Romanu-germanu teisines sistemos bruozai labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Romanu-germanu teisines sistemos bruozai labaratorinis

Vilniaus Universiteto Teises Fakultetas

Laboratorinis darbas

Romanų – Germanų teisinės sistemos bruožai

Vilnius 2003

Turinys

1. Įvadas………………………………………………………… 3

2. Romanų teisines sistemos briuožai……………………… 4

• Prancūzijos konstitucinė teise………………………… 4

• Prancūzijos civilinis kodeksas…………………………. 6

• Italijos civilinė teisė……………………………………… 7

• Ispanijos civiline teise…………………………………… 7

• Portugalijos civilinė teisė………………………………. 8

• Prancūžų teisės įtaka pasaulyje………………………. 8

• Baudiamoji romanų teisė……………………………….. 9

3. Germanų teisinės sistemos bruožai……………………… 10

• Vokietyjos konstitucinė teisė………………………. 11

• Vokietyjos civilinė teise……………………………… 12

• Austrijos civilinė teisė……………………………….. 13

• Šveicarijos civilinė teisė.. …………………………… 14

• Baudžiamoji germanų teisė…………………………. 15

4. Išvados…………………………………………………………16

Įvadas

Kiekviena valstybė turi savitą individualią teisės sistemą, tačiau

daugelis jų yra panašios, taip atsiranda būdas kaip jas grupuoti į

pagrindines teisės šeimas, arba į teisės tradicijas. Vieningos nuomones

kaip turetu būti skirstomos nėra, bet įprasta skirstyti pagal šiuos

kriterijus: teisinės sistemos istorinės ištakos bei raida, teisės šaltiniu

teorijos bei hierarchija, toje sistemoje vartojamos teisinės sąvokos, šios

sistemos teisės institutai bei teisės šakos, būdingos šiai sistemai. Pagal

šiuos kriterijus Vakarų pasaulyje išskiriamos trys pagrindinės teisės

sistemos tradicijos:

• anglų- amerikiečių bendrosios teisės tradicija,

• romanų- germanų civilinės teisės tradicija,

• socialistinės teisės tradicija.

Seniausia iš jų yra romanų- germanų, siekia 450 m. pr. Kr. Jos

pagrindu laikomas Justinjano 534m. atliktas romėnų teisės kodifikavimas.

Šios teisės sistemos tradicijos formavimuisi didžiausia įtaką turejo

teisininkai mokslininkai, tačiau ilgainiui juos pakeitė šiuo metu

dominuojanti įstatymų leidybos pozityvistinė samprata.

Mažiausiai paplitusi bendroji teisė yra antra pagal senumą, jos

pradžia laikoma 1066m.

Po bolševikų revoliucijos 1917m. susikūrusi socialistinė teisės

sistema yra jauniausia iš šių trijų teisės šeimų. Didelę įtaką šiai

tradicijai yra padariusi civilinės teisės tradaicija, o bendrosios teisės

tradicija jos nėra paveikusi.

Visos šios teisės tradicijos yra gan glaudžiai susijusios ir jų

analizavimas neatsiejamas viena nuo kitos, nes tam tikros teisinės sistemos

yra hibridai, turintys daugiau negu vienos teisės tradicijos elementų.

Lyginamosios teisėtyros atstovai naudoja du pagrindinius lyginimo budus:

teisinių sistemų aprašymą ir analitinį jų lyginimą. Taip galima gauti

aiškesnį skirtumų ir panašumų vaizdą.

Nepaisant didelių nacionalinių skirtumų (romanų – germanų( arba

kitaip (civilinės teisės( sistemos remiasi ta pačia teisės tradicija,

kitaip mum žinomos kaip vakarų subtradicija. Vakarų teisės tradicija apima

ir bendrosios teisės tradiciją, šių teisės tradicijų šaknys glūdi romėnų

teisėje.

Prancūzijos ir Vokietyjos teisė padarė didžiulį poveiki civilinės

teisės raidai europoje. Jos, panašiai kaip ir Romos teisė buvo pavyzdinė

daugeliui valstybių kuriančių savo teisę,turėjo įtakos tokių valstybių,

kaip Belgija, Nyderlandai ar Italija, teisės vystimuisi.

Romanų teisinės sistemos bruožai

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos vienas iš reikšmingiausių įvykių

buvo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos paskelbimas, tam turėjo įtakos

paplitusios švietėjų idėjos. Šio dokumento priimimas skelbė luominės

santvarkos ir feodalinių privilegijų Prancūzijoje likvidavimą. 1789 m.

paskelbta deklaracija buvo pirmasis žingsnis link naujos teisinės sistemos

Prancūzijoje, kurioje iki 1792 m. buvo valdoma karalių. 1791 m. rugsėjo 3

d. buvo priimta pirmoji prancūzijos konstitucija, ji įtvirtino konstitucinę

monarchiją, tačiau kai 1792 m. rugpjūčio 10 d. buvo šturmuoti karaliaus

rūmai, konstitucinė monarchija žlugo ir naujoji konstitucija buvo priimta

1793 m. birželio 3 d. kurioje jau buvo skelbiama naujai suredaguota Žmogaus

ir piliečio teisių deklaracija. „Ši konstitucija – vienintelė Europos

konstitucija įtvirtinanti tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje.” [2,

p.42]

Po Termido perversmo 1795 rugjūčio 22d. buvo priimta nauja

konstitucija, ji žinoma kaip III respublikos konstitucija. Ši konstitucija

prasidejo tradiciniu dokumentu, tik jis
buvo pavadintas kiek kitaip:

Žmogaus ir piliečio teisių ir pareigų deklaracija. Nuo senesnių šis aktas

skyrėsi ne tik pareigų deklaravimu, bet ir tuo, kad teisėms skiriama mažiau

dėmesio, nekalbama apie žodžio ir spaudos laisves, teisę sukilti. Šioje

naujojoje konstitucijoje buvi įteisinta dviejų rūmų įstatymų leidybos

institucijos sistema, besiremianti skirtingų funkcijų leidžiant įstatymus

kiekvieniems rūmams pavedimu.

Po hitlerinės Vokietyjos sutruškinimo 1945 m. spalio mėn. Įvykęs

referendumas daugiau nei 95% balsų dauguma atmetė trečiosios respublikos

konstitucijos įstatymų atkurimą. Naujoji konstitucija buvo priimta po

speceliai naujos konstitucijos sukūrimui išrinkto Steigiamojo susirinkimo

pateikto projekto. Naujoj konstitucija buvo prateikta 1946 m. rugsėjo

mėnesį, o spalio mėnesį referendumu jai buvo pritarta.

Nuo 1958 m. prancūzijoje buvo labai sustiprinti vygdomosios valdžios

įgaliojimai, o nuo 1962 m. buvo pradėtas visuotiniuose rinkimuose rinkti

prezidentas, kuris kaip liaudies atstovas turi labai didelias gales, todel

Prancūzijai budinga mišri sistema, turinti ir prezidentinio, ir

parlamentinio tipo valdymo bruožų.

Prancūzijos civilinės teisės branduoliu bei romanų teisės šeimos

privatinės teisės kodifikacijos pavyzdžiu galima laikyti 1804 metų civilinį

kodeksą. Napoleono kodeksas buvo nauju įstatymų rinkiniu atitikusiu tautos,

tiką nusikračiusios feodalizmo, interesus. Šis kodeksas buvo ilgo darbo

pasekmė, į jį buvo įtraukti visos ilgos istorines raidos rezultatai, tai

buvo nekaskita kaip visu pasitvirtinusių teisės institutų sujungimas, tam

įtaka tikriausiai turėjo romėnų teisės paveikta pietų Prancūzija, arba

germanų-frankų paprotinės teisės paveikta šiaurės Prancūzija. (Jei

civilinis daugelyje punktų padarė revoliucinę pradžią, jis visgi

daugiausiai pasižymi istorine kilme iš ancien droit, iš ikirevoliucinių

teisės laikų( – [1, 77p.]. Todėl šio kodekso nagrinėjimui yra svarbus iki

revoliucinis Prancūzijos teisės suvokimas.

Nuo Galijos užkariavimo prancūzijos teritorijoje galiojo Romos teisė,

net ir žlugus Vakarų Romos Imperijai ši teisė neprarado savo galios. Tik

vakarų Prancūzijoje kur karaliavo frankai romenų teisė buvo išstumta ir jos

vietoje vyravo frankų paprotinė teisė, bet su laiku germaniškajai frankų

paprotinei teisei įtaka darė ir Romėnų teidės žinios.

Lemiamos reikšmės laipsniškam bendros prancūzų civilinės teisės

atsiradimui turėjo daugelis įžymių teisininkų, kurie įtaką darė ne kaip

profesoriai, bet kaip praktikai. Profesionalūs teisininkai apgalvotai

įtraukė romėnų teisę į Prancūzijos teisinę sistema, kurioje jau XIV amžiuje

teismą sudarė profesionalūs teisininkai.

Didelė įtaka prancūzų civiliniam kodeksui turėjo ir įvairios

asmenybes, kaip pavyzdžiui švietėjiškas idėjas propogavę Volteras ir Ruso,

pagal juos žmogus, kaip protinga ir atsakinga asmenybė turėjo teisę į

sąžinės, religijos ir ūkinės veiklos laisvę. Taip švietėjų idėjos gynė

žmogaus laisvę. (Žmogus nebestovi prieš ancien regime luomines grupes, o

tik prieš valstybę, kuri yra įpareigota išlaisvinti pilietį nuo paveldėtų

feodalinių, bažnytinių, šeimyninių, korporacinių ir luominių įsipareigojimų

bei autoritetų ir suteikti jiems visiems lygias teises.( -[1,81p.]. Žinoma

šios įdėjos turėjo įtakos revoliuciniais metais, bet kaikurių kraštutinių

idėjų buvo atsisakyta civilinio kodekso kurime. Tačiau radikalios idėjos

visgi išliko paveldėjimo teisėje ir šeimos teisėje. Pavyzdžiui kanoninės

teisės nustatytos kliūtys buvo smarkiai apribotos, o santuoka buvo pradėta

laikyti civilinia sutarimi, kurią kiekvienas sutuoktinis galėjo lengvai

nutraukti, kas buvo visiskai neregėtas dalykas.

Patekus į valdžią Napoleonui, buvo nutrauktos iki tol kurta unifikuota

teisės sistema. Napoleonas tik apėjęs į valdžia perėmė įstatymų leidybą į

savo rankas. Pirmiausia buvo įvesta konsulato Konstitucija, kuri vykdomąją

valdžią ir įstatymų leidybą perleido trims konsulams, tarp kurių Napoleonas

buvo pirmasis, o kiti du turėjo tik patariamajį balsą. Sukurtas projektas

buvo pateiktas įstatymų leidybos susirinkimui, kuris galėdavo nutarimą

priimti arba atmesti nediskutuodamas. Įsigalėjus šiai konstitucijai

Napoleonas tuoj pradėjo energingai kurti civilinį kodeksa. Šiam kodeksui

Napoleonas turėjo labai didžiulę įtaką, nors ir nebuvo teisės mokslininkas,

bet tai tik padidino jo aktyvumą kuriant kodeksą suprantamą kiekvienam

žmogui. (Buvo tvirtinama jog, civilinio kodekso aiškumas ir suprantamumas

kyla iš to, kad jo kūrėjai nuolat turėjo savęs klausti, ar pasirinktos

formuluotės atlaikys kritinį labai inteligentiško, tačiau su teisine

terminija nesusipažinusio, tokio vyro kaip Napoleonas, žvilgsnį.( -[1,

84p.] Napoleonas visad posedžiuose žvilgsnį nuo juridinio taško į

nukreipdavo į gyvenimiškajį, žaibiškai suvokdavo abstrakčių normų svarbą,

suktas diskusijas vienu žodžiu nutraukdavo, duodamas paprastus ir aiškius

klausimus ir diskusijas sutelkdavo į tai kas praktiška. Žavėdamasis

dinastijos kūrimo planais jis save pasiskyrė konsulu iki gyvos galvos ir

suteikė sau įpėdinio skyrimo galimybę. Jis labai
aukštai įvertino savo

nuopelnus civiliniam kodeksui.

• Prancūzų civilinis kodeksas.Prancūzijos Civilinio kodekso

išleidimas tai nauja era Prancūzijos teisinėje sistemoje, nors jame ir

vyravo jau šimtus metų teisinęje jurisprudencijoje žinomos formulės.

Kodekso konsrvtyvumas matomas nepaisant revoliucijos įtakos jam. Žinoma,

jis smarkiai remiasi švietėjiškos visuomenės ideologijomis, korios pabrėžia

žmogaus prigimtinias teises. Šis kodeksas vadinamas išsamiausiu kodifikuotu

civilinės teisės teisynu,po Corpus juris civilis.

Pats Napoleonas puikiai suvokė savo kodekso reikšmę ir net yra

pasakęs: “ Mano šlovė ne mano laimėjimuose 40 mūšių,-vienas pralaimėjimas

prie Vaterlo ainių atmintyje užtemdys likusias pergalias. Bet kas niekada

nemirs, kas gyvuos per amžius,- tai mano civilinis kodeksas” –[3, p.363]

Kalbos ir stiliaus požiūriu šis kodeksas išties laikomas šedevru, jis

pasižymėjo aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomis

formuluotėmis, nors tam tikrų netisklumų išvengta.

Kodeksą sudarė 2281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadinį

titulą ir tris dalis: pirmojoje jų buvo aptarinėjamos pilietinės teisės,

apie įstatymų lygybę kiekvienam, antroji- nuosavybės teises reglamentuoti,

trečioji , pati didžiausia, skirta įvairiems nuosavybęs įgyjimo budams

reglamentuoti.

Prancūzų civilinio kodekso struktūra nuo iš esmės atitinka Gajaus,

taip pat Justiniano institucijų struktūrą ir todėl vadinama institucine.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1575 žodžiai iš 5241 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.