Romanu-germanu teisines sistemos bruozai labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Romanu-germanu teisines sistemos bruozai labaratorinis

1121314151

Vilniaus Universiteto Teises Fakultetas

Laboratorinis darbas

Romanų – Germanų teisinės sistemos bruožai

Vilnius 2003

Turinys

1. Įvadas………………………………………………………… 3

2. Romanų teisines sistemos briuožai……………………… 4

• Prancūzijos konstitucinė teise………………………… 4

• Prancūzijos civilinis kodeksas…………………………. 6

• Italijos civilinė teisė……………………………………… 7

• Ispanijos civiline teise…………………………………… 7

• Portugalijos civilinė teisė………………………………. 8

• Prancūžų teisės įtaka pasaulyje………………………. 8

• Baudiamoji romanų teisė……………………………….. 9

3. Germanų teisinės sistemos bruožai……………………… 10

• Vokietyjos konstitucinė teisė………………………. 11

• Vokietyjos civilinė teise……………………………… 12

• Austrijos civilinė teisė……………………………….. 13

• Šveicarijos civilinė teisė.. …………………………… 14

• Baudžiamoji germanų teisė…………………………. 15

4. Išvados…………………………………………………………16

Įvadas

Kiekviena valstybė turi savitą individualią teisės sistemą, tačiau

daugelis jų yra panašios, taip atsiranda būdas kaip jas grupuoti į

pagrindines teisės šeimas, arba į teisės tradicijas. Vieningos nuomones

kaip turetu būti skirstomos nėra, bet įprasta skirstyti pagal šiuos

kriterijus: teisinės sistemos istorinės ištakos bei raida, teisės šaltiniu

teorijos bei hierarchija, toje sistemoje vartojamos teisinės sąvokos, šios

sistemos teisės institutai bei teisės šakos, būdingos šiai sistemai. Pagal

šiuos kriterijus Vakarų pasaulyje išskiriamos trys pagrindinės teisės

sistemos tradicijos:

• anglų- amerikiečių bendrosios teisės tradicija,

• romanų- germanų civilinės teisės tradicija,

• socialistinės teisės tradicija.

Seniausia iš jų yra romanų- germanų, siekia 450 m. pr. Kr. Jos

pagrindu laikomas Justinjano 534m. atliktas romėnų teisės kodifikavimas.

Šios teisės sistemos tradicijos formavimuisi didžiausia įtaką turejo

teisininkai mokslininkai, tačiau ilgainiui juos pakeitė šiuo metu

dominuojanti įstatymų leidybos pozityvistinė samprata.

Mažiausiai paplitusi bendroji teisė yra antra pagal senumą, jos

pradžia laikoma 1066m.

Po bolševikų revoliucijos 1917m. susikūrusi socialistinė teisės

sistema yra jauniausia iš šių trijų teisės šeimų. Didelę įtaką šiai

tradicijai yra padariusi civilinės teisės tradaicija, o bendrosios teisės

tradicija jos nėra paveikusi.

Visos šios teisės tradicijos yra gan glaudžiai susijusios ir jų

analizavimas neatsiejamas viena nuo kitos, nes tam tikros teisinės sistemos

yra hibridai, turintys daugiau negu vienos teisės tradicijos elementų.

Lyginamosios teisėtyros atstovai naudoja du pagrindinius lyginimo budus:

teisinių sistemų aprašymą ir analitinį jų lyginimą. Taip galima gauti

aiškesnį skirtumų ir panašumų vaizdą.

Nepaisant didelių nacionalinių skirtumų (romanų – germanų( arba

kitaip (civilinės teisės( sistemos remiasi ta pačia teisės tradicija,

kitaip mum žinomos kaip vakarų subtradicija. Vakarų teisės tradicija apima

ir bendrosios teisės tradiciją, šių teisės tradicijų šaknys glūdi romėnų

teisėje.

Prancūzijos ir Vokietyjos teisė padarė didžiulį poveiki civilinės

teisės raidai europoje. Jos, panašiai kaip ir Romos teisė buvo pavyzdinė

daugeliui valstybių kuriančių savo teisę,turėjo įtakos tokių valstybių,

kaip Belgija, Nyderlandai ar Italija, teisės vystimuisi.

Romanų teisinės sistemos bruožai

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos vienas iš reikšmingiausių įvykių

buvo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos paskelbimas, tam turėjo įtakos

paplitusios švietėjų idėjos. Šio dokumento priimimas skelbė luominės

santvarkos ir feodalinių privilegijų Prancūzijoje likvidavimą. 1789 m.

paskelbta deklaracija buvo pirmasis žingsnis link naujos teisinės sistemos

Prancūzijoje, kurioje iki 1792 m. buvo valdoma karalių. 1791 m. rugsėjo 3

d. buvo priimta pirmoji prancūzijos konstitucija, ji įtvirtino konstitucinę

monarchiją, tačiau kai 1792 m. rugpjūčio 10 d. buvo šturmuoti karaliaus

rūmai, konstitucinė monarchija žlugo ir naujoji konstitucija buvo priimta

1793 m. birželio 3 d. kurioje jau buvo skelbiama naujai suredaguota Žmogaus

ir piliečio teisių deklaracija. „Ši konstitucija – vienintelė Europos

konstitucija įtvirtinanti tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje.” [2,

p.42]

Po Termido perversmo 1795 rugjūčio 22d. buvo priimta nauja

konstitucija, ji žinoma kaip III respublikos konstitucija. Ši konstitucija

prasidejo tradiciniu dokumentu, tik jis
buvo pavadintas kiek kitaip:

Žmogaus ir piliečio teisių ir pareigų deklaracija. Nuo senesnių šis aktas

skyrėsi ne tik pareigų deklaravimu, bet ir tuo, kad teisėms skiriama mažiau

dėmesio, nekalbama apie žodžio ir spaudos laisves, teisę sukilti. Šioje

naujojoje konstitucijoje buvi įteisinta dviejų rūmų įstatymų leidybos

institucijos sistema, besiremianti skirtingų funkcijų leidžiant įstatymus

kiekvieniems rūmams pavedimu.

Po hitlerinės Vokietyjos sutruškinimo 1945 m. spalio mėn. Įvykęs

referendumas daugiau nei 95% balsų dauguma atmetė trečiosios respublikos

konstitucijos įstatymų atkurimą. Naujoji konstitucija buvo priimta po

speceliai naujos konstitucijos sukūrimui išrinkto Steigiamojo susirinkimo

pateikto projekto. Naujoj konstitucija buvo prateikta 1946 m. rugsėjo

mėnesį, o spalio mėnesį referendumu jai buvo pritarta.

Nuo 1958 m. prancūzijoje buvo labai sustiprinti vygdomosios valdžios

įgaliojimai, o nuo 1962 m. buvo pradėtas visuotiniuose rinkimuose rinkti

prezidentas, kuris kaip liaudies atstovas turi labai didelias gales, todel

Prancūzijai budinga mišri sistema, turinti ir prezidentinio, ir

parlamentinio tipo valdymo bruožų.

Prancūzijos civilinės teisės branduoliu bei romanų teisės šeimos

privatinės teisės kodifikacijos pavyzdžiu galima laikyti 1804 metų civilinį

kodeksą. Napoleono kodeksas buvo nauju įstatymų rinkiniu atitikusiu tautos,

tiką nusikračiusios feodalizmo, interesus. Šis kodeksas buvo ilgo darbo

pasekmė, į jį buvo įtraukti visos ilgos istorines raidos rezultatai, tai

buvo nekaskita kaip visu pasitvirtinusių teisės institutų sujungimas, tam

įtaka tikriausiai turėjo romėnų teisės paveikta pietų Prancūzija, arba

germanų-frankų paprotinės teisės paveikta šiaurės Prancūzija. (Jei

civilinis daugelyje punktų padarė revoliucinę pradžią, jis visgi

daugiausiai pasižymi istorine kilme iš ancien droit, iš ikirevoliucinių

teisės laikų( – [1, 77p.]. Todėl šio kodekso nagrinėjimui yra svarbus iki

revoliucinis Prancūzijos teisės suvokimas.

Nuo Galijos užkariavimo prancūzijos teritorijoje galiojo Romos teisė,

net ir žlugus Vakarų Romos Imperijai ši teisė neprarado savo galios. Tik

vakarų Prancūzijoje kur karaliavo frankai romenų teisė buvo išstumta ir jos

vietoje vyravo frankų paprotinė teisė, bet su laiku germaniškajai frankų

paprotinei teisei įtaka darė ir Romėnų teidės žinios.

Lemiamos reikšmės laipsniškam bendros prancūzų civilinės teisės

atsiradimui turėjo daugelis įžymių teisininkų, kurie įtaką darė ne kaip

profesoriai, bet kaip praktikai. Profesionalūs teisininkai apgalvotai

įtraukė romėnų teisę į Prancūzijos teisinę sistema, kurioje jau XIV amžiuje

teismą sudarė profesionalūs teisininkai.

Didelė įtaka prancūzų civiliniam kodeksui turėjo ir įvairios

asmenybes, kaip pavyzdžiui švietėjiškas idėjas propogavę Volteras ir Ruso,

pagal juos žmogus, kaip protinga ir atsakinga asmenybė turėjo teisę į

sąžinės, religijos ir ūkinės veiklos laisvę. Taip švietėjų idėjos gynė

žmogaus laisvę. (Žmogus nebestovi prieš ancien regime luomines grupes, o

tik prieš valstybę, kuri yra įpareigota išlaisvinti pilietį nuo paveldėtų

feodalinių, bažnytinių, šeimyninių, korporacinių ir luominių įsipareigojimų

bei autoritetų ir suteikti jiems visiems lygias teises.( -[1,81p.]. Žinoma

šios įdėjos turėjo įtakos revoliuciniais metais, bet kaikurių kraštutinių

idėjų buvo atsisakyta civilinio kodekso kurime. Tačiau radikalios idėjos

visgi išliko paveldėjimo teisėje ir šeimos teisėje. Pavyzdžiui kanoninės

teisės nustatytos kliūtys buvo smarkiai apribotos, o santuoka buvo pradėta

laikyti civilinia sutarimi, kurią kiekvienas sutuoktinis galėjo lengvai

nutraukti, kas buvo visiskai neregėtas dalykas.

Patekus į valdžią Napoleonui, buvo nutrauktos iki tol kurta unifikuota

teisės sistema. Napoleonas tik apėjęs į valdžia perėmė įstatymų leidybą į

savo rankas. Pirmiausia buvo įvesta konsulato Konstitucija, kuri vykdomąją

valdžią ir įstatymų leidybą perleido trims konsulams, tarp kurių Napoleonas

buvo pirmasis, o kiti du turėjo tik patariamajį balsą. Sukurtas projektas

buvo pateiktas įstatymų leidybos susirinkimui, kuris galėdavo nutarimą

priimti arba atmesti nediskutuodamas. Įsigalėjus šiai konstitucijai

Napoleonas tuoj pradėjo energingai kurti civilinį kodeksa. Šiam kodeksui

Napoleonas turėjo labai didžiulę įtaką, nors ir nebuvo teisės mokslininkas,

bet tai tik padidino jo aktyvumą kuriant kodeksą suprantamą kiekvienam

žmogui. (Buvo tvirtinama jog, civilinio kodekso aiškumas ir suprantamumas

kyla iš to, kad jo kūrėjai nuolat turėjo savęs klausti, ar pasirinktos

formuluotės atlaikys kritinį labai inteligentiško, tačiau su teisine

terminija nesusipažinusio, tokio vyro kaip Napoleonas, žvilgsnį.( -[1,

84p.] Napoleonas visad posedžiuose žvilgsnį nuo juridinio taško į

nukreipdavo į gyvenimiškajį, žaibiškai suvokdavo abstrakčių normų svarbą,

suktas diskusijas vienu žodžiu nutraukdavo, duodamas paprastus ir aiškius

klausimus ir diskusijas sutelkdavo į tai kas praktiška. Žavėdamasis

dinastijos kūrimo planais jis save pasiskyrė konsulu iki gyvos galvos ir

suteikė sau įpėdinio skyrimo galimybę. Jis labai
aukštai įvertino savo

nuopelnus civiliniam kodeksui.

• Prancūzų civilinis kodeksas.Prancūzijos Civilinio kodekso

išleidimas tai nauja era Prancūzijos teisinėje sistemoje, nors jame ir

vyravo jau šimtus metų teisinęje jurisprudencijoje žinomos formulės.

Kodekso konsrvtyvumas matomas nepaisant revoliucijos įtakos jam. Žinoma,

jis smarkiai remiasi švietėjiškos visuomenės ideologijomis, korios pabrėžia

žmogaus prigimtinias teises. Šis kodeksas vadinamas išsamiausiu kodifikuotu

civilinės teisės teisynu,po Corpus juris civilis.

Pats Napoleonas puikiai suvokė savo kodekso reikšmę ir net yra

pasakęs: “ Mano šlovė ne mano laimėjimuose 40 mūšių,-vienas pralaimėjimas

prie Vaterlo ainių atmintyje užtemdys likusias pergalias. Bet kas niekada

nemirs, kas gyvuos per amžius,- tai mano civilinis kodeksas” –[3, p.363]

Kalbos ir stiliaus požiūriu šis kodeksas išties laikomas šedevru, jis

pasižymėjo aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomis

formuluotėmis, nors tam tikrų netisklumų išvengta.

Kodeksą sudarė 2281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadinį

titulą ir tris dalis: pirmojoje jų buvo aptarinėjamos pilietinės teisės,

apie įstatymų lygybę kiekvienam, antroji- nuosavybės teises reglamentuoti,

trečioji , pati didžiausia, skirta įvairiems nuosavybęs įgyjimo budams

reglamentuoti.

Prancūzų civilinio kodekso struktūra nuo iš esmės atitinka Gajaus,

taip pat Justiniano institucijų struktūrą ir todėl vadinama institucine.

Prekybos teisė Prancūzijoje yra atskirta nuo civilinio kodekso.

Prekybos kodeksas susideda iš keturių knygų: ‚Apie prekybą apskritai‘ ‚Apie

jūrų prekybą‘ ‚Apie neišsigalėjimą ir bankrutavimą‘ ir ‚Apie prekybinę

jurisdikciją‘. Skirtingai nuo civilinio kodekso į prekybos kodeksą buvo

įtrauktos ir proceso taisyklės. Prekybos kodeksas buvo išleistas kaip

Prancūzų civilinio kodekso papildymas(1806m.).

Civilinio teisinio santykio subjektu prancūzų civilinis kodeksas

pripažino vien fizinį asmenį, juridinis asmuo čia buvo nustumtas į šalį,

nes buvo baiminamasi, kad tuo gali pasinaudoti feodalinės korporacijos.

Tačiau tai nereiškė, kad prancūzų teisei nebuvo žinomas šis terminas.

Juridinis asmuo prancūzyjoje buvo įteisintas 1867m. Nors pats terminas

‚juridinis asmuo‘ prancūzų įstatymuose pasirodė tik XIX a. pabaigoje.

Nuo Napoleono laikų smarkiai pasikeitė Prancūzijos ekonomika,

visuomenė ir šeima, norisi paklausti, kodėl dar ir šiandien galioja

civilinis kodeksas. Maždaug prieš 200 metų įsigaliojęs kodeksas pergyveno

įvairius politinius, ekonominius, socialinius sukrėtimus , kurie

Prancūzijoje praėjo XIX ir XX a. Kodeksas įstatymų leidėjų buvo nuolat

pritaikomas prie besikeičiančių socialinių santykių, ypač šeimos ir

paveldėjimo teisėje. Aišku, prie civilinio kodekso pritaikymo prisidėjo ir

teismų praktika, jo normas pritaikydama prie modernių reikalavimų, nuolat

jas aiškindama ir plėtodama.

• Italijos, Ispanijos ir Portugalijos teisės sistemos dar ir šiandien

turi buti priskirtos romanų teisinei šeimai. Šioms šalims didžiulę įtaką

darė Prancūzijos civilinis kodeksas. Į Italiją prancūzų teisinė sistema

atėjo kartu su Napoleono armija. “Žinoma, tik trumpam laikui: susižavėjimas

išsilanvnimu nuo Napoleono 1814m. vėl buvo atsiribota nuo kodekso.” [1,

p.100]. Italai vėliau kūrė savus kodeksus, tačiau jiems vistiek turėjo

didžiulę įtaką Prancūzijos civilinis kodeksas. Italijos civilinis kodeksas

įsigaliojo 1865 m. tuo užtikrindamas šalyje teisės vienovę. Italų teisės

mokslas pradžioje orentavosi į Prancūziją, daugelis teisės veikalų buvo

verčiami būtent iš prancūzų kalbos, tačiau vėliau italų teisės mokslas vis

labiau buvo įtakojamas vokiečių teisinės sistemos.Tik po pirmojo pasaulinio

karo įvykę visuomeniniai perversmai pateikė atnaujintą civilinės ir

prekybos teisės reformų planą. Buvo sudaryta komisija naujo civilinio

kodekso projektui rengti, kuri 1930 – 1936 m. laukotarpyje sugebėjo

pateikti keturias naujo kodekso knygas. Vėliau buvo parenkta ir penktoji

knyga. Naujasis Italijos civilinis kodeksas įsigaliojo 1942 m. Kodeksas

susidėjo iš 2 969 straipsnių

Tarpukario laikotarpiu italų teisinei sistemai padarė įtakos ir

fašistai. „Valstybės ir piliečių santykiai imti grįsti jau ne principu

„valstybė – piliečiui” , o priešingai „pilietis – valstybei”.” [3, p.422]

Taip valstybės interesam buvo bandoma pajungti visą sąmoningą jos piliečių

veiklą. Apskritai fašistų diktatūra Italijoje nepasiekė tokio totalitarizmo

lygio, kaip kad kitos diktatūros europoje, ir net, kol neišryškęjo agresyvi

užsienio politika, Europoje buvo žavimasi Musoliniu ir jo įvesta tvarka.

• Ispanija – iki šiol teisės raida ispanijoje pasižymi ypatingu

vietinės partikulinės teisės gyvibingumu, kuri per viduramžius susidarė

atskirose provincijose, apygardose ir miestų regijonuose. Ypatingos

reikšmės turėjo XIII šimtmetį išleista ir romėnų teisės pagrindu

suformuluota teisinė knyga Siete paritidas, kuri įgijo įstatymo galią

Kastilijoje ir pamažu kitose regijonuose. Iki XIX šimtmečio Ispanijos

karalystės teisėje funkcionavo vadinamoji
sistema”, pagal kurią

visur galiojo į compilaciones surinkti karališkieji įstatymai ir įsakymai,

po to vietinė prigimtinė teisė (fueros) ir paskutinėje eilėje – Siete

paridas. Kai XIX šimtmetį veikiant Prancūzijos kodifikacijai buvo numatyta

sukurti unifikuotą Ispanijos teisę, nebuvo galima įveikti atskirų

teritorijų pasipriešinimo. Ispanijos civilinis kodeksas buvo išleistas 1889

metais, jis galio ir dabar, ypač prievolinėje teisėje, remiasi Prancūzijos

civiliniu kodeksu. Šeimos teisėje Ispanijos kodeksas perėmė gausius ispanų

teisinės tradicijos institutus, ypač iš ankstesniosios Kastilijos teisės.

Visiškos vienybės ispanų teisėje nėra net ir po jų civilinio kodekso,

vienybė visoje Ispanijoje yra tik santuokinėje ir įstatymų galiojimo

teisese. Kitos kodekso dalys regijonuose kuriuose iki tol galiojo foralinė

teisė galioja tik subsidariai.

• Portugalija jau nuo XV a. turėjo gan unifikuotą teisę: tai buvo

Alfonso V ordonansai, kuriuos vėliasnieji monarchai, ypač Pilypas III, 1603

metais pakartotinai suredagavo ir papildė. Šie ordonansai vietiniams

papročiams ir kanoniniai teisei paliko palyginti menką galimybę įsikišti.

Modernosios kodifikacijos siekiai prasideda XIX a. pradžioje, bet dėl

politinių nesutarimų nepavyko pasiekt ryškiu rezultatų, tik su pasauliu

labiau susijusi prekybos teisė buvo kodifikuota 1833 m. remiantis privačiu

Ferreira Borges darbu bei Prancūzijos teise, tačiau ši kodifikacija 1888 m.

ši kodifikacija buvo pakeista: peržiūrėta ir modernizuota atsižvelgiant ne

tik į komercinį kodeksą, bet ir į kaip tik tuomet įsigaliojusius Italijos

ir Ispanijos kodeksus, civilinio kodekso paruošimas buvo patikėtas Coimbra

universiteto profesoriui Seabra: Jo projektui pritarė parlamentas ir

karalius, ir jis įsigaliojo 1867 metais kaip codigo civil. Jo vietoje

dabar galioja 1966 metų naujas codigo civil, kurį rengiant protingai

pasinaudota užsienio įstatymų leidyba, ypaž Vokietyjos, Šveicarijos bei

Italijos, ir tai buvo padaryta tokio mastu, kad net būtų galima abėjoti ar

Portugalų teisės sistema vis dar galima priskirti prie romanų teisinės

sistemos.

• Romanų teisinės sistemos įtaka Artimuosiuose rytuose, Afrikoje,

Indokinijoje ir Okeanijoje. Kadangi Prancūzija priklausė didžiausioms

pasaulio kolonijinėms valstybėms, tai turėjo įtakos jos teisės įsigalėjimui

tuose regijonuose, kurie buvo prancūzijos kolonijos. Nors daugelis

teritorijų jau pasiekusios visišką nepriklausomybę, tačiau juose vistiek

dar veikia Prancūzijos teisinės tradicijos. Artimuosiuose Rytuose

prancūzijos įtaka atsiskleidė pirmiausia Osmanų valdomose teritorijose,

nors ten ir veikė netvirta turkų valdžia su savo privatine teise. Tačiau,

Egiptui Osmanų imperijos ribose pavyko pasiekti didelį vidaus ir užsienio

politikos savarankiškumą, aišku, ne be didžiųjų europos valstubių Anglijos

ir Prancūzijos pagalbos. Egiptas tapo iš dalies priklausomas nuo šių

valstybių, nes tapo jų kreditoriumi statant Sueco kanalą. Taip buvo

padaryta visapusiška įtaka ir Egiptas pasekė ir prancūzų teisės

tradicijomis. 1949 m. įsigaliojo Civilinis kodeksas kuris orentuotas į

Prancūzijos teisę.

Po Osmanų imperijos žlugimo Sirija ir Libanas nuo 1922 m. pagal

Tautų sąjungos suteiktą mandatą buvo valdomi Prancūzijos. Tai turėjo

įtakos, kad Libano prekybos kodeksas ir civilinio proceso kodeksas rėmėsi

Prancūzijos teise.

Alžyre, Tunise ir Maroke nuo XIX a. Prancūzija turėjo lemiama politinę

įtaką. „Šių šalių prievolinė ir prekybos teisė sutampa su Prancūzijos

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2629 žodžiai iš 5241 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.