Pabėgėlių teisė labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Pabėgėlių teisė labaratorinis

Turinys

1. Pabėgėlio sąvokos apibrėžimas………………………………………………………….3

2. Tarptautiniai dokumentai reglamentuojantys teisę į prieglobstį ir trumpa jų nuostatų analizė…………………………………………………………………………………..3

3. “non-refuolment” principo aiškinimas tarptautinėje teisėje……………………4

4. Ar Europos žmogaus teisių konvencija reglamentuoja teisę į prieglobstį ir prieglobsčio suteikimo tvarką…………………………………………………………………….6

5.Praktinės užduoties sprendimas………………………………………………………….6

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………….9

Po didžiųjų XX a. konfliktų ir katastrofų buvo imtasi papildamų priemonių pabėgėlių problemai spręsti, nes milijonai žmonių, genami baimės paliko savo gimtuosius namus ir patraukė į svetimas šalis. Ypač šis srautas padidėjo nuo 1933 m., kai pradėjo plūsti žmonės iš Vokietijos, bei prie jų prisijungus Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių srautui. Buvo sukurtos įvairios įstaigos, priimti teisės aktai, šios priemonės padėjo rūpintis šiais žmonėmis. Iki šiol pabėgėlių problema aktuali ir reikia stengtis tobulinti taikomas priemones, nes negalime būti tikri, kad mes netapsime pabėgėlių srauto dalimi ar mūsų valstybė netaps šalimi, į kurią šis srautas patrauks.

1. Pabėgėlio sąvokos apibūdinimas

Pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos, dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgelių statuso, pabėgėlis – asmuo,” kuris dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d. arba dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba, arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.

Jei asmuo turi kelių šalių piletybę, terminas “šalis”, kurios pilietis jis yra reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba”.

2. Tarptautiniai dokumentai reglamentuojantys teisę į prieglobstį ir trumpa jų nuostatų analizė

1951 m. Jungtinių Tautų įgaliotų atstovų konferencijoje priimta Konvencija dėl pabėgelių statuso (Ženevos konvencija), bei 1967 m. Protokolas dėl pabėgėlių statuso. Šie tarptautiniai teisės aktai įtvirtina pabėgėlių statuso suteikimo pagrindus, suteikimo sąlygas, bei turinį ir pasėkmes.

Jungtinių tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri šalia kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, kurios turi būti garantuojamos, yra numatyta ir teisė į prieglobstį.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog “persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis.

Kitos konvencijos taip pat numato teisę į prieglobstį: 1928 m. Havanos konvencija, 1933 m. Montevidejo konvencija, 1956 m. Karakaso konvencija, kuriose įtvirtinta, kad persekiojamas dėl politinių priežasčių asmenims gali būti suteiktas prieglobstis kitos valstybės – konvencijos dalyvės diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, karinėje bazėje ar kariniame laive.

3. “non-refuolment” principo aiškinimas tarptautinėje teisėje

“non-refuolment” – asmens negrąžinimo principas- reiškia draudimą valstybei išsiųsti asmenį iš savo šalies teritorijos arba grąžinti jį į valstybę, kurioje jo gyvybei gresia pavojus.

Šis principas įtvirtintas daugelyje tarptautinės teisės dokumentų: 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlio statuso, 1984 m. Konvencija prieš kankinimus ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį arba bausmes, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu, 1969 m. AVO konvencija, 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencija ir t.t.

Šis tarptautinio teisės principo taikymą galima skirstyti į dalis: a) taikymas subjektams, b) taikymas teritorijos atžvilgiu.

Taikymas subjektams, kuris įtvirtintas 1951 m. Ženevos konvencijoje, numato, kad “non-refuolement” principas taikomas pabėgėliams, kurie apibrėžti toje pačioje konvencijoje 1 straipsnyje: asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialiniai grupei ar politinių įsitikinimų, yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti”

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 690 žodžiai iš 2149 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.