Komercinės teisės užrašai
5 (100%) 1 vote

Komercinės teisės užrašai

1121314151617181

Prekybos teisės sąvoka ir turinys

Teisės šakos: konstitucinė teisė; darbo teisė; civilinė teisė; administracinė teisė; prekybos teisė ir pan.

Teisė dar gali būti skirstoma į: 1.Privatinė – gali būti kaip civilinės teisės sinonimas. Jai priklauso dvi šakos: a) civilinė (reguliuoja turtinius santykius); b) prekybos ar komercinė (jos normos skirtos reguliuoti prekybinius santykius tarp įmonių, įstaigų, organizacijų). 2.Viešoji (kartais naudojama kaip administracinės teisės sinonimas) – reguliuoja santykius tarp valdžios institucijų ir piliečių. Jai priskiriama ir komercinė teisė.

Dabar valstybinė valdžia vis labiau plečia viešąją teisę privatinės (tuo pačiu ir prekybinės) teisės sąskaita.

Prekybos teisės šaltiniai

Pagrindinis šaltinis – įstatymai. Taip pat ir poįstatyminiai aktai. Gali būti papročiai, tarptautinė teisė. Lietuvoje nėra Prekybos arba Komercijos kodekso. Vienas iš svarbiausių šaltinių Lietuvoje – Civilinis kodeksas. Kiti prekybos teisės šaltiniai – draudimo, konkurencijos, vartotojų teisių gynimo įstatymai, AB ir UAB įstatymai, prekybos įstatymas, tarptautinės sutartys. Įvairiose šalyse prekybos teisinės normos skiriasi.

Teisės harmonizavimas – t.y. įvairių nacionalinių barjerų trukdančių tarptautinei prekybai šalinimas keičiant nacionalinius įstatymus.

Teisės unifikavimas – t.y. įvairių tarptautinių konvencijų ir kt. tarpt. aktų priėmimas.

Teisės unifikavimo ir harmonizavimo lygiai gali būti įvairūs: 1.Pasaulinio lygio (teisės normos reguliuojančios pervežimą); Vienos konvencija 1993, Tarptautinių komercinių sutarčių principai 1993, parengė UNIDRIT organizacija. 2.Regioninio lygio; Europos sąjunga ir kt.

Prekybinės veiklos subjektai

Tai fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie užsiima prekybine veikla. Prekybinė veikla neįmanoma be sutarčių sudarymo.

Fiziniai asmenys kaip komercinės teisės subjektai tai: smulkūs prekybininkai, kurie neturi įmonininko statuso, nesamdo žmonių, verčiasi išnešiojama prekyba. Fizinių asmenų teisinis statusas apibūdinamas teisnumo ir veiksnumo kategorijomis.

Teisnumas – galėjimas turėti civilines teises ir pareigas. Kiekviena valstybė nustato fizinių asmenų teisnumo turinį. Teisnumo turinys apibūdintas civiliniame kodekse ir kt. įstatymuose. Teisnumo turinys yra tai ką žmogus gali įgyti. Teisnumą riboja atskiri civilinio kodekso straipsniai. Pats pilietis to pasirašyti negali. Visiškai neteisnus asmuo negali būti, bet gali būti atimtos kai kurios teisės. Piliečių teisnumas atsiranda jam gimus ir dingsta – mirus.

Fizinių asmenų. veiksnumas – tai galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir civilines pareigas. Veiksnūs yra ne visi asmenys. Veiksnumas priklauso nuo fizinio asmens psichinės būklės (turi suprasti savo veiklą) ir nuo amžiaus. Civilinis kodeksas nustato, kad civilinis. veiksnumas atsiranda nuo 18m., bet žmogus gali turėti turto, būti įmonės savininkas ir iki 18m. Veiksnumas gali atsirasti ir anksčiau: sudarius santuoką (jei jis išsituokia iki 18m. veiksnumas išlieka).

Fizinių asmenų grupės: 1.neveiksnūs (iki15m), pilnamečiai asmenys teismo pripažinti neveiksniais (dėl psichinės ligos); 2.ribotai veiksnūs (nuo 15 iki 18), pilnamečiai, kurių veiksnumą riboja teismas; 3.veiksnūs (nuo18).

Išimtinai yra ginami nepilnamečiai, jų teisės.

Fiziniai asmenys- visi piliečiai, juridiniai asmenys – AB, UAB, bankai, partijos ir kt.

Juridiniai asmenys – laikomos organizacijos, kurios turi savo turtą, gali įgyti savo vardu turtines ir neturtines teises, pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme. Juridinę teisę suteikia įstatymas.

Požymiai:

1.organizacinis vieningumas; Organizacija yra vieninga, tarp jos asmenų yra ryšiai. Kiekvienas juridinis asmuo turi savo įstatus, kur numatomos jų teisės ir pareigos. Juridiniai asmenys gali steigti filialus ir atstovybes, kurie steigiami ne juridinio asmens vietoje. Atstovybė kaip ir filialas atlieka juridinio asmens veiksmus.

2.atskiras turtas; Veiklai reikalingas turtas. Turtas priklauso juridiniam asmeniui ir yra atskirtas nuo jį įsteigusių asmenų turto.

3.galėjimas savo vardu įgyti turtines ir neturtines pareigas; Juridinis asmuo sutartis sudarinėja savo vardu, todėl jis turi turėti savo pavadinimą. Juridinis asmuo neturi teisės naudotis svetimu vardu. Prekių ir paslaugų ženklai charakterizuoja juridinio asmens. prekes ir paslaugas.

4.savarankiškumas. Juridinis asmuo turi savo turtą ir jis savo vardu įgyja turtines teises. Juridinis asmuo už neįvykdytas prievoles atsako savo turtu. Juridinis asmuo. neatsako už jį įsteigusių asmenų skolas. Tokia atsakomybė vadinama ribota atsakomybe. Tai išskirtinis juridinio asmens. bruožas.

Juridinių asmenų rūšys: 1.Viešosios teisės juridiniai asmenys. – steigiami vyriausybės, ministro, savivaldybės (valstybės aktų pagrindu). 2.Privačios teisės juridiniai asmenys – steigiami privačių juridinių asmenų pagrindu.

Ūkio subjektai – tai įmonės, kurios neturi juridinio asmens teisių, fiziniai asmenys užsiimantys komercine veikla, bei juridiniai asmenys.

Ūkio subjektai skirstomi: 1.prekybininkai (perka ir parduoda prekes, organizuoja įmonės ūkinę ir finansinę veiklą, registruoja įmonę, valdo įmonės turtą, juo disponuoja); 2.smulkūs prekybininkai.

Prekybininkai t.p. įregistruoja įmonę.

Viešoji maitinimų
įmonė – gamina, parduoda, organizuoja suvartojimą Prekyba g.b. didmeninė ir mažmeninė. Juridinis asmenys g.b. tie, kurie nesiekia pelno. Jie gali jungtis į junginius: asociacijas, konsorciumus ir pan. Juridiniai asmenys turi savo veiksnumą ir teisnumą, kurie skiriasi nuo fizinių asmenų veiksnumo ir teisnumo.

Juridinių asmenų teisnumą sąlygoja steigimo tikslai. Juridinių asmenų teisnumą apibrėžia įstatymai ir įstatai.

Ultra Vires doktrina – juridinis asmuo gali sudaryti tik tas sutartis, kurios neprieštarauja jo tikslams, numatytiems steigimo dokumentuose. Juridinio asmens sudaryta sutartis t.b. pripažinta negaliojančia tik tuo atveju, kai juridinio asmens partneris žinojo ar turėjo žinoti, kad juridinis asmuo neturėjo teisės sudaryti tos sutarties.

Juridiniai asmenys teisnumą ir veiksnumą įgyja vienu metu.

Juridinių asmenų pasibaigimas ir reorganizavimas

Juridiniai asmenys reorganizuojami priklausomai nuo įsteigimo tvarkos. Įmonės reorganizavimą ir likvidavimą reglamentuoja LR įmonių įstatymas, atskirų įmonių rūšių įstatymai.

Reorganizavimas – įmonės kaip juridinio asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Teisės ir pareigos po šio proceso pereina likusioms ar kt. Įmonėms.

Įmonės g.b. reorganizuojamos: 1) jungiant 2) skaidant 3) keičiant statusą ir rūšį.

Likvidavimas: 1) kai pasibaigia įmonės steigimo terminas 2)teismas ra kreditorių susirinkimas priima sprendimą likviduoti bankrutavusią įmonę 3) teismas priima sprendimą likviduoti įmonę už pažeidimus.

Juridinių asmenų yra įvairių rūšių: AB, UAB, valstybės ir savivaldybės įmonės, bankai, kooperatinės, visuomeninės organizacijos.

Ūkio subjektais gali būti ir juridinių asmens teisių neturinčios įmonės (t.y. ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys). Taip pat IĮ, tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės (pasitikėjimo) ūk. bendrijos.

IĮ – nuosavybės teisė gali priklausyti 1 asmeniui ar jungtine teise keliems fiziniams asmenims. Steigti gali ir negamybinės organizacijos.

Įmonių įstatymai nustato, kad IĮ neturi juridinio asmens teisių ir turtas nėra atskirtas nuo savininkų turto, bet šių įmonių negalima sutapatinti su jų savininkais. Turto bendrumas reiškia, kad savininkų atsakomybė yra neribota.

IĮ gali priklausyti ir juridiniam asmeniui. Tada juridinis asmuo ir jam priklausanti IĮ turi atskirus balansus. IĮ gali pateikti ieškinius, būti atstovais ir pan.

Civilinės teisės subjektai, neturintys juridinio asmens teisių, yra neribotos turtinės atsakomybės įmonės: IĮ, KŪB, TŪM.

Atstovavimas

Prekybinė veikla, pradedant nuo įmonės įsteigimo, yra susijusi su įvairių sutarčių sudarymu. Sutartys sudarinėjamos per atstovus, be to yra neveiksnių fizinių asmenų ir t.t.

Atstovavimas – asmuo padeda sutartį sudaryti atstovui. Sudarant sutartis per atstovus, sudėtingesnė tampa ir trečiosios šalies padėtis. Be to, atstovas gali nukrypti nuo atstovaujamojo valio ir pan. Dalyviai: 1) atstovaujamasis – asmuo, kurio vardu atliekami tam tikri teisniai veiksmai. Juo g.b. fizinis (veiksnus ar neveiksnus), juridinis asmuo 2) atstovas – atstovaujamojo įgaliotas asmuo, kuris veikia jo sąskaitą, vardu, interesais. Juo g.b. ne kiekvienas asmuo. T.b. veiksnus, yra kt. Apribojimų: atstovas negali sudaryti sutarčių tarp atstovaujamojo ir savo. Per atstovą negalima sudaryti sutarčių grynai asmeninio pobūdžio sutarčių. Jis g.b. ir juridinis asmuo, bet tai t.b. nurodyta jų įstatuose 3) tretieji asmenys – su jais atstovas atstovaujamojo vardu sudaro sandorį.

Šiuos santykius reguliuoja LR civilinis kodeksas, prekybos įstatymas ir kiti įstatymai.

Atstovavimas pirmiausia atsiranda sutarties pagrindu. Gali atsirasti ir administracinio akto bei įstatymo pagrindu. Atstovas visada veikia pagal atstovaujamojo įgaliojimus. Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudaryti sutartis ir pan. Įgaliojimas – tai forma, kuria išreiškiami įgaliojimai. Įgaliojimai g.b.: 1) savanoriškas (sutartinis) – atsiranda, kai asmuo, kuris gali savarankiškai veikti, susitaria su kt. Asmeniu, kad šis atliktų tam tikrus veiksmus jo vardu 2) būtinasis – kai atstovaujamojo santykiai atsiranda nepriklausomai nuo atstovaujamojo valios – įstatymų pagrindu (pvz.: tėvai yra savo vaikų globėjai – savo globotinių atstovai) ar administracinio akto pagrindu.

G.b., kad atstovas sudaro sandorius, kiuriuos jis neįgaliotas sudaryti ar viršija savo įgaliojimus. Jei taip atsitinka, tai atstovaujamajam atsiranda teisės ir pareigos, jei atstovaujamasis po to pritaria tam sandoriui. O jei nepritaria – tai nesukuriamos jokios teisės ir pareigos.

Įgaliojimas ir jo rūšys/

Įgaliojimas- tai rašytinis įgalinimas 1 asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui santykius su trečiaisiais asmenimis.

Įgaliojimų rūšys: 1.vienkartinis (1 konkrečiam veiksmui atlikti- pvz.: paimti darbo užmokestį, sudaryti žemės nuomos mokestį)

2.specialus (atlikti tam tikros rūšies veiksmams per tam tikrą laikotarpį)

3.bendrasis ar generalinis įgaliojimas (sudaryti įvairius sandorius, atlikti įvairius teisinius veiksmus).

Įgaliojimas yra visuomet rašytinės formos. Piliečio įgaliojimas t.b. pasirašytas įgaliotojo ir kompetentingo pareigūno. Tam tikri įgaliojimai t.b. patvirtinti notariškai – pvz. sudaryti
sandorius, kurių būtina notarinė forma. Pvz. fizinio asmens duodamas įgaliojimas nekilnojamam turtui tvarkyti. Įmonės, įstaigos vadovas pasirašo įgaliojime ir uždeda įmonės antspaudą, t.y. juridinių asmenų įgaliojimams nereikia notariško patvirtinimo. Įgaliojimas yra susietas su galiojimo terminu. Jis negali būti ilgesnis nei 3metai. Jei terminas nenurodomas, tai jis galioja 1 metus nuo sudarymo dienos. Įgaliojimas praėjus tam tikram laikui pasibaigia, bet gali pasibaigti ir nepraėjus tam terminui, pvz. vienkartiniai įgaliojimai- atlikus veiksmą galiojimas baigiasi, be to įgaliojimai sudaromi susitarimo pagrindu, todėl gali baigtis atsisakius įgaliojimo. Atsisakymo nuo įgaliojimo teisė neapribojama jokiais motyvais, t.y. gali atsisakyti tiek įgaliotinis, tiek įgaliotojas. Pasibaigus įgaliojimui yra tam tikros teisinės pasekmės: 1. Įgaliotojas turi pranešti įgaliotiniui ir tretiesiems asmenims kuriuos tai liečia, jei pasibaigia įgaliojimas.

2. Tokią pat pareigą turi ir įgaliotojo teisių perėmėjas, t.y. jis turi informuoti įgaliotoją ir trečiuosius asmenis.

Perįgaliojimas. Įgaliotojo duotus įgaliojimus turi atlikti tas asmuo, kuriam jie duoti. Perįgaliojimas galimas dviem atvejais: 1. Jei atstovui tokią teisę suteikia atstovaujamojo duotas įgaliojimas.

2. Jei atstovas dėl susidariusių aplinkybių priverstas perduoti savo įgaliojimus kitam asmeniui, kad apsaugotų įgaliotojo interesus.

Perįgaliojimas t.b. visais atvejais notariškai patvirtintas. Jis negali trukti ilgiau nei įgaliojimas, kurio pagrindu perįgaliojimas duodamas. Įgaliotojas apie tai t.b. informuojamas, t.y. įgaliotinis turi jam pranešti.

Komercinio atstovavimo rūšys: 1.Atstovavimas prokūros pagrindu (prokuristas) 2. Atstovavimas pavedimo sutarties pagrindu (prekybos agentai)

1.Prokūra – toks įgaliojimas, kuriuo prekybos tarnautojui ar kitam asmeniui suteikiama teisė prekybininko vardu atlikti su įmonės vardu susijusius juridinius veiksmus teisme ar kitose įstaigose. Gali b. duodama vienam asmeniui ar kolektyvui. T.b. patvirtinta notariškai negalima perleisti kitam. G.b. atšaukta, bet atšaukia tas, kuris ją išduoda, atšaukti galima bet kada. AB ir UAB ją išduoda valdyba, o IDV savininkas. Prokuristui negalima pavesti atlikti šių veiksmų: 1.Pasirašyti įmonės balanso ataskaitos. 2.Paskelbti įmonės bankroto. 3.Parduoti įmonę 4.Negali duoti prokūros. 5.Negali priimti į įmonę dalininkų.

Jei nuo to nukenčia įmonės prokuristas turi atlyginti visus nuostolius. Taikomas civilinio kodekso 63 str. Prokuristo veikla apribojama ir kitaip pvz. įmonės filialu, laiku, vietove, įmonės veiklos rūšimis ir t.t.

2. Prekybos atstovas (agentas) -įregistravęs įmonę verslininkas nuolat tarpininkaujantis kitiems verslininkams sudarant sandorius, ar sudarinėjantis sandorius jų vardu. Nuo prokuristo skiriasi tuo, kad veikia savarankiškai. Kai baigiasi sutartis tarp prekybos agento ir atstovaujamojo, tai prekybos agentas neturi teisės perleisti kitam įgytų įmonės ir komercinių paslapčių. Sutarty g.b. nurodoma, kad prekybos atstovas negali konkuruoti su atstovaujamuoju, kai sutartis baigiasi (laikotarpis ne ilgiau kaip 1m).

Iki sutartiniai santykiai ir jų reikšmė. Pasiūlymas ir pasiūlymo priėmimas suformuluojami galutiniame derybų etape. Derybų metu šalys keičiasi informacija. Gali keistis derybų dalyviai. Pradeda žemesnio lygio darbuotojai, kuo arčiau derybų baigtis tuo labiau įsijungia aukštesni valdininkai. Ne visada derybos baigiasi sutarties pasirašymu.

Kaip įvertinti derybų padarinius (tuo atveju, jei sutartis nepasirašoma). Pvz. šalis tikisi sudaryti rangos sutartį, nusiperka medžiagas ar išsinuomoja sklypą, tada ir iškyla problemos. Laisvės principas- ar šalys bet kada gali nutraukti derybas. Jei šalis nepagrįstai nutraukia derybas, tai ar turi atlyginti kitos šalies nuostolius. Ar šalys turi elgtis sąžiningai derybų metu, ar gali tuo pačiu metu derėtis su keliais partneriais ir pan. Ar šalis turi pradėti derybas tik rimtai tikėdamasi sudaryti sutartį, ar galioja derybų sutartis, jei buvo nuslėpta svarbi informacija. Todėl didėja iki sutartinių santykių reikšmė. Lietuvoje galiojantis civilinis kodeksas neturi normų, kurios reguliuotų iki sutartinius santykius. civilinis kodekso parengtame projekte nurodyta, kad tie santykiai t.b. sąžiningi. Jei ne – tai privalo atlyginti kitai šaliai patirtus nuostolius. Pagal šį projektą nesąžininga, jei šalis tuo pačiu metu derasi su kitais ir apie tai nepraneša, nesąžininga – nutraukti be svarbaus pagrindo derybas ir pan. LR vartotojų teisių gynimo įstatyme (2str) įsitvirtino nuostata, kad vartotojas turi teisę gauti informaciją apie prekes. Kitas straipsnis (5) detalizuoja pardavėjo pareigas teikti informaciją vartotojui. Tokios informacijos teikimas reiškia, kad vartotojui valstybine kalba turi b. teikiama informaciją apie prekių vartojimą, pardavimą, naudojimą ir t.t. Parduodamos prekės t.b. atitinkamai ženklinamos, prie jų t.b. pridedamos naudojimo taisyklės, saugumo, gabenimo sąlygos ir t.t. Jei paaiškėja, kad parduota prekė gali kelti pavojų vartotojams, tai jums t.b. pranešta, reikia pranešti ir atitinkamoms institucijoms. Yra paslaugų teikimo taisyklės, patvirtintos vyriausybės 1995m. Tokia įmonė privalo laikytis taisyklių matomoje vietoje, reikia iškabinti kainoraštį ir t.t
tiekėjas pažeidęs tokias sąlygas privalo atlyginti vartotojui turtine ir neturtine žalą.

SUTARTIES SUDARYMAS

Visos šalys pripažįsta koncensualizmo principą. Jis reiškia, kad sutartis (šiuo atveju pirkimo-pardavimo) tai šalių susitarimas sukurti šalių teises ir pareigas. Reikia, kad šalys suderintų savo valią.

Turi būti pasiūlymas sudaryti sutartį ir to pasiūlymo priėmimas. Tai yra 2 terminai – Oferta ir akceptas. Oferta- tai siūlymas sudaryti sutartį, akceptas – sutikimas sudaryti sutartį.

Atitinkamai yra oferentas ir akceptantas. Ofertos požymiai yra tai, kas turi būti jame nurodyta: ofertos įsigaliojimo laikas ir nuo kada jos nebegalima atšaukti.

Dėl akceptų irgi kyla klausimų. Ypatingai svarbus sutarties sudarymo momentas kai akceptantas priima ofertą ar kai akceptą gauna oferentas.

Yra dvi sutarties momentą aiškinančios teorijos:

1) emisijos – sutartis laikoma sudaryta tada, kai akceptantas išsiunčia akceptą;

2) recepcijos – atvirkščiai, sutartis laikoma sudaryta tada, kai akceptą gauna oferentas, arba sužino apie jį kitu būdu.

Pagal sutarties sudarymo sritį irgi kyla klausimų. Šis dalykas labiau svarbus tarptautinėje prekyboje.

Lietuvos galiojančiame civiliniame kodekse yra tik 5 straipsniai skirti sutarties sudarymui ir sąvokos oferta ir akceptas yra nenaudojamos.

Sutartis sudaryta tada, kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų. Esminės sąlygos tos, kurios laikomos tokiomis pagal įstatymą arba kitu atveju tam tikromis sutarčių rūšimis. PVZ.: pirkimo pardavimo sutarties esminės sąlygos: kaina ir dalykas.

Oferta laikomas tik toks dalykas, kuris:

1) išreikštas įstatymo nustatyta forma: jei sutartis turi būti sudaryta rašytine forma, tai oferta irgi rašytine forma;

2) ofertoje turi būti numatytos visos esminės sutarties sąlygos.

Oferta gali būti neterminuota ir terminuota. Pasiūlymas sudaryti ofertą pirkimo pardavimo sutartyje yra vienam arba keliems konkretiems asmenims, kai nurodomos sutarčiai sudaryti būtinos sąlygos:

1) jei jis pakankamai apibrėžtas ir reiškia pasiūliusio asmens įsipareigojimus. Pasiūlymas pakankamai apibrėžtas jei yra kaina (ar būdas jai nustatyti) ir kiekis (ar būdas jam nustatyti);

2) jei pasiūlymas yra ne nustatytiems (t.y. ne konkretiems asmenims), tada yra tik kvietimas pareikšti ofertą.

Oferta įsigalioja tik tada, kai ją gauna akceptantas. Iki tol dar galima pakeisti, bet pakeitimas turi būti atėjęs kartu su oferta, arba anksčiau už ją.

Oferta gali būti atšaukta, bet oferentas gali atšaukti ofertą iki akcepto išsiuntimo. Jei akceptantas nutaria, kad jam naudingiau laikyti ofertą neatšauktą, tada atsisako ir veikia. Kai oferentas išsiunčia pranešimą, kad atšaukia ofertą, tada baigiasi ir jos galiojimas.

APIE AKCEPTĄ

Akceptas yra besąlygiškas atsakymas sudaryti sutartį ofertoje nurodytomis sąlygomis. Jei akcepte pakeičiamos ofertos sąlygos, tada jis laikomas nauja oferta. Sutartis pripažįstama sudaryta, kai oferentas gauna akceptą.

Taikoma recepcijos teorija.

Būna terminuota- akceptą oferentas turi gauti prieš pasibaigiant nurodytam terminui. Pavėluotas akceptas laikomas nauja oferta. Jei akceptas išsiųstas laiku, bet pavėluotai gautas, oferentas turi pranešti akceptantui , kitaip akceptas laikomas gautas laiku. Oferentas gali pranešti akceptantui apie tai, o gali ir nepranešti.

Neterminuota oferta. Akceptas t.b. gautas per normaliai tam reikalingą laiką. Konkrečiu atveju tai nustato teismas.

Akceptas pagal prekybos įstatymą yra ofertos gavėjo pareiškimas ar kitoks elgesys, reiškiantis sutikimą su oferta. Tylėjimas ar neveikimas nėra akceptas.

Pasiūlymas sudaryti sutartį įsigalioja tada, kai sutarties siūlytojas gauna akceptą ar sutikimą. Jei negauna, tada neįsigalioja.

Jei terminas ofertoje nenurodytas, veikiama pagal sandorio aplinkybes (įskaitant ir ryšio priemones)

Pagal įstatymą esminės sąlygos, kuriomis akceptas yra pasiūlymas sudaryti naują ofertą:

1) jei keičiasi kainos;

2) mokėjimai;

3) kiekis;

4) tiekimo vieta;

5) terminai;

6) kokybė

7) 1 šalies atsakomybės kitai dydis;

8) ginčo sprendimas.

Gali būti naudojamos momentinės ryšio priemonės (pvz. telegrama). Tada akcepto terminas skaičiuojamas nuo ofertos gavimo.

Akceptas g.b. panaikintas. Panaikinimas t.b. tuo pačiu metu, kaip akceptas ar anksčiau už akceptą.

Sutarties sudarymo momentas- tada, kai sutarties siūlytojas gauna akceptą. Recepcijos teorija.

SUTARTIES FORMA

Sutartims būdingas formalizmas. Dabar to formalizmo vienose šalyse daugiau, kitose mažiau. Lietuvoje jo dar daug likę.

Todėl nustatomos formos reikalavimai:

1) apginti šalių interesus (pvz. kyla ginčai, nesąžininga šalis gali pareikšti, kad sutarties nebuvo;

2) sutartis gali tęstis ilgą laiką (per jį gali pasimiršti sutarties sąlygos. Pvz.: nuoma 10 m.);

3) tretiesiems asmenims svarbu žinoti, kad šalis yra įsigijusi tam tikras teises ir įsipareigojimus (pvz. perku namą ir noriu žinoti, kad pardavėjas yra tikrai to turto savininkas, ar namas neįkeistas ir pan.);

4) apginti silpnesnės šalies interesus. Lietuvoje dažnai naudojama rašytinė forma.

Pagal Lietuvos civilinio kodekso 41 str. Sandoriai 99 10 08 g.b. sudaromi žodžiu ar raštu. Raštu g.b. notarine forma ar paprasta.Sutartis gali būti išreikšta komputentiniais ryšiais (t.y. šalis sutinka
patvirtinti sandorį). Sutartis gali būti išreikšta tylėjimu tik įstatymo numatytais atvejais (pvz. indėlių laikymas banke. Pasibaigus šiai indėlio sudarymo sutarčiai, ji pratęsiama be savininko sutikimo).

Kai sutartys sudaromos žodžiu, šalys sudaro sutartį be jokio dokumento. Žodžiu sudaromos tokios sutartys, kurių raštu sudaryti nereikalauja įstatymas. Žodžiu sutartys sudaromos, kai suma ne didesnė nei 500,- Lt ir kai sutarties įvykdymo bei sudarymo momentai sutampa.

Rašytinė sandorių forma g.b. paprasta ir notarinė. Paprasta vadinamas dokumentas, kuriame yra sutarties šalių pavadinimas, turinys, parašai. Jas pasirašo sudarinėtojai.

Rašytine forma sudaromos sutartys:

1) įmonių, įstaigų, organizacijų tarpusavio ir su fiziniais asmenimis sutartys, išskyrus tas sutartis, kai jos įvykdomos jas sudarant;

2) fizinių asmenų sutartys, kai suma virš 500,- Lt;

3) kitos sutartys numatytos įstatyme.

LR yra ratifikavus Vienos konvenciją. Ten Lietuvai padaryta išlyga – 11 str. 2 dalis neprivaloma.

Pagal civilinio kodekso 43 str. Privaloma rašytinė forma g.b. nustatyta tik įstatymo. Jei reikalaujama rašytinės formos, galimos pasekmės:

1) jei nesilaikoma rašytinės formos, šalys negali remtis liudytojų parodymais. Tada tenka remtis kitais įrodymais. Jei nekyla jokių ginčų, rašytinė forma galioja, nors ji raštu nesudaryta;

2) kai kuriais atvejais, jei nėra rašytinės formos, jokie sandoriai sudaryti žodžiu negalioja.

Notarinės sutartys tvirtinamos antspaudu. Notarinės sutartys tvirtinamos antspaudu. Ji rašoma notariniame registre. Notaro pareiga – prižiūrėti ar sutartis atitinka įstatymus. Notarinė forma privaloma įstatymo numatytais atvejais, tačiau vyriausybė kartais ją pažeidžia. Civilinis kodeksas numato, kada reikalinga notarinė sutartis- pvz. gyvenamo namo dovanojimo sutartis, AB steigimo sutartis, jei bent vienas steigėjas yra fizinis asmuo.

Jei įstatymas reikalauja notarinės formos, o to nėra, sutartis negalioja. Sutartis laikoma sudaryta tada, kai notaras ją patvirtina.

Sutarties dalyviai gali sudaryti sudėtingesnės formos sutartis, nei reikalauja įstatymas – pavyzdžiui žodinės sutartys gali būti sudaromos raštu, bei notariškai.

Įstatymas reikalauja (kai kuriais atvejais) sutartį įregistruoti (t.y. kontroliuojamas sutarties turinys). Jei to nesilaikoma, sutartis negalioja.

SUTARTIES TURINYS

Kai šalys sudaro sutartį, jos susitaria dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Sutartis susideda iš susitarimų. Kiekvienas susitarimas dėl šalių teisių bei pareigų ir kt. Klausimų yra vadinamas sutarties sąlyga. Sutarties sąlygų visuma sudaro sutarties turinį.

Kai sudaroma sutartis, ji tampa privaloma sutarties šalims ir jos privalo ją vykdyti. Pažeistos teisės ginamos įstatymo būdais. Sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Šalys negali pakeisti pozityvias teises. Jeigu šalys susitartų kitaip nei numato įstatymas, sutartis negaliotų.

Yra dar vienos teisės normos (dispozityvios),- kai šalys nustato pačios savo teises bei pareigas, bet jos nėra visai laisvos. Negalima numatyti tokių sąlygų, kurios prieštarautų pagrindiniams teisės principams. Valstybė pasilieka teisę įsikišti į šalių elgesį. Tai motyvuojama tuo, kad reikia apginti silpnesnę šalį.

Sutarčių spragos: dėl vienokių ar kitokių priežasčių, sutartyje gali atsirasti įvairių spragų. Tas spragas gali užpildyti teismas ar įstatymas. Pažeidžiant sutarties sąlygas gali atsirasti įvairios pasekmės. Kai pažeidžiamos esminės sąlygos, šalis gali nutraukti sutartį. Pažeidus neesmines sąlygas, sąžiningoji šalis gali reikalauti tik atlyginti nuostolius.

Lietuvos teisės doktrina sutarties turinio sąlygas skirsto į:

1) esmines (būtinos)

2) įprastines

3) atsitiktines

Esminiai yra tokie sutarties punktai, kurie tokiais laikomi pagal įstatymą ar yra būtini tos sutarties rūšims. Būtinos sutarties sąlygos neišvardijamos, bet jos aiškinamos pagal sutarties prigimtį.

T.p. esminės sąlygos – visos tos sąlygos, dėl kurių t.b. susitarta (to reikalauja viena šalis). Tai yra, vienos šalies esminė sąlyga (pvz.: pirkimas kreditan – viena sutartis nesutinka, sutartis nesudaroma).

Įprastinės – t.y. tos sąlygos, kurios yra sudedamoji dalis dėl jų net nesusitariant. Pvz.: jei įvykdymo vieta nenurodyta, tai prievolė turi būti įvykdyta. Tai nėra nurodyta, tačiau turi būti įvykdyta.

Atsitiktinės sąlygos – visos sąlygos, numatytos šalių susitarimu. Atsitiktinės sąlygos gali būti nustatytos nepozityvia teisės norma.

Pagrindinis sutarties turinio reikalavimas yra jo atitikimas įstatymams. Sutarties konkreti sąlyga gali daryti visą sutartį negaliojančia, pvz., narkotikų pirkimas. Gali būti kad dėl vienos sutarties sąlygos ne visa sutartis gali tapti negaliojančia, kai kurios sutarties sąlygos laikomos numanomomis nežiūrint to ar dėl jų buvo susitarta.

Sutartis negali prieštarauti viešai tvarkai, visuotinai pripažintoms moralės normoms, kai pažeidžiami konstitucijos principai (negalioja susitarimai dėl vaiko perdavimo).

SUTARTIES AIŠKINIMAS

Sutarties pagrindu šalys įgyja teises ir pareigas. Paprastai būna aišku, bet kartais kyla keblumų. Gali būti skirtumų dėl sutarties sąlygų taikymo. Tai neaiškumai, kurie kyla dėl įvairių priežasčių (sąlygų), pvz., ginčo sprendimų būdų
ir t.t.

Tos sutarties spragos užpildomos įvairiai, taikant teisės normas, prekybos papročius, sąžiningumo principus ir t.t.

Sutartyje gali būti ir dviprasmybių. Jas šalys gali suprasti skirtingai (pas mus draudžiama tik valiuta. Pvz., doleris – JAV, Kanados ir t.t.). Todėl reikia išsiaiškinti tikrąją reikšmę. Gali tekstas skirtis nuo tikrųjų šalies ketinimų.

Kuo remtis aiškinant abejotinus turinius: ar tekstu, ar vidiniu šalies ketinimu.

Vyrauja 2 sutartys aiškinimo metodai:

1) Subjektyvusis – reikalaujama, kad būtų nustatyta tikrieji (subjektyvūs) šalių ketinimai. Paplitęs kontinentinėse Europos valstybėse. Gramatinis teksto aiškinimas – antraeilis.

2) Objektyvusis – pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška. Nesistengiama nustatyti tikrųjų šalies ketinimų.

LR civiliniam kodekse nėra specialų sutarties aiškinimą reguliuojančių normų. Tačiau, kadangi sutarčių reikšmė didėja, todėl vis aktualesnė sutarties aiškinimo problema. Civilinio kodekso projekte įvertinti tokie principai:

1. aiškinant sutartį turi būti atsižvelgta į tikruosius šalių ketinimus (subjektyvus principas);

2. aiškinant sutartį visuomet privaloma vadovautis sąžiningumo ir protingumo kriterijais;

3. neaiškios abejotinos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos jas siūlančios šalies nenaudai;

4. prioritetas turi būti teikiamas ranka rašytų sutarčių sąlygų reikšmei (o ne spausdintų);

5. sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sistemiškai ir atsižvelgiant į sutarties prigimtį.

CV ketinama įtvirtinti kontinentinei teisei būdingus sutarčių aiškinimo principus.

SUTARTIES NEGALIOJIMAS

Ne bet koks susitarimas pripažįstamas sutartimi. Yra daug to priežasčių. Tai gali būti todėl, kad sutartis prieštarauja teisės normoms, viešajai tvarkai, geros moralės principams, teisingumui, sąžiningumui, protingumui. Sutartis nepripažįstama dėl turinio trūkumų, taip pat gali negalioti dėl procesinių teisinių priežasčių. Gali būti, kad sutarties negaliojimo faktas nėra akivaizdus, todėl tai reikia įrodyti.

Gali skirtis sutarties negaliojimo padariniai. Sutartis negaliojimo institutas svarbus, nes leidžia apginti sąžiningos šalies interesus (apgaulią ir t.t.), nes juo yra apsaugoma pagrindinės teisės principai, moralės normos ir t.t.

4 sąlygos, kad sutartis galiotų:

1. sutartį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą;

2. sandorio turinys turi atitikti įstatymuose nurodytus reikalavimus;

3. sandorio dalyvių valios išraiška turi atitikti tikrąją jų valią (valią galima paveikti grasinant ir pan.);

4. sandoris turi būti išreikštas įstatyme nustatyta forma.

Sandorio negaliojimo pasekmės: gali būti įvairios pvz., sudarytas negaliojantis sandoris, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, tada laikoma, kad jis nesudarytas ir nesiimama jokių teisinių normų. Bet kai vykdo, tada atsiranda turtinės pasekmės:

1. abišalė restitucija – t.y. pradinės padėties atstatymas. Kai sutarties negaliojimo atveju, šalių turtinė padėtis atstatoma į pradinę padėtį. Reiškia, kad sutartis negalioja ir šalys turi grąžinti vienas kitai ką yra gavusios pagal sandorį. Grąžinama pinigais, jei negalima grąžinti natūra. Jei sandoris negalioja sutartis abišalė restitucija. Tik įstatymo numatytais atvejais gali būti taikomos kitos priemonės sandorio negaliojimo atveju. Abišalė restitucija taikoma tokiems sandoriams, kurie negalioja:

a) nesilaikoma įstatymo reikalaujamos formos

b) sudaryta suklydus

c) dėl to, kad su neveiksniais asmenims

d) tariamos sutartys

e) pagal aplinkybes, kai prieštarauja juridinių asmenų tikslams ir interesams.

2. vienašalė restitucija. Pasireiškia, kad 1 sutarties šalis grąžina ką ji įvykdžiusi, o iš kitos šalies, ką ji įvykdžiusi, paimama į šalies pajamas (valstybės).

3. Atvejai, kai restitucija netaikoma

Vieni sandoriai negalioja savaime, o kitus reikia tokiais pripažinti.

2 kategorijos:

1) niekinius????? – savaime negalioja sutartis ar pareikštas ieškinys teisme, ar ne. jei neatitinka įstatymo reikalavimo ir todėl negalioja. Jei niekinė????? sutartis vykdoma, tai teismas turi pripažinti sutartį negaliojančia savo iniciatyva ar sutarties dalyvių iniciatyva, ar prokuroro ieškiniu. Jos sudaromos turint tikslą priešingą valstybės ir visuomenės interesams (konstitucijai)

2) nuginčijamus – jos yra sudarytos ir sukuria, pakeičia ir panaikina civilines teises ir pareigas. Bet gali būti teismo pripažįstamomis negaliojančiomis, iki teismo sprendimo jos galioja. Šios sutartys tai sutartys sudarytos nepilnamečių (15-18 metų, alkoholį, narkotikus vartojančių asmenų ir t.t.)

Pagal tuos 4 požymius galima klasifikuoti ir negaliojančias sutartis:

1. dėl sudėties trūkumų

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4585 žodžiai iš 9161 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.