į Civilinius kodeksus.

Komercinė teisė LR įstatymų sistemoje

Yra terminas “ūkinė teisė”, kuri TSRS laikais apėmė visumą teisinių normų, nustatančių ūkinės veiklos, vadovavimo ir įgyvendinimo tvarką ir reguliuojančių ūkinius santykius tarp organizacijų, jų padalinių, naudojant įvairius teisinio reguliavimo metodus, siekiant racionalaus socialistinio ūkininkavimo.

Pažymėtini du momentai:

1) ūkinė teisė – planinės ekonomikos vaikas

2) ūkinės teisės esmė – ne ideologinė; tai buvo kompleksinė teisės šaka, kurią sudarė įvairių teisės šakų normos.

Tarpukariu buvo priimti tam tikri komercinės teisės aktai, bet svarbiausia – tuo metu LR nebuvo priimtų kodifikuotų įstatymų – nei Civilinio, nei Prekybos kodekso. Vietoje jų veikė keturi aktai iš skirtingų teisės sistemų:

1) Carinės Rusijos įstatymų sąvado X tomo 1-a dalis;

2) Užnemunėje – Napoleono kodeksas (per Varšuvos hercogystę) – buvo ir CK, ir PK;

3) Palangos valsčiuje ir dalyje Zarasų apskrities – Carinės Rusijos Pabaltijo gubernijos Civilinių įstatymų rinkinys;

4) Klaipėdos krašte – Vokietijos Civilinis ir Prekybos kodeksai.

Tarp šių keturių aktų buvo ir monistinės, ir dualistinės sistemos atspindžių.

Iki 1990.03.11 d. veikė vieningas Civilinis kodeksas, Prekybos kodekso nebuvo, tačiau buvo daug poįstatyminių aktų kurie buvo komercinės teisės
šaltiniais.

Komercijos sąvoka.

Yra keletas komercijos reikšmių. Komercija gali būti suprantama šiom trim prasmėm:

1) Komercija – tai komercinė prekyba.

2) Komercija – tai ūkinė veikla.

3) Komercija – tai verslas.

Komercija – tai komercinė prekyba.

Kalbant apie prekybą, reikia skirti tokias sąvokas:

a) veiksmai (tai baigtinis veikimo tarpsnis (pvz., pirkimas-pardavimas);

b) veikla (tai veikimas, nuolat atliekami veiksmai, tai nuolatinis tam tikrų veiksmų atlikimas).

Veiksmas turi būti užbaigtas, kad būtų veikla. Jei pirkimas ir pardavimas yra užbaigtas toje pat valstybėje, tai galima teigti, kad tai veikla.

Prekyba – tai nuolatiniai veiksmai, susiję su pirkimo-pardavimo sandorių sudarymu.

Kyla toks klausimas : kodėl komercinė prekyba, o ne tiesiog prekyba? Prekyba turi būti komercinė. Galima paimti tokį pavyzdį: yra išskiriamos viešosios įstaigos (pvz., Teisės klinika, Atviros Lietuvos Fondas); šie juridiniai asmenys gali parduoti paveikslus, tačiau jie pelno nesiekia (nors gali siekti). Ar tai prekyba? Tai nėra komercinė prekyba, nes tas paveikslų pardavimas nėra jų pagrindinė veikla, jie nesiekia pelno.

Kalbant apie prekybą, reik sakyti, kad tai komercinė prekyba. Komercinė prekyba – tai prekyba, kuria siekiama pelno.

Komercinė prekyba – tai veikla, kurią sudaro nuolat atliekami pirkimo-pardavimo veiksmai, kuriais siekiama pelno.

Komercija – tai ūkinė veikla.

Ūkinė veikla apima:

1) gamybą;

2) prekybą;

3) paslaugų teikimą.

Ši ūkinė veikla bus komercija su ta sąlyga, kad ja siekiama pelno. Turi būti tikslas – pelno siekimas.

Gamyba – tai nuolat atliekami veiksmai, kuriais sukuriami tam tikri materialaus pasaulio dalykai.

Prekyba – tai nuolat atliekami pirkimo-pardavimo veiksmai; tai apima taip pat ir mainus bei bet kokį kitą pasikeitimą prekėmis.

Paslaugų teikimas – tai nuolat atliekami veiksmai, kurių procese sukuriamas ir parduodamas intelektualinės veiklos rezultatas arba atliekami kiti veiksmai, patarnavimai.

Ne bet kuri gamyba, prekyba ar paslaugų teikimas yra komercija ar ūkinė veikla. Ūkinei veiklai būdingas požymis – tikslas, t.y. pelno siekimas. Tačiau tai, kad yra toks tikslas, nereiškia, kad jis visada pasiekiamas (pvz., kai ūkinė veikla sužlunga). Statistiškai ištirta, kad iš šimto verslininkų 20 “sugriūna” iš karto net nepradėję veiklos, 50-60 negauna jokio pelno, ir tik 10-15 proc. pasiseka, t.y. pasiekia savo tikslą (tai taikoma ir advokatams).

Komercija- tai verslas.

Verslas – tai bet kokia veikla, kuria siekiama pelno, ir taip pat tai yra profesinė veikla, tam tikras užsiėmimas, kuriuo užsiimama pragyvenimui. Paprastai tai apima tokias veiklas, kurios neįeina į komercinę prekybą, ūkinę veiklą. Tai gali būti medicinos paslaugos ir pan.

Taigi galima daryti išvadą, kad komercija – tai tam tikrų veiksmų atlikimas, kurių tikslas yra pelno siekimas. Šia prasme komercija neapima veiklos, kuria siekiama pragyvenimo, kuri skirta užsidirbti pragyvenimui (pvz., advokatai). Šiuo požiūriu komercija yra suprantama tik kaip ūkinė veikla (labiausiai) ir dar kaip komercinė prekyba.

Visos veiklos rūšys yra išvardintos 1999 m. spalio 5 d. Statistikos departamento prie LR vyriausybės gen. direktoriaus įsakyme Nr. 74 “Dėl ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus”. Šį klasifikatorių sudaro skyriai ir poskyriai. Čia išvardintos įvairios veiklos rūšys, net tos, kurios neturi jokio ryšio su KT (pvz., viešoji veikla).

Reikia pabrėžti tokį dalyką, kad pelno siekimas nėra svarbiausias ir esminis požymis, skiriantis komercinę veiklą nuo kitos veiklos. Pvz., yra viešoji įstaiga – kino teatras, rodantis senus filmus, ir yra kino centras “Vingis”. Dėl pelno gavimo čia skirtumo nėra, nes abu jie nori gauti pelno. Viešoji įstaiga juk taip pat gali siekti pelno – t.y. tokio rezultato, kad plėsti savo veiklą (pirkti senus filmus, juos rodyti ir t.t). Pelno gavimo faktas nereiškia, kad tam tikras subjektas užsiima komercine veikla. Šiuo atveju yra svarbus tikslas – t.y. tikslas gauti (siekti) pelno. Tikslo gauti pelną nereikia painioti su pelno gavimu. Iš to kas pasakyta seka, kad tiksliau apibrėžime būtų geriau naudoti ne tokią sąvoką, kad tikslas yra pelno siekimas, o tokią sąvoką, kad tikslas yra privačių interesų tenkinimas.

Kad išsiaiškinti, ką apima privatūs interesai, reik išsiaiškinti, ką reiškia sąvoka “viešieji interesai”, nes tai, kas nėra viešieji interesai, yra privatūs interesai. Viešųjų interesų sąvoka yra labi plati ir mažai kur apibrėžta (pvz., teisės norminiuose aktuose nelabai rasime tokią sąvoką).

Iš esmės viešųjų interesų sąvoka pateikta tik viename įstatyme, t.y. “LR viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas”. Jame yra nurodoma, kad viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. Tačiau ši sąvoka yra per siaura, nes apima tik valstybės tarnybą.

Taip pat yra 1997 m. gegužės 6 d. LR Konstitucinio Teismo nutarimas dėl LR valdininkų įstatymo 16 str. 1 dalies 2 punkto atitikimo LR konstitucijai”. Tai vienintelis Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriame bandoma apibrėžti viešųjų interesų sąvoką. Tai vienintelis šaltinis,
yra viešieji interesai. Pagal Konstitucinio Teismo nutarimą, viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų.

Apie viešąjį interesą taip pat kalba ir CK. CK 1.11 bei 2.34 straipsniuose sutinkami viešojo intereso apibūdinimai.

CK 1.11 str. nurodo, kad užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų LRK bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Šis straipsnis yra susijęs su privatine teise ir užsienio teisės taikymo apribojimu.

Sandoriai

Sandoriai laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai g b vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia. Daugiašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta 3 ir daugiau šalių valia.

Sąlyginis sandoris. 1.Sandoris laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas.2. Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas. 3.Jeigu teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą, ar pabaigą šalys padarė priklausomus nuo neteisėtos arba viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančios sąlygos įvykdymo arba nuo neteisėtų veiksmų atlikimo, tai toks sandoris yra niekinis.

Notarinė sandorių forma

Ja turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamajį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai; vedybų sutartys, kt sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.

Įstatymo reikalaujamos formos nesilaukymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas nurodytas įstatymuose. Įstatymo reikalavimo notarinės formos nesilaikymas, sandorį daro negaliojančių visais atvejais. Įst reikalavimo paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar įvykdyto fakto, kai kyla kinčas remtis liudytojų parodymais. Įst gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją

Negaliojantys sandoriai

Jie gali būti niekiniai ir muginčijami. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti.

Sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris.

Niekiniai sandoriai yra:

1.Imperatyvioms įstatymo normoms, prieštaraujantis sandoris.

2.Viešąjai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris.

Nuginčijami sandoriai:

1.Juridinio asmens teisnumui prieštaraujantys sandoriai.

2.Įstatymo nustatyta tvarka neįregistruoto ar licencijos vertės tam tikra veikla neturinčio jurudinio asmens vardu sudarytas sandoris.

3.Sandoriai sudaryti neveiksnaus fizinio asmens.

4.Alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiaujančio asmens sudarytas sandoris.

5.Tariamas sandoris, tik dėl akių neketinant sukurti teisinių pasekmių sudarytas sandoris.

6.Apsimestinis sandoris, tai yra kaip sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti.

7.Nepilnamečio nuo 14 iki 18m. sudarytas sandoris.

8.Savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti sudarytas sandoris.

9.Dėl suklydimo sudarytas sandoris. Suklydimas – tai yra klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus, sandorio sudarymo metu.

10.Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, susidėjusio su realiom aplinkybėm, sudarytas sandoris.

11.Įgaliojimus viršijusio atstovo sudarytas sandoris.

12.Sandorio negaliojimas dėl įstatymo reikalavimo formos nesilaikymo pagrindu.

Sandoris yra negaliojantis nuo jo sudarymo momento.

Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris buvo sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.

Valstybės parama smulkiam ir vidutiniam verslui, mokesčių lengvatos, finansinė parama, paslaugos verslui

LRS ir LRV yra sudarytos pastoviai veikiančios komisijos verslo sąlygoms gerinti. Pagr. komisijų uždavinys – siekti, kad būtų sudarytos palankios sąlygos verslo plėtrai ir investicijoms. Komisijų tikslai: rengti įstatymus, poįstatyminius aktus, užtikrinančius esminį verslo sąlygų pagerinimą; koordinuoti valstybės institucijų savivaldos organų bei verslo konfederacijų ir asociacijų, PPAR veiklą, skatinant verslą remti, svarstyti, teikti pasiūlymus LRS, LRV ir kt. institucijoms dėl mokesčių sistemos tobulinimo, finansavimo gerinimo, biurokratinių trukdžių mažinimo, kooperacijos formų plėtojimo, geros verslo aplinkos sudarymo ir t.t. 2002 m. gale LRS pakeitė SVV plėtros įstatymą.

Naujasis įstatymas suderintas su ES teisės reikalavimais. Geriau atitinka šių dienų rinkos reikalavimus. Įstatymas nustatė SVV subjektus, jiems taikomas valstybės pagalbos formas.

LRV, apskričių viršininkai, savivaldybės, SVV subjektams
taikydami konkrečią pagalbos formą gali nustatyti papildomas sąlygas. Valstybės pagalba teikiama pagal LRV, apskričių ar savivaldybių SVV plėtros programas. programų rengimas ir įgyvendinimas finansuojamas iš valstybės arba savivaldybių biudžetų bei piniginių fondų lėšų.

SVV subjektams gali būti taikomos šios valstybės pagalbos formos:

1. mokesčių rinkliavų lengvatos

2. finansinė parama: lengvatinių kreditų teikimas, dalinis arba visiškas palūkanų dengimas, garantijų teikimas, kreditų draudimas, tam tikrų išlaidų, kaip steigimo, tyrimų, mokesčių garantijų, kokybės sertifikatų įsigijimo ir kt. išlaidų kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti.

3. įmonių savininkų, darbuotojų konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugos lengvatinėmis sąlygomis

4. verslo inkubatorių, verslo centrų, technologinių parkų steigimas ir jų teikiamos paslaugos

Įstatymo nustatytos valstybės pagalbos formos verslo subjektams netaikomos valstybės, savivaldybės įmonėms, įmonėms, kuriose valstybei ar savivaldybei priklauso daugiau kaip pusė įstatinio kapitalo arba balsavimo teisių.

Valstybės pagalba SVV subjektams teikiama nepažeidžiant valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo nustatytų apribojimų.

2001 m. liepos mėn. priimtas LRV nutarimas dėl SVV plėtros. Buvo įpareigota ŪM įsteigti garantijų instituciją, bendrovę, kurios paskirtis – padėti smulkiems verslininkams gauti paskolas bankuose. Prie ŪM įsteigta UAB “Investicijų ir verslo garantijos” (INVEGA). Verslininkas, norėdamas pasinaudoti INVEGA parama, privalo susitarti su banku, sutinkančiu kredituoti jo verslo planą arba investicijų projektą, o jeigu trūksta užstato kreditui, tai gali gauti garantiją iš INVEGA iki 50-80% paskolos dydžio. Už likusią paskolos dalį privalo garantuoti pats verslininkas pinigais ar kt. turtu. Šiuo metu maks. garantuojama paskola yra iki pusės mln. Lt. INVEGA, būdama valstybine institucija, padeda įgyvendinti verslininkams perspektyvinius verslo projektus, pasidalindama rizika kartu su bankais. Bendrovė t.p. administruoja dalį paskolų, kurias garantavo, kompensuodama 50 % bankui sumokėtų palūkanų.

LR ŪM –o 2002 įsakymu patvirtinta verslo projektų dalinio subsidijavimo tvarka. Pagal ją subsidijos verslo projektams gali būti teikiamos įmonėms, veikiančioms tokiuose rajonuose, kuriuose nedarbo lygis ženkliai viršijo šalies vidurkį. Subsidijai gauti įmonė ŪM-jai turi pateikti paraišką, verslo planą, paskolos gavimo arba kreditinės linijos atidarymą patvirtinančius dokumentus bei nemažiau kaip 15% investuoti savų lėšų.

Finansinė parama

Pagal ją suteikiamos finansinės subsidijos investiciniams projektams, kaip pvz.: atmosferos teršimo sumažinimui, geriamojo vandens kokybės reikalavimų gerinimui, mėsos ir pieno produktų kokybės reikalavimų įgyvendinimui ir t.t.

Dar iki derybų dėl narystės ES, mūsų šalis pradėjo gauti techninę ir finansinę pagalbą pagal PHARE programą, o nuo 2000 atsirado galimybė pasinaudoti ir tokių fondų kaip SAPARD, ISPA lėšomis.

Lietuva pagal PHARE gauna daugiau kaip 120 mln. EU kasmet.

Paslaugos verslui

Norint užtikrinti kokybiškų ir prieinamų verslo informacijos, konsultacijų, mokymo paslaugų tiekimą ir lengvatų turto, kaip patalpų techninės ir biuro įrangos nuoma regionuose, ŪM-o 2003-02-24 įsakymu Nr. 4-75 patvirtintas paslaugų SVV finansavimas.

Paslaugos verslui yra 2 rūšių: verslo informacijos centrų paslaugos, verslo inkubatorių paslaugos.

Į verslo informacijos centro paslaugų verslui programą įtraukiamos šios paslaugos:

1. verslo informacijos paslaugos – tai informacijos, konsultacijų ir mokymo paslaugos

2. verslo informacijos sklaidos renginiai – informacijos platinimas, susitikimai su verslininkais

3. konsultacijų paslaugos

4. mokymo paslaugos – tai klientų grupėje mokymas

Verslo inkubatorių paslaugų verslui programą apima minėtas paslaugas, informacinių centrų ir papildomai patalpų, techninės bei biuro įranga, kaip baldų, kompiuterių, kt. Gamybinės įrangos nuoma lengvatinėmis sąlygomis verslo subjektams.

Verslo inkubatoriai inkubuojamoms įmonėms taiko patalpų nuomos kainos nuolaidą, kuri skaičiuojama nuo įmonės įsikūrimo verslo inkubatoriuje pradžios. Pirmaisiais metais 75 proc. nuomos mokesčio, antraisiais – 50 proc. nuomos mokesčio, trečiaisiais – 25 proc. nuolaida.

JTO Vienos konvencija

Ji buvo pasirašyta 1980 m. ši visame pasaulyje žinoma konvencija yra tarptautinės prekybos teisės pagrindas. Konvencija sudaro teisės normų, reguliuojančių tarptautinius prekybos santykius, sistemą. Ji leidžia ir sudaro sąlygas visom valstybėm vienodai suprasti ir traktuoti šalių teises ir pareigas, atsirandančias kontraktuose. Pagal konvencijos nuostatas, daugelis valstybių pertvarko nacionalinę teisę arba tiesiog prisijungia šios konvencijos. Konvencijoje įvedama nauja tarptautinė ekonominė tvarka, laikant, kad tarptautinė prekyba plėtojama lygiateisiškumo ir abipusės naudos pagrindu, yra svarbus elementas skatinant draugiškus santykius tarp valstybių ir prisideda prie teisinių barjerų tarptautinėje prekyboje pašalinimo tolimesnio plėtojimo.

Pasaulinė prekybos organizacija – PPO

Plėtojant užsienio prekybą, ypač didelį vaidmenį atlieka GATT (Tarptautinis susitarimas
muitų tarifų ir prekybos), pasirašytas Ženevoje 1947 m. GATT padeda visoms šalims jaustis lygiavertėmis partnerėmis palaipsniui liberalizuojant prekybą, įveikiant dempingą, kartelius, suvienodina licencijų išdavimo procedūras, muitus. Nuo 1995 m. GATT laipsniškai pradėtas perorganizuoti į PPO. Naujos organizacijų veiklos pagrindas – rengti tarptautinės prekybos sutartis ir normas, garantuojant prekybos laisvę. Tai atliekama palaipsniui mažinant muitų tarifus, taikant daugumai pramonės gaminių ir visos ŽU produkcijos muitų tarifų apribojimus. Galutinis tokių apribojimų tikslas – pagyvinti tarptautinę prekybą. LR 2000 m. priimta į PPO. Tai palengvina sąlygas prisijungti prie kitų ekonominių komercinių susivienijimų, padeda įgyti pastovią, nuolatinę teisę į didžiausio palankumo režimą, prekiaujant su kitomis narėmis PPO, pasinaudoti PPO procedūromis, sprendžiant tarptautinėje prekyboje kylančius ginčus, pasinaudoti PPO patirtimi liberalizuojant įstatymus, reguliuojančius užsienio prekybą, aktyviai dalyvauti prekių ir paslaugų apyvartoje.

PPO siekia, kad ekonominiai ir prekybiniai santykiai tarp šalių prie bendrojo žmonių gyvenimo lygio kėlimo, visiško jų užimtumo ir realaus pajamų didinimo, gamybos bei prekybos plėtros ir kitų socialinių bei ekonominių rodiklių gerinimo. Ypatingas dėmesys skiriamas:

1. Paramai besivystančioms ir pereinamosios ekonomikos šalims

2. specializuotai eksporto rėmimo programai, vykdomai per tarptautinį prekybos centrą

3. regioniniams prekybos susitarimams

4. bendradarbiavimui pasaulinės ekonominės politikos srityje.

5. PPO pasaulinės prekybos organizacijos narių priežiūrai

Kadangi PPO pratęsė GATT veiklą, tai it jos funkcijos liko iš esmės nepakitusios. Ir toliau sprendžiami klausimai dėl muitų tarifų mažinimo, prekybos, pramonės ir ŽŪ produkcijos bei paslaugų liberalizavimo.

Komercinių ginčų sprendimo būdai

Vykdant kontraktus, kartais atsiranda ginčai dėl nevienodų kontrakto sąlygų arba neaptartų kontrakte sąlygų traktavimo, atsakomybės ar nuostolių dengimo išbengimo. Arbitražas yra vienas populiariausių ginčo sprendimo metodų tarp šalių dalyvaujančių prekyboje, bet tai nėra vienintelė priemonė. Arbitražas yra kraštutinė sprendimo priėmimo priemonė. O prieš tai paprastai yra taikomi kt. metodai. Derybos, taikymasis, tarpininkavimas. Tai alternatyvūs ginčų sprendimo metodai, jie skiriasi nuo arbitražų tuo, kad jų metu pasiekti sprendimai nėra privalomi, o teismai nedalyvauja siekiant apsaugoti teises. Komerciniai ginčai gali būti sprendžiami betarpiškose derybose. Betarpiškos derybos – tai plačiai praktikuojamas ikiarbitražinis, ikiteisminis ginčų sprendimo būdas. Jų metu šalys bando išspręsti ginčijamus klausimus ir pasiekti kompromisą. Betarpiškos derybos – kai pradinė sąlyga komerciniam ginčui sureguliuoti neretai įtvirtinama tarptautiniuose kontraktuose, sutartyse, o jų neigiamos pasekmės traktuojamos kaip prielaida pradėti teisminį arba arbitražinį nagrinėjimą. Derybų vedimo tvarka neformalizuota. Jų metu nebūtina vadovautis kokiomis nors procedūrų taisyklėmis ar kt. formaliais reikalavimais. Svarbu, kad jų metu šalys išspręstų ginčijamus klausimus ir pasiektų kompromisą.

Tarpininkavimas, taikinimas – tai toks komercinių arbitražų sprendimo būdas, kai dalyvaujant III a. siekiama sutaikinti konfliktuojančias šalis ir padėti joms surasti priimtiną sprendimą. Tai labai lankstus, nesunkiai organizuojamas, palyginti nebrangiai kainuojantis ginčų sprendimo būdai. Nuo betarpiškų derybų tarpininkavimas, taikinimas skiriasi tuo, kad ši procedūra yra formalizuota, t.y. gali būti atliekama vadovaujantis tam tikrų reglamentų nuostatomis ir joje turi dalyvauti III a. Šiuo metu plačiai taikomos UNCITRAL tarpininkavimo ir taikinimo taisyklės.

Miniteismas – tai Ciuricho (Šveicarija) Prekybos rūmų pasiūlytas komercinių ginčų sprendimo būdas. Nuo įprastos tarpininkavimo-taikinimo procedūros jis skiriasi tuo, kad:

1. ginant išspręsti kviečiami ne bet kurie firmų atstovai, o aukščiausios jų valdymo grandies darbuotojai, turintys įgaliojimus iki galo išspręsti ginčą ir pasirašyti susitarimą. Tarpininkavimo funkcijas atlieka ne bet kuris III a., o prekybos rūmų aukščiausi valdymo grandies darbuotojai.

2. ginčui išspręsti nustatomas trumpas terminas. Pagal Miniteismo taisykles, ginčo sprendimo procedūra organizuojama po to, kai šalis – ieškovė įteikė Ciuricho prekybos rūmams ir kt. ginčo šaliai siūlymą išspręsti ginčą Miniteismo būdu. Ginčui išspręsti šalys paskiria savo atstovus, turinčius plačius įgalinimus, pasikeičia rašytiniais pareiškimais, kuriuose išdėstomi jų argumentai ir prieštaravimai. Nustatomas konkretus ginčo nagrinėjimo laikas. Prireikus šalys gali pasitelkti pačių pasirinktus ar Ciuricho PR paskirtus specialistus, kuriems padedant parengiamos ginčo nagrinėjimo procedūros taisyklės. Pats Minitesimas trunka 1-3 d., per kurias išnagrinėjami ginčijami klausimai, įvertinamas ir pasirašomas susitarimas. Miniteismas, kaip ir tarpininkavimas yra savanoriškas kom. ginčų sprendimo būdas, o juo pasiektas susitarimas neturi juridinės galios. Kom. ginčai gali būti nagrinėjami teismuose, tačiau arbitražinis ginčo sprendimo būdas yra pranašesnis ir turi tolius
privalumus:

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3729 žodžiai iš 7274 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.