Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis
5 (100%) 1 vote

Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis

11213141516171

TURINYS

I. Įvadas 3

II. Dėstomoji dalis

1. Teisės samprata 5

2. Prigimtinės teisės teorija 5

3. Teisinis pozityvizmas 6

4. Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis kaip teisės turinio formos santykis 8

5. Tomo Akviniečio požiūris į pozityviosios ir prigimtinės teisės santykį 9

6. Prigimtinė teisė kaip pozityviosios teisės esmė 11

6.1. Prigimtinė teisė ir tendencija ją ontologizuoti 12

6.2. Teisės ontologizavimo reikšmė 14

6.3. Neprigimta ,,prigimtinė teisė” 14

6.4. Praktinė prigimtinio teisių pobūdžio supozicijos reikšmė 16

7. Pozityviosios ir prigimtinės teisės santykis pasak H. L. A. Hartą 16

8. Institucinė teisės samprata kaip valstybinės valdžios įtraukimas į teisės esmę 17

9. Prigimtinė ir pozityvioji teisė teisės ir moralės santykio kontekste 18

10. Teisės ir valstybės santykis 19

III. Išvados 21

Literatūra 22

I. ĮVADAS

Teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugyventi, yra vienas iš reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūrinių.

Teorinė teisinio žinojimo sritis prasideda nuo suvokimo tų veiksnių, kurie formuoja konkrečioje visuomenėje vyraujančią teisės sampratą, lemia jos turinį ir pobūdį. Ji siekia nustatyti, kaip iš biologinių, psichologinių, ekonominių žmogaus interesų atsiranda teisinė tikrovė, kas lemia tokią transformaciją.

Mano kursinio darbo tema ,, Pozytivistinės ir nepozityvistinės teisės sampratų diskusija”.

Bus patogiau ir suprantamiau jei vietoj „nepozityviosios teisės“ vartosiu „prigimtinė teisė“. Prigimtinės teisės objektyvios savybės jos iškeliamos vertybės, nepriklauso nuo įstatymų leidėjo, ji tam tikra prasme yra nepriklausomas ir savarankiškas reiškinys turintis savų dėsningumų. Tuo tarpu pozityvioji teisė – tai valstybės nustatytų ir valstybės valią išreiškiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys. Čia postuluojama tik pareiga paklusti pozityviosios teisės imperatyvams, o atsakymas į klausimą, kuo , kuo gali būti grindžiama butinybė tą pareigą vykdyti, nebūtinas.

Pasirinkau šią temą, kadangi prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis yra analizuojamas ir šiandien. Rašydama kursinį darbą, stengiausi atskleisti prigimtinės ir pozityviosios teisės sampratų santykį jų disusiją, bendrus ir skirtingus bruožus, prigimtinės teisės bei pozityviosios teisės sąvokas vartojimo aspektu.

Prigimtinės ir pozityviosios teisės sampratų santykis, viena vertus, yra genetinis – pozityvioji teisė išvedama iš prigimtinės, kita vertus, jis yra norminimo ir sankcionavimo santykis: pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia valstybės ginama elgesio taisykle. Pozityvioji teisė plėtojasi kaip prigimtinės teisės skelbiamų vertybių konkretinimas, garantas. Valstybės leidžiami įstatymai tik tada yra teisiniai, kai neprieštarauja prigimtinei teisei.

Šiame darbe nagrinėjau tokias temas kaip: Prigimtinės ir pozityviosios teisės sampratų santykis; Prigimtinė teisė ir tendencija; Teisės ontologizavimo reikšmė; Neprigimta ,,prigimtinė teisė”; Praktinė prigimtinio teisių pobūdžio supozicijos reikšmė; Institucinė teisės samprata kaip valstybės valdžios įtraukimas į teisės esmę; Teisės ir valstybės santykis; Pozityviosios ir prigimtinės teisės santykis pasak H. L. A. Hartą; Tomo Akviniečio požiūris į pozityviosios ir prigimtinės teisės santykį ir kt.

Rašydama kursinį darbą ,, Pozytivistinės ir nepozityvistinės teisės sampratų diskusija ” naudojausi tokią literatūra kaip A. Vaišvila „Teisės teorija“, Leonas P. „Teisės filosofijos istorija“, Hans Kelsen „Grynoji teisės teorija“ Malakauskis P. Prigimtinė teisė, S. Vansevišius „Vastybės ir teisės teorija“, Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija, Volanas A. „Rinktiniai raštai“, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kt.

Kursiniam darbui parašyti naudoti metodai:

sisteminis, lyginamasis, istorinis.

Kursinio darbo struktūra:

kursinį darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis ir kursinio darbo rezultatų apibendrinimas – išvados. Darbo pabaigoje pateiktas naudotos literatūros sąrašas.

Kursinio darbo uždaviniai:

Atskleisti pozitivystines ir nepozitivystinės teisės doktrinų sampratas, jų esmę ir tarpusavio ryšius taip pat atskleisti būtent joms būdingus požymius. Atskleisti ir apibūdinti jų sąvokas.

II. DĖSTOMOJI DALIS

1. TEISĖS SAMPRATA

Teisė – socialinis interesas paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus . Socialinė teisės paskirtis – būti nuolatiniu patikimu visuomeninių santykių reguliavimo ir gynybos mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių santykių dalyviams ir jų kolektyvams teisėto elgesio erdvę greta ekonominių, bendrųjų ir psichologinių reguliatorių bei stimulų visoje materialiųjų ir dvasinių interesų sistemoje . Teisės socialinė paskirtis atsirado ne iš karto ji istorinis reiškinys ir keičiasi priklausomai nuo teisės sampratos. Remiantis
teisės etatizmu – teisės paskirtis užtikrinti ekonomiškai ir politiškai vyraujančios žmonių grupės valią, atitinkamai slopinant kitas socialines grupes. Remiantis pilietine teisės samprata teisės paskirtis – saugoti visų žmonių teises vienodai veiksmingomis priemonėmis ir derinti priešingus interesus ne jėga o abipuse nauda. Remiantis šiomis sampratomis žmogaus teisės gali būti suprantamos įvairiai. Tačiau visą pažiūrų įvairovę R.Z.Lifšicas siūlo apibendrinti dviem požiūriais: 1) naturalistiniu ir 2) pozityvistiniu. Natūralistinis požiūris pripažįsta, kad žmogaus teisės priklauso asmeniui iš prigimties ir yra neatimamos. Pozityvistinis atvirkščiai – žmogaus teises asmeniui suteikia ir siaurina valstybė. Tačiau šios pažiūros nėra pakankamos, tiesos reikia ieškoti jas integruojant. Viena vertus žmogaus teisės yra prigimtinės – gyvybė, sveikata, laisvė, tačiau jos gali būti siaurinamos jei žmogus nevykdo iš jų išplaukiančių pareigų, kita vertus žmogaus teisės atsiranda kaip valstybės teisėkūros rezultatas.

2. PRIGIMTINĖS TEISĖS TEORIJA

Istoriniu požiūriu prigimtinės teisės koncepcija sutinkama įvairiose žmonijos raidos epochose: senovės Graikijoje ir Romoje, senųjų Rytų kultūrose, viduramžių krikščionybėje, Renesanso epochoje, vėliau ji vėl atgydavo ir atgyja, kai tik pozityviąją teisę ištinka moralinė krizė..Naujasis susidomėjimas prigimtine teise po Antrojo pasaulinio karo kaip tik buvo sukeltas tos galios moralinės krizės, į kurią buvo patekusi Europos pozityvioji teisė dėl pasidavimo pozityvistinei ir normatyvistinei ideologijai.

Prigimtinės teisės doktrina viduramžiais kildinta iš vadinamosios dieviškosios (teologinės) teisės. Šiais naujausiais laikais prigimtinės teisės doktrina yra daugiausia sekuliarinė, prigimtinę teisę grindžianti vien proto postulatais . Prigimtinės teisės doktrina pozityviajai teisei kelia moralumo ir teisingumo reikalavimus. Jos pagrindas yra prigimtinių teisių idėja, vėliau pavadinta pagrindinių žmogaus teisių idėja. Buvo įrodinėjama, kad prigimtinės žmogaus teisės yra ankstesnės už įstatymą ir ne įstatymu žmogui suteikiamos. Valstybė negali savo nuožiūra elgtis tų įstaymų atžvilgiu.

Pagrindiniai prigimtinės teisės doktrinos postulatai :

1. Prigimtinė teisė – rinkinys normų arba vertinimų, reglamentuojančių žmonių elgesį ir priklausančių tai pačiai žmogaus interesų sričiai, kurią paprastai normina pozityvioji teisė.

2. Prigimtinės teisės koncepcijų išeities taškas – prielaida, kad prigimtinės teisės šaltinis yra žmogaus ar visuomenės prigimtis.

3. Prigimtinės teisės normos išreiškia tam tikrą norminę tvarką, bet skirtingą nuo tos, kurią nustato pozityvioji teisė. Jos įpareigoja tam tikram elgesiui nepriklausomai nuo pozityviosios teisės (valdžios aktų) įpareigojimų.

4. Prigimtinė teisė laikoma vienu iš kriterijų vertinti pozityviosios teisės turinį ir valstybės institucijų veiklą apskritai žmoniškumo požiūriu.

Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas ir kartu priemonė diskvalifikuoti amoralią teisę, taip pat kovoti dėl teisingos teisės. Prigimtinių teisių buvimo ir jų vaidmens visuomenėje pripažinimas yra didelis humanistinės minties laimėjimas. Šios idėjos prasmė yra pripažinimas, kad lygia greta su valstybėje žmonių sukuriama t.y pozityviąja, teise yra prigimtinė teisė, kurios šaltinis – natūrali visuomenės ir gamtos tvarka ir jai suteikiama visuotinė reikšmė . Prigimtinė teisė pastūmėjo pozityviają teisę siekti humaniškumo ir teisingumo. Prigimtinė teisė yra tiesiog žmoniškumo pozityviojoje teisėje barometras ir gelbėjimosi ratas: kai pozityvioji teisė pernelyg nukrypsta nuo moralės, su ja susvetimėja ir sukelia grėsmę autentiškosioms žmogaus vertybėms, prigimtinė teisė vėl ateina į žmonių sąmonę, į jų tarpusavio santykius kaip protestas šiai teisės linkmei, ir ateina tam, kad vėl sugražintų pozityviąją teisę į moralės vagą ir šitaip primintų pozityviajai teisei jos autentiškąją paskirtį.

3. TEISINIS POZITYVIZMAS

Tai XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios teisinė ideologija, pagrįsta valstybės vaidmens teisėje pabrėžimu. Pozityvizmas neprypažįsta jokios teisės išskyrus normatyvizmą ji atmeta bet kokius vertybinius samprotavimus ir mano, kad tai ne teisė, o moralė. Tačiau pozitivyzmas neneigia teisės ir motralės turinio, „teisė ir moralė dažnai reguluoja tuos pačius santykius, tarp jų gali kilti konfliktas arba, priešingai, jos gali viena kitai neprieštarauti“ . Kad ir kokia neteisinga ir amorali būtų ji vis tiek bus teisė, visiems privalomo elgesio taisyklė. Čia teisės norma vienintelė teisės būtis. Pozityvistinė teisė siekia atsakyti į klausimus kokia yra teisė, kaip ji sukurta bet neaiškina kokia teisė turi būti. Civilizacijos sąlygomis pozytivioji teisė vaidina pagrindinį vaidmenį socalinio gyvenimo infrastruktūroje. Skiriami keturi pozityviosios teisės lygmenys.

1. Stipriojo teisė – ji galiojo iki civilizacijos stadijos. Jai būdinga vadovo, viresnybės pavaldumo hierarhija. Kraštutinė stipriojo išraiška buvo karo teisė, fizinis naikinimas ir tt.

2. Kumščio teisė – galiojo pirmaisiais civilizacijos etapais vyraujančios jėgos buvo valdžia ir religinė
ideologija. Tai taip pat stipriojo teisė tačiau lemiama civilizacijos.

3. Valdžios teisė – visuomenėje stiprėja pasaulietinė valdžia:feodalinė kapitalistinė, šioulaikinė – autoritarinė valdžia. Pozityviąja teise laikomos visos valdžios išleistos normos, kuriose reiškiasi vyraujančios socialinės jėgos, kurių tikslas – panaudoti įstatymus savo interesams tenkinti.

4. Pilietinės visuomenės teisė – yra aukščiausios raidos stadijos ir suartėja su prigimtine teise. Jos pagrindas yra įgimtos žmogaus teisės, esančios teisės normų teisėtumo matas. Pozityvioji teisė turi padėtiįgivendinti prigimtines žmogaus teises, nes jai būdingas visiems privalomas, apibrėžtas turinys, igaliojimas atlikti veiksmus ir garantijos

Teisiniam pozityvizmui buvo būdingi tokie požymiai:

1. Subjektyvistinė teisės samprata. Teisė – tai valstybės sukurtų teisės normų rinkinys.

2. Kadangi teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės problema čia iš esmės pakeičiama įstatymo problema: kiekvienas įstatymas – teisinis, nes nėra įstatymo, kuris neturėtų teisės normų. Todėl viskas, ką valstybė sukuria kaip visuotinai privalomo elgesio taisyklę, yra teisinga ir teisėta.

3. Teisė griežtai skiriama nuo moralės. Teisiniai pozityvistai neginčijo pažiūros, kad teisės normos gali rasti atramos moralėje ir kad teisė iš esmės gali būti vertinama moralės požiūriu. Moralės požiūriu neteisingos teisės normos vis tiek yra teisė, nes yra privalomos .

Teisiniam pozityvizmui teisė – tai valstybės nustatytų ir valstybės valią išreikiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys.

4. PRIGIMTINĖS IR POZITYVIOSIOS TEISĖS SAMPRATŲ SANTYKIS KAIP TEISĖS TURINIO IR FORMOS SANTYKIS

Sakyta, kad prigimtinė teisė nėra nustatyta kieno nors iš šalies valiniu aktu, o kyla iš žmonių tarpusavio paslaugų remiantis lygiaverčiais mainais. Ji yra tik paprastas dorovės sukonkretinimas.

Tačiau tam, kad reikštų ne tik moralinį pageidavimą, bet ir visuotinai privalomo elgesio normą, ši vienovė turi būti valstybės sankcionuota ir šitaip vietoj prigimtinio būvio įgyti pozityviosios (visuotinai privalomos) teisės statusą, kur imperatyvų privalomumas garantuojamas ne tik abipuse nauda. Visuotinis teisės privalomumas – tai savybė, kurią teisei iš šalies suteikia valstybės valia. Ši valia įpareigodama garantuoti teisių ir pareigų vienovės imperatyvus valstybės prievarta, lemia tai, kad teisė tampa privalomesnė už moralę ir šiuo atžvilgiu ji – daugiau negu moralė. Nuo to momento prigimtinė teisė virsta pozityviąja (lot. positivus – nustatytas).

Ši tendencija – valstybės prievarta garantuoti teisės imperatyvus ilgainiui tampa tokia svarbi, kad privalomumas pasidaro reikšmingesnis dalykas negu pats elgesio taisyklės turinys. Valstybės prievarta, garantuojanti visuotinį teisės imperatyvų privalomumą, esminio elemento teisėmis ima įeiti į teisės esmę, nes dėl šio besąlygiško privalomumo teisei turi paklusti ir tie, kurie jai pritaria, ir tie, kurie nepritaria. Šitaip atsiranda visuotinio teisėtumo reikalavimas. Dura lex, sed lex (griežtas įstatymas, bet įstatymas). Visi privalo vykdyti įstatymą ne todėl, kad jis abipusiškai naudingas, o tik todėl, kad jis įstatymas.

Atsigręžimas į įstatymo turinį aktualina prigimtinės teisės poreikį.

Stoikais sekęs Ciceronas (106-43 m. pr. Kr.) prigimtinę teisę vadino tiesiog ,,proto teisę” (recta ratio) ir laikė ją amžina, visose tautose esančia; ji yra Dievo sukurta ir todėl neatšaukiama. Kas neklauso šios teisės, tas pats sau daro skriaudą, nes atsisako žmoniškumo. Teisės mokslas, pasak Cicerono, turįs semtis išminties ne iš edikto, ne iš Dvylikos lentelių įstatymų, o iš giliausios filosofijos šaltinių; neteisingas tas, kuriam svetima prigimtinė teisė, nes tik ši teisė esanti verta teisės vardo. Žmonių kuriamoji teisė kylanti iš prigimtinės ir šia pateisinama.

Teisingumas (aequitas) – tai ,,kalbėjimas į visus vienu balsu”. O tokiu ,,balsu” kaip tik ir privalą

kalbėti įstatymai.

Panašiai šį santykį aiškino ir šv. Augustinas. Pozityviąją teisę jis vadino laikinąja (lex temporalis): toje pačioje valstybėje laikui bėgant ji kintanti, įvairiose šalyse – vis kitokia. Jos tikslas – saugoti ramybę ir tvarkyti visuomeninį žmonių gyvenimą, jos sankcijos – prievarta. Tuo tarpu prigimtinė teisė yra įdiegta į žmogaus sąžinę ir joje ,,girdisi Dievo balsas”. Įstatymas, neatsižvelgiantis į ,,amžinosios teisės įstatymus” (lex aeterna), nėra teisė ir neprivalomas.

Prigimtinės teisės naudai šį santykį viduramžiais sprendė ir Tomas Akvinietis. Prigimtinės teisės neatitinkantys žmonių įstatymai – tai teisės iškreipimas (legis corruptio). Visų gerovei priešingi įstatymai esantys ne teisė, o savivalė. Jeigu valdovo valia neatitiktų proto paliepimų, tai jo įsakymas laikytinas ne teise (įstatymu), o tik kaprizu. Prigimtinę teisę jis formulavo į bendrąjį principą: daryk gera, venk blogio.

Vėlesniais laikais, ypač XIX a. antroje pusėje, valstybės kuriama teisė (jus humanum) ėmė darytis universalinė – šalia jos neliko vietos nei dieviškajai, nei prigimtinei teisei. Teisiniai pozityvistai sąmoningai neigė prigimtinę teisę kaip ,,metafizikų išmonę”. Šią valstybės kuriamą teisę (jus humanum)
prancūzų filosofo Ogiusto Konto (Comte) filosofijos įtaka imta vadinti pozityviąja teise, pabrėžiant jos imperatyvų įsakmumą kaip garantuojamą valstybės (realios jėgos). Jos šaltiniai buvo siejami ne su prigimtine teise, o tik su valstybės valia.

Prigimtinės teisės renesansas Vakaruose prasidėjo visuomenei orientuojantis į demokratines vertybes, kai buvo susirūpinta žmogaus teisėmis, siekta įveikti subjektyvistinę teisės sampratą, sankcionavusią valdžios savivalę teisėkūroje, kuri nematė teisėje jokių nuo valdžios valios nepriklausomų vertybių, galinčių susaistyti valdžios valią kuriant teisę ir šitaip apsaugoti žmogaus teises nuo valdžios savivalės, įgyjančios įstatymų pavidalą . Tokių vertybių paieška vėl atgaivino prigimtinės teisės tradiciją reikalaujant, kad valstybės kuriama teisė sankcionuotų ir garantuotų prigimtinės teisės nustatomus imperatyvus.

5. TOMO AKVINIEČIO POŽIŪRIS Į POZITYVIOSIOS IR PRIGIMTINĖS TEISĖS SANTYKĮ

Tomas Akvinietis teigė, jog tikėjimo tiesos ir jausmų patyrimas yra visiškai suderinami ir vienas kitą papildo. Tikėjimas ateina per protą iš Dievo. Protas skatino suvokti nematerialius dalykus, pavyzdžiui, žmogaus sielą, Dievą, angelus. Žmogaus protas yra tikrasis žmogaus veiksmų vadovas ir iš prigimties neklaidingas. Visos žinios atsiranda iš jausmo, kuris pagrindžiamas mąstant, protaujant. Jis teigia, jog žmogus, kaip Dievo valios vykdytojas, dalyvauja su kitomis esybėmis įgyvendinant Dievo nustatytą tvarką. Individualus žmogaus protas yra ribotas, todėl jis nepajėgus pažinti ir suvokti visumos, kartu įžvelgti tikslingos tvarkos joje. Visa ko veikimo pagrindas yra protas. Gėrio siekimas žmogui yra įgimtas, tačiau gėrį suvokiame skirtingai dėl savo proto ribotumo. Žmogaus valia yra laisva, autonomiška ir gali veikti nepriklausomai nuo proto. Kai valia veikia paklusdama proto sprendimui, ji yra gera, o priešingu atveju – bloga. Blogis kyla iš to, jog mūsų valia nepaklūsta proto vadovavimui ir žmogus tampa blogas valios žmogumi. ,,Įstatymą Tomas Akvinietis suvokia kaip vidinį dalyką, esantį kiekviename iš mūsų. Ar tas įstatymas bebūtų Dievo, ar iš prigimties, jis žmogui yra savas įstatymas, kitaip nei mūsų suvokiamas įstatymas – nurodymas, kylantis iš šalies.

Įstatymas protingai būtybei nurodo, kas darytina ir kas ne. Tai, kaip sako pats Tomas Akvinietis, yra ,,dosnus Dievo įrankis geram žmogui” .

Tomas Akvinietis skirsto į amžinuosius, prigimtinius, žmogiškuosius ir dieviškuosius.

Amžinieji įstatymai yra Dievo protas. Jų šaltinis yra Dievas. Tai dieviškosios išminties planas. Ši teisė yra aukščiau už fizinę žmogaus prigimtį ir kaip visuma yra anapus žmogiškojo supratimo, nors nėra svetima ar juolab priešinga žmogaus protui. Jeigu pozityvieji įstatymai turi kai kuriuos amžinųjų įstatymų kriterijus, jie tampa absoliučiais ir teisingais. Kartu atsiranda prieštaravimų dėl to, jog amžinųjų įstatymų paskelbimas yra išreiškiamas žodine arba rašytine forma.

Tomas Akvinietis gana savotiškai traktavo Dieviškąją teisę. Jis pasiekė ribas to, ką galima pavadinti prigimtiniu protu. Dieviškoji teisė yra apreiškimas. Tai Dievo malonės dovana. Pats žmogus yra priklausomas nuo Dievo įstatymo tiek, kiek jis pats nori.

Prigimtiniai įstatymai yra dieviškojo proto atspindys sukurtuose daiktuose. Pagal Tomą Akvinietį jie gali žmoguje pasireikšti dviem atvejais: vienu jie valdo ir riboja, kitu yra valdomi ir ribojami. Jie yra Amžinųjų įstatymų dalis. Kartu ši teisė yra sukurta savarankiško proto, bendra visiems žmonėms. Prigimtinė teisė pasireiškia visoms būtims prigimties įdiegtu polinkiu siekti gėrio ir vengti blogio, išsaugoti save ir kuo tobuliau gyventi. Jais suteikiamas žinojimas, kas yra gera, o kas bloga. Prigimta teisė yra įdegta žmonėse ir jų pripažinta. Bėgant laikui prigimtinės teisės dėsniai iš naujo prisitaiko ir taip kinta įstatymai. Prigimtinei teisei priklauso žmogaus elgesys tiek, kiek jis susijęs su žmogaus prigimtimi.

Visi prigimtiniai įstatymai veikia atskirai, bet jų veikimo pagrindas yra bendras – tai prigimtis, kuri kartu yra visose žmonėse. Prigimtiniai įstatymai, kaip teigia Tomas Akvinietis, nėra pakeičiami. Stabilesnė yra jų sudėtis, tačiau pagrindai, esant skirtingiems atvejams, gali kisti.

Žmogiškieji įstatymai detalizuoja prigimtinius įstatymus. Juos kuria patys žmonės remdamiesi tuo, kas glūdi prote iš prigimties. Prigimtinės teisės neatitinkantys žmogiškieji įstatymai vadinami teisės iškraipymu. Jų reikalingumo pagrindą sudaro ramybės ir saugumo reikalavimo instinktas. Žmogiškasis įstatymas turi būti teisingas, nes toks yra ir prigimtinis įstatymas.

Remdamiesi Tomu Akviniečiu galime teigti, jog esant tam tikroms aplinkybėms pozityvioji teisė kyla iš prigimtinės teisės. Tai matome tiek visuose įstatymuose, tiek įsipareigojimose valstybei bei tautai. Žmogiškieji ir prigimtiniai esminiai principai lieka galioti ir yra patys svarbiausi. Žmogaus prigimtis labai glaudžiai susijusi su Dievu, kuris to meto visuomenei buvo ypač svarbus. Žmogus gali nesuvokti įstatymų ir jų netgi nesiklausyti, nes per prigimtinį balsą Dievas leidžia pasirinkti tam tikrus veikimo ar neveikimo kelius. Pozityviosios teisės buvimas yra būtinas reiškinys, nes žmogus sugeba
valdyti ir išnaudoti savo valdymo suteiktą galią protingiems tikslams. Viskas, kas yra protinga ir teisinga, yra teisė. Tad ,,protinga” ir ,,teisinga” pozityvioji teisė yra prigimtinės teisės atspindys valstybės valdyme, kartu užtikrinanti ir sauganti viešąją tvarką .

6. PRIGIMTINĖ TEISĖ KAIP POZITYVIOSIOS TEISĖS ESMĖ

Prigimtinė teisė – ta amžinoji įstatymo dalis, kurią sveikas protas žmogui diktuoja jo veiksmams reguliuoti.

Pasak P. Malakauskio, prigimtinė teisė yra tos žmonių elgesio normos ar taisyklės, kurios glūdi pačioje daiktų prigimtyje ir kurias skelbia ar diktuoja sveikas protas. Be prigimtinės teisės negalėtų būti nė kalbos apie prigimtinius įstatymus. Prigimtinės teisės buvimo neįmanoma užginčyti. Pozityvinių įstatymų būtina klausyti todėl, kad juos išleidžia teisėta valdžia. P. Malakauskio nuomone, valdžia savo ruožtu įstatymų leidybą grindžia pačia daiktų prigimtimi. Valdžia būtina, nes be valdžios negalima gyventi. Valdžia negali egzistuoti ir pasiekti savo tikslo be įstatymų. Jei valdžia įstatymų leidybą turi remti pačia daiktų prigimtimi, iš to seka išvada, kad valstybei leidžiant įstatymus prigimtinė teisė figūruoja kaip įstatymo legalumo pagrindas .

Pakitus gyvenimo aplinkybėms įstatymai pasensta. Būtinos reformos, pataisos, būtina keisti teisės aktus. Tai daroma remiantis prigimtinių teisių pagrindu, nes būtent pozityvinius įstatymus reikalaujama taisyti.

P. Malakauskis pripažįsta, kad viskas reguliuojama pozityviniais įstatymais. Bet pozityviniuose įstatymuose yra daug spragų. Pavyzdžiui, žmogaus teisių apsauga ir sankcija priklauso teismo ir policijos sritims. Įstatymai draudžia privačius kerštus, muštynes ir t.t. kartais žmogus negali paprastai apsiginti nuo užpuoliko, todėl būna priverstas griebtis ginklo. Tos savigynos teisės niekas negali žmogui nepripažinti ir jos atimti.

Anot P. Malakauskio, prigimtinė teisė – ta amžinoji įstatymo dalis, kurią sveikas protas žmogui diktuoja jo veiksmams reguliuoti. Pasak jo, kiekvienas principas, sukeliantis nesąmoningus padarinius, savaime yra klaidingas. Būtent todėl neigdami prigimtinę teisę prieitume prie sveikam protui prieštaraujančių išvadų. Jei nebūtų prigimtinės teisės, valstybė turėtų teisę savivaliauti savo valdinių atžvilgiu. Ji galėtų žudyti nekaltus žmones, galėtų konfiskuoti visą žmonių turtą, juos persekioti. Prigimtinė teisė, anot P. Malakauskio, visa tai draudžia.

P. Malakauskis teigia, kad būtina atsižvelgti į prigimtinės teisės reikalavimus. Jei nebūtų prigimtinės teisės, neteisingiausi pozityviniai įstatymai būtų teisingi. Žmogus, kaip protinga būtybė, negali klausyti neprotingų įstatymų. Neprotingi įstatymai yra tie, kurie prieštarauja prigimtinei teisei.

P. Malakauskis aptarinėja prigimtinės teisės skirtumus lygindamas ją su pozityvine:

1) prigimtinės teisės ,,autorius” yra Dievas, o pozityviųjų žmonių įstatymų tiesioginis autorius yra žmonės arba šiaip įstatymų leidėjai;

2) Pasyvus prigimtinės teisės subjektas yra visi žmonės. Pozityviųjų įstatymų turi laikytis nebūtinai visi žmonės;

3) Prigimtinės teisės yra neatšaukiamos .

Pozityvinius įstatymus galima atšaukti.

Prigimtinė teisė turi daug savybių. Vienos prigimtinės teisės savybės yra bendros pozityviniams įstatymams, o kitos skirtos specialiems pozityviniams įstatymams. Bendros savybės yra šios: visuotinumas, vienodumas, aiškumas, neatšaukiamumas, ir nepakeičiamumas.

Prigimtinės teisės pasyvus subjektas yra visi žmonės, visos tautos, visos valstybės. Žmogus gimsta ir jau turi prigimtinę teisę.

Prigimtinės teisės objektas yra savaime geri ir blogi žmogaus veiksmai. Savaime gera yra tai, kas žmogui arba žmogaus prigimčiai naudinga ir reikalinga, o kas tam prieštarauja, yra savaime

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3706 žodžiai iš 7373 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.