Konfesinių ir tautinių mažumų teisinės padėties kaita 16-18 a
5 (100%) 1 vote

Konfesinių ir tautinių mažumų teisinės padėties kaita 16-18 a

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………..3

I. ŽYDAI………………………………………………………………………………………………………..4

II. KARAIMAI…………………………………………………………………………………………………6

III. TOTORIAI………………………………………………………………………………………………….8

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………..10

ŠALTINIAI…………………………………………………………………………………………………………………11

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………11

ĮVADAS

Etninė ir konfesinė Lietuvos valstybės gyventojų sudėtis buvo nevienalytė. XVI a. viduryje maždaug trečdalį ar net daugiau visų LDK gyventojų (iš apytikriai 3 mln. žmonių) sudarė lietuviai, susitelkę valstybės branduolio žemėse. Daugiau kaip pusę gyventojų sudarė slavai, gyvenę įvairiu laiku prie Lietuvos valstybės prijungtose rytų ir pietryčių žemėse. Greta lietuvių ir slavų visą laiką gyveno kitos etninės mažumos – žydai, vokiečiai, totoriai, karaimai, lenkai.

Referato tikslas – remiantis I Lietuvos Statutu (1529 m.) bei 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, išsiaiškinti, kokia buvo teisinė tautinių ir konfesinių „mažumų“ padėtis XVI – XVIII a. LDK.

Teisės būklė LDK visuomenėje XV – XVI a. pradžioje iš esmės kito, nes greta paprotinės teisės normų atsirado ir išsiplėtojo rašytinė teisė, palietusi įvairias valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis. Privilegijos – svarbūs LDK gyvenimo šaltiniai. Tačiau dar svarbesni to meto šaltiniai – trys Lietuvos Statutai. Jie svarbūs tuo, kad tai yra kodifikuota Lietuvos teisė. Kurdama teisinius Lietuvos valstybės pamatus, valdančioji lietuvių didikų grupė stiprino jos prestižą viduje ir tarptautinėje arenoje. Kiekvieno iš trijų Lietuvos Statutų parengimą sąlygojo kitos valstybinio gyvenimo aplinkybės.

Ketverių metų seimo paskelbta Gegužės Trečiosios konstitucija (1791 m.) yra pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje (po JAV) oficialiai raštiškai išdėstytas vientisas pagrindinis valstybės įstatymas, apibrėžęs jos politinę ir socialinę santvarką, pagrindinius institutus bei jų funkcijas. Pagal ją senoji Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo mėginama paversti konstitucine ir parlamentine monarchija, panaikinant daugelį senų institutų, išplečiant valstiečių bei miestiečių teises ir pan.

Rengiant referatą, taip pat rėmiausi Z. Kiaupos, J. Kiaupienės, A. Kuncevičiaus knyga „Lietuvos istorija iki 1795 metų“, knygomis „Lietuvos karaimai“, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra“, „Trumpa žydų istorija Lietuvoje“.

Referatas sudarytas iš trijų skyrių. Pirmajame aprašyta žydų teisinė padėtis XVI–XVIII a., antrajame – karaimų, paskutiniame – totorių. Nors tuometinėje Lietuvoje tautinių mažumų buvo ir daugiau, tačiau nagrinėsiu tik šias tris, kadangi jos tuo pačiu yra ir konfesinės „mažumos“, nei lotynų, nei graikų tikėjimo krikščionys jie nėra.

I. ŽYDAI

Pirmieji Lietuvoje įsikūrę žydai, pirkliai iš Pietų ir Rytų Europos, Lietuvą pasiekė veikiausiai jau XII amžiuje. Žydų dar būta tarp pirklių ir amatininkų, kuriuos pirmojoje XIV a. pusėje į Lietuvą pakvietė Didysis kunigaikštis Gediminas. Dalis jų persikėlė į šiaurę ir įsikūrė srityse palei etninę Lietuvą, kaip antai, Lietuvos Brastoje, Gardine, ar jos gilumoje (Žemaičių kunigaikštystėje).

Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais žydų skaičius Lietuvoje žymiai išaugo. Kaip ir jo senelis Gediminas, Vytautas irgi buvo labai pakantus ir tolerantiškas valdovas. Jis užsieniečiams sudarė sąlygas gyventi Lietuvoje pagal savo papročius ir religiją. Taip jis elgėsi ne tik su žydais, bet ir su karaimų bendrijos nariais. Palankus Vytauto elgesys su savo pavaldiniais žydais aiškiausiai atsiskleidė privilegijų raštuose, kurie dar XIV a. buvo suteikti žydams, gyvenantiems Brastos, Gardino ir Trakų miestuose. Tuose raštuose buvo akcentuojama, kad žydai yra Didžiojo kunigaikščio pavaldiniai ir priklauso vien tik jo kompetencijai. Privilegijose dar pasakyta, kad žydams leidžiama laisvai judėti per visas valstybės žemes . Taigi, teisiniu atžvilgiu žydų padėtis tuometinėje Lietuvos valstybėje buvo gana gera. Jų statusas nepasikeitė ir vėliau, retkarčiais net pagerėdavo.

Iš pažiūros žydų padėtis buvo panaši į krikščionių miestelėnų, bet kai kuriais atvejais žydams netgi buvo suteikta pirmenybė. Pavyzdžiui, sužeidus žydą, bausdavo kaip už bajoro sužeidimą. Žydo žudikas netekdavo galvos, o jo šeima privalėdavo nužudytojo šeimai atlyginti 100 grašių dydžio suma. Tuo tarpu nužudžius miestelėną, atlygis būdavo tik 12 rublių grašių. Ši nuostata buvo įtraukta į Pirmąjį Lietuvos Statutą, išleistą 1529 m. Tačiau dar tais pačiais metais kitaip negu krikščionims iš žydų pradėta rinkti rinkliava kariuomenės
išlaidoms.

Apskritai XVI a. ir vėlesniais laikais žydų teisinę padėtį daugiausia lėmė ankstesnių karalių ir vietinių valdytojų suteikti privilegijų raštai. Pirmajame Lietuvos Statute sakoma, kad, jei kas turėjo žemės valdant Vytautui, Žygimantui ar Kazimierui, tai niekas iš jo tos žemės atimti negali . Kadangi Vytautas globojo žydus, pats juos kvietė atvykti, sudarė jiems sąlygas gyventi Lietuvoje, vadinasi, kas parašyta šiame statuto straipsnyje, taikoma ir žydams.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 760 žodžiai iš 2523 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.