Vilniaus Universiteto Teises Fakultetas
Laboratorinis darbas
Romanų – Germanų teisinės sistemos bruožai
Vilnius 2003
Turinys
1. Įvadas………………………………………………………… 3
2. Romanų teisines sistemos briuožai……………………… 4
• Prancūzijos konstitucinė teise………………………… 4
• Prancūzijos civilinis kodeksas…………………………. 6
• Italijos civilinė teisė……………………………………… 7
• Ispanijos civiline teise…………………………………… 7
• Portugalijos civilinė teisė………………………………. 8
• Prancūžų teisės įtaka pasaulyje………………………. 8
• Baudiamoji romanų teisė……………………………….. 9
3. Germanų teisinės sistemos bruožai……………………… 10
• Vokietyjos konstitucinė teisė………………………. 11
• Vokietyjos civilinė teise……………………………… 12
• Austrijos civilinė teisė……………………………….. 13
• Šveicarijos civilinė teisė.. …………………………… 14
• Baudžiamoji germanų teisė…………………………. 15
4. Išvados…………………………………………………………16
Įvadas
Kiekviena valstybė turi savitą individualią teisės sistemą, tačiau
daugelis jų yra panašios, taip atsiranda būdas kaip jas grupuoti į
pagrindines teisės šeimas, arba į teisės tradicijas. Vieningos nuomones
kaip turetu būti skirstomos nėra, bet įprasta skirstyti pagal šiuos
kriterijus: teisinės sistemos istorinės ištakos bei raida, teisės šaltiniu
teorijos bei hierarchija, toje sistemoje vartojamos teisinės sąvokos, šios
sistemos teisės institutai bei teisės šakos, būdingos šiai sistemai. Pagal
šiuos kriterijus Vakarų pasaulyje išskiriamos trys pagrindinės teisės
sistemos tradicijos:
• anglų- amerikiečių bendrosios teisės tradicija,
• romanų- germanų civilinės teisės tradicija,
• socialistinės teisės tradicija.
Seniausia iš jų yra romanų- germanų, siekia 450 m. pr. Kr. Jos
pagrindu laikomas Justinjano 534m. atliktas romėnų teisės kodifikavimas.
Šios teisės sistemos tradicijos formavimuisi didžiausia įtaką turejo
teisininkai mokslininkai, tačiau ilgainiui juos pakeitė šiuo metu
dominuojanti įstatymų leidybos pozityvistinė samprata.
Mažiausiai paplitusi bendroji teisė yra antra pagal senumą, jos
pradžia laikoma 1066m.
Po bolševikų revoliucijos 1917m. susikūrusi socialistinė teisės
sistema yra jauniausia iš šių trijų teisės šeimų. Didelę įtaką šiai
tradicijai yra padariusi civilinės teisės tradaicija, o bendrosios teisės
tradicija jos nėra paveikusi.
Visos šios teisės tradicijos yra gan glaudžiai susijusios ir jų
analizavimas neatsiejamas viena nuo kitos, nes tam tikros teisinės sistemos
yra hibridai, turintys daugiau negu vienos teisės tradicijos elementų.
Lyginamosios teisėtyros atstovai naudoja du pagrindinius lyginimo budus:
teisinių sistemų aprašymą ir analitinį jų lyginimą. Taip galima gauti
aiškesnį skirtumų ir panašumų vaizdą.
Nepaisant didelių nacionalinių skirtumų (romanų – germanų( arba
kitaip (civilinės teisės( sistemos remiasi ta pačia teisės tradicija,
kitaip mum žinomos kaip vakarų subtradicija. Vakarų teisės tradicija apima
ir bendrosios teisės tradiciją, šių teisės tradicijų šaknys glūdi romėnų
teisėje.
Prancūzijos ir Vokietyjos teisė padarė didžiulį poveiki civilinės
teisės raidai europoje. Jos, panašiai kaip ir Romos teisė buvo pavyzdinė
daugeliui valstybių kuriančių savo teisę,turėjo įtakos tokių valstybių,
kaip Belgija, Nyderlandai ar Italija, teisės vystimuisi.
Romanų teisinės sistemos bruožai
Didžiosios Prancūzijos revoliucijos vienas iš reikšmingiausių įvykių
buvo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos paskelbimas, tam turėjo įtakos
paplitusios švietėjų idėjos. Šio dokumento priimimas skelbė luominės
santvarkos ir feodalinių privilegijų Prancūzijoje likvidavimą. 1789 m.
paskelbta deklaracija buvo pirmasis žingsnis link naujos teisinės sistemos
Prancūzijoje, kurioje iki 1792 m. buvo valdoma karalių. 1791 m. rugsėjo 3
d. buvo priimta pirmoji prancūzijos konstitucija, ji įtvirtino konstitucinę
monarchiją, tačiau kai 1792 m. rugpjūčio 10 d. buvo šturmuoti karaliaus
rūmai, konstitucinė monarchija žlugo ir naujoji konstitucija buvo priimta
1793 m. birželio 3 d. kurioje jau buvo skelbiama naujai suredaguota Žmogaus
ir piliečio teisių deklaracija. „Ši konstitucija – vienintelė Europos
konstitucija įtvirtinanti tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje.” [2,
p.42]
Po Termido perversmo 1795 rugjūčio 22d. buvo priimta nauja
konstitucija, ji žinoma kaip III respublikos konstitucija. Ši konstitucija
prasidejo tradiciniu dokumentu, tik jis
buvo pavadintas kiek kitaip:
Žmogaus ir piliečio teisių ir pareigų deklaracija. Nuo senesnių šis aktas
skyrėsi ne tik pareigų deklaravimu, bet ir tuo, kad teisėms skiriama mažiau
dėmesio, nekalbama apie žodžio ir spaudos laisves, teisę sukilti. Šioje
naujojoje konstitucijoje buvi įteisinta dviejų rūmų įstatymų leidybos
institucijos sistema, besiremianti skirtingų funkcijų leidžiant įstatymus
kiekvieniems rūmams pavedimu.
Po hitlerinės Vokietyjos sutruškinimo 1945 m. spalio mėn. Įvykęs
referendumas daugiau nei 95% balsų dauguma atmetė trečiosios respublikos
konstitucijos įstatymų atkurimą. Naujoji konstitucija buvo priimta po
speceliai naujos konstitucijos sukūrimui išrinkto Steigiamojo susirinkimo
pateikto projekto. Naujoj konstitucija buvo prateikta 1946 m. rugsėjo
mėnesį, o spalio mėnesį referendumu jai buvo pritarta.
Nuo 1958 m. prancūzijoje buvo labai sustiprinti vygdomosios valdžios
įgaliojimai, o nuo 1962 m. buvo pradėtas visuotiniuose rinkimuose rinkti
prezidentas, kuris kaip liaudies atstovas turi labai didelias gales, todel
Prancūzijai budinga mišri sistema, turinti ir prezidentinio, ir
parlamentinio tipo valdymo bruožų.
Prancūzijos civilinės teisės branduoliu bei romanų teisės šeimos
privatinės teisės kodifikacijos pavyzdžiu galima laikyti 1804 metų civilinį
kodeksą. Napoleono kodeksas buvo nauju įstatymų rinkiniu atitikusiu tautos,
tiką nusikračiusios feodalizmo, interesus. Šis kodeksas buvo ilgo darbo
pasekmė, į jį buvo įtraukti visos ilgos istorines raidos rezultatai, tai
buvo nekaskita kaip visu pasitvirtinusių teisės institutų sujungimas, tam
įtaka tikriausiai turėjo romėnų teisės paveikta pietų Prancūzija, arba
germanų-frankų paprotinės teisės paveikta šiaurės Prancūzija. (Jei
civilinis daugelyje punktų padarė revoliucinę pradžią, jis visgi
daugiausiai pasižymi istorine kilme iš ancien droit, iš ikirevoliucinių
teisės laikų( – [1, 77p.]. Todėl šio kodekso nagrinėjimui yra svarbus iki
revoliucinis Prancūzijos teisės suvokimas.
Nuo Galijos užkariavimo prancūzijos teritorijoje galiojo Romos teisė,
net ir žlugus Vakarų Romos Imperijai ši teisė neprarado savo galios. Tik
vakarų Prancūzijoje kur karaliavo frankai romenų teisė buvo išstumta ir jos
vietoje vyravo frankų paprotinė teisė, bet su laiku germaniškajai frankų
paprotinei teisei įtaka darė ir Romėnų teidės žinios.
Lemiamos reikšmės laipsniškam bendros prancūzų civilinės teisės
atsiradimui turėjo daugelis įžymių teisininkų, kurie įtaką darė ne kaip
profesoriai, bet kaip praktikai. Profesionalūs teisininkai apgalvotai
įtraukė romėnų teisę į Prancūzijos teisinę sistema, kurioje jau XIV amžiuje
teismą sudarė profesionalūs teisininkai.
Didelė įtaka prancūzų civiliniam kodeksui turėjo ir įvairios
asmenybes, kaip pavyzdžiui švietėjiškas idėjas propogavę Volteras ir Ruso,
pagal juos žmogus, kaip protinga ir atsakinga asmenybė turėjo teisę į
sąžinės, religijos ir ūkinės veiklos laisvę. Taip švietėjų idėjos gynė
žmogaus laisvę. (Žmogus nebestovi prieš ancien regime luomines grupes, o
tik prieš valstybę, kuri yra įpareigota išlaisvinti pilietį nuo paveldėtų
feodalinių, bažnytinių, šeimyninių, korporacinių ir luominių įsipareigojimų
bei autoritetų ir suteikti jiems visiems lygias teises.( -[1,81p.]. Žinoma
šios įdėjos turėjo įtakos revoliuciniais metais, bet kaikurių kraštutinių
idėjų buvo atsisakyta civilinio kodekso kurime. Tačiau radikalios idėjos
visgi išliko paveldėjimo teisėje ir šeimos teisėje. Pavyzdžiui kanoninės
teisės nustatytos kliūtys buvo smarkiai apribotos, o santuoka buvo pradėta
laikyti civilinia sutarimi, kurią kiekvienas sutuoktinis galėjo lengvai
nutraukti, kas buvo visiskai neregėtas dalykas.
Patekus į valdžią Napoleonui, buvo nutrauktos iki tol kurta unifikuota
teisės sistema. Napoleonas tik apėjęs į valdžia perėmė įstatymų leidybą į
savo rankas. Pirmiausia buvo įvesta konsulato Konstitucija, kuri vykdomąją
valdžią ir įstatymų leidybą perleido trims konsulams, tarp kurių Napoleonas
buvo pirmasis, o kiti du turėjo tik patariamajį balsą. Sukurtas projektas
buvo pateiktas įstatymų leidybos susirinkimui, kuris galėdavo nutarimą
priimti arba atmesti nediskutuodamas. Įsigalėjus šiai konstitucijai
Napoleonas tuoj pradėjo energingai kurti civilinį kodeksa. Šiam kodeksui
Napoleonas turėjo labai didžiulę įtaką, nors ir nebuvo teisės mokslininkas,
bet tai tik padidino jo aktyvumą kuriant kodeksą suprantamą kiekvienam
žmogui. (Buvo tvirtinama jog, civilinio kodekso aiškumas ir suprantamumas
kyla iš to, kad jo kūrėjai nuolat turėjo savęs klausti, ar pasirinktos
formuluotės atlaikys kritinį labai inteligentiško, tačiau su teisine
terminija nesusipažinusio, tokio vyro kaip Napoleonas, žvilgsnį.( -[1,
84p.] Napoleonas visad posedžiuose žvilgsnį nuo juridinio taško į
nukreipdavo į gyvenimiškajį, žaibiškai suvokdavo abstrakčių normų svarbą,
suktas diskusijas vienu žodžiu nutraukdavo, duodamas paprastus ir aiškius
klausimus ir diskusijas sutelkdavo į tai kas praktiška. Žavėdamasis
dinastijos kūrimo planais jis save pasiskyrė konsulu iki gyvos galvos ir
suteikė sau įpėdinio skyrimo galimybę. Jis labai
aukštai įvertino savo
nuopelnus civiliniam kodeksui.
• Prancūzų civilinis kodeksas.Prancūzijos Civilinio kodekso
išleidimas tai nauja era Prancūzijos teisinėje sistemoje, nors jame ir
vyravo jau šimtus metų teisinęje jurisprudencijoje žinomos formulės.
Kodekso konsrvtyvumas matomas nepaisant revoliucijos įtakos jam. Žinoma,
jis smarkiai remiasi švietėjiškos visuomenės ideologijomis, korios pabrėžia
žmogaus prigimtinias teises. Šis kodeksas vadinamas išsamiausiu kodifikuotu
civilinės teisės teisynu,po Corpus juris civilis.
Pats Napoleonas puikiai suvokė savo kodekso reikšmę ir net yra
pasakęs: “ Mano šlovė ne mano laimėjimuose 40 mūšių,-vienas pralaimėjimas
prie Vaterlo ainių atmintyje užtemdys likusias pergalias. Bet kas niekada
nemirs, kas gyvuos per amžius,- tai mano civilinis kodeksas” –[3, p.363]
Kalbos ir stiliaus požiūriu šis kodeksas išties laikomas šedevru, jis
pasižymėjo aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomis
formuluotėmis, nors tam tikrų netisklumų išvengta.
Kodeksą sudarė 2281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadinį
titulą ir tris dalis: pirmojoje jų buvo aptarinėjamos pilietinės teisės,
apie įstatymų lygybę kiekvienam, antroji- nuosavybės teises reglamentuoti,
trečioji , pati didžiausia, skirta įvairiems nuosavybęs įgyjimo budams
reglamentuoti.
Prancūzų civilinio kodekso struktūra nuo iš esmės atitinka Gajaus,
taip pat Justiniano institucijų struktūrą ir todėl vadinama institucine.
Prekybos teisė Prancūzijoje yra atskirta nuo civilinio kodekso.
Prekybos kodeksas susideda iš keturių knygų: ‚Apie prekybą apskritai‘ ‚Apie
jūrų prekybą‘ ‚Apie neišsigalėjimą ir bankrutavimą‘ ir ‚Apie prekybinę
jurisdikciją‘. Skirtingai nuo civilinio kodekso į prekybos kodeksą buvo
įtrauktos ir proceso taisyklės. Prekybos kodeksas buvo išleistas kaip
Prancūzų civilinio kodekso papildymas(1806m.).
Civilinio teisinio santykio subjektu prancūzų civilinis kodeksas
pripažino vien fizinį asmenį, juridinis asmuo čia buvo nustumtas į šalį,
nes buvo baiminamasi, kad tuo gali pasinaudoti feodalinės korporacijos.
Tačiau tai nereiškė, kad prancūzų teisei nebuvo žinomas šis terminas.
Juridinis asmuo prancūzyjoje buvo įteisintas 1867m. Nors pats terminas
‚juridinis asmuo‘ prancūzų įstatymuose pasirodė tik XIX a. pabaigoje.
Nuo Napoleono laikų smarkiai pasikeitė Prancūzijos ekonomika,
visuomenė ir šeima, norisi paklausti, kodėl dar ir šiandien galioja
civilinis kodeksas. Maždaug prieš 200 metų įsigaliojęs kodeksas pergyveno
įvairius politinius, ekonominius, socialinius sukrėtimus , kurie
Prancūzijoje praėjo XIX ir XX a. Kodeksas įstatymų leidėjų buvo nuolat
pritaikomas prie besikeičiančių socialinių santykių, ypač šeimos ir
paveldėjimo teisėje. Aišku, prie civilinio kodekso pritaikymo prisidėjo ir
teismų praktika, jo normas pritaikydama prie modernių reikalavimų, nuolat
jas aiškindama ir plėtodama.
• Italijos, Ispanijos ir Portugalijos teisės sistemos dar ir šiandien
turi buti priskirtos romanų teisinei šeimai. Šioms šalims didžiulę įtaką
darė Prancūzijos civilinis kodeksas. Į Italiją prancūzų teisinė sistema
atėjo kartu su Napoleono armija. “Žinoma, tik trumpam laikui: susižavėjimas
išsilanvnimu nuo Napoleono 1814m. vėl buvo atsiribota nuo kodekso.” [1,
p.100]. Italai vėliau kūrė savus kodeksus, tačiau jiems vistiek turėjo
didžiulę įtaką Prancūzijos civilinis kodeksas. Italijos civilinis kodeksas
įsigaliojo 1865 m. tuo užtikrindamas šalyje teisės vienovę. Italų teisės
mokslas pradžioje orentavosi į Prancūziją, daugelis teisės veikalų buvo
verčiami būtent iš prancūzų kalbos, tačiau vėliau italų teisės mokslas vis
labiau buvo įtakojamas vokiečių teisinės sistemos.Tik po pirmojo pasaulinio
karo įvykę visuomeniniai perversmai pateikė atnaujintą civilinės ir
prekybos teisės reformų planą. Buvo sudaryta komisija naujo civilinio
kodekso projektui rengti, kuri 1930 – 1936 m. laukotarpyje sugebėjo
pateikti keturias naujo kodekso knygas. Vėliau buvo parenkta ir penktoji
knyga. Naujasis Italijos civilinis kodeksas įsigaliojo 1942 m. Kodeksas
susidėjo iš 2 969 straipsnių
Tarpukario laikotarpiu italų teisinei sistemai padarė įtakos ir
fašistai. „Valstybės ir piliečių santykiai imti grįsti jau ne principu
„valstybė – piliečiui” , o priešingai „pilietis – valstybei”.” [3, p.422]
Taip valstybės interesam buvo bandoma pajungti visą sąmoningą jos piliečių
veiklą. Apskritai fašistų diktatūra Italijoje nepasiekė tokio totalitarizmo
lygio, kaip kad kitos diktatūros europoje, ir net, kol neišryškęjo agresyvi
užsienio politika, Europoje buvo žavimasi Musoliniu ir jo įvesta tvarka.
• Ispanija – iki šiol teisės raida ispanijoje pasižymi ypatingu
vietinės partikulinės teisės gyvibingumu, kuri per viduramžius susidarė
atskirose provincijose, apygardose ir miestų regijonuose. Ypatingos
reikšmės turėjo XIII šimtmetį išleista ir romėnų teisės pagrindu
suformuluota teisinė knyga Siete paritidas, kuri įgijo įstatymo galią
Kastilijoje ir pamažu kitose regijonuose. Iki XIX šimtmečio Ispanijos
karalystės teisėje funkcionavo vadinamoji
sistema”, pagal kurią
visur galiojo į compilaciones surinkti karališkieji įstatymai ir įsakymai,
po to vietinė prigimtinė teisė (fueros) ir paskutinėje eilėje – Siete
paridas. Kai XIX šimtmetį veikiant Prancūzijos kodifikacijai buvo numatyta
sukurti unifikuotą Ispanijos teisę, nebuvo galima įveikti atskirų
teritorijų pasipriešinimo. Ispanijos civilinis kodeksas buvo išleistas 1889
metais, jis galio ir dabar, ypač prievolinėje teisėje, remiasi Prancūzijos
civiliniu kodeksu. Šeimos teisėje Ispanijos kodeksas perėmė gausius ispanų
teisinės tradicijos institutus, ypač iš ankstesniosios Kastilijos teisės.
Visiškos vienybės ispanų teisėje nėra net ir po jų civilinio kodekso,
vienybė visoje Ispanijoje yra tik santuokinėje ir įstatymų galiojimo
teisese. Kitos kodekso dalys regijonuose kuriuose iki tol galiojo foralinė
teisė galioja tik subsidariai.
• Portugalija jau nuo XV a. turėjo gan unifikuotą teisę: tai buvo
Alfonso V ordonansai, kuriuos vėliasnieji monarchai, ypač Pilypas III, 1603
metais pakartotinai suredagavo ir papildė. Šie ordonansai vietiniams
papročiams ir kanoniniai teisei paliko palyginti menką galimybę įsikišti.
Modernosios kodifikacijos siekiai prasideda XIX a. pradžioje, bet dėl
politinių nesutarimų nepavyko pasiekt ryškiu rezultatų, tik su pasauliu
labiau susijusi prekybos teisė buvo kodifikuota 1833 m. remiantis privačiu
Ferreira Borges darbu bei Prancūzijos teise, tačiau ši kodifikacija 1888 m.
ši kodifikacija buvo pakeista: peržiūrėta ir modernizuota atsižvelgiant ne
tik į komercinį kodeksą, bet ir į kaip tik tuomet įsigaliojusius Italijos
ir Ispanijos kodeksus, civilinio kodekso paruošimas buvo patikėtas Coimbra
universiteto profesoriui Seabra: Jo projektui pritarė parlamentas ir
karalius, ir jis įsigaliojo 1867 metais kaip codigo civil. Jo vietoje
dabar galioja 1966 metų naujas codigo civil, kurį rengiant protingai
pasinaudota užsienio įstatymų leidyba, ypaž Vokietyjos, Šveicarijos bei
Italijos, ir tai buvo padaryta tokio mastu, kad net būtų galima abėjoti ar
Portugalų teisės sistema vis dar galima priskirti prie romanų teisinės
sistemos.
• Romanų teisinės sistemos įtaka Artimuosiuose rytuose, Afrikoje,
Indokinijoje ir Okeanijoje. Kadangi Prancūzija priklausė didžiausioms
pasaulio kolonijinėms valstybėms, tai turėjo įtakos jos teisės įsigalėjimui
tuose regijonuose, kurie buvo prancūzijos kolonijos. Nors daugelis
teritorijų jau pasiekusios visišką nepriklausomybę, tačiau juose vistiek
dar veikia Prancūzijos teisinės tradicijos. Artimuosiuose Rytuose
prancūzijos įtaka atsiskleidė pirmiausia Osmanų valdomose teritorijose,
nors ten ir veikė netvirta turkų valdžia su savo privatine teise. Tačiau,
Egiptui Osmanų imperijos ribose pavyko pasiekti didelį vidaus ir užsienio
politikos savarankiškumą, aišku, ne be didžiųjų europos valstubių Anglijos
ir Prancūzijos pagalbos. Egiptas tapo iš dalies priklausomas nuo šių
valstybių, nes tapo jų kreditoriumi statant Sueco kanalą. Taip buvo
padaryta visapusiška įtaka ir Egiptas pasekė ir prancūzų teisės
tradicijomis. 1949 m. įsigaliojo Civilinis kodeksas kuris orentuotas į
Prancūzijos teisę.
Po Osmanų imperijos žlugimo Sirija ir Libanas nuo 1922 m. pagal
Tautų sąjungos suteiktą mandatą buvo valdomi Prancūzijos. Tai turėjo
įtakos, kad Libano prekybos kodeksas ir civilinio proceso kodeksas rėmėsi
Prancūzijos teise.
Alžyre, Tunise ir Maroke nuo XIX a. Prancūzija turėjo lemiama politinę
įtaką. „Šių šalių prievolinė ir prekybos teisė sutampa su Prancūzijos