Skandinavijos šalių teisės istorija
5 (100%) 1 vote

Skandinavijos šalių teisės istorija

112131

PATVIRTINIMAS APIE DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteiktas darbas “ Skandinavijos (Šiaurės šalių) valstybės ir teisės raida „ yra:

1) atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniuose semestruose;

2) nebuvo naudotas kitame universitete ar kitoje kolegijoje Lietuvoje ar užsienyje;

3) pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

1

TURINYS

1. Įvadas………………………………………………………………………………………2

2. Skandinavijos šalių teisės sistemų raida……………………………………….3

3.

1

1. Įvadas

Lyginamosios teisės literatūroje vadovaujamasi nesakytine prielaida, kad visos Vakarų pasaulio teisės sistemos priklauso arba bendrajai, arba kontinentinei teisei. Kad toks supratimas nėra visiškai teisingas, paaiškėja iškėlus klausymą, kur minėtoje schemoje turėtų būti Šiaurės Europos šalių – Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos bei Švedijos – teisės sistemų vieta. Akivaizdu, jog šių šalių teisės sistemų negalima priskirti bendrajai teisei. Jai priskiriamos tik tos teisės sistemos, kurios istoriškai išsirutuliojo iš viduramžių anglų teisės. Kalbėdami apie Šiaurės Europos valstybių teisės sistemas to pasakyti negalime, nes jos plėtojosi visiškai nepriklausomai nuo anglų teisės. Bendrajai teisei būdinga reikiamos teisės normos parinkimo technika, didelė precedentų teisės reikšmė teisės šakose, ypatinga angloamerikiečių teisėjų padėtis. Mano minėtų šalių teisės sistemose viso to arba apskritai nerasime, arba aptiksime tik menkų pėdsakų. Dar sunkesnis klausimas, ar galima Šiaurės šalių teisės sistemas priskirti kontinentinei teisei, taigi tai teisės sistemų grupei, kurioms, kaip kontinentinės Europos, didesnę ar mažesnę įtaką padarė romėnų teisė ir kurios tradiciškai remiasi įstatymais arba kodeksais, kaip svarbiausia teisinės medžiagos susisteminimo forma. Negalima nuneigti ir to, kad Šiaurės Europos šalių teisės raidai romėnų teisė turėjo mažesnę įtaką nei Vokietijoje. Šios valstybės dar ir šiandien neturi tokio tipo kodeksų kaip Prancūzijos civilinis kodeksas ar Vokietijos civilinis kodeksas. Vis dėlto aš manau, kad, kaip parodys tolesni samprotavimai, Šiaurės šalių teisės sistemas teisingiau yra priskirti kontinentinei teisei.

2

2. Skandinavijos šalių teisės sistemų raida

Šiaurės šalių teisės sistemų giminiškumas paaiškinamas tuo, kad tarp Skandinavijos šalių jau nuo seno egzistavo ypač glaudūs politiniai bei kultūriniai ryšiai.“ Trys Šiaurės Europos karalystės iš tikrųjų buvo susijungusios tik trumpam, būtent Kalmaro unija (1397-1523). Daug patvaresni pasirodė ryšiai, daugelį šimtmečių egzistavę, viena, tarp Švedijos ir Suomijos, kita, tarp Danijos, Norvegijos ir Islandijos. Jau XII ir XIII a. Švedija užkariavo Suomiją ir ši nuo to laiko buvo kaip Švedijos karalystės dalis. Tik 1809 metais po Rusijai pralaimėto karo Švedija turėjo perleisti Suomiją carinei Rusijai. Tačiau Rusijos imperijos sudėtyje Suomija egzistavo kaip savarankiška hercogystė, turinti plačią autonomiją, į kurios teisės sistemą carinė valdžia beveik nesikišo. Todėl kai po Spalio revoliucijos Suomija atsiskyrė nuo Rusijos ir 1918 metais paskelbė savo nepriklausomybę, jos bei Švedijos teisės vienodumas iš dalies buvo išlikęs. Vakarų Skandinavijos valstybių grupė – Danija, Norvegija ir Islandija – nuo XIV amžiaus daugiau kaip 400 metų buvo valdoma Danijos karalių. Todėl Danijos teisė kartu buvo ir Norvegijos bei Islandijos teisė. Vis dėlto Norvegijai Švedijos sudėtyje pavyko užsitikrinti puikų savarankiškumą ir netgi taikiai 1905 metais išsikovojo nepriklausomybę. Islandija nepriklausoma valstybe tapo tik 1918 metais, o po Antrojo pasaulinio karo išstojo iš iki tol egzistavusios personalinės unijos su Danijos karalyste „ .( K. Zweigert, H. Hots “ Lyginamosios teisės įvadas „ Vilnius 2001. psl 238.)

Šiaurės Europos šalių teisės pagrindą sudaro senovės germanų teisė, nors, savaime suprantama, kiekvienoje šalyje galima rasti ir tam tikrų savitumų.“ Maždaug nuo XII a. šios teisės normos buvo užrašytos į gausius Žemių, o vėliau ir miestų įstatymus. Stiprėjant centrinei valdžiai, prasideda teisės unifikavimo procesas. XIV a. Švedijai pavyko skirtingų Žemių teisę pakeisti visoje šalyje vieninga Žemių teise, o miestų – visiems karalystės miestams vieninga Miestų teise. Pagaliau XVII ir XVIII a. teisės unifikavimo procesas taip pasistūmėjo į priekį, jog po kruopštaus parengiamojo darbo tiek Danijoje, tiek Švedijoje buvo priimti kodeksai, unifikavę abiejų šalių visą privatinę, baudžiamąją ir procesinę teisę. Danijoje tai buvo 1683 metų karaliaus Christiano V Danske Lov, norvegiškoje karalystės dalyje 1687 metais įsigaliojęs kaip Norke Lav. (K. Zweigert, H. Hots “ Lyginamosios teises įvadas ” Vilnius 2001. psl. 239)

3

Šis kodeksas, suskirstytas į šešias knygas, iš kurių pirmoje kalbama apie teismų santvarką, antroje – apie dvasininkų luomą, trečioje – apie pasauliečių luomą, prekybą bei šeimos teisę,
ketvirtoje – apie jūrų teisę, penktoje – likusią turtinę teisę bei paveldėjimo teisę. Šeštoji kodekso knyga skirta baudžiamajai tiesei. Sudėtingesnės struktūros yra 1734 metų Švedijos kodeksas. Jis yra suskirstytas į devynis skyrius, iš kurių pirmieji penki skirti civilinei teisei: šeimos, paveldėjimo, žemės, statybos, prievolinei bei sutarčių teisei. Švedijos kodeksas iš viso turi 1300 straipsnių. Kaip ir danų kodeksas, jis parašytas paprasta, aiškia liaudies kalba.

Žinoma, tai nereiškia, jog Švedijos bei Danijos teisės raida vyko visiškai izoliuotai nuo kontinentinės Europos teisės.“ XVII a. tarp Švedijos ir kontinentinės Europos teisės mokslų buvo užmegzti glaudūs ryšiai. Taip atsitiko pirmiausia todėl, kad per Trisdešimties metų karą Švedija tapo galinga valstybe, Europos politikoje vaidinusia svarbų vaidmenį ir turėjusia teritorinių interesų prie Baltijos jūros. Politinių bei intelektinių ryšių su Vidurio ir Rytų Europa užmezgimas į Švediją atvėrė kelią ir kontinentinėje Europoje paplitusiam teisinio mąstymo būdui. Tapo įprasta, jog valdininko ar teisėjo karjeros siekiantys jaunieji Švedijos bajorai teisinį išsilavinimą įgydavo bendrąją romėnų teisę studijuodami protestantiškosios Vokietijos universitetuose, o vėliau vis dažniau Upsalos ir Lundo universitetuose. Kai Gustavas Adolfas, vykdydamas savo grandiozinę valdymo reformą, įsteigė naujus aukščiausiuosius teismus, ypač 1614 metais Stokholme ir 1634 metais Goteborge, gyvuojančius dar ir šiandien, kitaip nei Anglijoje, juose dirbo profesionalūs teisėjai, puikiai išmanantys ir romėnų teisę. „ ( K. Zweigert, H. Hots “ Lyginamosios teisės įvadas” Vilnius 2001. psl.239 )

Žinome, reikėtų paminėti, jog 1734 metų kodeksui, net sutarčių bei prekybos teisei skirtose jo dalyse, romėnų teisė padarė nedaug įtakos. Tikriausiai tai nulėmė ta aplinkybė, kad valdant Karoliui XII Švedija dėl nesėkmingos savo užsienio politikos bei kelių karinių pralaimėjimų neteko savo, kaip Europos didžiosios valstybės, padėties ir netrukus buvo beveik visiškai išstumta iš užkariautų Europos kontinento teritorijų. Tai privertė atsigręžti į nacionalines vertybes, ką ir pademonstravo 1734 metų kodekso rengėjai, sugrįžę prie senosios švedų Miestų bei Žemių teisės. Tai rodo kodekso struktūra, stilius ir kalba.

Vis dėlto ankstesni ryšiai su romėnų teise buvo tokie glaudūs, jog sąsajos su kontinentinėje Europoje egzistuojančiu teisiniu mąstymu nebenutrūko ir visuomet buvo glaudesnės nei Anglijoje.

4

Nei 1683 – 1687 metų Danijos ir Norvegijos kodeksas, nei 1734 metų Švedijos kodeksas iki pat šių dienų formaliai nėra panaikintas. Yra žinoma, kad dauguma jų normų, pakitus sąlygoms, paseno arba buvo pakeistos naujais įstatymais.

Napoleono laikų neramumai ir į Skandinavijos politinį bei intelektinį gyvenimą atnešė didelių pakitimų. Buvo nutraukti šimtmečius trukę ryšiai tarp Švedijos ir Suomijos bei tarp Danijos ir Norvegijos. Prancūzijos revoliucijos skelbtos tautiškumo idėjos bei liberalizmas Skandinavijoje sulaukė didelio atgarsio ir prisidėjo prie to, jog, viena, sustiprėjo Skandinavijos tautų savimonė, pasididžiavimas sava kultūra bei kalba, antra, sustiprėjo reikalavimas panaikinti absoliutizmo liekanas, o sprendžiant valstybės reikalus, daugiau teisių suteikti piliečiams. Napoleono kodeksas padarė tokį didelį įspūdį, Švedijoje buvo iškeltas klausymas, ar neturėtų būti iš pagrindų reformuotas senasis 1734 metų kodeksas. 1811 metais Švedijos Riksdagas sudarė komisiją, kuriai buvo pavesta parengti naują kodeksą. 1826 metais buvo parengtas šio kodekso projektas. Jam didelę įtaką padarė prancūzų civilinis kodeksas, ypač reguliuojant šeimos bei paveldėjimo teisinius santykius buvo gana smarkiai nutolta nuo senojo Švedijos kodekso bei nuo jo pagrindą sudariusio patriarchalinės giminės modelio. Šis kodekso projektas taip pat įtvirtino sutuoktinių lygybę dėl santuokinio turto, sūnums bei dukterims suteikė lygias teises paveldint turtą ir pašalino paveldėjimo bei sutuoktinių turtinėje teisėje egzistavusius skirtumus tarp miesto ir kaimo gyventojų. Šis projektas dėl konservatyvių sluoksnių priešinimosi visa apimtimi negalėjo įsigalioti, tačiau daugelis jo idėjų buvo įgyvendintos priimant atskirus reformos įstatymus. Praėjusio šimtmečio viduryje ne tik Švedijoje, bet ir Danijoje taip buvo reformuoti senieji kodeksai, pirmiausia šeimos bei paveldėjimo teisės kodeksas. Kartu ypač sėkmingai buvo įgyvendinama teisinė moterų emancipacija, daug anksčiau nei kontinente.

Istorinio bei kultūrinio bendrumo tarp Skandinavijos šalių jausmas, abipusės prekybos plėtojimas bei susisiekimo pagerinimas lėmė tai, jog baigiantis XIX amžiui įstatymų leidybos srityje tarp jų užsimezgė glaudus bendradarbiavimas. Šį bendradarbiavimą dar ir šiandien labai palengvina Skandinavijos tautų kalbų, išskyrus suomių, didelis panašumas. Dėl šios priežasties Skandinavijos teisininkams nėra sunku susikalbėti gimtosiomis kalbomis.

Netrukus paaiškėjo, jog dėl bendradarbiavimo tarp Šiaurės šalių pagerėjo ir jų įstatymų leidybos kokybė. Švedijoje šiuo metu gyvena tik 8 milijonai gyventojų, Danijoje, Norvegijoje bei Suomijoje – kiekvienoje tik po 4 – 5 milijonus
Dėl nedidelio gyventojų skaičiaus kiekvienos iš jų patirtis įstatymų leidybos srityje yra palyginti ribota. Dažnai tik sujungus minėtų šalių patirtį galima sukurti gerą įstatymą. Todėl XIX – XX amžių sandūroje atsirado drąsių unifikavimo planų. 1899 metais danų profesorius Lassenas pasiūlė pakeisti ne tik prekybos teisę, bet ir kitą privatinės teisės dalį ir netgi parengti Skandinavijos civilinį kodeksą. Šiaurės šalių vyriausybės šiam siūlymui iš esmės pritarė. Tačiau ambicingo projekto realizavimas buvo atidėtas ir imtasi unifikuoti atskirus turtinės teisės institutus. Pirmuoju šių pastangų vaisiumi buvo įstatymo dėl kilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo projektas. Šis įstatymas 1905 metais įsigaliojo Švedijoje, 1906 – Danijoje, 1907 – Norvegijoje, o 1922 metais – Islandijoje.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1634 žodžiai iš 2975 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.