Norminimas lietuviu kalbos universiteto
5 (100%) 1 vote

Norminimas lietuviu kalbos universiteto

Pirmasis lietuviškas rašytinas tekstas yra užfiksuotas ne anksčiau 1503 metais. („traktatas kunigams“ 3 maldos).

Pirmoji lietuviška knyga – 1547 m. M. Mažvydas „katekizmas“, išleistas Mažojoje Lietuvoje.

1595m M. Daukša „ katekizmas“.

1-oji liet gramatika – D. Kleinas 1653m. Parašyta vokiečių kalba. Po metų išverčiama į lotynų kalbą. Bet pavyzdžiai- lietuviški.

1-asis žodynas – 1620 m Konstantinas Sirvydas „trijų kalbų žodynas“. Lietuvių, lotynų, lenkų. Apie 6000žodžių.

Svarbiausieji laikraščiai: „aušra“ J. Basanavičius. 1883-1886m. „varpas“ Kudirka 1889-1905m.

Spaudos draudimo laikotarpis: 1864-1904m.

Lietuvių kalba paskelbta valstybine 1922m.

2-ą kartą paskelbta-1992m.

Liet kalbos komisijos pirmininkė – J. Smetonienė.

Kalbos norminimas.

19 a. pask. dešimtm. – 20 a. pirmaisiais dešimtm. Buvo norminama kalba. Kalbos norminimo darbai – lietuvių kalbos išsaugojimo darbai. Norminimas – taisyklių kūrimas, rašybos, skyrybos nustatymas, kalbos sistemos kūrimas.

Kalbos norma. – visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jos vartojimo būdų visuma.

Kalbos faktai(kalbos vienetai) :garsas, žodžio forma, žodžio dalis, žodis, žodžių junginiai, sakiniai, tekstas.

Bendrinės kalbos normos yra fiksuotos, surašytos kodeksuose: 1. rašybos rinkinys; 2.skirybos rinkinys; 3.žodynai(nefiksuoja), 4.gramatikos.

Norminimo kriterijai: 1)universalaus tikslingumo kriterijus – tai reiškia, kad renkamasi vartoti tai kas tikslinga. 2) kalbos grynumo kriterijus – kalboje reikia palikti tik tuos kas iš tiesų yra tikslinga. 3) sistemingumo kriterijus – norma niekada nebus tai kas pažeidžia lietuvių kalbos sistemą. 4) pastovumo kriterijus – vartosenos tradicijų laikantis. Normos negali būti kaitaliojamos. Dažnai normas keičiant, tada kalba nyktų. Vietovardžiai rašomi laikantis tradicijų. Miestu pav. parenkami aukštaitiškai. Su pavardėmis gali būti keli variantai pagal tarimą. Jei žodžio reikšmė nebereikalinga, tai žodis norminamas. 5) tikslumo kriterijus – vienareikšmiškumo kriterijus. Svarbesnė ne žodžio kilmė,o tarimo kilmė6)glaustumo arba kalbos ekonomiškumo kriterijus. 7)žodžių kilmės kriterij

Normintojai:

P. Mašiotas – matematikas, jis rašė knygeles vaikams, arba vertė jas. Normino ir tvarkė kalbą.

J. Basanavičius leido „aušrą“ ; pasirašė nepriklausomybės aktą; rūpinosi lietuvių kalba; platino, propagavo lietuvių kalbą; jis išdrįsdavo kalbėti lietuviškai viešoje vietoje; jam nebuvo gėda būti lietuviu; jis rinko lietuvių tautosaką(pasakas); buvo gydytojas dar.

V. Kudirka – gydytojas; sukūrė himną; rašė poeziją, satyras, lietuvybės puoselėtojas buvo, tačiau nevisada buvo grynai lietuvis, nes kalbėjo lenkiškai; redagavo „varpą“.

Kalbininkai(normintojai): 1. Kazimieras Būga(1879-1924) – studijavo Rusijoje; buvo susipažinęs su indoeuropiečių kalba; žinojo kokie panašumai sieja lietuvių kalbą su kitomis; domėjosi kalbos istorija; jį domino diachroninis požiūris; normino lietuvių kalbą; daugiausiai dėmesio skyrė mokslo darbams(per juos normino kalbą); pirmiausia susirūpino rašyba; 1913 m paskelbtas straipsnis „dėl mūsų rašybos“. Jame jis išdėstė

pagrindinius rašybos principus, nurodė kaip ir kada rašyti raides, suformulavo rašybos taisykles. Įtvirtino rašyba su j raide. Jis sunormino lietuvių kunigaikščių vardus. Ilgą laiką (4 metus) jis spausdino straipsnius (1907-1910) „kalbos dalykai“ čia jis sunormino daugelio žodžių formaliąją rašybą, jo dėka turime žodį taip, o ne teip. Būga siūlė naujadarų, išsaugojo žodžius, kurių norėta nenaudoti bendrinėje kalboje.(tokie žodžiai: sarmata, skriauda, vilna, atspėti, boba, kūdikis). Jam rūpėjo ryšiai tarp kalbų. Ryškiausiai ryšiai atsispindi leksikos žodyne. Jo mintis buvo sudaryti lietuvių kalbos žodyną. Pirmieji žodžiai pradėti rinkti 1902 m. Jis norėjo kad jo žodynas atrodytų taip: žodis – reikšmė – paaiškinti iliustrac. Iki 1924 surinktas ir išspausdintas 1-asis liet kalbos žodyno sąsiuvinis. Į to sąsv pradžią buvo įdėtas skyrius „kirčio ir priegaidės mokslas“. Būga sukūrė kirčiavimo taisykles.

2. Jonas Jablonskis(1860-1930)-kalbininkas. Jis turėjo pagalbininkų, jis diktavo savo darbus iš galvos, kūrė gramatiką nerašydamas, o mastydamas galvoje. Jo darbas – praktinis (pagal jį). Remdamasis kalba, praktikos reikalais domėdamasis jis sukūrė mokslą(aprašė gramatinę sandarą); jam rūpėjo visa liet. kalbos sistema, lietuvių kalba tvarkė sistemingai. 1922 gramatikoje paskelbė principus, kurių laikėsi visą gyvenimą. Principai: gyvoji kalba, rinko žodžius vartojamus žmonių, taikė protingai kalb grynumo principą. Jis įtvirtino žodžius: atvirukas, bendradarbis, degtukas,

įspūdis, pažanga, pieštukas ir pan. tvarkė terminus, ne lietuviškus terminus ir paliko. 1925 kai jis pradėjo

vadovauti terminologijos komisijai, tada sustiprėjo terminų tvarkymas. Jis savo darbus pasirašinėdavo slapyvardžiais: Petras kriaušaitis, rygiškių jonas, vaidila, obelaitis. Vartojo slapyvardžius, nes norėjo parodyti, jog Ltvoje yra daugiau išsilavinusių žmonių, ir vengiant represijų. 1-oji gramatika Petro Kriaušaičio slapyvardžiu 1901 m. Tilžėje pavadinta „lietuviškos kalbos gramatika“. 1919 Vilniuje Petro
Kriaušaičio ir Rygiškių Jono gramatika – „lietuvių kalbos gramatika“. Svarbiausia jo gramatika 1922m. išleista pasirašyta Rygiškių Jono „lietuvių kalbos gramatika“. Paskutinė gramatikos knyga 1925 m „lietuvių kalbos vadovėlis“ tekstas kirčiuotas buvo. Jį domino dar ir sintaksė. 1911 m išleista „lietuvių kalbos sintaksė“; 1928 „linksniai ir prielinksniai“; Jį dar domino rašybos norminimas: 1917 m „mūsų rašyba: rašybos taisyklių rinkinys. Kalbos norminimas po jo mirties tęsėsi.

3. Pranas Skardžius ir Antanas Salys. Jie mokslus baigė vakarų univieruose. Kitaip žiūrėjo į kalbą. Dėstė Vilniaus universitete; domėjosi moksline veikla. Tyrė tiesioginę kalbą. Jie minimi ir dėl to kad jie pradėjo leisti žurnalus visuomenei, kuriuose buvo pateikiami norminimo dalykai. 1930 – žurnalas „kalba“; 1933 – „gimtoji kalba“; 1938 – „kalbos patarėjas“ nedidelė knygelė. Ji tapo pirmuoju pavyzdžiu kaip turėjo atrodyti tolimesni kalbos praktikos leidiniai.

4. Juozas Balčikonis. Jis prisistatinėjo kaip Jablonskio mokinys, ir laikėsi jo metodų. Jo darbas – Lietuvių kalbos žodyno rinkimas. Jis atsisakė žodžių kilmės aiškinimo. 1-asis tomas 1941 m žodynas. Iš viso buvo 20 tomų, visa abėcėlė gavosi. 20-tas tomas 2002 m išleistas.

Bendrinės kalbos norminimas (kodifikavimas).

Bendrinės kalbos kodifikavimas – kilęs iš lot. kalbos. Reiškia knygos darymą. Kodifikavimas reikalingas, kad visiem būtų viena kalba, kad susikalbėtų. Kodifikacija kaip terminas pradėtas naudoti teisėje. Tai teisės terminas, reiškiantis įstatymų sistemą, įstatymų jungimą į vieną knygą – kodeksą. Iš teisės mokslų gali būti perkeltas į kalbotyrą. Pirmą kartą kodifikacijos terminas kalbotyros moksle pavartotas 1932m jį pavartojo čekų kalbininkas Havranekas. Jo straipsnis „bendrinės kalbos uždaviniai ir kalbos kultūra“. Kodifikavimo pagrindinė f-ja: komunikavimo.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1050 žodžiai iš 3421 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.