Politika ir teisė dokumentas
5 (100%) 1 vote

Politika ir teisė dokumentas



(Paskaitų (1999) konspektas)

d. H. Šinkūnas

SENOVĖS GRAIKIJOS POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS

1. Ankstyvasis periodas.

HOMERAS.

HEZIODAS.

SOLONAS.

PITAGORAS.

HERAKLITAS IŠ EFESO.

2. Senovės Graikijos politinės ir teisinės minties suklestėjimas.

DEMOKRITAS.

SOFISTAI.

Protagoras iš Abderos.

Gorgijus iš Leontino.

Hipijus iš Elidos.

Antifontas.

Trasimachas iš Chalkedono.

Kaliklas.

Likofronas.

Alkidamas iš Elėjos.

Kritijas.

SOKRATAS.

PLATONAS.

3. Senovės Graikijos valstybingumo nuopolis

EPIKŪRAS.

STOIKAI.

ZENONAS.

POLIBIJUS.

SENOVĖS ROMOS POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS

MARKAS TULIJUS CICERONAS.

Senovės Romos teisininkų mokymas

ULPIANAS.

PAPINIANAS.

MODESTINAS.

GAJUS

ŠVENTASIS AUGUSTINAS. JO MOKSLAS APIE VALSTYBĘ IR TEISĘ.

VIDURAMŽIŲ POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS VAKARŲ EUROPOJE

ŠVENTASIS TOMAS AKVINIETIS.

Viduramžių erezijos

MARSILIJUS PADUVIETIS.

Viduramžių teisininkų mokymas

RENESANSO IR REFOMACIJOS POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS

NIKOLAS MAKIAVELIS

Reformacijos politinės ir teisinės idėjos.

MARTINAS LIUTERIS

TOMAS MIUNCERIS (Münzer)

XVI – XVIIa. EUROPOS SOCIALIZMO POLITINĖS IR TEISINĖS IDĖJOS

TOMAS MORAS.

TOMAZAS KAMPANELA

NAUJŲJŲ LAIKŲ POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS

Olandijoje

HUGO GROTIUS

BARUCHAS (BENEDIKTAS) SPINOZA

Anglijoje

KLAUDIJUS SALMAZIJUS

ROBERTAS FILMERIS

INDEPENDENTAI

Džonas Miltonas

A.Sidney

Džeimsas Haringtonas

LEVELERIAI

DIGERIAI

TOMAS HOBSAS

DžONAS LOKAS (John Locke)

ŠVIETIMO EPOCHOS POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS

VOLTERAS

ŠARLIS LUI de MONTESKJĖ

ŽANAS ŽAKAS RUSO

POLITINIS IR TEISINIS MOKYMAS VOKIETIJOJE XVII – XVIIIa.

SAMUELIS PUFENDORFAS

CHRISTIAN TOMASIUS

CHRISTIAN WOLF

JAKOBINŲ POLITINĖS IR TEISINĖS IDĖJOS

ŽANAS POLIS MARATAS

MAKSIMILIANAS ROBESPJERAS

POLITINĖS IR TEISINĖS TEORIJOS VOKIETIJOJE XVIIIa. pab.–XIXa. pr.

IMANUELIS KANTAS

JOHANAS GOTFRYDAS FICHTĖ

ISTORINĖ TEISĖS MOKYKLA

G.V.F. HĖGELIS

POLITINĖS IR TEISINĖS TEORIJOS XIXa.

Konservatizmas, kaip politinė ideologija

EDMUNDAS BERKAS (Burke)

Liberalizmas

DŽEREMIS BENTAMAS

J.S.MILL

BENJAMIN CONSTANT (Konstanas)

Anarchizmas

MARKSAS STIRNER (Kasparas Šmitas)

PJERAS PROUDHON (Prudonas)

MICHAILAS BAKUNINAS

OGIUSTO KONTO (Conte) politinė ir teisinė teorija

Marksizmas

RUDOLFAS FON JERINGAS (Jhering)

LIUDVIKAS GUMPLOVIČIUS

HERBERTAS SPENCERIS

<…>

HOMERAS (VIII a. pr. Kr. II pusė.)

Šiuo metu polis tampa vyraujančia valstybinės organizacijos forma Senovės Graikijoje. Žymiausi Homero kūriniai – „Iliada“, „Odisėja“.(Čia aprašomi įvykiai nuo Mikėnų laikų (XVI a. pr. Kr.) iki Homero laikų.

Svarbūs du terminai: dike, themis. Jais apibūdinama politinė santvarka, kilusi iš dievų ir jų ginama. Dike – tai teisingumas, kuris yra paprotinės teisės themis pagrindas (galioja ir dievams). Dike aukštesnė nei themis. Themis – konkretizuoja amžinąjį teisingumą. Homero pasekėjai jo idėjas ir toliau plėtojo.

<…>

SOLONAS (~ 638 – 559m.)

Įstatymų leidėjas bei reformatorius Atėnuose. Būtent Solono reformos padėjo naujus Atėnų teisės pagrindus. Vykstant kovai tarp diduomenės ir demoso, skolininkų ir kreditorių, Solonas išrinktas pirmuoju archontu. Reformų laikas 594 – 593m. pr. Kr.: panaikintos skolos privatiems asmenims ir valstybei (seistachija), ateityje uždrausta skolas grąžinti savo kūnu. Nustatė matus ir svorį reglamentuojančias taisykles, monetų apyvartą bei eksportą reguliuojančias teisės normas.

Atėnų gyventojai suskirstyti į keturias klases, atsižvelgiant Į jų turtinę padėtį. Pirmų trijų klasių atstovai galėjo būti visų polių įstaigų nariais. Ketvirtosios klasės atstovams – tebuvo prieinama galimybė dalyvauti tik tautos susirinkime ir teismuose. Šio skirstymo tikslas – užtikrinti diduomenės ir demoso kompromisą. Rezultatas – cenzinė demokratija.

Solonas: „Tvarka ir įstatymai – būtini ir tai didžiausias gėris, o jų nebuvimas – didžiausias blogis“.

PITAGORAS (580 – 500m. pr. Kr.)

„Visa ko esmė yra skaičius“.(pasaulis-ir skaičius, ir harmonija)

Pitagoras ir jo pasekėjai matematinius dėsnius taikė ir visuomenės reiškiniams paaiškinti. Krotonoje, o vėliau ir kitose Pietų Italijos dalyse Pitagoras bandė kurti idealios valstybės modelį, kūrė slaptas aristokratų sąjungas (heterijas), kuriose viskas bendra.

Teisingumas – skaičius, padaugintas iš savęs, t.y. atlyginama turi būti tuo pačiu (Talijono principas?). Pitagorui ir jo pasekėjams teisingumo idealas – polis, kuriame viešpatauja teisingumas, teisingi įstatymai. Po dievų, po to labiausiai reikia gerbti tėvus ir įstatymus (tai čia kaip ir Konfucijus?). Įstatymus reikia gerbti iš įsitikinimo. Vaikai privalo gerbti tėvų įstatymus, net jei šie blogesni už naujus. Naujų įstatymų leidybą kritikavo – reikia laikytis dievų papročių ir senų įstatymų.

Anarchija – didžiausias blogis, nes be vado valstybėje negalima gyventi pagal prigimtį. Tačiau kritikuojama ir demokratinė lygybė, nes visur turi būti hierarchija (tiek tarp dievų, tiek tarp žmonių). Pitagoriečių bendruomenės didelį dėmesį skiria auklėjimui, svarbus asketizmas. Tai padarė didelę įtaką kt. mąstytojams-Platonui. Vienas žymesnių Pitagoro mokinių, Hipodamas Miletietis (Hipodamas iš Mileto), gyvenęs Va. pr.
Kr. Jis buvo pirmasis idealios valstybės santvarkos teoretikas (Pitagoras – praktikas, Miletietis – teoretikas).

Hipodamo idealios valstybės modelio valstybėje – 10000 gyventojų, kurie skirstomi į tris luomus: karius, amatininkus ir žemdirbius (į karius amatininkus ir žemdirbius,. Perims šitą skirstymą Platonas, tik pridės ketvirtą klasę). Valstybinės pareigos be išimties turi būti renkamos visų trijų luomų. Senovės Graikijos buvo natūralu, kad vergai ir užsieniečiai nerenka. H. Miletietis valstybės teritoriją dalino į tris dalis: šventoji (religijai), viešoji (kariams išlaikyti), žemdirbių privatinė nuosavybė.

HERAKLIDAS IŠ EFESO (550 – 480m. Pr. Kr.)

Jis skelbė, kad visi daiktai juda ir nieko nėra pastovaus, judėjimas amžinas – amžinas kitimo procesas. „Nieko nėra amžino, amžinas tik kitimas“. „Du kartus į tą pačią upę neįbrisi“ (tokias analogijas taikė ir visuomenės bei teisės sferoms). Egzistuoja dieviška proto direktyva – „logos“, kuris valdo pasaulį (daiktus Jų prigimtį). Tačiau ne visi gali pažinti „logos’ą“, ir juo sekti, ir tai jam suteikia pagrindą skirstyti žmones į protingus ir neprotingus. Nors pagal kilmę H. iš Efeso iš kilmingos šeimos, bet jis buvo prieš aristokratiją, o iš kitos pusės – demokratija dar nepriimtinesnė. Demokratijos atveju viešpatauja minia. Demokratijai nepritarė: „Vienas geriau nei 10000, jei jis geriausias (šitoje vioetoje jam pritars Aristotelis, teikdamas, kad jei atsiras žmogus, kuris pranoks visus kitus savo dorybe, tai jam reikia paklusti) „. Tautos pritarimas, priimant įstatymus nėra būtinas, nes čia svarbiausia „logos“, o „logos“ geriau gali pažinti vienas nei minia. Todėl geriausia valdymo forma, kai valdo valdovas filosofas. Polių įstatymai turi atitikti „logos“, kadangi „logos“ – žmonių gyvenimo pagrindas: „Tauta dėl pirmapradį protą atitinkančių įstatymų turi kovoti taip, kaip dėl savo miesto sienų“.

2. Senovės Graikijos politinės ir teisinės minties suklestėjimas.

DEMOKRITAS (460 – 370m. pr. Kr.)

Žymus filosofas, atomininkas, gyvenęs ir kūręs Abderoje. Visuomenės susiformavimą suvokia kaip natūralaus vystymosi rezultatą, natūraliai žmonės įgauna visam gyvenimui reikalingus įgūdžius ir žinias (kaip ir kiti filosofai). Todėl polis ir įstatymai – natūralaus vystymosi rezultatas, o ne atsitiktinis reiškinys.

Valstybė – bendrojo gėrio ir teisingumo išraiška. Valstybės interesai svarbiausi, todėl žmonių pastangos visų pirma turi būti nukreiptos užtikrinti kuo geresnį valdymą. Menas valdyti valstybę – aukščiausias iš visų menų.

Norint išlaikyti vieningumą, veiksmai ir žmonių elgesys turi būti grindžiami broliškumu, teisingumu, paslaugumu, vienybe. Turtiniai santykiai turi būti pagrįsti saikingumu (Aristotelis irgi kalba apie saikingą gyvenimą, o jau Fichte mano, kad žmonės turėtų gyventi pasiturinčiai). O nepriteklius demokratinėje santvarkoje nei valdant tironui yra tiek geriau už turtus, kiek laisvė geriau už vergovę.

Demokrito filosofijoje randami nepalankūs atsiliepimai apie aristokratiją: “Kvailiams geriau paklusti nei įsakinėti“. Geresnieji – tai protingi ir dorovingi asmenys. Kvailiams valstybinė tarnyba turi būti neprieinama. Įstatymai skirti polio žmonių gerovės užtikrinimui. Tačiau kad įstatymai iš tiesų pasiektų tikslą, žmonės turi paklusti įstatymams savanoriškai (Tą miontį iš jo tuoj perims Aristotelis). Įstatymai reikalingi paprastiems žmonėms, kad būtų galima riboti vaidus, pavydą ir nesantaiką. Išmintingiesiems įstatymai nereikalingi Jie turi gyventi laisvai.

SOFISTAI.

Va. pr. Kr. paplito Atėnuose. „Sofos“(gr.) – išmintis. Sofistai visapusiškai išsilavinę, įskaitant žinias apie valstybę ir teisę. Jie buvo mokytojai, mokę už pinigus, tačiau vieningos mokyklos jie nesukūrė (keliaudami mokė retorikos, nes retorika buvo paklausi disciplina). Sofizmas turi neigiamą atspalvį – tai būdas nugalėti diskusijose žodžių žaismu ir įvairių loginių triukų dėka (pvz. apie ragų pametimą, apie žmogų ir ne žmogų). Sofistai buvo žymūs savo epochos švietėjai ir novatoriai, kurie buvo suskirstyti į dvi grupes: jaunesniąją ir vyresniąją. (Žinios apie sofizmą išliko tik iš kritikų darbų- iš čia ir neigiamas atspalvis).

1. Vyresniosios grupės sofistai: Protagoras, Gorgijus, Hipijus, Antifontas.

2. Jaunesniosios grupės sofistai: Trasimachas, Likofronas, Kaliklas. Šių grupių skirtumas : vyresnės grupės sofistams būdingos demokratinės pažiūros, jaunesnieji – aristokratijos arba tironijos šalininkai.

Protagoras iš Abderos (485 – 410 m. pr. Kr.)

Puikus oratorius, diskusijų meistras. 444m. pr. Kr. Periklis paprašė jį sukurti vienos iš Graikijos kolonijų pagrindinio įstatymo projektą. Protagoras mokė, kad žmogus iš prigimties nėra visuomeniška būtybė (žr. į Aristotelį). Anksčiau visi gyveno kas sau. Bet vėliau žmonės, jausdami pavojų, susibūrė į sodybas (kad palengvintų kovą su gamta – susibūrė kovodami su gamta). Jų susibūrimuose ilgainiui prasidėjo rietenos. Čia įsikišo Dzeusas ir suteikė jiems tiesos pradus bei solidarumo jausmą. Tačiau žmonės sukūrė įstatymus (nomos) bei valdžios įstaigas. Pagrindinis mokymo dėsnis: „Nėra nieko absoliutaus, viskas yra reliatyvu. Už žmogaus minties ribų nieko nėra“. Bet kuris daiktas – žmogaus minties
objektas, mąstymo rezultatas (Ar ne iš čia, Platonas paims savo idėjo pasaulio hipotezę). Kas gera, kas bloga, teisinga ar ne – sprendžia valstybė. Tiesa yra tai, ką valstybė nustato įstatyme.

Gorgijus iš Leontino (483 – 376m. pr. Kr.)

Vykstant Peloponeso karui Jis pakvietė graikus vienytis, sakydamas kalbą Olimpe: 427 m. atvyko į Atėnus kaip pasiuntinys, o apie 408 m. per karą pakvietė visus graikus vienytis prieš barbarus ir tarpusavyje nesivaidyti.

„Kiekviena nuomonė yra klaidinga, nes iš tikrųjų nieko nėra. O jeigu kas ir būtų, tai būtų žmogaus protui nepasiekiama“ Cinizmas?. Todėl tiesą kiekvienas vaizduoja savaip ir iškalbos pagrindu gali primesti. Visa ko pagrindas – retorika (nes ji pakeičia mokslą). Retorika – politiko sėkmės garantas. Politikas, turintis oratorių sugebėjimų ir galintis juos suderinti su kitomis žiniomis, gali be fizinės prievartos bendrapiliečius paversti vergais.

Visus visuomeninius santykius laikė savaime atsiradusiais, kaip savaiminius padarinius. Dievai – gudrus prasimanymas. Pozityvioji teisė – gudri išraiška, subjektyvus prasimanymas; dieviškoji -silpnesniųjų teisė. (žr. rusiškąknygą47 psl.).

Hipijus iš Elidos (460 – 400 m. pr. Kr.)

Jo išvados:

l. Iš prigimties visi žmonės lygūs.

2. Žmonių nelygybė – nomos arba žmonių įstatymų rezultatas.

Įstatymas jam ne karalius, o tironas, verčiantis žmones elgtis prieš prigimtį. Todėl polio įstatymai vertintini kaip piliečių susitarimo rezultatas. Kai kinta visuomeniniai santykiai, gali kisti ir įstatymai. Polio įstatymams Hipijus priešpastato nerašytus gamtos įstatymus, kurie yra visiems bendros dieviškos kilmės normos (pvz. pagarba tėvams) Pasigauna demokritas ir aristotelis.

Antifontas.

Rastas papiruso fragmentas su jo samprotavimais apie pozityvinės ir prigimtinės teisės skirtumus. Pozityvinei teisei paklusti naudinga, nes pilietis, nesilaikantis pozityvinės teisės reikalavimų, rizikuoja užsitraukti bausmę. Prigimtinei teisei irgi reikėtų paklusti , tačiau ji dažnai prieštarauja pozityvinei teisei.

Anot Antifonto, dauguma nurodymų (nors ir teisėti pagal įstatymus) prieštarauja prigimtinei teisei. Išvada: pozityvinė teisė, net jei ir būtų naudinga, iš esmės sukausto žmogaus prigimtį, o prigimtinė teisė suteikia žmogui laisvę. Kas skirsto žmones į luomus, tas elgiasi kaip barbaras, nes nepripažįsta žmonių lygybės. Visi žmonės – tiek graikai, tiek barbarai – lygūs.

Trasimachas iš Chalcedono.

Nuo jo prasideda jaunesniosios kartos sofistų era. Jis figūruoja Platono darbuose „Chorchijas“, „Valstybė“. Trasimachas buvo vienas iš žymiausių sofistų atstovų. Jis žinomas kaip prigimtinės stipresniojo teisės gynėjas (ar gumblovičius mąstė ne panašiai?).

Peloponeso karo metu, skleisdamas savo mokslą Atėnuose teigė, kad bet kokios politikos, valdžios pagrindas -stipresniojo nauda. Teisingumas – tai, kas naudinga stipresniajam. Bet kokioje valstybėje nustatomi įstatymai, kurie reikalingi pačiai valdžiai. Negana to, kad valdžia nustato sau naudingus įstatymus,jie dar ir skelbiami teisingais. Iš tikrųjų valdžios turėjimas suteikia daug privalumų, todėl, anot jo, politiniuose santykiuose naudingesnis neteisingumas.

Taip pat veiksmas, jei būtų padarytas privačiuose santykiuose, būtų vertintinas kaip žmogžudystė, plėšimas ar panašiai, o turintį valdžią tironą tai išgarsina, suteikia valdžią.

Kaliklas.

Pagrindinė mintis analogiška – gina prigimtinę stipresniojo teisę. Žinomas tik iš Platono darbų. Kaliklas buvo jaunas Atėnų aristokratas, pagal kilmę feodalas. „Teisė – silpnųjų žmonių (kurių yra dauguma) kūrinys“ (labai panašiai mano Polibijus, ir po to Monteskje). Būtent silpnieji, kai stengiasi apsisaugoti nuo stipriųjų, kaip neteisingumą teigia tai, kas priklauso stipresniesiems. Lygybė (teisė?) naudinga tik silpniesiems ir peikia stipriųjų tobulybę, neigia stipriųjų galybę. Jau pati prigimtis sako, kad geresnis aukščiau už blogesnį, o stipresnis – už silpnesnį. Išveda prigimtinį dėsnį, kuris galioja visur – tarp žmonių, gyvūnų tautų, valstybių: stipresnis įsakinėja silpnesniam ir yra už jį aukščiau. Taip pat Kaliklas buvo demokratijos kritikas.

Likofronas.

Tai kitas jaunesniosios sofistų kartos nelabai žymus atstovas, teigęs, kad visi žmonės yra lygūs, kaip lygios yra ir jų asmeninės teisės, o valstybę žmonės sukūrė tam, kad norėjo užtikrinti savo prigimtines teises (idėja apie valstybės sukūrimą tam, kad užtikrintų savo prigimtines teises, vėliau nuo Hobbso perims švietėjai ir kiti). Valstybė – tai prekybos bendrovė, nes dirba sutarties pagrindais.

Alkidamas iš Elėjos.

Jis buvo Likofrono bendramintis. „Visi žmonės, įskaitant ir vergus, yra lygūs“. Dievai visus žmones sutvėrė laisvus, niekas nebuvo sutvertas vergu. „Dievas visus žmones sutvėrė laisvus. Niekas nebuvo gamtos sutvertas per ugnį“

Kritijas.

Dar vienas radikalus aristokratas ir sofistas (Platono dėdė).

Vienas iš trisdešimt tironų – taip vadinama to meto valdžia Atėnuose, kai Atėnams pralaimėjus Peloponeso kare buvo įvestas tironiškas valdymas (404 – 403 m. pr. Kr.). Anot Kritijaus, iš pradžių žmonės gyveno taip pat netvarkingai. kaip ir žvėrys: niekas nebuvo baudžiamas už blogus darbus, niekam nebuvo atlyginama už gerus. (Ar ne iš čia Polibijaus, po to
mintis, o po to vadinamasis bellum omnium contra omnes?) Kadangi blogų darbų buvo nemažai, gudruoliai sugalvojo dievus ir dievų baimę, kad sulaikytų žmones nuo blogų darbų darymo. Kad dieviškos fantazijos turėtų didesnį poveikį, dievai „apgyvendinti“ danguje – to meto žmonės bijojo tam tikrų gamtos reiškinių (žaibo, perkūnijos. saulės, lietaus).

Apibendrinant apie sofistus galima pasakyti, kad vientiso sistemingo mokymo apie valstybę ir teisę sofistai nesukūrė, tačiau nukreipę dėmesį į žmogaus ir jo pradų tyrimą, padarė svarbų ateičiai žingsnį – žmogus tapo svarbiausia filosofijos problema. Kitas nuopelnas – teigta, kad prigimtis visus žmones padarė lygius, o vergas – tai tik žmonių įstatymų padarinys.

SOKRATAS (469 – 399m. pr. Kr.)

Vienas iš įdomiausių, žinomiausių žmonijos filosofų. Gimė akmenskaldžio ir pribuvėjos šeimoje. Išėjo visus to meto mokslus. Buvo pripažintas išmintingiausiu savo meto žmogumi. Dirbo tėvo amatą ir priėjo išvadą, kad nežino, kaip reikia gyventi: „Aš žinau, kad nieko nežinau“.

Sokratas, žmones laikydamas nedorovingus, suprato,kad mokymas – žmonių,jų papročių pataisymo sąlyga. Kur Sokratas bepasirodydavo, visus mokė. Nors savo mokyklos, kaip Platonas ar Aristotelis, neįsteigė. Jis mokė savo kalbomis ir elgesiu. Tai padarė didelę įtaką vėlesnėms kartoms. Nieko nerašė. Žinios apie jo mokymą išliko tik Platono ir Ksenofonto (jo mokinių) darbų dėka.

Sokratas. nors ir ginčijosi su sofistais, bet kai kurias jų idėjas priėmė ir savaip plėtojo švietėjišką sofistų tradiciją. Sofistų reliatyvizmą ir subjektyvizmą atmetė. Stengėsi atrasti racionalias ir objektyvias etines nuostatas, kurias galima logiškai pagrįsti.

Sokratas ypatingą dėmesį skyrė valstybės ir teisės dorovinei kilmei apibūdinti, padėjo tam pagrindus. Sokratas neigė skeptikų tvirtinimus. kad nieko nėra tikro ir teigė, kad tiesą galima atrasti. ieškodamas tiesos, Sokratas akcentavo tiesos tikrumą. Tiesos paieškoms paskyrė visą savo gyvenimą.

Neturint žinių, negalimas ir teisingas elgesys. Kur žinios, ten ir teisingas elgesys. Žinios – ne priemonė dorybei įgyti, o pačios žinios yra dorybė. Nuodėmingas ir blogas tas asmuo, kuris neturi žinių.

Kaip ir sofistai, skyrė prigimtinę teisę ir polio įstatymus. Tačiau nurodo, kad tiek prigimtinė teisė, tiek ir polio įstatymai glūdi prote (Šią mintį pasigaus Markas Tulijus Ciceronas, Hobbsas, Grocius. Šiek tiek kitaip tą mintį suvoks Monteskje ir Spinoza, kurie proto įtakos neneiks, tačiau lemiamą reikšmę skirs kitkam). Identifikuoja protą, teisingumą, teisę ir teisėtumą. Anot Sokrato, pilietis yra teisės kūrinys ir tik teisės padedamas žmogus užima tam tikrą visuomeninę padėtį. Įstatymų privalu klausyti: kas įstatymus pažeidžia, veda tėvynę į pražūtį, nes būtent įstatymais tėvynė saugo žmones. Kam įstatymai nepatinka, siūloma apleisti tėvynę. Kas pasilieka, įstatymams paklusti privalo, nes pasilikdamas demonstruoja, kad su juo būtų elgiamasi pagal įstatymus (Makiavelis ir Hobbsas manė panašiai).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2794 žodžiai iš 9178 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.