Lietuvos teisinės aplinkos poveikis užsienio investicijoms
5 (100%) 1 vote

Lietuvos teisinės aplinkos poveikis užsienio investicijoms

TURINYS

Įvadas 3

1. Investicijų sąvoka ir rūšys 4

1.1. Investicijų sąvoka 4

1.2. Investicijų rūšys 5

2. Užsienio investicijų teisės sąvoka ir apibūdinimas 8

3. Investicinės veiklos teisinis reguliavimas 9

3.1. Valstybinio reguliavimo normos 9

3.2. Teisinio reguliavimo šaliniai 11

3.3. Teisinės bazės kūrimo etapai 12

4. Teisinės sistemos poveikis užsienio investicijoms Lietuvoje 17

5. Investavimo skatinimo teisinis reglamentavimas 24

Išvados 29

Literatūra 31

Įvadas

Šiame darbe pabandysime susieti užsienio investicijų apimčių kitimą su sąlygomis, kurias sudaro Lietuvos teisinė aplinka. Pabandysime išsiaiškinti, ar teisinės aplinkos sudarytos sąlygos ir užsienio investicijų raida šalyje yra tarpusavyje susiję.

Užsienio kapitalo investicijų reikšmė Lietuvos ūkiui buvo suvokta vos tik atkūrus šalies nepriklausomybę Būtent užsienio investicijos dažniausiai lemia šalies ekonominio vystymosi tempus. Svarbiausia problema yra kaip geriausiai pritraukti daugiau užsienio investicijų. Užsienio kapitalo investavimo procesus bei jų poveikį šalies ūkiui yra tyrę nemažai mokslininkų, pavyzdžiui A. Miečinskienė (2003), G. Samuolis (2001). Sieti užsienio investicijų kitimą su sąlygomis, kurias sudaro atitinkama teisinė aplinka savo darbuose bandė G. Davulis (2003), K. L. Valančius (2005).

Darbo objektas: užsienio investicijos.

Darbo tikslas: išanalizuoti Lietuvos teisinės aplinkos poveikį užsienio investicijoms.

Darbo uždaviniai:

1. Apibrėžti investicijų sąvoką ir rūšis.

2. Išanalizuoti užsienio investicijų teisinio reguliavimo normas ir šaltinius.

3. Apibendrinti užsienio investicijų teisinės bazės kūrimo etapus.

4. Apžvelgti užsienio investicijų raidą Lietuvoje.

5. Išsiaiškinti Lietuvos teisinės aplinkos poveikį užsienio investicijoms.

Darbo metodai: mokslinės literatūros, teisės aktų analizė.

1. Investicijų sąvoka ir rūšys

1.1. Investicijų sąvoka

Žodis „investicijos“ yra kilęs iš lotynų kalbos (lot. investio – aprengiu), atėjęs per anglų kalbą (angį. Investments) ir reiškia ilgalaikius kapitalo įdėjimus į ūkio šakas arba vertybiniams popieriams pirkti, siekiant pelno.

Žymiausių rinkos ekonomikos specialistų pripažintas „Ekonomikos terminų žodynas“ nurodo, kad investicijos (investment) – tai visų pirma, išlaidos, patirtos perkant tokius finansinius vertybinius popierius kaip obligacijos ir akcijos. Dar kitaip vadinama finansinė investicija. Į vertybinius popierius investuoja atskiri žmonės, firmos ir finansų, įstaigos, tikėdamiesi gauti pajamų procentais ir dividendais arba padidinus vertybinių popierių vertę. Antra, investicijos – tai kapitaliniai įdėjimai perkant materialųjį turtą: gamyklą, mašinas ar įrenginius (pagrindinis kapitalas) arba akcijos apyvartinis kapitalas, t. y. materialieji arba tikrieji įdėjimai. Ekonominėje analizėje, – nurodo Chr. Pass, Br. Lowes ir L. Davies, – terminas investicijos dažniausiai vartojamas materialiojo investavimo prasme. Materialusis investavimas sukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidina šalies gamybinį pajėgumą, o finansinis investavimas – tai tik esamo pagrindinio kapitalo pervedimas iš vieno asmens ar organizacijos nuosavybės į kitą.

Įvairiose tarptautinėse sutartyse, taip pat ir įvairių šalių įstatymuose užsienio investicijų sąvoka apibrėžiama nevienodai, nors pagrindiniai šios sąvokos apibrėžimo elementai sutampa. Užsienio investicijos – tai, visų pirma, užsienio kilmės kapitalas – įvairių formų ir rūšių nuosavybė. Antra, jis išvežtas iš šalies. Trečia, jis investuotas į įmonę arba veiklą kitoje šalyje.

Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima:

• kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio teises;

• akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas dalyvavimo bendrovėse formas;

• pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip pat su investicija susijusias paskolas;

• intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises;

• koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksploatavimui, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu.

Dažna klaida yra termino „investicijos” sutapatinimas su terminu „kapitaliniai įdėjimai“. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lėšoms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how). Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas.

Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas. Su šituo
negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.).

Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.).

Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasėkoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais.

1.2. Investicijų rūšys

Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius:

Pagal investicijų objektus investicijos būna:

• daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis.

• nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama.

• finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius finansinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius.

Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna:

• tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą.

• netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finansines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra. Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investitoriams.

Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna:

• trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui.

• ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) virš 5 metų. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas.

Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna:

• privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo.

• valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis.

• užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų.

• bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių tos ar kitos šalies subjektų.

Pagal teritoriją investicijos būna:

• investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje.

• investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų.

Investicijos klasifikuojamos ir pagal investuotojo įtaką ūkio subjektui. Šiuo pagrindu skiriamos dvi investicijų rūšys: tiesioginės ir netiesioginės (portfelinės). Tiesioginės investicijos – tai investicijos ūkio subjektui steigti bei įregistruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos (reinvesticijos – iš investicijų gauto pelno (pajamų) investicijos tame ūkio subjekte, kuriame šis pelnas (pajamos) buvo gautas), paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti
arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius, ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui. Netiesioginės (portfelinės) investicijos – tai investicijos, jei investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui galimybės daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.

Investicijos gali būti klasifikuojamos ir pagal investuotojo nuolatinę buveinę (rezidavimą). Šiuo pagrindu skiriamos vidaus ir užsienio investicijos. Vidaus investicijos – tai Lietuvos valstybės, jos fizinių ir juridinių asmenų investicijos šalyje. Užsienio investicijos – tai užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjant investicijas, pastebi G. Samuolis (2001), dažnai tenka susidurti su problema, kad skirtingai traktuojamos užsienio investicijų ir tiesioginių užsienio investicijų sąvokos.

Užsienio investicijomis pagal Investicijų įstatymą vadinamos visos užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių bei juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje. Statistikos departamentas ir Lietuvos bankas, remdamiesi EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – OECD) ir TVF (Tarptautinis valiutos fondas), užsienio investicijas pagal funkcinį požymį skirsto į tris rūšis: 1) tiesiogines užsienio investicijas (foreign direct investment); 2) portfelinės investicijas (portfelio investment), 3) kitas investicijas.

Tiesioginėmis investicijomis laikomos tokios investicijos, kurių pagrindu susiformuoja ilgalaikiai ekonominiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės, t. y. tokios užsienio investicijos, kurios suteikia teisę užsienio investuotojui daryti įtaką įmonės valdymui. Pagal EBPO rekomendacijas 10 ir daugiau procentų paprastųjų akcijų arba balsavimo teisių pripažįstama kaip žemutinė riba, nuo kurios tiesioginis užsienio investuotojas gali dalyvauti valdant tiesioginio investavimo įmonę. Tiesioginės investicijos yra tarptautinė investicijų kategorija, rodanti vienos šalies rezidentų norą įgyti kitos šalies ūkio subjekto nuosavybės dalį. Tiesioginė investicija apima tiek pirminį sandorį, dėl kurio atsiranda santykiai tarp investuotojo ir tiesioginės investavimo įmonės, tiek visus kitus sandorius tarp investavimo įmo¬nės ir užsienio investuotojo.

Mažiau kaip 10 proc. balsavimo teisių turinti užsienio investicija yra laikoma portfeline investicija. Lietuvos bankas mokėjimų balanso paaiškinimuose tokias investicijas vadina- investicijų portfeliu, tačiau G. Samuolio nuomone, siekiant išvengti dviprasmybių dėl investicinių bendrovių vartojamos investicijų portfelio sąvokos, tikslinga vartoti portfelinių investicijų sąvoką.

Kitomis užsienio investicijomis laikomi visi finansiniai ryšiai su užsieniu, kurie nepatenka į dvi pirmąsias dalis. Tai gali būti ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, taip pat paskolos, gautos valstybės vardu ir su valstybės garantija, prekybinės skolos, užsienio juridinių ir fizinių asmenų indėliai bankuose bei kiti panašūs finansiniai įsipareigojimai.

Be šių investicijų, Lietuvos teisės aktai išskiria materialiąsias ir nematerialiąsias investicijas. Materialioji investicija – tai investicija į ūkio subjekto ilgalaikį turtą, susijusį su naujo ūkio subjekto steigimu, esamo ūkio subjekto veiklos išplėtimu, esminiu naujų produktų ar technologijų diegimu (racionalizuojant, diversifikuojant arba modernizuojant). Šiomis investicijomis siekiama sukurti, įsigyti ar padidinti turto vertę. Nematerialioji investicija – investicija į technologijų perėmimą, įsigyjant patentus, patentines teises, licencijas, nepatentuotinas arba patentuotas technologinių naujovių (know-how) licencijas, kitas nepatentuotinas technines žinias.

2. Užsienio investicijų teisės sąvoka ir apibūdinimas

Užsienio investicijų teisės sąvoka gali būti vartojama investuotojo subjektyvioms teisėms apibūdinti, t. y. jo galimybei įstatymo nustatytais būdais atlikti veiksmus, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba teisę šį objektą valdyti ir naudoti. Sąvoka užsienio investicijų teisė gali būti vartojama ir objektyviosios teisės, t. y. šalyje galiojančių teisės normų sistemai apibūdinti. Šiuo atveju užsienio investicijų teisė suvokiama kaip šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma. Tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ratifikuotų tarptautinių sutarčių, įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų poįstatyminių norminių aktų visuma, nustatanti investavimo sąlygas Lietuvoje, investuotojų teises ir investicijų apsaugos priemones visų rūšių investicijoms. Sąvoka užsienio investicijų teisė gali reikšti vieną iš teisės mokslų, kuris tiria teisės normas, reguliuojančias investavimo santykius ir jų įgyvendinimo praktiką. Be to, ši sąvoka gali reikšti ir studijų discipliną (specialųjį kursą), dėstomą studentams aukštojoje mokykloje.

Esminis užsienio investicijų teisės bruožas yra tas, kad investavimo teisės subjektai yra užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, užsienio
fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie naudojasi tomis pačiomis ūkinės-komercinės veiklos reglamentavimo taisyklėmis, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir Lietuvos Respublikos investuotojai, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus.

3. Investicinės veiklos teisinis reguliavimas

3.1. Valstybinio reguliavimo normos

Lietuvos Respublika daro poveikį užsienio investicijoms šalyje, taikydama įvairias valstybinio reguliavimo formas ir normas. Jas būtų galima suskirstyti sekančiai:

1. Investicinių objektų ir sferų reguliavimas apsprendžia bendrus jų parinkimo reikalavimus, taip pat formuoja prioritetines investavimo kryptis. Veikianti įstatyminė bazė nustato, kad investicinės veiklos objektais gali būti bet kuris turtas, tame tarpe visų ekonomikos šakų ir sferų pagrindiniai fondai ir apyvartinės lėšos, taip pat vertybiniai popieriai, piniginiai indėliai, intelektualinės vertybės ir kiti nuosavybės objektai, o taip pat ir turtinės teisės. Niekas neturi teisės apriboti investitorių pasirenkant investicinį objektą, išskyrus atvejus, numatytus įstatymuose. Tokiu būdu yra uždraudžiamas investavimas į objektus, kurių kūrimas ir panaudojimas neatitinka sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių, architektūrinių ir kitų normų, nustatytų įstatymais ir poįstatyminiais aktais, o taip pat pažeidžia fizinių ar juridinių asmenų bei valstybės teises ir interesus, kurie yra ginami įstatymais.

Valstybė užsienio kapitalo pritraukimo programoje, skatindama investavimą visose ekonomikos sferose ir šakose, išskyrė prioritetinius šio investavimo objektus. Lietuvoje šios programos prioritetinėmis investavimo sferomis nustatytos šių šakų įmonės: žemės ūkio, kuro ir energetinio komplekso, ryšių, lengvosios pramonės, mašinų gamybos, medicinos ir chemijos pramonės, transporto ir socialinės infrastruktūros. Toks selektyvus užsienio investicijų pritraukimas leidžia aktyviai veikti investicinėms kompanijoms svarbiausiose Lietuvos ekonomikos srityse.

2. Investicinės veiklos mokesčių reguliavimas nukreipia investicijas į prioritetines ekonomikos sferas remdamasis atitinkamų mokesčių dydžiu ir jų lengvatų nustatymu. Efektyvesnis investicinės veiklos reguliavimas vykdomas suteikiant atitinkamas mokesčių lengvatas. Tokiu būdu kompanija, kurios įstatiniame kapitale yra užsienio investicijų, neapmokestinama atitinkamais mokesčiais. Mokesčių lengvatos yra taikomos investiciniams subjektams, kuriant Laisvąsias ekonomines zonas (LEZ) Lietuvoje.

3. Investicinės veiklos reguliavimas suteikiant finansinę pagalbą kol kas deklaruotinas tik teisiniais aktais ir neturi plataus pritaikymo praktikoje. Finansinės pagalbos suteikimas kiekvienais metais yra svarstomas tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą ir paprastai ši suma nebūna didelė ir su kiekvienais metais mažėja. Net ir išskiriamos tokio pobūdžio lėšos dažniausiai atitenka valstybiniam sektoriui, naudojant atitinkamą kredito politiką.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2506 žodžiai iš 8320 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.