Lenų teisės anglijoje prancūzijoje ir vokietijoje
5 (100%) 1 vote

Lenų teisės anglijoje prancūzijoje ir vokietijoje

LENŲ TEISĖS ANGLIJOJE, PRANCŪZIJOJE

IR VOKIETIJOJE

VAKARŲ EUROPOS VALSTYBIŲ – ANGLIJOS, PRANCŪZIJOS IR VOKIETIJOS FORMAVIMOSI UŽUOMAZGOS

Didžiulėje Romos imperijos teritorijoje gyveno daugybė klajoklių barbarų genčių, atkeliavusių čia iš Vakarų Azijos ir IV a. pabaigoje, V a. ėmusių romėnų valdomose srityse kurti valstybinius darinius. Tačiau Romos imperijos galybė jau buvo praeityje. Maždaug III a. ėmęs ryškėti Romos imperijos skilimas, valdant Teodosijui I (395 m.) galutinai įvyko. Romos imperija suskilo į Rytų Romos imperiją (Bizantiją su sostine Konstantinopoliu) ir Vakarų Romos imperiją, kuri, neatlaikiusi barbarų puldinėjimų, nuvertus paskutinįjį imperatorių Romulą Augustulą 476 metais žlugo. Valdžią užgrobė vienas barbarų genčių vadų – Odoakras. Galutinai suirus Vakarų Romos imperijai, Vakarų Europoje nebeliko stiprios centralizuotos valstybės. Imperijos griuvėsiuose iškildavo, keitėsi ir netrukus, nepalikdamos žmonijos istorijoje gilesnių pėdsakų, kruvinuose karuose greitai vėl žlugdavo nedidelės primityvios gentinės barbarų karalystės.

Tik salijams frankams, vadovaujamiems Chlodvigo Galijoje pavyko sukurti Frankų karalystę, VI a. pradžioje apėmusią plačią teritoriją nuo Reino vidupio iki Pirėnų. Chlodvigas buvo pirmasis frankų karalius, įtvirtinęs savo vienasmenę valdžią. Nors iki pat XII a. germanų karaliai dažniausia vadinosi ne valstybių, o tautų (frankų, gotų ir kt.) karaliais. Frankų valstybės pozicijas Chlodvigas sustiprino 496 m. priimdamas krikščionybę.

Frankų valstybė ypač suklestėjo VIII a. pabaigoje ir pasiekė savo galybės viršūnę. Valdant Karoliui Didžiajam, sėkmingais karais Frankų valstybės teritorija buvo labai išplėsta, o 800 metais popiežius jį karūnavo imperatoriumi. Frankų valstybę sudarė daugelis genčių – frankai, alemanai, vestgotai, ostgotai, burgundai, langobardai, rytų saksai, vandalai, ripuarai ir kitos, apėmusios plačią kontinentinės Europos teritoriją, o vėliau virto Vokietija, Prancūzija ir Šiaurės Halija.

Maždaug tuo pat metu, apie V a., Britų salose gyvenusias keltų gentis – britus, belgus, galus – į pakraščius nustūmė ir su jais susimaišė germanų gentys – anglai, saksai, jutai ir fryzai. Naujojoje tėvynėje jie VII a. sukūrė septynias anglosaksų karalystes – Kentą, Eseksą, Veseksą, Saseksą, Rytų Angliją, Mersiją ir Nortambriją su savo aristokratija ir valdžia. Tarp šių karalysčių vyko nuolatinė kova, kol IX a. jos susijungė į vieną valstybę – Angliją.

NUOSAVYBĖS TEISĖS FEODALINIŲ SANTYKIŲ FORMAVIMASIS

V a. Vakarų Romos imperijai žlugus nuo germanų užkariautojų smūgių, dauguma romėnų miestų Vakaruose greitai nusmuko ir iki IX a. praktiškai išnyko.

Romos imperija formavosi miestų valstybių (graikų vadinamų poliais) pagrindu. Tam turėjo įtakos geografinė padėtis, apsunkinusi visuomenės bendravimą, kas trukdė jai politiškai susivienyti, centralizuotą valdymą darė sunkiai įmanomą ir nereikalingą. Ryškūs ekonominio, politinio gyvenimo ir įvairių kitų veiksnių skirtumai lėmė didelę miestų valstybių vidaus santvarkos įvairovę – vyravo įvairios respublikų formos, iš jų pradėjo išsiskirti įtakingiausi, apie kuriuos ir formavosi imperija.

Romos imperijos nuosavybės teisę abstrakčiai galima apibrėžti kaip daiktinę autonominę asmens teisę valdyti (naudotis ir disponuoti materialiu daiktu), neribojama tiek, kiek nepažeidžia esamos teisėtvarkos.

Atrodo, pirmiausia ji apėmė kilnojamąjį turtą ir tik visiškai suirus gentinei nuosavybei, taip pat ir žemės, perėjo privataus asmens valdžion. “Dvylikos lentelių” įstatymuose jau yra tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto privatinė nuosavybė (450 m. p.Kr.). Nuosavybė čia apibrėžta kaip vienalytė teisė. Kadangi Romos imperija buvo susiformavusi respublikos pagrindu, tai buvo išvystyta ir žemės nuosavybės įgijimo tvarka. Jos savininkas galėjo būti tik Romos pilietis – kviritas, o nuosavybė buvo vadinama kviritine. Iš pradžių ši teisė buvo įgyjama tik atlikus mancipaciją arba tam tikrus formalius veiksmus, vėliau senaties būdu (neatlikus formalių veiksmų). Tik Romos imperijos provincijos žemės, kurias romėnai užkariavo, buvo romėnų tautos, arba imperatoriaus, nuosavybė. Šių žemių naudotojai turėjo visas teises, kurias turėjo Romos ir Italijos žemių savininkai, tačiau nebuvo žemių savininkai.

Tačiau romėnų teisė (rašytinė) nelietė feodalinių santykių: joje nebuvo taisyklių, nustatančių senjorų teises, romėnai nežinojo feodalinės žemės nuosavybės formų, nors vėlesniais viduramžiais įtakojo kitas Vakarų Europos visuomenės gyvenimo sritis.

Germanų gentyse V – VI a. užgožusiose tai, kas buvo likę iš Romos imperijos, tada dar nebuvo išgyvendinti bendruomeniniai santykiai. Vyravo asmeninis teisės taikymas genties viduje. Barbarų gentims, daugiausia užsiimančioms žemdirbyste ir gyvulininkyste – Romos nuosavybės teisė buvo tolima.

Viename ankstyviausių barbarų įstatymų – Salijų įstatyme, išleistame Frankų valstybėje karaliaus Chlodvigo, netrukus po jo krikšto 496 m., dar nėra vienareikšmės nuosavybės sampratos, tačiau įstatymas skirtingai vertina kilnojamojo turto, laisvai
perleidžiamo ir paveldimo, ir žemės (apie jos pirkimą, pardavimą neužsimenama) nuosavybę.

Įstatymas skyrė žemę, valdomą šeimos, nuo žemės, esančios bendruomeninės (kolektyvinės) nuosavybės objektu.

Individualia šeimos nuosavybe laikomi būstas, kiemo teritorija ir sodybinis sklypas, kuriam skiriama išskirtinė reikšmė.

Bendruomeninei nuosavybei priklausė pievos, ganyklos ir miškai, ir teisė į juos saugota nepalyginti silpniau.

Salijų įstatymas visus savininkus dar laiko lygiais ir besiformuojančiam stambiajam žemės savininkui (skirtingai nuo vėlesnių barbarų įstatymų) dar nenustato kuo nors išskirtinės teisinės padėties.

Frankų gentims vykdant grobikišką politiką VI – VII a. vis daugiau bendruomenės žemių susitelkė bendruomenės elito rankose su būdingu žemės skirstymu į dvarininkų ir valstiečių žemes. Su barbarų žemvaldžiais susiliejo ir lojalūs vietiniai romėnai aristokratai.

Yrant gimininiams gentiniams ryšiams ilgainiui įsitvirtino perleidžiama, nesusijusi su kokiais nors varžymais žemės nuosavybės forma – alodas. VIII a. Bavarų įstatymas individualia nuosavybe laikė jau ne tik laukus, bet ir pievas bei miškus, jau leido žemę perleisti kitam asmeniui, draudė kirsti medžius svetimame miške.

Vienu iš nuosavybės teisės objektų Salijų įstatymas taip pat laiko vergus, kurie kaip ir kolonai dar yra pagrindinė dvarų gamybinė jėga.

Taigi vykstant turtinei diferenciacijai susiformavo dvarininkų (žemvaldžių) ir nuskurdusių pusiau laisvų valstiečių (litų) visuomeniniai sluoksniai.

Anglosaksų šis procesas buvo lėtesnis. Susiformavo gimininė gentinė diduomenė (erlai), laisvieji bendruomenės nariai (kerlai), pusiau laisvieji (letai) ir namų tarnai – vergai.

Ypač sparčiai feodaliniai santykiai plėtojosi VII – IX a. Senųjų gimininių ryšių nutrūkimas, visiška ekonominė smulkiojo ūkio priklausomybė, skurdinantys karai, paplitę plėšikavimai ir karaliaus valdžios nesugebėjimas apsaugoti gyventojų gyvybės ir turto privertė nemažai smulkiųjų žemės savininkų ieškoti paramos pas stambiuosius žemvaldžius. Tai buvo įmanoma tik silpnajam pasiduodant galinčiojo padėti stipriojo priklausomybėn.

Tai buvo daroma tam tikru abiejų šalių susitarimu, kuriuo valstietis savo žemės sklypo nuosavybės teisę perduodavo žemės magnatui bažnytininkui ar pasauliečiui ir atgaudavo ją su sąlyga, kad priglaudusiam jo žemę magnatui atliks tam tikras prievoles (dirbs dvarininko laukuose) ir mokės duoklę (atiduodamas dalį derliaus). Tai reglamentuojama jau vėlesniais VII a (Bavarų) ir VIII a. (Alemenų) įstatymais. Laisvajam valstiečiui, atsidavusiam bažnyčios globai ir dėl to jai atidavusiam savo žemės sklypą, vėliau už naudojimąsi tuo sklypu jau reikėjo mokėti činšą.

Tokia žemių perdavimo procedūra paprastai buvo atliekama surašant atitinkamą raštą (per cartam) ilgainiui pavadintą prekariumu. Nuo VII a. taikant Romos imperijos patirtį Frankų valstybėje buvo sudaromi formuliarai, – atitinkamos sutarties unifikuotos pagrindinės formos. Prekariumo rašto formulėje buvo rašoma, kad perdavęs žemę senjorui, valstietis, kol gyvas, pats valdys perduotą žemę ir ja naudosis, bet jau nebeturės teisės jos kam nors perleisti, tai padaręs tuojau pat tos žemės netektų.

Kita žemės perdavimo didikui forma buvo komendacija – sutartis, kuomet valstietis, “neturėdamas lėšų maitinimuisi ir apsirengimui”, atsiduodavo asmeninei magnato bažnytininko ar pasauliečio globai. Asmuo, atidavęs savo turtą ir pats atsidavęs magnato globai, virsdavo savo senjoro “žmogumi”, o savo žeme galėjo naudotis jau tik kaip laikinas sąlyginis laikytojas, įsipareigodamas iki gyvos galvos tarnauti ir klausyti bei per visą likusį savo gyvenimą sutikdamas būti valdomas jam taikomos valdžios. Už tai atitinkamai (pagal tai kaip bus užsitarnavęs) bus remiamas maistu ir drabužiais.

Taip magnato turtas ir galia dar labiau didėjo, o paprastas žmogus, “savo noru” atsisakęs žemės ir laisvės būdavo legaliai pavergiamas ir įgydavo suinteresuotą globėją.

Panašus procesas vyko ir tuomet, kai žemės magnatas, siekdamas naudos perleisdavo žemės turėjimo teisę jos neturinčiam žemdirbiui, kuris už ją atsilygindavo darbu, natūraliąja ar pinigine renta.

Panašūs feodaliniai santykiai ir žemės nuosavybės teisė formavosi ir Britų salose. Gausėti stambiajai žemėvaldai čia daug padėjo žemių iš karaliaus fondo dalijimas kilmingiesiems, kariaunos nariams, karaliaus tarnams ir bažnyčiai.

Nuskurdusiai valstietijai tampant priklausomai nuo savo globėjo žemės magnato greta laisvųjų valstiečių ir dar išlikusių negausių vergų ir kolonų atsirado priklausomų valstiečių sluoksnis – servai. Skirtingai nuo vergų jie besąlygiškai nepriklausė šeimininkui, jų negalima buvo pirkti ir parduoti, turėjo tam tikrų teisių į namą, žemę ir turtą. Tačiau skirtingai nei laisvieji valstiečiai, jie buvo prirašyti prie žemės, todėl negalėjo jos palikti be dvarininko sutikimo ir buvo perduodami kartu su žeme, turėjo atlikti įvairias prievoles, griežtai ribotos jų teisės naudotis ir disponuoti žeme, o jiems mirus, žemė likdavo dvarininkui. Servų prievolių dydis ir rūšys priklausė nuo dvarininko.

Servus kaustė ir
gausios prievolės, susijusios su banalitetu – feodalo teise reikalauti įvairių rinkliavų iš savo žmonių (kelių mokesčio, už privalomai dvare suteikiamas paslaugas – grūdų malimą, duonos kepimą).

Ilgainiui įsitvirtinant monopolinei feodalų teisei į žemę, laisvoji valstiečių žemėvalda po truputį išnyko.

FEODALINIS ŽEMĖS VALDYMAS IR JO TRANSFORMAVIMO BŪTINYBĖ

Formuojantis feodaliniams santykiams ir žemės nuosavybei koncentruojantis stambiųjų žemvaldžių rankose, pastarieji ėmė įgauti vis didesnę įtaką ne tik savo žmonių atžvilgiu, bet ir valstybės mastu.

Iš pradžių priklausomiems žmonėms dvarininkai vykdė administracines, finansines, teismo funkcijas, – tai daryta karaliaus vardu. Tačiau, nepajėgdami centralizuotai valdyti savo teritorijų, daryti didesnę įtaką žemės magnatams, o dažnai ir patys verčiami paklusti jų reikalavimams, nuo VI a. karaliai jiems ėmė dalyti imuniteto raštus, kurie reiškė jų turėtojams politinio ir ekonominio savarankiškumo jų valdose suteikimą. Tai įgalino žemės magnatus valdyti savo žmones ir juos teisti savo vardu, surinkti mokesčiai nepasiekdavo karaliaus iždo. Imuniteto raštais žemvaldžių naudai karaliai atsisakė nemažai savo galių. Tai susilpnino ir karalių finansinę padėtį, kurie nebepajėgė išlaikyti net kariuomenės.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1754 žodžiai iš 5530 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.