Turinys
ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………………2
1. SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS LIETUVOJE ………………………………………………….3
1.1. SVV reikšmė ekonomikos plėtrai………………………………………………………………………………..3
1.2. SVV plėtros prielaidos ir skatinantys veiksniai……………………………………………………………..3
1.3. Įmonių rūšys…………………………………………………………………………………………………………….4
1.3.1. Individualios (personalinės) įmonės……………………………………………………………………..4
1.3.2. Tikrosios ūkinės bendrijos…………………………………………………………………………………..4
1.3.3. Komanditinės ūkinės bendrijos…………………………………………………………………………….4
1.3.4. Akcinės bendrovės……………………………………………………………………………………………..5
1.4. Smulkiojo verslo vaidmuo rinkoje……………………………………………………………………………….6
1.5. Mažosios įmonės statusas…………………………………………………………………………………………..7
1.6. SVV charakteristika Europos Sąjungoje ir Lietuvoje……………………………………………………..8
1.7. Valstybės parama smulkiajam ir vidutiniamverslui ……………………………………………………….8
1.7.1. Valstybės parama smulkiajam verslui Lietuvoje (1995 m.)………………………………………9
1.7.2. SVV skatinimo būdai Lietuvoje……………………………………………………………………………9
1.7.3. Mokesčių lengvatos…………………………………………………………………………………………..10
1.7.4. Fondai……………………………………………………………………………………………………………..10
1.8. SVV politiką formuojančios institucijos……………………………………………………………………..11
LITERATŪRA IR KITI ŠALTINIAI………………………………………………………………………………..13
ĮVADAS
Temos aktualumas. Per paskutiniuosius XX a. dešimtmečius smulkusis ir vidutinis verslas užsienio šalyse tapo tikru ekonominiu fenomenu. Jo mastai, augimo tempai ir vaidmuo visuomenėje tapo labai reikšmingi.
Temos problema. Lietuvos verslininkai yra nepakankamai informuojami apie galimybę gauti paramą, ypač apie užsienio šalių teikiamą techninę ir financinę pagalbą bei investicijas.
Temos tikslas. Ištirti SVV padėtį Lietuvoje.
Uždaviniai.
• Išnagrinėti SVV plėtros prielaidas ir skatinančius veiksnius;
• Apžvelgi įmonių rūšis bei įmonių pranašumus ir trūkumus.
• Palyginti Valstybės paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui Lietuvoje 1995 m. ir 2003 m.
• Išnagrinėti SVV politiką formuojančių institucijų veiklą Lietuvoje.
• Išsiaiškinti problemas su kuriom dažniausiai susiduria verslininkai Lietuvoje.
Objektas. Lietuvos verslininkai.
Tyrimo metodai. Literatūros analizė, palyginimas.
1. SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS LIETUVOJE
1.1. SVV reikšmė ekonomikos plėtrai
XX a. pab. Smulkusis ir vidutinis verslas užsienio šalyse tapo ekonominiu fenomenu. Jo mastai, augimo tempai ir vaidmuo visuomenėje tapo labai reikšmingi. Išsivysčiusių Vakarų valstybių ekonomikoje SVV buvo pagrindinė jėga, kuri lėmė sparčią ekonomikos plėtrą. SVV gausa – tai augančios ir dinamiškos ekonomikos požymis.
Smulkusis ir vidutinis verslas yra vienas iš aštriausių gyvybingos rinkos ekonomikos „kampų“, nes ši veiklos forma sukuria palankesnes sąlygas verslininkystei ir verslo kūrybai. Be SVV įmonių rinkos ekonomika negali funkcionuoti, nei tobulėti.
Pastaruoju metu mažų įmonių kūrimą inicijuoja ir skatina valstybė, tiek stambios kompanijos, kurios patiki SVV įmonėms įvairių produktų gamybos organizavimą ir užtikrina aktyvų jų dalyvavimą rinkos procesuose. Daugelio smulkių ir vidutinių įmonių veikla yra susijusi su stambiomis kompanijomis rangos, subrangos sutartimis, franšizės kontraktais. Dažniausiai įmonės tampa smulkiųjų klientėmis, o smulkiosios įmonės tampa stambiųjų tiekėjomis. Ekonominiu požiūriu yra naudinga, kai smulkios įmonės ir stambios kompanijos papildo vienos kitas.
SVV padeda augti komercinei kultūrai. Išsivysčiusios rinkos ekonomikos šalyse vis dažniau verslas suprantamas kaip karjera ir gyvenimo įprasminimas bei galimybė realizuoti savo kūrybinius sumanymus, o mokymas ir švietimas verslo klausimais tampa didele visuomenės veiklos dalimi.
1.2. SVV plėtros prielaidos ir skatinantys veiksniai
Priežastys, lėmusios sparčią smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą:
• XX a. pabaigoje dėl ekonomikos nuosmūkio ir sparčios technikos pažangos daug žmonių Vakarų valstybėse neteko darbo ir tai paskatino juos užsiimti savo verslu, o vyriuasybės ieškojo būdų juos remti, nes SVV sektoriuje lengviausiai sukuriamos naujos darbo vietos.
•
SVV šalies ekonomikoje atlieka daug funkcijų, kurias vykdyti stambioms firmomis yra neefektyvu ir netikslinga, nes mažos įmonės yra daug lankstesnės ir greičiau prisitaiko prie technoliginių ir ekonominių aplinkos pokyčių.
• SVV papildo stambiąją pramonę, taip pat sudaro galimybę jai dirbti lanksčiau, efektyviau ir pigiau.
• Prielaidas spartesnei SVV plėtrai suteikia didėjanti privačios nuosavuybės dalis.
• Vystantis ekonomikai, didėja specifinių prekių, kurios yra pritaikytos prie individualių vartotojų poreikių, paklausa, o didelėse masinės gamybos įmonėse pagamintų standartinių prekių – mažėja.
• Išlaidų tyrimams, naujiems produktams ir reklamai augimas.
1. 3. Įmonių rūšys
Veikiantieji Lietuvoje įstatymai numato tokias įmonių rūšis: individualios (personalinės), akcinės bendrovės, ūkinės bendrijos, komanditinės bendrijos, kooperatinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, kredito unijos. Visos įmonės skirstomos į dvi grupes: turinčios juridinio asmens teises (juridiniai asmenys) ir neturinčios juridinio asmens teisių (fiziniai asmenys).
1.3.1. Individualiosios (personalinės) įmonės
Individualioji įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenim bedrosios privatinės asmenybės teise. Šios įmonės neturi juridinio asmens teisių, jų turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Įmonė turi teisę verstis bet kokia gamybine ar komercine veikla, aišku išskyrus tą, kuri dradžiama, arba kuriai reikalingi specialūs leidimai. Individualiosios įmonės gali būti dviejų tipų:
1. įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir jos šeimos narių darbu;
2. įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir samdinių darbu.
Individualiosios (personalinės) įmonės pranašumai:
• Lengva įkurti;
• Visas pelnas priklauso savininkui;
• Savininkai patys priima sprendimus;
• Lanksti veikla;
• Mažesnė valdžios kontrolė;
• Nereikia mokėti pajamų mokesčio;
• Mažesnis pelno mokestis;
• Paprastesnė financinė atsakomybė;
Trūkumai:
• Savininkas atsakingas asmeniniu turtu;
• Nėra veiklos tęstinumo;
• Mažesnės galimos pradinės lėšos;
• Sunkiau gauti ilgalaikių investicijų;
• Nenoriai bendradarbiauja partneriai (dėl financinės informacijos trūkumo);
• Sprendimų kokybė priklauso nuo savininkų patirties ir žinių;
• Savininkas pats turi socialiniu draudimu.
1.3.2. Tikrosios ūkinės bendrijos
Tikroji ūkinė bendrija yra visiškos ūkinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei – ūkinei veiklai ir turinti bendrą firmos vardą. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip 20 nerių. Jos nariais negali būti valdžios ir valdymo arganai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės.
Tikrosios ūkinės bendrijos pranašumai:
• Lengva įkurti;
• Didesnės pagrindinės lėšos;