Lietuvos teises istorijos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos teises istorijos

11

III TEMA

I TEMA. Lietuvos teisės istorijos dalykas


Lietuvos valstybės teisės istorijos dalykas ir vieta kitų teisės mokslų sistemoje, studijavimo metodai ir tikslai.


Lietuvos teisė istorija – tai viena teisės istorijos mokslo dalis, apimanti Lietuvos valstybės teisės raidą nuo jos atsiradimo iki dabar galiojančios teisinės sistemos susiformavimo. Lietuvos teisės istorija, būdama viena iš mokslų šakų ir turėdama tam tikrą vietą teisės mokslų sistemoje, glaudžiai siejasi pirmiausia su teisės teorija, nes viena ir kita naudojasi tais pačiais teisės šaltiniais ir viena kitos pasiekomis. Lietuvos teisės istorija nagrinėja konkrečių teisės institutų ir reiškinių raidos procesus, teisės teorija tiria teisės požymius, savybes, sąvokų ir kategorijų visumą, bendruosius raidos ypatumus. Lietuvos teisės istorija nagrinėdama Lietuvos teisės šaltinių, konkrečių šakų ir institutų atsiradimą ir raidą iki mūsų laikų, įauga į specialiuosius šakinius Lietuvos teisės mokslus pvz., Lietuvos konstitucinę teisę.


Teisės istorijos mokslo žinios – tai ne vien istorinėje praeityje galiojusių socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių santykių teisinio reguliavimo aprašymas ar konstatavimas. Teisės istorijos moksle dominuoja konkretus istorinis, t.y. tikslus ir apibrėžtas, mokslo tiriamasis metodas, kurį taikant teisės raida,kryptys ir tendencijos nagrinėjamos remiantis objektyviomis visuomenės gyvenimo sąlygomis, siejant su aplinkybėmis, kurių esant ir kurioms kintant susiklostė ir rutuliojosi vieni ar kiti teisiniai santykiai.


Lietuvos teisės istorijos, lygiai kaip nacionalinės teisės kiekvienoje kitoje šiuolaikinėje šalyje, studijos – būtinos tos šalies aukštojo teisinio išsilavinimo elementas, nes kuo plačiau suprasti vykstančius teisinius reiškinius įmanoma tik remiantis teisės istorijos žiniomis. Jomis:


pirma,siekiama suteikti būsimiesiems teisininkams būtinų žinių apie pagrindinių teisės institutų ir šakų valstybėje ištakas ir raidą iki dabartinio lygmens ir tu prisidėti prie teisinio švietimo;


antra, teisės istorijos išmanymas padeda suvokti politinės, socialinės ir ekonominės sanklodos veiksnių poveikį konkrečių teisės institutų evoliucijai, socialinę teisės paskirtį;


trečia, teisės istorijos žiniomis norima gerinti būsimojo aukštos kvalifikacijos teisininko, plataus akiračio specialisto intelektualinį išprusimą, plėsti erudiciją ir t.t


Lietuvos teisės istorijos mokslo ir studijų raidos bruožai.


Europos valstybių istorijos studijos, kaip savarankiška mokslo šaka, pradėtos gana vėlai, apie XV – XVI a., kai buvo pradėta politiniu požiūriu vertinti tų valstybių raidos ypatumus. Tuo požiūriu niekuo neišsiskiriančios Lietuvos valstybės – LDK, kurią sukūrė lietuvių tauta, – istorija pradėta domėtis XVI a.Šiuo požiūriu pažymėtina 1582 m. pasirodžiusi M. Strijkovskio “Kronika” ir ypač A.Vijūko – Kojelavičiaus dviejų dalių “Lietuvos istorija” parašyta lotynų kalba ir išspausdinta 1650 – 1669 m.Lietuvos teisės mokslo ir studijų pradžia – 1664 m., o jos ištakos tiesiogiai siejamos su viena iš seniausių Europoje aukštąja mokykla – 1579 m. įkurtu Vilniaus universitetu. Teisės studijos tenkinosi romėnų ir kanonų teisės pagrindų perėmimu. Iškiliausiai tarp pirmųjų Lietuvos teisės istorijos profesorių buvo Ignotas Danilavičius, šį kursą Vilniaus universitete skaitęs 1814 – 1823 m. Po I.Danilavičiaus teisės istoriją Vilniaus universitete kurį laiką skaitė Juozapas Jaroševičius.


Nuo XIX a. vidurio, o ypač antroje jo pusėje ir XX a. pradžioje, naudodamiesi gausia iš Lietuvos išgabenta dar mokslinėje apyvartoje nebuvusia unikalia medžiaga, į Lietuvos teisės tyrinėjimus ėmė įsitraukti kai kurie sparčiai kylančio rusų teisės mokslo atstovai – S.Beršadskij, I.Lappo, N.Maksimeiko ir kt.


Atkūrus 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę, bet Lenkijai okupavus Vilnių ir Vilniaus kratą, 1920 m. visuomenės iniciatyva Kaune įsisteigusių Aukštųjų kursų Teisių skyriuje, kuriame mokslas buvo organizuotas pagal aukštosios mokyklos reikalavimus ir tvarką, Lietuvos teisės istorijai buvo teikiamas išskirtinis dėmesys. 1922 m. Kaune atidarytame Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete nuolat veikė Lietuvos teisės istorijos katedra (jai vadovavo A.Janulaitis).


Į Vilniaus universitetą 1940 m. pradžioje perkeltame ir, inkorporavus Lietuvą į SSRS sudėtį, pagal sovietinę sistemą reorganizuotame Teisės fakultete nacionalinė Lietuvos teisės istorija akivaizdžiai užleido turėtąsias pozicijas Sovietų sąjungos ir užsienio teisės istorijai.


1940 – 1941 mokslo metais A.Janulaitis, vedėjavęs fakultete sudarytam Teisės ir valstybės istorijos kabinetui, kartu su į fakultetą atėjusiu Konstantinu Jablonskiu studentams skaitė jau tris, kaip tuomet buvo vadinama – “teisės ir valstybės”, istorijos kursus: Lietuvos TSR, TSRS tautų ir užsienio šalių (pastaroji vadinta tiesiog teisės ir valstybės istorija).


Prireikė aštuoniolikos metų, iš jų septynerių po pakartotinio Lietuvos valstybės atkūrimo, kol 1997 m. pasirodė antras Lietuvos valstybės ir teisės istorijos vadovėlis.


Lietuvos teisės raidos periodizacija ir jos santykis su valstybingumo raidos etapais.


Atitinkamai, skirtingai nuo tradiciškai suvoktos Lietuvos valstybės raidos periodizacijos, keičiasi ir Lietuvos teisės raidos periodizacija. Pirminis esminis jos bruožas, vadovaujantis istoriniu metodu, yra teisės kilmė, kaip privalomojo reikalavimo ištakų atsiradimas, sietinas su susiformavusiais visuomenės narių paprotiniais santykiais, kurie ir esti tų reikalavimų pirminiai šaltiniai. Toliau teisės raidą apibūdina jos reguliuotų visuomeninių santykių apimtis bei iškylantis būtinumas tą teisę derinti, t.y. padaryti darnią, ją traktuojant kaip tam tikras reguliuotinų santykių sistemas.


Šis teisės raidos procesas Lietuvos valstybėje, nuo pavienių teisės aktų iki jų suderinimo valstybiniu mastu, kodifikavimo, ir nulemia teisės raidos periodizaciją.Kartu su teisės raida Lietuvos valstybėje vyko ir valdžios organizacijos kokybiniai pokyčiai, tiesiogiai susieti su visuomeninės, ekonominės, kultūrinės sanklodos kaita. Visi šie procesai nulėmė ir valstybės valdymo formų kaitą.Todėl Lietuvos teisės raidos istorijoje atsiranda tam tikrų netekčių, susijusių su valstybingumo praradimais. Tai valstybingumo praradimo ir teisės raidos nuotrūkio nuo 1795 m. iki 1918 m. ir nuo 1940 m. iki 1990 m. tarpsniai, sutrikdę natūralius valstybingumo, visuomenės tobulėjimo procesus bei sukėlę didžiules gyventojų, kultūrinių, socialinių bei ekonominių išteklių netektis.



II TEMA. Teisės formavimasis ir raida nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) susidarymo iki XIV a. pabaigos.


LDK teisės šaltinių rūšys.


Lietuvių tauta savąjį valstybingumą suformavo XIII a. ir, kaip buvo būdinga ano meto valstybėms, sukūrė valstybinį darinį, įvardytą – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), jėga ir diplomatija sujungusį ne tik jai giminingų padermių (genčių) dalį, bet ir nemažą dalį slavų – ukrainiečių, baltarusių, dalį rusų žemės, dalį moldavų tautos. Kadangi Lietuvos teisės istorijos kurso pagrindinė paskirtis ir tikslas yra pažindinti su Lietuvos valstybės teisės raida, tai ir nulemia, kad jį dėstyti yra pradedama nuo LDK teisės ištakų ir teisės įgyvendinimo būdų, apžvelgiant laiku, bei mažiau dėmesio skiriant kitoms valstybės valdžios ir visuomenės organizacijoms.


LDK raida išsiskiria tuo, kad ji, kaip valstybinė organizacija, būdama kitų kultūrų apsuptyje, susiformavo natūraliai išsirutuliojusios, vadinamosios pagoniškosios kultūros pagrindu, kuri, lietuvių visuomenei einant link tautų kaimynių civilizacijos, nesudarė terpės išgyventi vidinio susipriešinimo, kuris buvo būdingas ano meto krikščioniškajam pasauliui.


Kiekvieno visuomeninio reiškinio raida pasižymi kokybiniais pokyčiais. Lietuvos valstybės teisinių santykių reguliavimo būdai pagal tų požymių kilmę skirstyti į:


paprotinę teisę, kai valstybės valdovo aktuose tik užsimenama, kad bus vadovaujamasi senuoju papročiu kartais net paviešinant jo turinį.


Rašytinę teisę, kai valstybės valdovo ar kitos kompetentingos valstybės institucijos akte aiškiai išdėstomas įteisintas senas arba įtvirtintas naujas visuomeninio santykio teisinio reguliavimo turinys ir tvarka.


Atsiradus valstybėje poreikiui naujus besiformuojančius santykius reguliuoti rašytine forma, iš pradžių jie buvo tvarkyti pavieniais teisės aktais, apimančiais tam tikrą teisės institutą, bei aktais, skirtais socialinėms grupėms ar net pavieniams asmenims, ir taip pereina prie naujo teisės raidos etapo, kuris išsiskyrė tuo, kad pradėta tam tikrus santykius reguliuoti darant išimtis iš papročių nustatytų reikalavimų ir nustatyti kitas taisykles, kurios ir buvo įvardytos privilegijomis. Šalia privilegijų buvo kuriami ir visai nauji teisės aktai reguliuoti naujus susiformavusius santykius, įvardyti nutarimais ir nuostatais. Šiam taisės raidos etapui įsitvirtinant ir tampant dominuojančiu valstybėje, atsiranda poreikis tą naująją privilegijų, nutarimų bei nuostatų teisę sisteminti ir pagaliau kodifikuoti teisynuose, turinčiuose bendravalstybinį pobūdį. Pirmuoju kodifikacijos bandymu laikytinas 1468 m. Kazimiero teisynas. Taigi LDK rašytinės teisės raida pagal kokybinius pokyčius skirstytina į:


privilegijų teisę


kodifikuotą arba statutų, teisę, kuri postatutiniu laikotarpiu buvo papildoma seimų priimamais teisės aktais vadinamais konstitucijomis.


Papročiai ir privilegijos.


Tiesioginių šaltinių apie lietuvių sąlygiškai pagoniškojo laikotarpio (iki 1387 m.) paprotinę teisę, iš kurių būtų


galima spręsti apieto meto krašto teisinį vidaus ekonominių – socialinių santykių reguliavimą, neišliko. XIV a. pabaigoje įvykęs LDK integravimąsi į krikščioniškąją Vakarų Europą skatino ne tiek ekonominės aspiracijos, kiek tarptautinė LDK situacija, nes ji vienintelė šiame regione buvo išsaugojusi iki krikščionybės susiformavusią senąją kultūrą, kuri, vertinant pagal religinės terminologijos standartus, dažnai įvardijama kaip pagoniškoji paniekinamąja prasme.


Lietuvių senosios paprotinės teisės raidos tradicijų perimamumą jau po krikščionybės priėmimo patvirtina ir tai, kad LDK teisė išliko akivaizdžiai pasaulietinė, o tai nebuvo būdinga nei Vakarų, nei Rytų krikščioniškųjų valstybių kaimynių teisei.


Susiformavus Lietuvos valstybei, įvardytai kunigaikštyste, į jos sudėtį buvo įtraukos ir slavų žemės. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino giminės ir jų palikuonys, nusiųsti į slavų žemes, netapo savarankiškais kunigaikščiais. Jie įgydavo valdžią konkrečiose žemėse tik didžiojo kunigaikščio nurodymu. LDK statytiniai neturėjo suverenaus valdovo požymių, būdingų jų pirmtakams slavų kunigaikščiams.


Sričių valdymas ir lietuvių teisės poveikio pobūdis iš esmės keitėsi XIV a. pabaigoje. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties ir Kęstučio nužudymo centre vykusios valdžios dalybos parodė, kad valstybėje iškilo realus pretendentų dėl sosto vidaus karo ir ateityje pavojus.


Vietininko statuso įvedimas pakeitė LDK sričių valdymo teisinį pobūdį. Prie buvusių sričių kunigaikščių veikė tik jų vietinis valdymo aparatas, tarnavęs tik tos kunigaikštystės poreikiams, o ryšiai su centru oficialiai buvo palaikomi tiesiai per kunigaikštį. Įvedus naujo tipo valdymą – vietininkų pareigybes, srityse susiformavo tiesiogiai nuo Lietuvos didysis kunigaikštis skyrė ne tik sričių centrų, bet ir kitų mažesnių sričių administracinių vienetų urėdus. Vietininkai, pavadinti vaivadomis, dar ilgai atliko savo ankstesnes LDK urėdų funkcijas, kol pagaliau tapo paskirų vaivadijų renkamų savivaldos įstaigų vadovais. Lietuvių teisei skverbiantis į slavišką aplinką, galiojo asmeninis teisės veikimo erdvėje principas. Kiekvienas teisinių santykių dalyvis atsakė pagal savo teisę.


Teisės iš LDK centro plitimą lėmė spartus LDK feodalinės visuomenės darbo pasidalijimas ir tolesnis luomų atsiribojimas. Pirmiausia pagal 1387 m. aktą teisiškai nuo feodalų ir valstiečių pradėjo atsiriboti Vilniaus miestiečiai, po to sparčiai ir kitų LDK miestų.


1447 m. paskelbus bajorų ir valstiečių luomų visuotinį teisinį atsidalijimą, įvyko lietuvių teisės sistemos ir slavų teisės liekanų esminis lūžis. Tai patvirtina 1441 m. privilegija Žemaitijai,LDK privatūs aktai pavieniams bajorams, pradėti skelbti dar Vytautui valdant.Tolesnį transformavimosi reguliavimą iš centro patvirtina kai kurie bendri valstybiniai dokumentai,pvz., 1468 m. Kazimiero teisynas, suvienodinęs baudžiamųjų teismų darbą.


Pradedant 1447 m. bendravalstybine privilegija, tolesnę slavų etninės teisės padėtį lėmė bendra LDK teisinė politika, kurioje įsigalėjo valstybės centrinių žemių teisės primatas ir jos pagrindu suformuotas bajorų luomo imunitetas.


LDK rašytinę ikistatutinę teisę sąlygiškai galima suskirstyti į laikotarpius iki 1447 m. ir po jų iki 1529 m., ji įteisino du pagrindinius – bajorų ir valstiečių – luomus.


Gedimino diplomatijos dokumentai (1322 – 1338) kaip teisės šatinis ir jų santykis su paprotine teise.


Neišlikus tiesioginių Lietuvos teisės šaltinių nuo valstybės susidarymo iki XV a. pabaigos, iš kurių būtų galima spręsti apie to meto krašto teisinį vidaus ekonominių – socialinių santykių reguliavimą. Prie tokių priskirtini ir Gedimino valdymo laikotarpio (1316-1338 m.), kurių dauguma buvo publikuota XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje


Bendroji teisės raidos tendencija rodo, kad LDK iki XIV a. pabaigos vyravo papročiai ir paprotinė teisė, toleruojami didžiojo kunigaikščio valdžios. Transformuojantis politiniams, socialiniams ir ekonominiams santykiams, dalis jų laipsniškai įgavo valstybės rašytinės teisės akto formą ir statusą.


Miestų teisės specifika buvo dvejopa. Išoriškai ji reiškėsi kaip savivaldos teisės, tačiau viduje neturėjo bendros struktūros sistemos. Tai lėmė miesto gyventojų tautinė ir religinė specifika bei profesinis uždarumas.


Šiuose dokumentuose iš esmės nagrinėjami valstybės santykiai su popiežiumi, Hanzos miestais, vienuolių domininkonų ir pranciškonų ordinais, Rygos miestu ir Livonijos ordinu.


Apie Lietuvoje nuo seno buvusią paprotinę teisę užsimenama Gedimino pasiuntinio žodžiuose, pasakytuose Rygoje popiežiaus legatų ir prelatų akivaizdoje. Paprotinė teisė, kaip krašto teisė, minima 1323 m. Gedimino taikos sutartyje su ordinu, su Revelio (Talino) žemės danų vietininku, vyskupais ir Ryga. Dvejopą paprotinę teisę lėmė nemažai veiksnių. Pirmiausia, tai kraštų, pajungtų vienai valdžiai, ankstesnis savaimingas ekonominių – socialinių santykių formavimasis, lėmęs ir savarankišką paprotinių teisių susiformavimą. Paprotinė teisė iš pradžių reiškėsi tik konkrečių administracinių – teritorinių vienetų vietinės valdžios ryšių su centro valdžia nustatymu (viešosios teisės sritis), menkai kišantis į ekonominę – socialinę krašto vidaus organizaciją. Nemažą reikšmę turėjo ir tai, kad tos žemės buvo prijungiamos Kryžiuočių ir Livonijos ordinų karinių puolimų prieš Lietuvą sąlygomis.


Vakarų Europos teisės plitimo LDK galimybė XIV a. pradžioje per prekybinius ryšius su Kalavijuočių ordino įkurtu Rygos miestu.


Teisės kūrimo ir pritaikymo galimybes lemia konkretūs ekonominiai – socialiniai ir politiniai santykiai, ir teisės tėra viena iš specifinių tų santykių raiškos formų.


Rygos teisės recepcija Lietuvoje istoriografų siejama su Gedimino 1323 m. dviem kreipimaisi į Hanzos miestų pirklius ir amatininkus, kviečiant juos atvykti ir garantuojant jiems, kaip privilegiją, santykių reguliavimą remiantis Rygos teise. Livonijos ordinas sutartį sulaužė beveik po ketverių metų, o su Rygos miestu draugiški santykiai išlaikyti iki 1330 metų. Taigi 1323 m. Gedimino taikos sutartimi ir buvo oficialiai pripažįstamas Rygos teisės galiojimas Lietuvoje konkrečiai socialinei grupei. Iš esmės tai turėjo būti pirmoji ir kartu tarpvalstybiniu mastu sankcionuota didžiojo kunigaikščio privilegija ne tik svetimšaliams pirkliams Lietuvoje, bet ir Lietuvos pirkliams, sulyginusi jų teises tiek krašto viduje, tiek už jos ribų. Savivalda nebuvo ius civili, t.y. pilietinės teisės, požymis, o įėjo į viešosios teisės ius publikum sistemą.


Kaip matyti iš 1323 m. sutarties, suteikimas teisės svetimšaliams ir savo pirkliams naudotis Rygos teise (pagal 10 punktą) visai nereiškė, kad tuo metu buvo naikinamas “krašto teisės” jiems galiojimas.


Rygos teisės galiojimo Lietuvoje pagalbinė reikšmė ir netgi laikinas pobūdis pabrėžiamas 1338 m. Gedimino prekybos sutartyje su Livonijos ordinu.


Savivalda pagal Rygos teisę Vilniuje galėjo atsirasti tik jei šiame mieste būtų įteisintos pirklių bendrijos. Be to, neįtikėtina, kad pirklių arba amatininkų kolonija galėtų savo savivaldos organizacijos formas primesti visam miestui.


Teisės taikymo ypatumai


Visų pirma Gediminas, siekdamas pagyvinti krašto ekonomiką, įliejant į ją naujas pajėgas (kalvius, sidabrakalius, odininkus, kurpius, malūnininkus, žvejus ir gydytojus, t.y. įvairių gamybos šakų ir specialybių atstovus), pažada jiems išsaugoti jų įprastą civilinių teisinių santykių sritį bei jų asmens apsaugos baudžiamąsias priemones.


Antras teisinių garantijų aspektas – tai krašto valdovo dispozicijoje esamų baudžiamųjų priemonių naudojimas. Šios priemonės rėmėsi paprotine teise, patirtimi, įgyta ilgamete kova su grėsmingais kaimynais, ir valdovo tarptautiniu autoritetu.


Kaip atskiros nusikaltimų rūšys Gedimino laikotarpiu dokumentuose yra paminėtas sausumos ir vandens kelių saugumo pažeidimas ir plėšikavimas.


Apibendrinant yra pagrindas, kad Gedimino valdymo laikotarpiu LDK galiojo valstybinė (viešoji) teisė ir dvi – lietuvių ir slavų paprotinės privačios teisės sistemos.


Pamedės teisyno (1340 m.) ir LDK paprotinės teisės ryšiai, galiojimo laikas ir erdvė.


Pamedė buvo pirmoji iš vienuolikos prūsų žemių, ordino kolonizuotų XII a. pradžioje. Kodifikuota paprotinė teisė 1340 m. buvo priimta Pamedės prūsų susirinkime.


Ankstyvoji Pamedės teisyno redakcija, susidedanti iš 86 straipsnių, yra datuojama 1340 m., o vėlyvoji, turinti 129 straipsnius, – 1433 metais.


Pamedės teisynas, kaip ir kiti to laikotarpio teisės paminklai, turi ryškų luominį pobūdį.


Teisynas skirtas tam tikram pavergtų prūsų socialiniam sluoksniui, vadinamiesiems laisviesiems prūsams.Vokiečiai (Pamedės teisyno 28 str.) neatsižvelgiant į jų socialinę padėtį, santykiuose su prūsais naudojosi savo teise. Prūsas, prireikus ginti savo interesus pagal teisyno nuostatas, turėjo įrodinėti, kad gali jomis vadovautis.Tai nurodyta teisyno 72 straipsnyje. Remiantis teisyno 17 straipsniu, laisvajam prūsui buvo leista atsisakyti savo privilegijų ir pereiti į valstiečio padėtį. Tokį pasirinkimą galėjo skatinti skirtingos, t.y. lengvesnės sankcijos už to paties pobūdžio nusikaltimus.


Taigi teisyno baudžiamosios nuostatos buvo viena iš priemonių, siekiant į savo pusę patraukti dalį vietos gyventojų, teisės normomis labiau ginant tuos , kurie sueidavo į kontaktą su pavergėjais.


Laikantis šios sistemos, nusikaltimus teisyne galima sugrupuoti taip: valstybiniai, turtiniai nusikaltimai ir nusikaltimai asmeniui. Pirmosios dvi teisės pažeidimų


grupės priskirtinos prie viešųjų,o trečioji – prie privatinių. Tai iš dalies atitiko to meto Vakarų Europos teisinės atsakomybės sampratą.


Pamedės teisyno baudžiamoji teisė, nusikaltimų rūšys, bausmių sistema, baudžiamojo proceso ypatumai ir stadijos.


Pamedės teisyne baudžiamajai teisei skirti straipsniai neturi vientisos sandaros. Valstybiniai nusikaltimai turi ir dispoziciją, ir sankciją. Dispozicija dažniausiai aprašomoji, įvardijanti konkrečią nusikalstamą veiką. Sankcija absoliučiai apibrėžta: nustatoma viena bausmės rūšis ir tikslus jos dydis.


Baudžiamosios teisės normų turinys atskleidžia ir jų sandarą. Tai nusikaltimas – kaltė – bausmė. Visas dėmesys sukoncentruotas į nusikaltimo požymių aprašymą, kaltės nustatymą ir bausmės parinkimą, jeigu ji nežinoma papročiui arba keičia jį.


Kartu Pamedės teisyne išryškėja ir bausmės tikslas. Tai atpildas teisiamajam, kurio esmė valstybiniuose ir turtiniuose nusikaltimuose traktuojama ne kaip nukentėjusiojo patenkinimas, o siekis įbauginti, nes bausmė žiauri arba keleriopai viršija žalos dydį. Paprotinėje teisėje vyravusi kompozicija nustumiama į antrą planą. Ji transformuojasi į bausmę tik nusikaltimuose asmeniui.


Bausmę vykdo tik teismas, kuris už tai gauna pajamų.Ne visai nustatyta baudžiamosios atsakomybės amžius riba. Laikantis įstatymo logikos, baudžiamoji atsakomybė pagal Pamedės teisyną turėjo prasidėti nuo 10 metų.


Nusikaltimų rūšys.


Valstybiniai nusikaltimai.


Šie nusikaltimai apima veikas:


prieš vokiečius;


trukdančias teismo darbui;


pažeidžiančias kelių saugumą;


prieš baudžiavinių santykių įtvirtinimą.


Visoms šioms veikoms būdinga kaltumo prezumpcija t.y. apkaltintas prūsas laikomas kaltas.


Ypatingas dėmesys buvo skiriamas užtikrinti normalų vokiečių teismo darbą. Teismus vykdydavo specialūs pareigūnai – kamereriai ar jų padėjėjai – pakamereriai, turį plačius įgaliojimus atlikti įtariamų padarius nusikaltimą asmenų paiešką, paimti įkaitus, kviesti į teismą. Todėl nusikaltimais, grasinant kaklo išpirka, buvo laikomi:


sistemingas (keturis kartus) neatvykimas į teismą (67 str.);


nusikaltėlio tyčinis slėpimas (38 str.);


trukdymas imti įkaitą (40 str.);


bandymas apkaltinti pareigūnus nesąžiningumu savo ponui (101 str.).


Turtiniai nusikaltimai.


Vagystė.Teisyne aiškiai pastebimas atsakomybės už vagystę individualizavimas. Skiriama atviroji ir slaptoji vagystės, bet pavojingumo pažiūriu skirtumo tarp jų nedaroma. Kai padaroma atviroji vagystė, palengvėja kaltintojo padėtis – jam reikia pristatyti mažiau liudytojų, negu kaltinant slaptąja vagyste (99 str.). Svarbus kaltės įrodymas buvo surastas pavogtas daiktas.


Plėšimas.. Pasitenkinama nurodant, kaip prūsas, apkaltintas plėšimu, gali įrodyti savo nekaltumą (21 str.). Nepateikiama ir sankcija. Manytina, kad į šį nusikaltimą buvo žiūrima kaip į nusikaltimo asmeniui, baudžiant pagal padarytus smurto veiksmus, ir turtinio nusikaltimo sutaptį.


Turto sužalojimas. Šis nusikaltimas apibrėžiamas dviejuose straipsniuose. Viename iš jų nurodoma, kaip turi būti baudžiama už arklio uodegos nupjovimą (34 str.), o kitame – nustatoma įrodinėjimo tvarka, kai, užpuolus prūso namus, sudaužomi vartai ir tvora (46 str.). Sankcija nenurodoma.


Nusikaltimai asmeniui.


Pagal kėsinimosi objektą jie skirstytini į penkis grupes:


nusikaltimai gyvybei;


nusikaltimai sveikatai;


lytiniai nusikaltimai;


nusikaltimai žmogaus orumui;


namų ramybės ardymas.


Nusikaltimai gyvybei.


Teisyne nustatytas paprastas nužudymas, tyčinis nužudymas ir kvalifikuotas nužudymas. Paprastu suprantamas nužudymas, neturint piktos valios, t.y. dėl neatsargumo, susikivirčijus, susikovus, muštynėse. Apie tyčią kalbama tik viename straipsnyje. Teisme įrodžius, kad veiksmai turėjo tyčinį pobūdį, piktą valią, teisiamasis turėjo išsipirkti savo kaklą (52 str.). Kvalifikuojančiomis nužudymą aplinkybėmis buvo skydo ar ginklų naudojimas (44 str.), moters nužudymas (85 str.), taip pat kai nužudymu buvo paliesti valstybės saugomi interesai.


Nusikaltimai sveikatai. Pamedės teisyne žinomi lengvi sumušimai (kraujo praliejimas ir mėlynių padarymas), sužeidimai, sužalojimai ir galvos sužeidimai.Nusikaltimai sveikatai, kai ir nužudymai, pagal kaltės formą skirstomi į paprastus ir tyčinius. Įrodžius teisme buvus tyčią, teisiamasis turėjo išpirkti savo kaklą (52 str.).


Lytiniai nusikaltimai. Pamedės teisyne randame normą tik apie pasikėsinimą išžaginti. Joje nurodoma, jeigu moteris pasikėsinimą tegali įrodyti krauju ir mėlynėmis, ji gali prisiteisti ti už tuos sužalojimus, kuriais kaltina. Kartu nurodoma, kad taip kaltinant vyrą, jis gali išsiteisinti prisiekdamas, jei drįsta (24 str.).


Nusikaltimai žmogaus orumui. Šiai nusikaltimų grupei priskirtinos dvi veikos. Tai viešas antausio sudavimas ar daikto metimas į žmogų, susiginčijus kaimo bendruomenės susirinkime (41 str.), ir žmogaus lavono išniekinimas, nupjaunant ar nukertant jam galvą (37 str.).


Namų ramybės ardymas. Teisyne numatyta atsakomybė už viešą ramybės ardymą (3 str.) ir namų ramybės ardymą patalpose. Už ramybės ardymą patalpose buvo baudžiama puse bausmės už namų ramybės vieša ardymą (87 str.).


Bausmių sistemą.


Ją sudarė trys bausmių rūšys: piniginė išpirka, kūno sužalojimas ir mirties bausmė.


Piniginė išpirka atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumą ir padarytą žalą, buvo diferencijuota – trejopa: paprastoji; dviguba išpirka; kaklo išpirka.


Kūno sužalojimas. Bausmė nukertant ausį buvo taikoma, kai kaltinamas prūsas neprisipažindavo vogęs, o nusikaltimas buvo įrodytas liudytojų.


Mirties bausmė. Ji grėsė už dokumentų suklastojimą ir vokiečių nuodijimą arba kai nubaustasis kaklo išpirkimu nepajėgė sumokėti šios pinigais išreikštos bausmės.



Baudžiamasis procesas.


Nesudėtingas buvo ir procesas, kai buvo nagrinėjami prūsų ir vokiečių baudžiamieji santykiai. Kitų Pamedės teisyne numatytų baudžiamųjų veikų įrodinėjimo procesas, kai jis vyko tarp prūsų, buvo gana painus ir smulkiai reglamentuotas. Jo esmė nusakyta 15 straipsnyje: “Ginčą laimi tas, kuris turi geresnių įrodymų”.


Kai asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą, neigdavo savo kaltę, baudžiamasis procesas paprastai susidėdavo iš trijų stadijų:


parengiamosios;


teisminio rungimosi;


priesaikos.


Neatvykimas į teismą buvo tolygus bylos pralaimėjimui.


Pamedės teisyne buvo numatytos dvi priesaikos rūšys: paprastoji priesaika ir priesaika prieš šventybes.Priesaikos būdą lėmė nusikaltimo sunkumas. Kaltinamojo teismo sprendimo vykdymas buvo užtikrinamas įkaito paėmimu, žinoma, jeigu tai nebuvo mirties bausmė arba sužalojimas nupjaunant ausį. Nuteistasis, garantavęs sprendimo vykdymą įkaitu, turėjo rūpintis pinigų suradimu nukentėjusiajam, kaklo išpirkai ir teismo pajamoms.



III TEMA. Teisės raida nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegijų iki teisės kodifikavimo (XIV a. pabaiga – XVI a. pradžia)


Teisinės Krėvos akto (1385 m.)  pasekmės ir Lietuvos krikštas.


Jogailos asmeninio krikšto įvadinė dalis buvo 1385 m. Krėvos aktas, kurį istorijos šaltinių tyrinėtojai labai taikliai įvardijo Jogailos pažadu dokumentu. Jame nėra dvišalio įsipareigojimo, todėl nėra ir sutarties. Vienašalis Jogailos pažadas paimti į žmonas Jadvygą, jeigu jis taps Lenkijos karaliumi, kitaip nei teisiniu įsipareigojimu, pagrįstu specialia sąlyga, neturėtų būti įvardytas. Jis netgi turi šalį, kuri priima tokį įsipareigojimą, diskredituojančią prasmę.


Krėvos aktu Jogaila pažada, kad imdamas į žmonas Lenkijos karalienę įsipareigoja kartu su broliais pagonimis ir visa tauta priimti krikščionybę katalikų apeigomis, paleisti visus belaisvius abiejų lyčiu Lenkijos krikščionis, pasiuntinius ir karo belaisvius, atgauti teritorinius Lenkijos praradimus bei savo Lietuvos ir Rusios žemes ,,amžinai prišlieti Lenkijos karalystei”.


1386 m. pakrikštytas Jogaila. 1387 m. pakrikštyta Lietuva. 1388 m. Romos popiežius Urbonas VI Jogailą pripažino krikščionimi. Pirmasis Jogailą pasveikino Prancūzijos karalius Karolis VI.


Krikšto padarinys – 3 Jogailos privilegijos:


1) davė pradžią iš naujo organizuojamai Lietuvos bažnyčiai.


2) suteikė teisę krikštą priėmusiai lietuvių bajorijai laisvai valdyti ir paveldėti savo žemes, ji atleista nuo visų kitų patarnavimų didžiajam kunigaikščiui, išskyrus karo prievolę.


3) bizantiškąją bažnyčią apribojo nuo lotyniškosios.


Jogailos privilegijos tapo tolesnio Lietuvos teisės sistemos formavimosi, kurio apogėjus yra net trys XVI a. Lietuvos Statutai, pagrindu. 


Bendravalstybinės teisės LDK paplitimas 1387, 1413, 1434, 1492, 1506 metų žemės privilegijomis ir valstybinių institucijų įsitvirtinimas


Privilegijostai to laikmečio įstatymai, įgiję pastovumo pažymius, proginiai, tačiau negalėję būti savavališkai naikinami, jie iki pat statutų priėmimo veikė greta paprocių teisės, reguliavo reikšmingesnes Lietuvos raidos vidaus ir tarpvalstybinio gyvenimo sritis, turėjo luominį pobūdį, ir tai buvo esminis integracijos, pradėtos Mindaugo ir tęstos Gedimino laikais, į to meto Vakarų Europos kuriamą civilizaciją, procesas.


Lietuvoje žinomos privilegijos iš karto buvo suteikiamos visam luomui, ir tai su apribojimais. Buvo naudojamasi ir asmeninėmis rašytinėmis privilegijomis.


Privilegijos buvo: Kataliko bažnyčios, bendravalstybinės,miestų, sričių, tautinių mažumų, asmeninės, didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos nutarimai ir pan. 


Bendravalstybines privilegijos:


Pirmoji bendravalstybine privilegija (1387 m.):


Lietuvos bajorams, priėmusiems katalikų tikėjimą, numatyta:


1) Leisti kartu su teisėtais savo įpėdiniais naudotis turtu ir laisvai juo disponuoti.


2) Kiekviename paviete bus paskirti po viena teiseėa ir tekūną, vykdysiantį teismo sprendimus.


3) Turėti teisę laisvai savo dukteris ir giminaites leisti už vyrų.


4) Neuždėti bajorams jokios prievolės, išskyrus tik naujų pilių statymą, senų taisymą ir vykdyti karo prievolę.


5) Priėmčs katalikų tikėjimą ir jos atsisakęs – negalės naudotis šios privilegijos teikiamomis teisėmis. 


Antroji bendravalstybine privilegija (1387 m.):


Bajorų luomui ir naujai Katalikų bažnyčiai suteikta privilegija, nustatanti:


1) Kad nė vienas lietuvis ar lietuvė negali vesti rusės ar tekėti už ruso, jei jie prieš tai nepriims katalikų tikybos.


2) Lietuvoje įsteigtos katalikų bažnyčios ir vienuolynai laisvi nuo visų prievolių ir duoklių, o vyskupas ir kunigai savo žemėse igyja nepriklausomą nuo pasaulietinės visą ir išimtinę valdžią. 


Vytauto ir Jogailos bendravalstybine privilegija (1413 m.):


Suteikta Horoldėje Lietuvos bajorijai už aktyvų dalyvavimą ir iškovotą laimėjimą Žalgirio mūšyje. Jos pradžioje pakartotos ankstesnių Vilniaus privilegijų nuostatos, patvirtinusios teises nuosavybės, šeimos narių santykiuose ir karo pareigas, bei iš naujo įtvirtina:


1) Galimybė katalikams bajorams turimas leno teise žemes perleisti valdyti savo žmonoms.


2) Moterims bajorėms pripažįstama paveldėjimo teisė.


3) Bajorai atleidžiami nuo duoklių didžiajam kunigaikščiui.


4) Lietuvoje įvedami Vilniaus ir Trakų vaivadu ir kaštelionų urėdai.


5) Prireikus gali įvykti bajorų suvažiavimai aptarti krašto reikalus.


6) 47 lietuvių bajorų šeimoms suteikiami lenkų herbai.


Ši privilegija faktiškai sankcionavo bajorų turimas žemės valdymo ir politines teises, nes Vytautas, naikindamas sričių kunigaikščius, rėmėsi būtent jais, skyrė juos vietininkais ir kitais urėdais. 


Žygimanto Kęstutaičio privilegija (1434 m.):


Įsigali visai kita bendravalstybinių privilegijų teikimo tvarka. Jas suteikia Lietuvos didysis kunigaikštis dalyvaujant ir pritariant didikams (ne lenkų).


1) Nė vienas kunigaikštis nei bajoras negali būti baudžiamas remiantis slaptu įskundimu ir tik tada, kai teisme, pagal Lietuvos teisę, jo kaltė bus įrodyta.


2) Kunigaikščiai, bajorai ir jų vaikai savo paveldėtus dvarus gali valdyti taip, kaip jie valdomi kituose krikščioniškuose kraštuose.


3) Našlės, iki jos sėdės našlės kėdėje, gali likti mirusiojo vyro paveldėtuose dvaruose, tačiau iš tų dvarų tarnyba – karo prievolė didžiajam kunigaikščiui neturi nukentėti.


4) Kunigaikščių ir bajorų valstiečiai ir valdiniai atleidžiami nuo duoklių didžiajam kunigaikščiui, taip pat nuo visokių darbų dvaruose, išskyrus tik pilių taisymą bei statymą ir kelių tiesimą bei taisymą, ir tuos darbus turi atlikti savo lėšomis.


5) Kunigaikščių ir bajorų rusų teisės sulyginamos su lietuvių teisėmis. 


Aleksandro privilegija (1492 m.):


Atsidėkodamas už išrinkimą į LDK sostą paskelbė privilegiją, kuria dar labiau susiaurino didžiojo kunigaikščio valdžią. LDK Ponų taryba puikiai sugebėjo išnaudoti šį momentą išplėsti savo teises. Kunigaikštis turėjo paklusti Ponų tarybai: jei jų nuomonės nesutapdavo jis neturėjo teisės pykti ir imtis kažkokių priesšiškų priemonių. Kunigaikštis viską daro su Ponų tarybos pritarimu: dalina žemes, pasirašo sutartis, siunčia pasiuntinius. Pasaulietinės bylos negali būti pavedamos dvarininkų teismam ir atvirkščiai. 


Žygimanto Senojo privilegija (1506 m.):


Šia privilegija iš esmės baigėsi teisės kūrybos bendravalstybiniais aktais.


1) Prelatų, kunigaikščių ir bajorų valstiečiai įpareigojami duoti palydovus didžiojo kunigaikščio pasiuntiniams bei pas jį vykstantiems pasiuntiniams.


2) Paveldėję dvarus kunigaikščiai ir neturintys dokumentų, gali įrodyti savo teisę į nuosavybę liudytojais.


3) Apšmeizęs ir to teisme neįrodęs turi būti baudžiamas griežčiausia bausme.


4) Jokie nutarimai, senieji papročiai nebus keičiami, o naujieji nutarimai nebus daromi be Ponų tarybos žinios, pritarimo ir leidimo


Sritinių privilegijų leidimo priežastys, jų bendrieji bruožai ir santykis su žemės privilegijomis.


Privilegijos Žemaitijai:


Pagrindinė privilegija buvo suteikta 1441 m. Kazimiero, numatanti Žemaitijai tam tikrą politinę autonomiją, oficialiai įvardijant ją Žemaičių kunigaikštyste. Šia privilegija, kaip ir ankstesne, leista žemaičiams rinkti savo seniūną, jo pavaduotojus tijūnus, tvirtinamus didžiojo kunigaikščio. Valdovas kartu atsisakė teisės kurti šiame krašte savo dvarus, patvirtino teises ir laisves, kurias kraštas turėjo Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos valdymo laikais, bei pažadėjo į šį kraštą nesiuntinėti savo teismo pareigūnų. Vladislovas Vaza 1644 m. privilegijoje detalizavo žemaičių seniūno rinkimo tvarką ir tam skirto seimelio sušaukimo procedūrą bei eigą. Žemaitijos turėtos privilegijos liko galioti ligi pat valstybės okupacijos. Net Rusijos imperatoriai, užgrobė LDK. Žemaitijos kunigaikštystės vardą oficialiai buvo įrašę į carų titulą.


Privilegijos Žemaitijai savitumas tas, kad savo nuostatomis ji yra artimesnė bendravalstybinei, taigi jos reiksmė yra labiau vardinė. Svarbiausia, kad joje yra teisė savarankiškai rinkti savo urėdus, t.y. tam tikras administracinis autonomiškumas, ir draudimas didžiajam kunigaikščiui šiame krašte steigti naujus valstybės dvarus.  



Privilegijos slavų sritims:


LDK teisės ištakos slavų srityse – nuo XV a. vidurio. Manoma, kad atskiruose slavų junginiuose teisė galiojo teritoriniu principu. Buvimas šimtmetinėje LDK priklausomybėje bei privilegijose užfiksuotos nuostatos jau buvo kokybiškai naujas teisės raidos etapas, atitinkantis aukštesnes pakopos visuomenės (peraugusios į luominę struktžra) poreikius. Tuo labiau kad beveik tuo pačiu metu šių sričių miestuose pradėta įvedinėti ir įsitvirtina Magdeburgo teisė. Is ankstesnės slavų paprotinės teisės buvo atkritę tai, kas atgyveno. Nebebuvo joje ir tų teisės institutų, be kurių negalėjo išsiversti LDK kunigaikščio Gedimino statytiniai.


Kazimiero Jogailaičio 1447 m. bendravalstybinė prvilegija sudarė galimybes bajorams teisiškai atsiriboti nuo valstiečių ir stambesnių miestų, gavusių savivaldą pagal Magdeburgo teisę, gyventojų. Bajorams buvo suteiktas savarankiškas teisinis imunitetas, į kurį buvo įtraukta ir teisė teisti valstiečius.


Ryšiai su centro valdžia buvo palaikomi remiantis LDK bendravalstybinėmis privilegijomis. Taigi sričių privilegijos yra šios valstybės valdžios padiktuota teisinės valios išraiškos forma. Jos galiojo šalia Lietuvos statutų, kurie buvo pripažinti vieninteliu privilegijuoto luomo santykius reguliuojančiu teisiniu pagrindu. Tai rodo, jog tos privilegijos savo esme buvo ne savarankiškos teisės sistemos, o tik bajorų santykius nustatė pagal vertikaliąją liniją, o sričių – pagal horizantaliąją.Sričių vaivados buvo skiriami didžiojo kunigaikščio. XVI a. pradžioje sričių privilegijas galima laikyti LDK teisinės politikos ir įstatymų norminimo rezultatu, turinčiu tiesioginį ryšį su ekonominiu ir socialiniu santykiu lietuvių ir slavų žemėse raidos ypatumais.   


1501 m. privilegija Bielsko žemei:


1) teismų organizacija:


a) leidžiama naudotis lenkų teise su kai kuriomis išimtimis


b) seniūno kompetencija – užpuolimai, plėšimai, padegimai, išžaginimai. Kitas bylas sprendžia teisėjai.


c) dėl teisėjų sprendimų galima apeliuoti į kunigaikščio teismą


2) bajorų nuosavybės santykiai:


a) bajorai gali laisvai dispunuoti turtu, perleisdami turtą turi gauti kunigaikščio arba seniūno sutikimą


b) perkantys turi sumokėti tam tikrą mokestį


c) našlė turi grįžti į savo namus ir grąžinti kraitį. Jei negrąžindavo – negaudavo paveldo iš tėvo pusės


3) valstybinių prievolių santykiai:


a) didinamas valstiecių lažas


b) bajoras, palengvinęs valstiečiams darbą turi sumokėti baudą į iždą


4) pasitraukdamas nuo šeimininko valstietis turi sumokėti tam tikrus mokesčius


Kiti šio periodo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos aktai.


Prieš paskelbiant I Lietuvos Statutą, rašytinė Lietuvos teisė buvo papildyta dar kelii, turinčiais savarankišką pobūdį didžiojo kunigaiščio ir Ponų tarybos teisės aktais, vadintais nutarimais, artikulais. 1507 m. Gradino seimo nutarimu visai Lietuviai buvo uždėta sidabrinė. 1509 m. buvo paskelbtas nutarimas dėl išdavikų baudimo. Pagal šį nutarimą, jei tėvas nusikalstų valstybės išdavimu, jo dvarai turėjo būti konfiskuojami didžiojo kunigaiščio naudai, o jo vaikų aprūpinimas priklausė nuo didžiojo kunigaiščio malonės. Tais pačiais metais buvo nustatytas atskiras teismo mokestis – 10% laimėto priteisto ieškinio. 1512 m. Bresto seime priimti etmono artikulai. 1522 m. Gardino seime priimtas nutarimas dėl Vilniaus vaivados Ponų taryboje pirmumo


prieš kitus pasauliečius tarybos narius, taip pat nutarimas, jog skiriamiaukštieji urėdai gali būti tik katalikų tikybos asmenys.


Privilegijos LDK bažnytinėm organizacijom (stačiatikiai, unitai) ir tautinėm grupėm (žydams, totoriams, karaimams, čigonams).


Stačiatikiai:


LDK slavų sričių gyventojai krikščionybę išpažino nuo 988 metų pagal katalikų (stačiatikių) modelį. Rusiškoji stačiatikių bažnyčia iš pradžių buvo tiesiogiai pavaldi Konstantinopolio patriarchui, o nuo 15 a. vid. Atsiskyrė ir tapo savarankiška.


1387 m. Jogailos patvirtintas krikšto aktas buvo skirtas ne tik pagonims lietuviams, bet ir lietuviams, priėmusiems stačiatikybę, pastariesiems grasinant kūno bausmėmis ir leidžiant katalikėms, ištekėjusiosms už stačiatikio, jį pamesti, kaip ir vyrams pamesti savo stačiatikę žmoną. 1413 m. Horodlės privilegija neleido LDK stačiatikiams turėti aukštų pareigų valstybėje ir dalyvauti kunigaikščio taryboje.


Žygimantas Augustas 1563 m. privilegija panaikino draudimus stačiatikiams turėti aukštus valstybės postus. 1596 m. pab. Breste buvo sudaryta dalies LDK stačiatikių ir Katalikų bažnyčios unija, kuri stačiatikius suskaldė į 2 priešingas stovyklas. Vieni pasiliko prie tradicinės Stačiatikių bažnyčios apeigų, kiti tapo unitais.


LDK valdovas, suskilus Stačiatikių bažnyčiai, pasilikusiems prie tradicinio tikėjimo leido naudotis 1573 m. konstitucijoje įtvirtinta sąžinės laisve. 1717 m. seimas uždraudė stačiatikių iškilmingas pamaldas. 1733 m. seimas stačiatikius ir protestantus, įvardijęs juos disidentais, uždraudė rinkti seimo atstovais, teismų nariais, būti valstybės urėdais, t.y. susiaurino politines jų teises.


Unitai:


Unitai dvasininkai ir pasauliečiai turėjo pripažinti popiežių esant bažnyčios valdovu, priimti katalikų kalendorių. Visos bažnytinės ceremonijos ir apeigos abiejose bažnyčiose galėjo būti skirtingos. Unitų kunigams leista vesti. Dėl komunijos priėmimo apeigų palikta spręsti popiežiui. Unitams vyskupams leista laikyti pamaldas katalikų bažnyčiose ir katalikų kunigams unitų bažnyčiose. Katalikų ir unitų santuokos pripažintos teisėtomis. Unitams vyskupams leista turėti vietą senate, o jų dvasininkai atleisti nuo mokesčių. Psauliečiai unitai galėjo turėti vietų valstybės ir didžiojo kunigaikščio tarnyboje. Miestiečių unitų teisės sulygintos su mistiečių katalikų teisėmis. Unitų vyskupai turėjo būti nominuojami Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir įšventinti metropolito. Metropolitas turėjo būti įšventinamas vyskupų ir palaiminamas popiečiaus. Visi stačiatikių iškeikimai dėl unijos sudarymo tarp šių krikščionškos religijos atšakų pripažinti negalioją. Unitai 1839 m. buvo priversti priimti stačiatikybę, o stačiatikiai Rusijos imperatorių aktais tapo privilegijuoti.


Žydai:


Valdant Kazimierui, Trakų žydai 1414 m. gauna savivaldą pagal Magdeburgo teisę, padalijant miestą į 2 dalis. Pagal ją žydai inko savo vaitą iki gyvos galvos, jį tvirtino didysis kunigaikštis. Vaitas teisė ir vykdė bausmes. Valdant Aleksandrui Trakų žydų teisės išplčstos 1492 m. privilegija, kuria jie buvo atleisti nuo muitų. 1495 m. žydai buvo išvaryti iš LDK, konfiskuojant turtą ir atiduodant jį miestų, turėjusių Magdeburgo teisę, vadovams. Leista pasilikti tik perkrikštams.


1507 m. pr. Žygimantas Senasis pakartojo ankstesnių privilegijų Bresto, Trakų, Gardino žydams nuostatas, išplėtė jų nuostatų veikimą Lucko, Vladimiro ir kitų LDK miestų žydų bendruomenėms. Ši privilegija vėliau buvo įtvirtintas 1514 m., o kai kurios nuostatos 1526 m. ir 1527 m. Žydų bendruomenės pagausėjo Žygimanto Senojo laikais. Kitaip nei kitų gyventojų grupių, žydų privilegijos buvo įtraktos į visus 3 Lietuvos Statutus. Draudimą žydams laikyti krikščionis tarnus Žygimatas Augustas patvirtino, bet ir čia kiek išplėtė žydų teises naudotis krikščionių patarnavimais. 1588 m. Lietuvos Statute buvo draudžiama eiti valstybinę tarnybą, laikyti krikščionis nelaisvėje.


Vladislovas Vaza 1642 m. suteikė privilegiją žydams kurtis Jurbarke, kurioje nurodė, jog pasitarus su Ponų taryba, jiems leista šiame mieste įsigyti, statyti namus, alikyti alaus daryklas, varyti degtinę ir tai pardavinėti savo namuose, taip pat verstis prekyba turgaus aikštėje.


Totoriai:


1529 m. Lietuvos Statute netiesiogiai nusakyta, kad žemės teismo kompetencijai priskirtose bylose liudytojai gali būti tik Romos ar graikų tikėjimo krikščionys. Taigi totoriai, išpažįstantys musulmonų religiją, nuo šios teisės ir prievolės buvo nušalinti. 1568 m. disysis kunigaikštis išleido privilegiją, patvirtinančią ankstesnes totorių teises, pažadėjo, kad tos jų teisės ir privilegijos, taisant Lietuvos Statutą ir jį spausdinant bus įtrauktos, o atitinkamai Statuto straipsniai, priešingai jų teisėms, turės būti pakeisti.


1670 m. seimo priimtoje konstitucijoje Lietuvai nurodoma, kad totoriams, atliekantiems karinę tarnybą, paliekamos visos ankstesnės privilegijos, iš jų nereikalaujama jokių prievolių, kurias moka vežėjai, prekybininkai ir amatininkai. 1678 m. konstitucijoje nurodoma, kad LDK totoriai baudžiamųjų nusikaltimų bylose savo laisvėmis, kurios numatytos 3 Lietuvos Statute, prilygsta bajorams, tačiau su sąlyga, jog jie visada atliks karinę tarnybą.


Karaimai:


Dokumentas, nustatantis teisinę karaimų padėtį LDK yra 1441 m. privlegija, kurioje:


Trakų karaimams suteikiama Magdeburgo teisė, nustatyta šios teisės kodeksuose, taikytuose ir kituose LDK miestuose


Trakų karaimai pavaldūs tik savo vaitui, o šis – pakvietus valdovui ar jo teismui. Vaitui suteikta teisė karaimus teisti ir priimti sprendimus vadovaujantis Magdeburgo teise


Vaivadai ar seniūnui arba jų vietininkams draudžiama kištis į karaimų teismą, išskyrus atvejus, kai karaimas bylinėtųsi su krikščioniu, nesinaudojančiu šia teise.


Karaimai privalėjo kasmet mokėti valdovui činšą arba mokestį, kaip ir kiti Magdeburgo teisės subjektai. Nuo kitų mokesčių jie atleisti, išskyrus, jei kiltų laikinas visuotinis būtinumas


Trakų karaimams valdovas perleido pusę pajamų iš svarstyklių ir vaško lydyklos su visomis įprastomis iš jų rinkliavomis bei pajamomis.


Šios nuostatos buvo patvirtintos ir šiek tiek išplėstos 1492 m. Aleksandro bei 1507 m. Žygimanto Senojo privilegijomis. Privilegijų papildymais karaimai atleisti nuo visų muito mokesčių, sargybos prievolės ir derliaus nuėmimo valdovo dvare Senuosiuose Trakuose. Be to, patikslinta karaimų vaito ir Trakų vaivados teismų kompetencija, mokesčių mokėjimo tvarka karaimų savivaldos teritorijoje Trakuose, karaimams suteiktos kai kurios papildomos pajamos ir kita. 17 a. Pasvalio karaimų bendruomenė buvo sumaniusi turėti savo atskirą vaitą ir jau buvo gavusi jį patvirtinančią valdovo privilegiją, tačiau netrukus, t.y. 1672 m. privilegija buvo paties valdovo anuliuota, kaip prieštaraujanti ankstesnėms visų Lietuvos karaimų privilegijoms.


Čigonai:


Pirmoji žinoma privilegija čigonams suteikta 1501 m. Aleksandro Vilniuje, iš kurios galima spręsti, kad jau tuomet čigonai turėjo savo savivaldą. Čigonų savivaldai tvarkyti buvo skiriami atskirai LDK ir Žemaitijai vyresnieji iš bajorų tarpo, dažniausiai iki gyvos galvos. 1697 m. Augustas II, atsižvelgdamas į vieno iš savo kilmingųjų valdinių Ivaškevičiaus nuopelnus valstybei bei priešų suniokotą jo turtą, duoda privilegiją, kuria jam suteikia čigonų karaliaus pareigas LDK, įpareigodamas visu tuo, kas atiteko po pirmtako mirties su visomis pajamomis, saugiai disponuoti, prižiūrėti, kad čigonai nedarytų kokios nors žalos valstybei, o kaltus čigonus jis pats, valdžią turėdamas, privalo teisti, atleisti ar prasikaltusius pagal teisę bausti net mirtimi, be jokio pasigailėjimo, apeliacijos ar atidėliojimo. Panašią privilegiją suteikia ir Stanislovas Augustas 1780 m. paskirtam čigonų vyriausiajam, pavesdamas jam čigonus ginti, teisti ir bausti bei imti 15 skatikų mokestį iš kiekvieno. Iš K.V.Radvilos 1778 m. protekcinio rašto Jonui Marcinkevičiui, paskirtam Miro gyvenvietės sėslių čigonų vyresniuoju, matyti, kad jam suteikiama galių čigonus teisti ir bausti, drausti nesėsliems čigonams prekiauti Radvilos žemėse. Po LDK nepriklausomybės žlugimo daugelis čigonų išsikraustė.


LDK teisės kodifikacijos pradmenys Kazimiero teisyne (1468 m.) ir jo galiojimo erdvės


Kazimiero teisyno populiarumą lėmė tai, kad tyrinėtojai jį vertino kaip pirmąjį LDK teisės kodifikacijos bandymą.


Kazimiero teisynas yra vienas iš didžiojo kunigaikščio teisės aktų, kuriuo buvo siekta suvienodinti bajorų luomui ir nuo jų priklausiusiems žmonėms taikytą baudžiamąją politiką bei bausmių už turtinius nusikaltimus skyrimą. Tokį žingsnį skatino intensyvėjantis luomų formavimasis ir socialinis visuomenės diferencijavimasis.


Teisyne įtvirtinamos LDK vyraujančio luomo teisės, todėl negali kilti abejonių dėl jo galiojimo erdvės, nes šis luomas buvo viešpataujantis visoje valstybėje, į kurią įėjo ir slavų žemės. Luominiu principu galiojant teisei, norminiai aktai skiriami tam tikro luomo zmonėms. Jie buvo įgytos teisės turėtojai ir atsakė pagal ją, nesvarbu, kurioje valstybės teritorijoje gyventų.


Bendruomeninė santvarka sukūrė visas ekonomines ir socialines prielaidas susiformuoti luominei visuomenei.


Visuomeniniu požiūriu teisyne asmuo vertinamas kaip tam tikro luomo narys. Tai – bajorai ir priklausomi zmonės. Teisyne užfiksuota teisė jau remiasi ne papročiu, o teisiniu papročiu, tai yra tokia elgesio norma, kurioje susiformavę visuomeniniai santykiai yra įtvirtinti įstatymu leidėjo ir privalomai taikyti konkrečiam luomo atstovui. 


Kazimiero teisyno baudžiamosios teisės bruožai ir teismo proceso ypatumai.


Baudziamosios


teises normos apima vien turtinius nusikaltimus: 


1) Vagystė – į turto vagystėssąvoką, be įprastų daiktų, įėjo ir nelaisvieji valstiečiai. Nelaisvų valstiečių vagystė buvo kvalifikuojama tada, kai perbėgęs valstietis aktyviai talkindavo naujam šeimininkui. Vagyste buvo laikomas ir paklydusio arklio, žirgo arba rastų daiktų pasisavinimas.


Vogimo būdas nusikaltimui kvalifikuoti įtakos neturėjo. Atviroji vagysėe lengvino kaltės įrodymą..


Nusikaltimo (vagystės) subjektai galėjo būti tik bajorai, kadangi sprendimą vykdė tik tas, kuris naudojosi teise į teismo pajamas.


Nusikaltėlis visiškai atribojamas nuo šeimos. Šeima už savo nario vagystę privalėjo atsakyti tik tada, kai apie jo nusikaltimą žinojo arba vogtu daiktu pasinaudojo. Taip buvo siekiama išsaugoti ūkinį vienetą.


2) Miško savavališkas kirtimas ir turto atėmimas užpuolant


Ši norma nukreipta prieš feodalų savivalę, kai kilę jų turtiniai ginčai buvo sprendžiami jėga. 


Baudžiamosios atsakomybės atsiradimo amžiaus riba teisyne nebuvo aiški.


Kaltė įrodyta kai:


1) Vagis sugautas su vogtu daiktu


2) Vagis savanoriškai prisipažino


3) Nusikaltimas įrodytas ,,gerais liudytojais”


4) Vagis prisipažino kankinamas


Detalus įrodymų rinkimo ir įvertinimo reglamentavimas rodo, kokia svarbi vieta teisyne buvo skirta kaltei nustatyti. 


Teisyne bausmės dydis siejamas ne tik su skriauda, bet ir su nusikaltimo kartotinumu, arba recidyvu. Bausme įstatymų leidėjas siekia ne tik patenkinti nukentėjusįjį ir įbauginti nusikaltėlį, bet ir įspėti nusikaltėlį ateityje nenusikalsti (nusikaltimo prevencijos užuomazgos). Recidyvo nusikaltime įrodymas yra baudų už ankstesnę vagystę mokėjimas.


Esminis kriterijus skiriant bausmę buvo nusikaltėlio socialinė padėtis. Priklausomų žmonių atsakomybė detalizuojama kazuistiškai. Bajorai baudžiami didžiojo kunigaikščio, pasitarusio su Ponų taryba, nuožiūra.  


Bausmes valstiečiams:


1) Atlyginti padarytą žalą, kuri buvo lygi pavogto daikto vertei.


Reikalavimai:


a) Žalą atlygina pats nusikaltėlis


b) Jei nusikaltėlis neturėjo savo turto, o šeima žinojo apie nusikaltimą, tai šeima turi atlyginti žalą


c) Jei šeima neturėjo turto, ji turėjo atlyginti žalą darbu


d) Ponui ir šeimos nariams paliekama teisė išsipirkti, padengiant nuostolius


e) Jei nusikaltėlis neturėjo turto atlyginti žalai, o šeima nieko nežinojo, tai pavogtas daiktas buvo grąžinamas nukentėjusiąjam.


2) Bausmių rūšys:


a) Pavogtas daiktas atimamas teismo naudai


b) Jei pavogto daikto nebuvo, tai teismui priteisiama pavogto daikto vertės suma


c) Išplakimas ir įdėjimas į kaladę (tik parobkams-tik tarnams)


d) Pakorimas (taikoma tik recidyvo atveju arba kai pavogtas daiktas buvo karvė, arklys, žirgas) 


Teismo procesas


Teismai skirstomi i dvi rūšis:


1) Bajorų luomo teismai sprendė įvairių vagysčių bylas:


Procesas prasidėdavo nuo nusikaltimo padarymo momento ir susidėjo iš ikiteisminės ir teisminės stadijų. Ikiteisminėje stadijoje nukentėjusysis arba seklys ieškojo nusikaltėlio. Nusikaltėlio suradimas ir jo priklausomybės nustatymas turėjo esminę reikšmę tolesniam procesui, nes teismas buvo organizuojamas ne pagal nusikaltimo padarymo vietą, o pagal nusikaltėlio priklausomybę.


Didžiojo kunigaikščio žmones ir vagyste kaltinamus bajorus teisti privalėjo didžiojo kunigaikščio vietininkas arba tijūnas, o kunigaikščių, ponų ir bajorų žmones – patys bajorai arba jų įgalioti asmenys. Neesant tiesioginių kaltės įrodymų, teisynas leido seklių susektą įtariamąjį kaltinti.


2) Didžiojo kunigaikščio organizuojami teismai dėl bajorų savivalės


Teisyne nustatyta, kad bajorai turejo sudarinėti civilinius teismus kilus ginčams dėl žemės ir kito turto.


a) Trečiųjų teismas – kai ginčo objektas yra žemė. Nepatenkinti nuosprendžiu bajorai galėjo kreiptis į kitą trečiąjį asmenį.


b) Teisėjas – kai kita turtas. Teisėjo nuosprendžiai buvo galutiniai ir neapskundžiami.


Ignoravus ginčą arba pradėjus savivaliauti atsirasdavo bajorų baudžiamoji atsakomybė. Bajoras, patyręs skriaudą dėl savavališko miško kirtimo arba užpuolimo turėjo skųstis didžiąjam kunigaikščiui arba Ponų tarybai.  


Vakarų Europos teisės recepcija Lietuvoje ir Mgdeburgo miesto teisės paplitimas LDKmiestuose.


Magdeburgo teisė susiformavo, kai miestai XII-XIII a. išsikovojo savivaldos teisę. Šios teisės pagrindą ir šaltinius sudarė magdeburgo arkivyskupo Vichmano miestiečiams suteiktos privilegijos, vokiečių suvienodintos paprotinės teisės sisteminis rinkinys ,,Saksų veidrodis” ir prisiekusiųjų teismo praktika. Tai viena iš ekonominio ir socialinio gyvenimo reguliavimo teisinių formų. LDK ji įsitvirtino XV a. Vilnius 1387 m. šią Jogailos suteiktą teisę gavo pirmasis. Per du šimtmečius Magdeburgo teisė įsigalėjo beveik visuose LDK miestuose. Privilegijas suteikdavo ir ponai, miestų savininkai.


Trys miestų persitvarkymo bangos:


1) Iki Žalgirio mūšio (Vilnius, Brestas)


2) Sričių kunigaikštysčių naikinimas (Luckas)


3) Didėjantis luomų atsiribojimas (Kijevas, Gardinas)


Miestuose buvo tvirtinami ir jų statutai. Privilegijas turėjo ir kai kurie amatininkų cechai. Jų nuostatus tvirtindavo miestų savivaldybės. Nuostatais buvo teisiškai visiškai sunormintas amatininko gyvenimas. Tokių privilegijų esmė – cecho monopolinė teisė mieste verstis konkrečiu amatu. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas verslo reikalams. Miestuose buvo ne tik miestiečiai, bet ir kitų luomų atstovai. Tai skaldė miestą į atskiras administracines ir teises sistemų dalis, trukdė augti miestams, laisvai prekiauti, nes luomai reikalavo muitų ir konkuravo su cechais.


XIV a. pabaigoje pradėjo formuotis savarankiška bažnytinė žemėvalda. Čia Magdeburgo teisė negalėjo būti įvesta. Kitos miesto dalies šeimininkas buvo didysis kunigaikštis (visi tarnai kunigaikščio dvare buvo pavaldūs vietininkui). Todėl Magdeburgo teisė galėjo būti taikoma tik tiems miesto gyventojams, kurių nesiekė vyskupo, vaivados ar kitokia autonominė jurisdikcija, t.y. pirkliams, amatininkams, prekybininkams ir likusiai daliai miestiečių, sudariusiai savarankišką luomą, kurį turėjo jungti jų savivaldos institucija – magistratas. Vilniuje 1432 m. nematyti griežto luomų atsiribojimo, nes magistratas buvo pavaldus vaivadai.


Kai vieno luomo atstovas pažeisdavo kito luomo atstovo interesus, tai kildavo klausimas – kuris teismas nagrinės konfliktinę situaciją ir kokia teise vadovausis konflikto ar civilinio ginčo šalys. Kai teisės sistema tokia įvairi, teritoriniu principu jai buvo sunku reikštis, o Magdeburgo teisė veikė būtent teritoriniu principu.


Nuo 1432 m. prasideda naujas miestų raidos etapas. Magdeburgo teisė tampa vienintele miestiečių luomo teise, papročiai išnyksta. Pagrindiniai valstybės teisės sistemų susidūrimai itin suaktyvėdavo, kai keisdavosi valdovai arba jų statusas, nes reikėdavo iš naujo derinti politinių jėgų pusiausvyrą. Nuo 1432 m. visiems Vilniaus miestiečiams krikščionims įsigali viena teisės sistema ir iš dalies kinta teisingumas. Jie patenka į vaito teismo jurisdikcija. Šis teismas sprendžia tokius miestiečių padarytus teisės pažeidimus, kaip vagystės, sumušimai, nužudymai, padegimai ir pan. ir skiria bausmes pagal Magdeburgo teisės nuostatas. Tarpuvaldžio metu (mirus kunigaikščiui) veikė bendri kaptūriniai ir miesto teismai rotušėje.


Visus šiuos pokyčius lemia 1447 m. privilegija, pakėlusi bajorijos luomą į aukštesnę hierarchijos pakopą.


Po Vytauto mirties pradeda atsidalyti valdžios, valdymo ir teismo funkcijos, iki tol sutelktos vienose rankose. Valdovas pamažu netenka realios valdžios. Jo valdžia išlieka tik jo domene ir miestuose. Iškyla Ponų taryba. Formavosi miestų savivaldos vadovaujant vaitui.


Magdeburgo teisės raida miestuose – tai didžiojo kunigaikščio pastangos skatinti prekybą, plėtoti amatus ir kartu stiprinti savo ir valstybės ekonominę bazę. Be to, savivalda buvo suteikiama už tam tikrą atlyginimą.


1463 m. privilegijoje Kauno miestiečiams neleidžiama teisei veikti teritoriniu principu. Polocke, įvedus Magdeburgo teisę, lietuvių ir rusų teisės liko lygios. Šia privilegija Aleksandras siekė sudaryti sąlygas miesto savivaldai ir ginti miestiečius nuo bajorų savivalės, leisti jiems savarankiškai plėtoti prekybą, ugdyti amatus, norėta padidinti savo pajamas.


Magdeburgo teisės plitimas rodo, kad iki šios teisės įsigaliojimo LDK miestuose jau seniai nebuvo vientisos teisės sistemos. Įvedant Magdeburgo teisę, miestuose prasidėjo kokybiškai naujo luomo formavimasis. Šis procesas slinko iš Vakarų Europos pusės į pietus ir rytus.


Magdeburgo teisės bendrieji bruožai: 


Magdeburgo teisės subjektais tapdavo 14 metų sulaukę berniukai ir 13 metų sulaukusios mergaitės. Turto eikvotojai, nebyliai, kurčnebyliai, vyresni kaip 70 metų ir visi kiti, kurie nesugebėjo reikiamai įgyvendinti savo teisių, turėjo ribotą veiksnumą – jiems buvo skiriami rūpintojai. Taip pat apribotos nesantuokinių vaikų teisės: jų turto negalėjo paveldėti jų santuokiniai vaikai. Nesantuokinio vaiko įteisinimas santuoka suteikdavo tik garbės teises, turto nepaveldėdavo. Moterys teisinius veiksmus turėjo atlikti vyro arba globėjo akivaizdoje, o civiliniuose santykiuose su savo vyru – dalyvaujant spec. globėjui. Miestams civiliniuose santykiuose atstovavo burmistrai ir tarėjai. Teisės subjektais taip pat galėjo būti paskirti cechai, ligoninės ir pan. 


Magdeburgo teisės – civilinės, šeimos, baudžiamosios teisės bruožai, teismų organizacija.


Civilinės teisės bruožai :


Nuosavybės


ir daiktinė teisė:


Nuosavybės įgijimo ir jos apsaugos būdai buvogana detaliai sureguliuoti. Aiškiai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Savininkas naudojosi savo privilegijuota padėtimi pateikdamas pradinį ieškinį. Dažniausias nuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškinio senaties terminui pasibaigus. Kilnojamojo turto senaties terminas – vieni metai, nekilnojamojo – kiek gali siekti atmintis. Senatimi nebuvo galima įgyti valstybės, bažnyčios turto arba vogto daikto.


Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą, tačiau ji neapėmė žemės gelmių. Mokestis nuo žemės sklypo gaunamų pajamų buvo privalomas. Buvo skiriama paveldėta nuosavybė ir įgyta. Įgytu turtu leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo teisę išpirkti tokį turtą. Siekiant apsaugoti miesto interesus, numatyta tam tikrų apribojimų, kuriais drausta parduoti mieste nekilnojamąjį turtą bajorams ir dvasininkams.


Kilnojamojo turto nuosavybė pereidavo nuo daikto įteikimo momento. Perleidžiant nekilnojamąjį turtą, buvo privaloma jį aprašyti ir kreiptis į teismą dėl įvesdinimo į įgyto turto valdymą. Turtas buvo registruojamas teisme. Savininkas turėjo naudotis savo turtu nedarydamas žalos tretiems asmenims. Dažnai pastatai buvo pastatomi kito asmens žemėje, o jos savininkas gaudavo kasmetines iš anksto numatytas nuomos pajamas. XVI a. su spaudos atsiradimu įteisinamos leidėjo teisės. 


Turto įkeitimo teisė:


Garantuojmi kreditai. Turtas galėjo būti įkeistas su teise valdyti arba be tokios teisės. Įkaitas buvo įrašomas į teismo knygas. Įkeitus turtą keletą kartų, pirmenybę turėjo pirmojo kreditoriaus įrašas. 


Paveldėjimo teisė:


Sūnums ir dukroms suteiktos vienodos paveldėjimo teisės. Palikimą galėjo sudaryti tėvo ir motinos turtas. Specialiąją dalį sūnūs ir dukros gaudavo atskirai, o likusį turtą – bendrai.


Našlė gaudavo įkraitį, o kai jis vyro nebuvo užrašytas, tik trečdalį arba ketvirtadalį santuokoje įgyto turto. Nesantuokiniai vaikai ir turintieji įgimtų defektų neturėjo teisės į paveldėjimą. Buvo leista vaikus nušalinti nuo paveldėjimo.


Žinomas turto paveldėjimas pagal testamentą, kuris turėjo būti surašytas dalyvaujant 7 liudytojams ir arba teisme, arba magistrate. Testamento dalis, prieštaraujanti teisei, negaliojo. 


Prievolių teisė:


Prievolės galėjo pasibaigti jas įvykdant, perduodant kitam asmeniui, atleidžiant nuo prievolės. Kreditorių pretenzijos buvo garantuotos įkeitimo arba laidavimo sutartimis. Laiduotojas atsakė tik nesant skolininko turto.


Pirkimas-pardavimas – pirkliams buvo leista apsikeisti prekėmis. Pardavėjas atsakė už prekių teisėtą įgijimą ir jų fizinę būklę pagal teisės ir prekybos papročius. Sutartys sudaromos dalyvaujant tarpininkams-makleriams.


Paskola – įvykdymo garantas – įkaitas. Įkaitas vadintas fantu. Fantai klasifikuoti į savanoriškus ir priverstinius. Įsiskolinimų ie

Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 8950 žodžiai iš 8954 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.