Notariatas funkcijos paskirtis teisinis statusas
5 (100%) 1 vote

Notariatas funkcijos paskirtis teisinis statusas

11213141

TURINYS

Įvadas 3

1. Notariato raida Lietuvoje 4

2. Notariato samprata 5

3. Notariato rūšys 6

4. Notariato funkcijos ir uždaviniai 7

5. Notarų veiklos principai 10

6. Notarų statusas 11

7. Notarų rūmai 13

7.1 Notarų rūmų struktūra 14

Išvados 17

Literatūra 19

Įvadas

Temos aktualumas. Notarų funkcijos ne visada buvo tokios pačios. Iš pradžių notarai buvo paprastais raštininkais, kiek vėliau jiems buvo suteikta teisė sudarinėti valstybės ir bažnyčios žinioje buvusius oficialius dokumentus ir galiausiai XIX a. pabaigoje notarams buvo paskirta vykdyti konsultavimo funkcija, kurios esmė yra ta, kad notaras privalo garantuoti teisinių santykių, atitinkančių tikrąją šalių valią, informavimą. Šiandieninės teisinės valstybės sąlygomis notarui priklauso svarbus vaidmuo, užtikrinant civilinių santykių subjektų teisinį saugumą, garantuojant teisėtą civilinę apyvartą ir galimų civilinių ginčų prevenciją. Be to, šiais laikais daugelis žmonių susiduria su tam tikrais formalumais atliekant vieną ar kitą veiklą, dėl kurios turi kreiptis į notarus. Būtent dėl šios priežasties yra būtina trumpai ir aiškiai paprastam piliečiui ar asmeniui pateikti informaciją apie notariatą bei jo veiklą.

Pagrindinis darbo tikslas – atskleisti Notariato sistemos funkcionavimo principus. Numatytam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:

• susipažinti su Notariato raida Lietuvoje;

• išsiaiškinti pagrindines Notariato funkcijas bei uždavinius;

• apibūdinti notariato rūšis bei jų principus;

• išsiaiškinti notarų statusą;

• susipažinti su Notarų rūmų veikla.

1. Notariato raida Lietuvoje

Lietuvoje notariato išvadų reikia ieškoti XIII a., kartu su Lietuvos ištakomis. 1253 m. Kulmo vyskupas karūnavo Mindaugą Lietuvos karaliumi. Susikūrus Lietuvos valstybei, raštininkais (notarijais) būdavo vienuoliai.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarija veikė nuo 1385 metų. Joje buvo raštininkų, kurie mokėjo rašyti įvairiomis kalbomis, tokiomis kaip vokiečių, lotynų, slavų ir pan. Jie rašė raštus, darė dokumentų nuorašus, gaunamus laiškus registravo į knygas.

Daug permainų įvyko valdant Vytautui (1392-1430). Turėdamas daug raštininkų ir pagalbininkų, Vytautas pertvarkė ir pačią valstybės raštinę, įsakė išduodamus raštus ir dokumentus registruoti, daryti jų nuorašus, kad, pražuvus originalams, būtų galima daryti dublikatus. Todėl valstybės raštinėje atsirado du skyriai: viename buvo rašomos privilegijos, registruojami įvairiomis kalbomis parašyti raštai, kitame – daromi dokumentų nuorašai [2].

1864 m. Rusijoje įvykusi teisminė reforma lėmė ir notariato sistemos pertvarkymus. 1866 m. buvo priimtas Notariato įstatymas, kuris įėjo į civilinės teisės sistemą. Pagal šį įstatymą buvo įsteigta notaro pareigybė. Šie įstatymai galiojo ir po nepriklausomybės paskelbimo, tačiau buvo atlikti kai kurie pakeitimai bei papildymai – lietuviško notariato įstatymo nebuvo suspėta parengti.

Notarų skaičių nustatydavo Teisingumo ministerija Vidaus reikalų ir Finansų ministerijų pritarimu. Jų skaičius buvo nustatomas atsižvelgiant į notarų interesus, kad šie tinkamai galėtų išlaikyti savo šeimas ir vertintų notaro pareigybę kaip lygią teisėjui. Notarų veiklą prižiūrėjo apygardų teismai, kurių teritorijoje būdavo notaro kontora, be to tarpukario Lietuvoje notarai buvo laikomi valstybės tarnautojais, bet algų negaudavo. Jų atlyginimą sudarė iš klientų gautas nustatytas mokestis už jų darbą.

Lietuvos Respublika nepriklausomybę prarado 1940 metais, o kartu kita linkme pasuko ir jos teisinė raida. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, jai buvo primesta valstybinio notariato sistema, kurioje notaras yra valstybės tarnautojas, gaunantis valstybės nustatytą algą ir dirbantis valstybinėje notarų kontoroje, kuri buvo išlaikoma iš valstybės biudžeto.

Valstybinio notariato sistema veikė Lietuvoje tarybiniu laikotarpiu ir pirmuosius dvejus metus atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pereinant prie laisvosios rinkos pagrindu veikiančios ekonomikos sistemos atsirado būtinybė reformuoti notariatą. Pagrindinė priežastis buvo notarų darbo neefektyvumas, pasireiškiantis tuo, kad klientui prieš patenkant pas notarą pirmiausia reikėjo atstovėti gana ilgą eilę ir sugaišti daug laiko. Tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje ir kitų pokomunistinių valstybių praktika rodė, kad notarų skaičiaus didinimas problemos neišsprendė. Tai lėmė kelios priežastys: notaras nėra suinteresuotas intensyvini darbą, nes nepriklausomai nuo atliktų notarinių veiksmų skaičiaus gauna vienodą atlyginimą; pagalbinio notarų personalo skaičių reguliavo valstybė, neatsižvelgdama į realius notaro poreikius [2].

1992 m. rugsėjo 15 d., priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, buvo įvykdyta valstybinio notariato reforma ir pereita prie Europoje veikiančios lotyniškojo notariato sistemos. Lotyniškojo notariato pranašumai:

• garantavo laisvą notarų konkurenciją;

• notaras sprendžia, kiek ir kokių darbuotojų reikia, kad darbas galėtų vykti sparčiai;

• tarp notaro ir kliento susiklosto abipusiu pasitikėjimu pagrįsti santykiai;

• notaras pats visiškai atsako už klientui padarytą
žalą;

• notaras pats užsidirba atlyginimą, kuris priklauso nuo jo darbo efektyvumo ir kokybės.

Iki privatizavimo pradžios dirbo 48 notarai, pradėjus privatizavimą jų skaičius buvo padidintas iki 188 notarų. 1992 m. lapkričio 24 d. teisingumo ministro įsakymu buvo nustatyta 190 notarų, kurie dirbo reformuotame notariate. 1997 m. sausio 1 d. Lietuvos notariate dirbo 193 notarai, o nustatytas skaičius – 195. 2004 m. sausio 13 d. teisingumo ministro įsakymu buvo nustatytas 230 notarų skaičius.

1993 m. vasario 12 d. įvykęs Lietuvos Respublikos notarų susirinkimas patvirtino Notarų rūmų statutą, išrinko Notarų rūmų prezidiumą, revizijos komisiją ir Garbės teismą. Notarų ekspertų nuomone, notariato lygis buvo ir yra aukštesnis negu kitose Rytų Europos valstybėse, reforma vykdoma sėkmingai, todėl Lietuvoje notariatas vienas iš pirmųjų buvo priimtas į Tarptautinę lotynų notariato sąjungą (UNIL) [2].

2. Notariato samprata

Notariatas tai visuma notarų, kurie turi teisę juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinis faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras – valstybės įgaliotas asmuo, kuris atlieka įstatyme numatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų [4].

Notarai patys steigia savo biurus, kad galėtų atlikti notarinius veiksmus. Keli notarai gali steigti nors ir vieną biurą, tačiau turi sudaryti bendros veiklos sutartį. Notarų biuras nėra komercinės ūkinės veiklos subjektas. Notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.

Notarų skaičių bei jų buveinę ir veiklos teritoriją nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras pagal savo patvirtintą Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodiką. Šiuo metu Lietuvoje nustatytas notarų skaičius yra 192.

Notarai, kaip ir advokatai, turi užtikrinti notarinių veiksmų slaptumą. Notarinių veiksmų pažymos ir dokumentai išduodami tik juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių pavedimu arba kuriems buvo atlikti notariniai veiksmai.

3. Notariato rūšys

Priklausomai nuo notariato organų santykio su valstybe bei notariškai patvirtinto dokumento teisinės galios, galima išskirti pagrindines rūšis:

• anglosaksų notariato sistema;

• valstybinio notariato sistema;

• lotyniškojo notariato sistema.

Anglosaksų teisinės sistemos šalyse notariatas yra iš esmės kitaip sutvarkytas ir vykdo kitokias funkcijas nei kontinentinės teisinės sistemos šalyse. Šį skirtumą pirmiausia sąlygoja pačios teisinės sistemos ypatumai. Anglosaksų teisės sistema nepripažįsta „oficialaus dokumento“ įrodinėjimo priemone. Pagrindinis įrodymas yra liudytojo parodymai, todėl notarui šiose valstybėse nesuteikiamas itin svarbus vaidmuo, o notaro pareigas paprastai gali atlikti nebūtinai teisininkai, bet žmonės, turintys visuomenės pasitikėjimą. Vietos savivaldos, o ne teisėsaugos organai jiems už tam tikrą mokestį laikinai suteikia teisę naudotis antspaudu, tvirtinant nesudėtingų veiksmų atlikimą (paprastai – tvirtinti liudytojų parodymus) [3].

Valstybinio notariato sistemoje notaras yra eilinis valstybės tarnautojas. Jis gauna valstybės nustatytą algą, visos pajamos gautos už notarinius veiksmus yra pervedamos į valstybės biudžetą. Savo funkcijas notarai atlieka valstybinėse notarų kontorose, kurios priklauso valstybės nuosavybei. Valstybinėse notarų kontorose dirbančių žmonių etatų sąrašą nustato valstybė. Taigi valstybinis notaras nėra materialiai suinteresuotas kuo geriau ir kuo greičiau atlikti savo pareigas, nes algos dydis nepriklauso nuo jo darbo efektyvumo. Kadangi notaras yra valstybės tarnautojas, jo materialinė atsakomybė už savo veiksmais klientui padarytą žalą yra ribota. Notaro klientui žalą atlygina pati valstybė.

Ši sistema taip pat veikė ir Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu bei pirmus dvejus metus atkūrus nepriklausomybę.

Lotyniškojo notariato sistema. Šios sistemos esminis bruožas yra tas, kad notarinių funkcijų vykdymą valstybės pavedė privatiems asmenims, kurie nėra valstybės tarnautojai. Jiems valstybė nemoka algos, bet jų pajamos priklauso nuo jų pačių atliekamo darbo efektyvumo ir greitumo. Kadangi valstybė privatiems asmenims yra perdavusi dalį savo funkcijų, tai ji kontroliuoja, kad šie žmonės savo pareigas atliktų teisėtai, reguliuoja rinkliavų dydį ir nustato notarų kvalifikacinius reikalavimus bei jų darbo vietą ir skaičių.

Lotyniškojo notariato valstybėse egzistuoja du jo sutvarkymo modeliai – tai „tik notaro“ modelis, kuriame notaro pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis (pvz., Lietuvoje, Lenkijoje) ir „notaro – advokato“ modelis, kuriame notaro pareigos gali būti derinamos su advokato pareigomis (pvz., Vokietijoje) [3].

4. Notariato funkcijos ir uždaviniai

Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 str. 1 dalyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kurio tinkamas įgyvendinimas turi garantuoti veiksmingą rinkos santykių funkcionavimą ir demokratinės valstybės valdymo formos realumą. Notariato institucijos atsiradimą būtent lėmė būtinumas apsaugoti nuosavybę, taip pat poreikis sudaryti savininkui tinkamas sąlygas disponuoti savo nuosavybe.
tai vienas iš notarui keliamų uždavinių. Kiekvienas notaras pirmiausia privalo rūpintis tinkama ir teisėta civiline apyvarta bei tinkamu civilinių įstatymų taikymu, taip pat tuo, kad civilinių ginčų būtų išvengta dar prieš šalių civilinių teisinių santykių atsiradimą arba jau juos įforminant. Svarbi notaro pareiga – paaiškinti klientui atliekamų notarinių veiksmų padarinius.

1992 m. rugsėjo 15 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos notariato įstatymas, kuris sudarė valstybinio notariato sistemos formavimo pagrindą. Šiame įstatyme teigiama, jog notarai privalo išaiškinti atliekamų veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori tuos veiksmus atlikti. Tai yra tiesioginė notarui paskirtos konsultavimo funkcijos išraiška Lietuvos teisinėje sistemoje. Tiek ši konsultavimo funkcija, tiek ir valstybės suteikiama garantija per notarą, kad notariškai tvirtinamas dokumentas bus sudarytas teisingai ir atitiks tikrąją šalių valią, užtikrina kliento teisinę gynybą jau notarinio veiksmo atlikimo metu, t.y. iki galimo ginčo atsiradimo (prevencinė funkcija).

Skirtumas, kartu ir pranašumas teisminės gynybos atžvilgiu yra tas, kad teismine tvarka ginamos jau pažeistos subjektines materialinės teisės, subjektų teisės. O notariato sistema padeda šalinti galimybes kilti ginčui dėl pažeistos subjektines teisės. Taigi notariatas yra neginčijami jurisdikcijos organai. Skirtingai nuo teismo, notariatas savo uždavinius įgyvendina, tvirtindamas teises ir faktus, kurių egzistavimu galima įsitikinti tiesiogiai pagal įstatymo nurodytus dokumentus. Notariato organų aktai gali būti ginčijami teisme. Jei reikalavimą ginčija kita šalis, teisių gynimo funkcijų patys notarai neatlieka. Notariato organai vykdydami jiems pavestus uždavinius daro išvadas iš faktų, kurių buvimu galima įsitikinti remiantis dokumentais, nurodytais įstatyme, netiriant ir neaiškinant ginčijamų aplinkybių.

Taigi kyla klausimas, ar notaras, kuris įgyvendina visus jam keliamus uždavinius, yra teisėsaugos sistemos atstovas? Kadangi pagrindinis notarui keliamas uždavinys yra rūpintis privatinės teisės apsauga ir tinkamu jos realizavimu, atsakyti į šį klausimą galima teigiamai. Pavyzdžiui, jei konkretus sudaromas šalių sandoris neatitinka įstatymų reikalavimų, tuomet notaras atsisako jį tvirtinti ir tuo būtu pasireiškia valstybės valia nepripažinti sandorio.

Notariato funkcijas gali atlikti:

• notarai;

• konsuliniai pareigūnai LR piliečiams esantiems užsienyje, tačiau jų įgaliojimai yra susiaurinti;

• seniūnai, jų įgaliojimai taip pat apriboti;

• testamentą gali tvirtinti tik įstatyme numatyti asmenys (ligonių vyr. gydytojai, karo vadovai, ekspedicijų vadovai, įkalinimo įstaigų darbuotojai ir kt. asmenys), kai yra ekstremali situacija.

Notarų atliekamos notariato funkcijos [1]:

• tvirtina sandorius;

• išduoda paveldėjimo teisės liudijimus;

• išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus;

• liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;

• liudija parašo dokumentuose tikrumą;

• liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą;

• tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje;

• priima saugoti oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus;

• tvirtina dokumentų pateikimo laiką;

• perduoda vienų fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims;

• priima į depozitinę sąskaitą pinigines sumas;

• priima jūrinius protestus;

• daro vykdomuosius įrašus užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose ir čekiuose;

• surašo ir tvirtina dokumentus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir tvirtina, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės;

• tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams;

• atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.

Taigi atliekamų notarinių veiksmų sąrašas nėra baigtinis. Notarinių veiksmų atlikimo vieta visuomet yra notaro kabinete, bet jei asmuo negali atvykti, tuomet notaras važiuoja į kliento namus, į ligoninę ar kitą vietą kur yra klientas. Svarbiausia kad asmuo galėtu kalbėti.

Lietuvos Respublikos konsulinių pareigūnų atliekamos notariato funkcijos [1]:

• tvirtina sandorius, išskyrus sutartis dėl Lietuvos Respublikoje esančių nekilnojamųjų daiktų perleidimo, perdavimo naudotis, įkeitimo ar kitų daiktinių teisių ar jų suvaržymo;

• liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;

• liudija parašo dokumentuose tikrumą;

• liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą;

• tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje;

• priima saugoti asmeninius testamentus;

• tvirtina dokumentų pateikimo laiką;

• priima jūrinius protestus;

• atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.

Seniūnų atliekamos notariato funkcijos [1]:

• tvirtina įgaliojimus, kuriuos fiziniai asmenys duoda korespondencijai (konkrečiai – siunčiamiems pinigams ir siuntiniams) gauti, taip pat darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais susijusioms išmokoms,
pensijoms, pašalpoms, stipendijoms, išmokoms už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją gauti;

• liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;

• liudija parašo dokumentuose tikrumą.

5. Notarų veiklos principai

Paprastai yra išskiriami šie pagrindiniai notarų veiklos principai:

• nepriklausomumo principas;

• objektyvumo principas;

• notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principas;

• asmeninės notarų atsakomybės principas.

Nepriklausomumo principas įtvirtintas Notariato įstatymo 12 str., kuriame teigiama, kad notarai savo įgaliojimus vykdo nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos ir paklūsta tik įstatymams. Notaras yra nepriklausomas nuo valstybės subjektyvių norų. Nors Teisingumo ministerija ir kontroliuoja, tačiau notarui nėra privalomi jokie asmeninio ar panašaus pobūdžio valstybės atstovų reikalavimai. Taip pat jokie notaro veiksmai, atliekant savo profesines pareigas, negali būti tikrinami tikslingumo požiūriu. Galima būti kontroliuojama tik tai, kaip notaras, atlikdamas savo pareigas, laikosi įstatymo reikalavimų. Kitaip tariant notaro veikla gali būti tikrinama tik teisėtumo aspektu [2].

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2320 žodžiai iš 4556 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.