Operatyvinės veiklos teisinis reguliavimas
5 (100%) 1 vote

Operatyvinės veiklos teisinis reguliavimas

PLANAS

I. ĮŽANGA

II. DĖSTOMOJI DALIS

1. Operatyvinės veiklos teisinis pagrindas

2. 2002 m. rugsėjo 19 d. Konstitucinio teismo nutarimas

3. Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso sąveika

III. IŠVADOS

LITERATŪRA



I. ĮŽANGA

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę bei 1992 m. priėmus pirmąją Operatyvines veiklos įstatymo redakciją, ilgus dešimtmečius tik slaptomis instrukcijomis reglamentuota operatyvinė veikla pagaliau įgavo teisinį pagrindą, priėjo legalizacijos procesą. Išplėtus teisinę viešųjų operatyvinių priemonių, skirtų rengiamam, daromam ar padarytam nusikaltimui užfiksuoti, sistemą tapo pilnutinai įmanoma realizuoti didžiąją dalį operatyvinės veiklos galimybių potencialo.

Neperseniausiai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naujos redakcijos Operatyvinės veiklos įstatymą, kuris momentaliai sukėlė aibę diskusijų įvairiausiais kontekstais. Pavyzdžiui tezė, kad naujasis įstatymas, skirtingai nei ankstesnioji jo redakcija, nedraudžia slaptosioms tarnyboms verbuoti aukščiausius valstybės pareigūnus, advokatus, žurnalistus arba, kad nuo šiol slaptosioms tarnyboms bus galima verbuoti net dvasininkus. Į diskusijas plačiai įsitraukė net ir Lietuvos vyskupų konferencija, kuri nebuvo labai sužavėta naujuoju įstatymu. Ji išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, esą dvasininkai neturėtų būti verbuojami net ir pačiais kilniausiais sumetimais. Naujasis įstatymas nereglamentuoja, kas negali būti slaptosios veiklos dalyviai – jis tik draudžia taikyti operatyvinę veiklą prieš šalies Prezidentą. Prieš visus kitus – premjerą, Seimo pirmininką, ministrus, seimo narius – operatyvinę veiklą taikyti kaip ir galima, tačiau egzistuoja viena išlyga – naujosios redakcijos įstatyme yra uždrausta operatyvinės veiklos subjektams provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas.

Šiai dienai tapo labai madinga kritikuoti Lietuvos slaptąsias tarnybas, esą jos nesugeba sugauti nei kriminalinių nusikaltėlių, nei finansinių aferistų, nei užsienio valstybių žvalgų. Tačiau dažniausiai aršūs kritikai nepasidomėdavo, kas gi kaltas, kad slaptųjų tarnybų rankos tarsi surištos. Vos tik sugaunamas koks nors sukčius, čia pat pasipila kaltinimai dėl pažeistų žmogaus teisių. Vos tik pabandoma išsiaiškinti esamą padėtį firmoje ar uždaroje akcinėje bendrovėje, banke ar privačiame viešbutyje, tuoj koks nors žurnalistas puola aiškinti, jog pažeista nekaltumo prezumpciją. Specialiosioms tarnyboms iki šio įstatymo buvo leidžiama labai mažai. O reikalaujama – itin daug. Tik niekas nepaaiškindavo, kaip sučiupti nusikaltėlį ar šnipą surištomis rankomis, užrištomis akimis.



II. DĖSTOMOJI DALIS

1. Operatyvinės veiklos teisinis pagrindas

XX a. dešimtajame dešimtmetyje operatyvinei veiklai tapus nebepogrindine bei duomenims, suriktiems vykdant operatyvinę veiklą, praradus viešai neskelbiamų duomenų arba medžiagos, kuri buvo traktuojama kaip gauta neskelbtinu būdu ir neturinčia įrodomosios galios, įvaizdį bei įstatymais išplėtus viešųjų operatyvinių priemonių, skirtų rengiamam, daromam ar padarytam nusikaltimui užfiksuoti, sistemą, operatyvinės veiklos sąveika su įstatyminiu reglamentavimu ir iš šios sąveikos kylančios problemos pastaruoju metu tapo ypač aktualios. Juk operatyvinė veikla yra socialiai nulemta visuomenei reikšminga žmogaus veikla, kurios pagrindinis tikslas – apsaugoti visuomenę ir be abejo valstybės pilietį nuo nusikalstamų veikų.

Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatyme priimtame 2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-965 (toliau – OVĮ) operatyvinė veikla apibrėžiama kaip operatyvinės veiklos subjektų vieša ir slapta žvalgybinio pobūdžio veikla, vykdoma OVĮ nustatyta tvarka (3 str. 1 d.). Kitaip tariant, operatyvinę veiklą galėtume apibrėžti kaip valstybės įgaliotų institucijų žvalgybinio pobūdžio veiksmų sistemą, skirtą pirminei informacijai apie nusikalstamas veikas ir šias veikas padariusius asmenis surinkti ar įtariamiems nusikaltimo padarymu asmenims surasti. Iš įstatymo apibrėžimo matyti, kad operatyvinė veikla – tai visų pirma pažintinė veikla, skirta pirminei informacijai apie nusikalstamas veikas ir šias veikas įvykdžiusius asmenis ieškoti ir fiksuoti, tai jokiu būdu neprocesinė veikla, kurią atlieka valstybės įgaliotos institucijos (operatyvinės veiklos subjektai) iki baudžiamosios bylos iškėlimo. Tuo tarpu teismui ar parengtinio tyrimo organui iškėlus baudžiamąją bylą, operatyvinės veiklos subjektai tokioje baudžiamojoje byloje pradeda veikti jau kaip kvotos organai, kurių diskreciją tiriant baudžiamąją bylą griežtai riboja baudžiamojo proceso įstatymas. Parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje atliekantis pareigūnas, kai ši baudžiamoji byla yra perduota jo žinion, bei prokuroras, kontroliuojantis kvotos organų veiklą. Galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) suteikia operatyvinės veiklos subjektui – kvotos organui galimybę vykdyti operatyvines paieškos priemones ir iškėlus baudžiamąją bylą, siekiant iškeltoje baudžiamojoje byloje nustatyti (surasti) nusikaltimo padarymu įtariamą asmenį (Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 135 str. 5 d.).

Operatyvinė veikla yra sudėtingas ir daugialypis procesas. Sudėtingas vien dėl to, kad tai yra žvalgybinio pobūdžio veikla, kuri vykdoma derinant viešas ir slaptas informacijos paieškos priemones. Operatyvinės veiklos uždaviniai yra šie:

1) nusikaltimų prevencija;

2) nusikaltimų išaiškinimas, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikaltimus asmenų nustatymas;

3) asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio;

4) asmenų, kurie slapstosi nuo kvotos, tardymo ar teismo, taip pat dingusių be žinios asmenų paieška;

5) veikų, keliančių grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams, prevencija ir išaiškinimas;

6) daiktų, pinigų, vertybinių popierių, kito turto, susijusio su nusikaltimų padarymu, paieška;

7) valstybės paslapčių apsauga;

8) kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklos tyrimas;

9) operatyvinės veiklos subjektų saugumo bei imuniteto užtikrinimas. (OVĮ 5 str.).

Taip pat prie operatyvinės veiklos objektų yra priskiriama nusikalstamų struktūrų narių įterpimas į teisėsaugos, krašto apsaugos ir kitas valstybės valdžios institucijas, kitų valstybių specialiųjų tarnybų veikla (OVĮ 3 str. 2 d.). Nei asmens, nors ir priklausančio nusikalstamai struktūrai, teisėtas darbas valstybės tarnyboje, nei kitų valstybių specialiųjų tarnybų veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje neleidžia teigti, kad tokia veikla yra nusikalstama, nes Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės už darbą valstybės tarnyboje, nei už teisėtą užsienio valstybių specialiųjų tarnybų veiklą Lietuvos Respublikos ar jai prilygintoje teritorijoje. Tiek nusikalstamų struktūrų narių įterpimas į teisėsaugos, krašto apsaugos ir kitas valstybės valdžios institucijas viso labo yra tik socialiai sąlygoti, neigiami visuomeniniai reiškiniai, kaip ir alkoholizmas ar valkatavimas, kurie su nusikaltimu ar bendrai su nusikalstamumu yra susiję kaip priežastys ar sąlygos, bet ne kaip nusikalstamumo infrastruktūra, kurios gali nulemti konkretaus nusikaltimo ar atskirų nusikaltimų rūšių padarymą. Todėl dažnai daroma operatyvinės veiklos objektų analizė, kuri leidžia daryti išvadą, kad operatyvinė veikla iš esmės yra prilyginta kontržvalgybinei veiklai, kadangi ne operatyvinės veiklos, bet tik kontržvalgybinės veiklos objektu gali ir turi būti užsienio valstybių slaptųjų tarnybų (jokiu būdu ne specialiųjų tarnybų) veikla. Kitaip tariant, kaip ir operatyvinė veikla galėtų būti laikoma sudėtine vidinės žvalgybos (kriminalinės žvalgybos) dalimi.

Mokslininkų nuomone, toks neleistinas operatyvinės veiklos objekto išplėtimas ateityje, sprendžiant operatyvinės veiklos subjektų kompetencijos ribų pasiskirstymo klausimą, gali sukelti sumaištį. Šiuo metu beveik visi operatyvinės veiklos subjektai, vadovaudamiesi OVĮ bei 2002 m. spalio 3 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 1559 ,,Dėl operatyvinės veiklos subjektų sąrašo patvirtinimo ir jų operatyvinės veiklos masto nustatymo“, gali visiškai teisėtai, siekdami išaiškinti užsienio valstybių specialiųjų tarnybų veiklą Lietuvos Respublikos ar jai prilygintoje teritorijoje, vykdyti kontržvalgybinę veiklą, nors tai ir prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų, Valstybės saugumo departamento, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir Karo tarnybos įstatymams.

Operatyvinės veiklos objekto išgryninimo problema yra labai svarbi siekiant suvokti operatyvinės veiklos sąveiką su kitais teisės aktais, atrasti jų sankirtos taškus.

Manoma, kad operatyvinės veiklos objektas yra daug siauresnis negu aprašytasis OVĮ (3 str. 2 d.). Iš esmės operatyvinės (kaip ir parengtinio tyrimo) veiklos objektas turėtų būti tas pats, t.y. nusikalstama veika, jos padarymu įtariamas ar ją padaręs asmuo, ir tai nuosekliai išplauktų iš operatyvinės veiklos prigimties, reguliuojamų visuomeninių santykių, besiklostančių operatyvinės veiklos sferoje, t.y. atskleidžiant padarytus nusikaltimus, vykdant nusikaltimų prevenciją, paieškant besislapstančių nusikaltėlių. Tuo tarpu kontržvalgybinės veiklos objektas yra priešiška Lietuvai užsienio valstybių slaptųjų (žvalgybos) tarnybų veikla.

2. 2002 m. rugsėjo 19 d. Konstitucinio teismo nutarimas

Konstitucinis Teismas pagal Seimo narių grupių prašymus išnagrinėjo, ar kai kurios Telekomunikacijų įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso ir Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisės į privatumą, taip pat nuosavybės neliečiamumo ir jos apsaugos reikalavimų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 22 straipsnį informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Telekomunikacijų įstatymo nuostata, jog telekomunikacijų operatoriai „privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius“ reiškia, kad telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga fiksuoti ne tik tai, kas reikalinga jų ūkinei veiklai užtikrinti, bet ir apskritai visus telekomunikacijų įvykius
dalyvius, t. y. daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti. Taip sudaromos prielaidos rinkti informaciją ir apie privatų asmens gyvenimą be motyvuoto teismo sprendimo, todėl yra pažeidžiamas Konstitucijos 22 straipsnis.

Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, jog Telekomunikacijų įstatymo nuostata, kad telekomunikacijų operatoriai privalo Vyriausybės nustatyta tvarka teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją, reiškia, kad įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1571 žodžiai iš 5094 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.