Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai
5 (100%) 1 vote

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai

11

Prie pradėdami nagrinėti nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, pirmiausia turėtume isiaikinti kas tai yra nuosavybės teisė. Naujasis Civilinis kodeksas formuluoja tokią nuosavybės teisės sąvoką: nuosavybės teisės – tai teisė savo nuoiūra, nepaeidiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, arba tik konkrečias teises. Nuosavybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarpvalstybinės bei nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys. Nuosavybės teisės subjektais, t.y. savininkais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ir vietos savivaldybės. Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai (pvz. emė, namas, gyvuliai, pinigai ir pan.) ir kitas turtas. Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, nepaeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei. Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas. ios trys teisės kartu sudaro juridinį nuosavybės teisės turinį. Valdymas – tai turto turėjimas savininko inioje, iimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį. Naudojimas – turto naudingųjų savybių eksploatavimas, asmeninė teisė pritaikyti jo savybes savininko poreikiams tenkinti ir gauti turto duodamus vaisius, pavyzdiui, pelno. Disponavimas – turto likimo nustatymas, teisė savininko nuoiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panaią teisę. Turto perdavimas – tai savininko iimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties. Lietuvos Respublikos civilinis kodekso 4.47 straipsnis numato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama: 1) pagal sandorius; 2) paveldėjimu; 3) pasisavinant vaisius ir pajamas; 4) pagaminant naują daiktą; 5) pasisavinant beeimininkį daiktą; 6) pasisavinant laukinius gyvūnus; 7) pasisavinant beprieiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus; 8) pasisavinant radinį, lobį; 9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams; 10) konfiskuojant ar kitu būdu u paeidimus paimant pagal įstatymus daiktus (turtą); 11) įgyjamąja senatimi; 12) kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Panagrinėkime kiekvieną nuosavybės teisės pagrindą platesne prasme. Vienas i daniausiai pasitaikančių mūsų visuomenėje nuosavybės įgijimo pagrindų yra nuosavybės teisės įgijimas sudarant sandorius. Pagal sandorius nuosavybę galima įgyti sudarant daikto ar turto pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokias įstatymų numatytas sutartis. Kitas būdas įgyti nuosavybę yra paveldėjimas. Paveldėjimo būdu nuosavybės teisė įgyjama kai mirta daikto arba tam tikro turto savininkas ir jis savo testamentu arba pagal įstatymą palieka turėtą turtą savo įpėdiniams, valstybei ar kitiems asmenims. Naujasis Civilinis kodeksas nurodo, kad nuosavybės teisę į tam tikrą daiktą paveldėtojai įgyja praėjus trims mėnesiams nuo buvusio savininko mirties, anksčiau is terminas buvo ei mėnesiai. Nuosavybė įgyjama notarų kontorai iduodant paveldėjimo teisės liudijimą. Civilinis kodeksas paymi, kad daikto duodami vaisiai, gyvulių prieaugis priklauso jų savininkui, jeigu įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Daikto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos – taip pat priklauso daikto savininkui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Civilinis kodeksas numato aplinkybę, kai asmuo, nors ir neturintis nuosavybės teisės į tam tikrą daiktą, gali pasisavinti to daikto ar turto duodamus vaisius ar pelną. Civilinio kodekso 4.42 straipsnis nurodo, kad emės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame emės sklype augančių medių, krūmų, kitų augalų aknis ir akas, esančias jo emės sklype, prie tai įspėjęs kaimyninio emės sklypo savininką ir nustatęs terminą jas paalinti, bet per nustatytą terminą nesulaukęs jų paalinimo. Be to emės sklypo savininkas įgyja nuosavybės teisę į vaisius, gautus nuo kaimyniniame emės sklype augančių medių, krūmų akų, esančių jo emės sklype, ir į vaisius, gautus nuo kaimyniniame emės sklype augančių kitų augalų stiebų, akų ir aknų, esančių jo emės sklype. Dar vienas i nuosavybės įgijimo pagrindų yra naujo daikto pagaminimas. Asmuo, pagaminęs naują daiktą i savos ar svetimos mediagos, tampa daikto savininku, jeigu darbo vertė ir savos mediagos vertė yra didesnė u svetimos mediagos vertę ir jeigu, be to, is asmuo neinojo arba neturėjo inoti, kad mediaga priklauso kitam. iuo atveju pasinaudojęs svetima mediaga asmuo privalo atlyginti mediagos savininkui jos vertę. Civilinio kodekso 4.57 straipsnis nurodo, kad nuosavybę galima įgyti į tam tikrą daiktą, kuris yra be eimininko, t.y. eimininko nėra arba jis neinomas. Beeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas neinomas. Beeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba
savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareikimą. Pareikimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas į trauktas į pakaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip. Be to, kilnojamieji daiktai, kurie niekam nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė tiesiai tai isakydamas arba juos imesdamas, tampa tuos daiktus pradėjusio valdyti asmens nuosavybe. Į laisvėje esančius gyvūnus taip pat galima įgyti nuosavybę. Laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie laikantis įstatymų buvo pagauti arba nuauti, tampa juos pagavusiojo arba nuovusiojo nuosavybe, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip. Iskirtinis atvejis yra susijęs su laukinėmis bitėmis. Laukinių bičių eima nuosavybės teise priklauso emės sklypo, kuriame ji yra sugauta, savininkui. Jeigu bičių spiečius atskrenda į kito bitininko avilį pas jame esančias bites, atskridusių bičių savininkas praranda nuosavybės teisę į jas. Naujajame civiliniame kodekse įtvirtinta norma, kad asmuo sulaikęs beprieiūrį ar priklydusį naminį gyvūną, privalo tuojau praneti apie tai gyvūno savininkui ir grąinti jam gyvūną, arba, jei jam neinomas gyvūno savininkas ar jo adresas, per tris dienas praneti apie gyvūno sulaikymą policijai ar savivaldybės institucijai. Policija ar savivaldybės institucija gavusi tokį praneimą atitinkamai imasi priemonių gyvūno savininkui surasti. 4.61 straipsnyje nurodoma, jei beprieiūrių ir priklydusių darbinių gyvulių bei galvijų (ir jų prieauglio) savininkas paaikėja per vieną mėnesį, o smulkiųjų gyvūnų (ir jų prieauglio) – per dvi savaites nuo jų perdavimo ilaikyti ir naudotis dienos, gyvūnas grąinamas savininkui. is privalo atlyginti ilaikiusiam gyvūną asmeniui visas ilaikymo ilaidas, įskaitant naudą, gautą i naudojimosi juo. Tačiau jei per nurodytąjį laikotarpį gyvūno savininkas nepaaikėjo, jis netenka nuosavybės teisės į tą gyvūną. iuo atveju gyvūnas neatlygintinai tenka jį ilaikiusio asmens nuosavybėn. Tai dar vienas nuosavybės įsigijimo pagrindų. Kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas butų radinys. Kas tai yra radinys? Civilinis kodeksas formuluoja tokią radinio sąvoką: radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas neinomas. Nuosavybės teisė iuo pagrindu įgyjama, kai asmuo radęs pamestą daiktą, per savaitę pranea policijai apie radinį. Jei per eis mėnesius neatsiranda daikto savininkas, daiktas neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad is sutinka atlyginti daikto ilaikymo ir su radiniu susijusias ilaidas, jei radinį saugojo ne jis. Jei radęs asmuo nesutinka kompensuoti tokių ilaidų, radinys neatlygintinai perduodamas valstybės nuosavybėn, o iam asmeniui atlyginamos su ardiniu susiję turėtos ilaidos. Nuosavybės teisė dar gali būti įgyjama randant lobį. Lobis – tai emėje ukasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas daniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų ukasimo. Nuosavoje emėje ar kitame nuosavybės teise radusiam asmeniui priklausančiame daikte rastas lobis tampa jį radusio asmens nuosavybe. Svetimoje emėje ar kitame svetimame daikte iekoti lobio draudiama. Paeidęs ią nuostatą asmuo negauna jokios rasto lobio dalies, ir visas rastas lobis tenka emės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis savininkui. Tačiau, gali būti ir kitos rasto lobio dalies nuosavybės įgijimo aplinkybės. Civilinio kodekso 4.65 straipsnio 4 dalis sako, kas asmuo, kuris rado lobį svetimoje emėje ar kitame svetimame daikte atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą iekoti lobio, gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka emės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie nesusitarė kitaip. Susitarimas turi būti raytinis. Jeigu asmuo netinkamai laiko jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, turinčius visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę, tai valstybės institucija, į kurios udavinius įeina tokios rūies daiktų apsauga, įspėja savininką, kad jis nustotų netinkamai laikyti daiktus. Jeigu savininkas io reikalavimo neįvykdo, tai pagal atitinkamos institucijos iekinį teisme gali iuos daiktus i savininko paimti. Paimti daiktai pereina valstybės nuosavybėn. Asmeniui atlyginama paimtų daiktų vertė, kurios dydis nustatomas buvusio savininko susitarimu su atitinkama institucija, o esant ginčui jį nustato teismas. Kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra daikto paėmimas. Naujajame civiliniame kodekse, paymėta, kad valstybei paimti daiktą i savininko visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, taip pat valstybei neatlygintinai paimti daiktą, kaip sankciją u teisės paeidimą, leidiama tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka. Tai gali būti, pavyzdiui, buto ar namo paėmimas ir pardavimas i varytinių, jei to namo ar buto savininkas yra padaręs kam nors alą, kuria privalo atlyginti arba yra kitam asmeniui įsiskolinęs. Tokiu atveju yra būtinas teismo sprendimas. Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąiningai įgijęs daiktą bei sąiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne maiau kaip deimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne maiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka (LR CK 4.68 str.). Be to įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Naujame Civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, kad asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąiningas to daikto įgijėjas, t.y. uvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau u jį teisių į uvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo ilikti sąiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi inoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Daikto dalies ar kelių dalių nesąiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti kitas sąiningai įgytas ir valdomas daikto dalis. Jeigu valdymo teisė įgyjama per atstovą, tai sąiningumo reikalaujama ir i atstovo, ir i atstovaujamojo.Literatūra1. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. V., 2000m. 2. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (nebegalioja). V.