Pabėgėlių teisė labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Pabėgėlių teisė labaratorinis

1121

Turinys

1. Pabėgėlio sąvokos apibrėžimas………………………………………………………….3

2. Tarptautiniai dokumentai reglamentuojantys teisę į prieglobstį ir trumpa jų nuostatų analizė…………………………………………………………………………………..3

3. “non-refuolment” principo aiškinimas tarptautinėje teisėje……………………4

4. Ar Europos žmogaus teisių konvencija reglamentuoja teisę į prieglobstį ir prieglobsčio suteikimo tvarką…………………………………………………………………….6

5.Praktinės užduoties sprendimas………………………………………………………….6

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………….9

Po didžiųjų XX a. konfliktų ir katastrofų buvo imtasi papildamų priemonių pabėgėlių problemai spręsti, nes milijonai žmonių, genami baimės paliko savo gimtuosius namus ir patraukė į svetimas šalis. Ypač šis srautas padidėjo nuo 1933 m., kai pradėjo plūsti žmonės iš Vokietijos, bei prie jų prisijungus Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių srautui. Buvo sukurtos įvairios įstaigos, priimti teisės aktai, šios priemonės padėjo rūpintis šiais žmonėmis. Iki šiol pabėgėlių problema aktuali ir reikia stengtis tobulinti taikomas priemones, nes negalime būti tikri, kad mes netapsime pabėgėlių srauto dalimi ar mūsų valstybė netaps šalimi, į kurią šis srautas patrauks.

1. Pabėgėlio sąvokos apibūdinimas

Pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos, dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgelių statuso, pabėgėlis – asmuo,” kuris dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d. arba dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba, arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.

Jei asmuo turi kelių šalių piletybę, terminas “šalis”, kurios pilietis jis yra reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba”.

2. Tarptautiniai dokumentai reglamentuojantys teisę į prieglobstį ir trumpa jų nuostatų analizė

1951 m. Jungtinių Tautų įgaliotų atstovų konferencijoje priimta Konvencija dėl pabėgelių statuso (Ženevos konvencija), bei 1967 m. Protokolas dėl pabėgėlių statuso. Šie tarptautiniai teisės aktai įtvirtina pabėgėlių statuso suteikimo pagrindus, suteikimo sąlygas, bei turinį ir pasėkmes.

Jungtinių tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri šalia kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, kurios turi būti garantuojamos, yra numatyta ir teisė į prieglobstį.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog “persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis.

Kitos konvencijos taip pat numato teisę į prieglobstį: 1928 m. Havanos konvencija, 1933 m. Montevidejo konvencija, 1956 m. Karakaso konvencija, kuriose įtvirtinta, kad persekiojamas dėl politinių priežasčių asmenims gali būti suteiktas prieglobstis kitos valstybės – konvencijos dalyvės diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, karinėje bazėje ar kariniame laive.

3. “non-refuolment” principo aiškinimas tarptautinėje teisėje

“non-refuolment” – asmens negrąžinimo principas- reiškia draudimą valstybei išsiųsti asmenį iš savo šalies teritorijos arba grąžinti jį į valstybę, kurioje jo gyvybei gresia pavojus.

Šis principas įtvirtintas daugelyje tarptautinės teisės dokumentų: 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlio statuso, 1984 m. Konvencija prieš kankinimus ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį arba bausmes, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu, 1969 m. AVO konvencija, 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencija ir t.t.

Šis tarptautinio teisės principo taikymą galima skirstyti į dalis: a) taikymas subjektams, b) taikymas teritorijos atžvilgiu.

Taikymas subjektams, kuris įtvirtintas 1951 m. Ženevos konvencijoje, numato, kad “non-refuolement” principas taikomas pabėgėliams, kurie apibrėžti toje pačioje konvencijoje 1 straipsnyje: asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialiniai grupei ar politinių įsitikinimų, yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti”

Taip pat šis principas yra taikomas ir asmenims, kurie tik ieško prieglobsčio, vadinamiesiems prieglobsčio ieškotojams arba prašytojams, nes kitaip 1951 m. Ženevos konvencija būtų neveiksminga. Tai patvirtina ir 1993 m. JTVPK
dokumente dėl tarptautinės apsaugos, kuris apibendrina, kad “kiekvienas pabėgėlis yra visų pirma prieglobsčio prašytojas, todėl siekiant apsaugoti pabėgėlius, su prieglobsčio prašytojais turi būti elgiamasi taip, lyg jie būtų pabėgėliai, kol nenustatomas jų statusas”.

Aktyvus principo taikymas tarptautinėje praktikoje labai paskatino jo evoliuciją, todėl dabar jis taikomas ir asmenims, kuriems gresia ir kitoks rimtas pavojus: karo, prievartos, konfliktai, žmogaus teisių ir kitokių viešosios teisės pažeidimų.

Teritorijos atžvilgiu taikymas išeina už atitinkamos valstybės teritorijos net į tarptautines zonas. Valstybės pareigos atsiranda tuo atveju , kai asmuo vienokiu ar kitokiu būdu patenka į valstybės teritoriją, jos jurisdikciją, bet taip pat pareigos gali atsirasti ir asmeniui esant už valstybės teritorijos ribų, šiuo atveju – svarbūs pareigūnų veiksmai, tai grindžiama atsižvelgiant į bendruosius tarptautinės teisės principais, nes tarptautiniai valstybės įsipareigojimai gali būti išplėčiami ir už jos fizinės teritorijos ribų.

Asmens negrąžinimo principas ne tik draudžia grąžinti asmenį į valstybę, kurioje jam gresia pavojus, bet ir išskiria tam tikras draudžiamas veikas, kurių įvykdymas, ar neįvykdymas lemtų, kad valstybė nusižengtų non-refuolement principui. išskiriamos 4 tokios veikos:

1)neįleidimas į valstybės teritoriją pasienyje

2)išsiuntimas iš valstybės teritorijos

3)grąžinimas į kilmės/trečiąją valstybę

4)išdavimas kilmės valstybei arba ekstradicija

Asmens negrąžinimo principas – vienas svarbiausių žmogaus teisių ir pabėgėlių apsaugos normų. Dabar jis, dėl aktyvaus jo taikymo yra tapęs paprotinės teisės dalimi, bėgant metams jis evoliucionuoja ir apibrėžia vis platesnes žmonių, bei jų apsaugos sritis.

4. Ar Europos žmogaus teisių konvencija reglamentuoja teisę į prieglobstį ir prieglobsčio suteikimo tvarką?

Tiesiogiai Europos žmogaus teisių konvencija nereglamentuoja teisės į prieglobstį ir jo suteikimo tvarkos, bet žiūrint plačiąja prasme į konvencijos taikymą, galima teigti, kad valstybė – konvencijos narė, kuri atsisako suteikti prieglobstį asmenims, kuriems gresia rimtas pavojus ar persekiojimas, pažeidžia konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kurios teigia, kad: “niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgimasi, ar jis baudžiamas. Valstybė atsisakydama priimti pabėgėlį, netiesiogiai pažeistų jo teises. Be to 1951 m. Ženevos konvencijos 5 straipsnis numato galimybę suteikti prieglobsčio teisę, jis teigia, kad “ jokia šios Konvencijos nuostata nevaržo bet kokių teisių ir privilegijų, susitariančiosios valstybės suteiktų pabėgėliams ne pagal šią Konvenciją.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1137 žodžiai iš 2149 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.