Tarptautine viesoji teise
5 (100%) 1 vote

Tarptautine viesoji teise

11

VU Tarptautinės ir ES teisės katedrai-



Tarptautinės viešosios teisės klausimai



1.Tarptautinės teisės samprata. Tarptautinės teisės ypatybės.


4.Tarptautinės teisės sistema.


5.JTO tarptautinis teismas: kompetencija ir struktūra.


6.Pagrindinių tarptautinės teisės principų samprata ir sistema.


7.Diplomatinės ir konsulinės teisės sąvoka ir šaltiniai.


8.Valstybių bendradarbiavimas kovojant su nusikaltimais civilinės aviacijos srityje.


9.Valstybės – pagrindiniai tarptautinės teisės subjektai.


10.Diplomatinis personalas.Diplomatų akreditacija.


11.Europos Tarybos funkcijos.


12.Valstybių pripažinimas.


13.Diplomatinių atstovybių funkcijos.


14.Tarptautinis baudžiamasis teismas.


15.Tarptautinės teisės normų kūrimo ir užtikrinimo ypatybės.


16.Konsulinių atstovybių funkcijos.


17.Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis.


18.Tarptautinės teisės subjektai: sąvoka ir rūšys.


19.Diplomatų privilegijos ir imunitetai.


20.Tarptautinės teisės šaltiniai:rūšys ir bendras apibūdinimas.


21.Diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai.


22.Tarptautinės sutartys ir Lietuvos Respublikos teisės sistema.


23.Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas.


24.Tarptautinės jūrų teisės sąvoka ir šaltiniai.


25.Tarptautinės oro teisės sąvoka ir šaltiniai. Pagrindiniai oro principai.


26.Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas.


27.Vidaus vandenų ir teritorinės jūros režimas. Baudžiamosios jurisdikcijos taikymas.


28.Tarptautinių oro susisiekimų režimas.


29.Taikaus ginčų sprendimo principas.


30.Kontinentinio šelfo sąvoka ir režimas.


31.Pilietybės sąvoka, įgijimas ir netekimas.


32.Suverenios lygybės principas.


33.Išskirtinės ekonominės zonos sąvoka ir režimas.


34.Pabėgėliai ir jų teisinis statusas.


35.Tarptautinių organizacijų sąvoka ir rūšys.


36.Atvirosios jūros režimas.


37.Užsieniečių teisinė padėtis ir režimas.


38.Jungtinė tautų organizacija: tikslai ir struktūra.


39.Europos Sąjungos teisingumo teismas.


40.Saugumo taryba.


41.Peticijos nepriimtinumo sąlygos.


42.Tarptautinės humanitarinės teisės sąvoka ir šaltiniai.


43.Tradiciniai teritorijos įgijimo būdai.


44.Valstybės teisių perėmimas.


45.Tarptautinis paprotys, kaip tarptautinės teisės šaltinis.


46.Tarptautinių organizacijų sąvoka ir prigimtis.


47.Tarptautinės sutarčių teisės sąvoka ir šaltiniai.


48.JTO specializuotos įstaigos.


49.Valstybių neutralitetas.


50.Tarptautinių sutarčių sudarymas: teksto paruošimas, sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga.


51.Tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoka.


52.Tarptautinės teisės šaltiniai.


53.Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai.


54.Europos žmogaus teisių teismo bendra charakteristika.


55.Valstybės teritorijos prigimtis ir sudėtinės dalys.


56.Tarptautinės teisinės atsakomybės rūšys ir formos.


57. Žmogaus teisių samprata.


58. Tarptautinės sutarties sąvoka ir rūšys.


59.Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (IKAO).


60.Jus cogens normos.



S1.Tarptautinės teisės samprata. Tarptautinės teisės ypatybės.


Tarptautinė teisė -TT normų sistema, reglamentuojančių santykius tarp valstybių. (1930 m.)


Tarptautinė teisė – tarptautinių sutarčių ir paprotinių teisės normų sistema, normų:


-atsirandančių iš esmės, valstybių valių derinimo procese,


-reglamentuojančių TT santykius tarp TT subjektų,


-siekiant užtikrinti pasaulyje taiką ir saugumą, vystyti valstybių bendradarbiavimą,


-o užtikrinant normas taikyti individualias ar kolektyvines poveikio priemones.


Tarptautinės teisės dalykas – tarptautiniai santykiai, kurie išeina už vienos valstybės ribų (nereglamentuoja santykių valstybės viduje).


Tarptautinės teisės metodas – koordinacinio pobūdžio. Subjektų lygybė. Pasirašius sutartį, privaloma jos laikytis. Pasirašyti ar ne, tai jau pačio subjekto pasirinkimo teisė.


Tarptautinės teisės šaltiniai: 1) sutartys, 2) papročiai.


Tarptautinės teisės normos (iš kur atsiranda?) – valstybių valių derinimo rezultatas, tarptautinės teisės organizacijų veikla.


Valstybės valią lemia – 1) ekonomika, 2) politika, 3) teisinė sąmonė.


Konsensuso principas – valstybių valių derinimas. Klausimai sprendžiami paketais (nuolaida vienam klausimui, kad laimėti kitame klausime). Susilaikė = už.


Teisės normų specifika – jas užtikrina valstybė. Tam valstybė kuria daug institucijų. TT nėra institucijų užtikrinančių tarptautines teisės normas (išimtis – JT Saugumo taryba gali nuspręsti panaudoti jėgą. TT normos užtikrinamos pačių TT subjektų.


Priemonės: 1) retorsijos, 2) represalijos.


Retorsijos -valstybės reakcijos priemonės (kai dar nėra teisės pažeidimo): diplomatinių santykių nutraukimas, muitų padidinimas, uždraudimas atvykti kitos valstybės piliečiams, embargas – uždraudimas pirkti tam tikros valstybės tam tikras prekes.


Represalijos – individuali valstybės reakcija (į teisės pažeidimą atsakoma t. pažeidimu). Pvz.: viena valstybė nacionalizavo kitos valstybės piliečių turtą.


Kolektyvinės priemonės – TT karo tribunolai (po II pasaul. Karo) Niurenbergo ir Tokijo tribunolai, Romos statutu įkurtas nuolatinis karo tribunolas.


Tarptautinės teisės subjektai: 1) valstybės, 2) organizacijos, 3) tautos, siekiančios nepriklausomybės, 4) valstybinio pobūdžio vienetai (Šv. sostas), 5) laisvieji miestai, 6) fiziniai asmenys (tik tam tikrose srityse: žm.t. srityje, kai išnaudoti visi vidaus gynimo būdai).


Tarptautinės teisės periodai: 1) klasikinis, 2) šiuolaikinis.


Klasikinis – H.Grocijus “Karo ir taikos teisė”, padėjo pagrindus jūrų teisei. Karo ir taikos teisė (nugalėtojo teisė).


Šiuolaikinės TT bruožai:


1.pasikeitė tikslai – Taikos ir saugumo teisė;


2.išaugęs TT organizacijų vaidmuo (1945 m. JTO įkūrimas, ES, ET ir kt. organizacijos);


3.didelis dėmesys žmogaus teisėms (tampa TT subjektu);


4.tampa kodifikuota (10 000 sutarčių, Lietuvos Respublika pasirašė 530).


Terminas “Tarptautinė teisė” netikslus. Turėtų būti “Tarptautinės bendrijos teisė”.



4. Tarptautinės teisės sistema


Teisės sistema – tai teisės vidinė struktūra su tam tikrais diferencijuotais ir kartu priklausomais elementais:


1) Teisės šakos,


2) Teisės institutas,


3) Teisės normomis.


TT sistema sudaryta iš bendrosios ir ypatingosios (specialiosios) dalies. Dalis susideda iš šakų ir pošakių:


Bendrojoje dalyje numatomi pagrindai (principai, tikslai, metodai).


Ypatingoji dalis – tai skirstymas į šakas, institutus, normas.


Tarptautinės teisės šakos:


Diplomatinė ir konsulinė teisė,


Tarptautinė sutarčių teisė,


Tarptautinė oro teisė,


Tarptautinė kosmoso teisė,


Tarptautinė humanitarinė teisė,


Tarptautinių organizacijų teisė


Tarptautinė ekonominė teisė


Tarptautinė jūros teisė ir t.t.


Šios teisės šakos jungia smulkesnius elementus – teisės institutus. Jie reglamentuoja susijusius giminingus santykius. Pvz., jūrų teisę sudaro institutai: vidaus vandenų, gretutinės jūros, atvirosios jūros institutas, kontinentinio šelfo…


Pats institutas susideda dar iš smulkesnių elementų – tarptautinės teisės normų. Pvz., regioninės tarptautinės normos (pvz., Europos sąjungos)


Tarptautinės teisės sistema – savarankiška specifinė teisės sistema.


2 lygiavertės sistemos : nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės.


Tarptautinės teisės sistema kaip :


tarptautinių santykių reguliatorius,


mokslo sistema.


Tarptautinės teisės kursas: bendroji dalis (kas tai yra, kokie subjektai, atsakomybė ) ir ypatingoji dalis (konkrečios šakos : jūrų, sutarčių…).


Lietuvoje tarptautinės teisės mokslininkai: prof. Pranas Kūris, prof. Vilius Vadapalas.



5. JTO tarptautinis teismas: kompetencija ir struktūra


Teismo veikla reglamentuojama Statutu. Jis yra sudėtinė JTO įstatų dalis. Pagal šį Statutą teismą sudaro 15 teisėjų, renkamų 9-iems metams. Teisėjais gali būti kvalifikuoti teisininkai, teisėjų kvalifikacija turi būti tokia, kad savo pilietybės valstybėse jie galėtų užimti aukščiausias teismines pareigas arba būti teisininkais turinčiais pripažintą kompetenciją tarptautinės teisės srityje. Teisėjai turi veikti nepriklausomai. Taip pat teisėjai turi atstovauti visoms pasaulio teisinėms sistemoms. Rinkimų procedūra yra sudėtinga, teisėjui išrinkti reikia absoliučios balsų daugumos tiek Saugumo Taryboje, tiek Generalinėje Asamblėjoje, abiems šiems organams posėdžiaujant atskirai.


Tarptautinio teismo funkcijos:


1. Spręsti ginčus tarp valstybių


2. Teikti konsultacines išvadas Saugumo tarybos, Generalinės asamblėjos ir spec. įstaigų prašymus.


Tam kad ginčas būtų nagrinėjamas, būtina, kad valstybės pripažintų teismo jurisdikciją. Jos pripažinimas gali vykti trimis būdais:


1. Pasakant aplamai, kad pripažįstama JTO jurisdikcija;


2. Išvardinant konvencijas,


dėl kurių kilę ginčai bus nagrinėjami teisme


3. Išvardinti klausimus dėl kurių ginčai bus nagrinėjami teisme.


Šis teismas nėra efektyvus, nes 1) jo jurisdikciją pripažįsta labai ribotai, ginčas bus nagrinėjamas, kai abi sutiks; 2) atskleidė JAV ir NIKARAGVOS byla. JAV sutiko, bet kai ginčas buvo išspręstas neigiamai, JAV pasakė, kad nepripažįsta T teismo sprendimų.


Procesas. Teismo procesas dėl ginčo apima rašytinę stadiją, kurioje šalys pateikia ir apsikeičia pareiškimais ir žodine viešo nagrinėjimo stadija, kurios metu į Teismą kreipiasi ginčo šalių atstovai ir advokatai. Pasibaigus žodinei nagrinėjimo stadijai, teismo teisėjai posėdžiauja uždarame posėdyje ir paskui paskelbia sprendimą viešai. Sprendimas yra galutinis ir apeliacinė tvarka neskundžiamas. Prieš spręsdamas bylą iš esmės, Teismas paprastai turi išnagrinėti keletą išankstinių prieštaravimų. Klausimas dėl išankstinių prieštaravimų išsprendžiamas atskirai, preliminariu sprendimu, tačiau kartais Teismas nusprendžia dėl jų vieningame kontekste, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės.


Ad hoc kolegijos. Atsirado po 1978 m. Tarptautinio Teismo procesinių taisyklių pakeitimo.Paprastai Teismas nagrinėja bylas esant 15 teisėjų, o kolegijų naudojimas suteikia šalims galimybę daryti įtaką teisėjų, kurie spręstų bylą skaičiui bei kolegijos sudėčiai. Tokie sprendimai kai kurių kritikuojami, nes ad hoc kolegijų galiojimai labai platūs ir tai daro Teismą panašiu į arbitražą, o ne į Teismą.


Sumarinio proceso kolegija sudaroma kiekvienais metais, bet ja praktikoje nebuvo pasinaudota. Po 1993 m. atsirado ir kolegija su aplinkos apsauga susijusiems ginčams nagrinėti. Kolegiją sudaro 7 teisėjai.


Sprendimų užtikrinimas. Teismo sprendimai yra privalomi. Pagal JT įstatų 94 str. Saugumo Taryba gali taikyti tiktai priemones, numatytas Įstatų VI skyriuje – dėl taikaus ginčų sureguliavimo, tačiau ne griežtesnes priemones pagal VII skyrių, kurių galima imtis tik tiesioginės grėsmės taikai atveju. Užtikrinimo problema nėra rimta jei valstybė Teismo jurisdikciją nori pripažinti konkrečioje byloje, ji paprastai pasirengusi vykdyti Teismo jurisdikciją; sunkiau yra įtikinti valstybę pripažinti Teismo jurisdikciją arba laikytis savo išankstinio įsipareigojimo dėl jurisdikcijos pripažinimo.


Teismo konsultacinė jurisdikcija nėra atvira valstybėms. Teisę prašyti konsultacinės išvados turi 6 JTO organai ir 16 specializuotų įstaigų. Tokios išvados turi liesti abstrakčią teisinę problemą, o ne konkretų ginčą Prašymą priėmus Teismas prašo valstybių ir organizacijų, galinčių suteikti naudingos informacijos, pateikti rašytinius arba žodinius paaiškinimus.


Kitaip nei sprendimai konsultacinės išvados yra neprivalomos jų paprašiusioms institucijoms ir yra tik konsultacinio pobūdžio. bet jos turi politinę įtaką ir dauguma atvejų jų laikomasi. Kai kurios konsultacinės išvados smarkiai pakeitė tarptautinės teisės plėtojimosi kryptį. Palyginus su bylų dėl ginčo skaičiumi ir Teisingumo Teismo atitinkama veikla, konsultacine jurisdikcija naudotasi mažai.



6. Pagrindiniai tarptautinės teisės principų samprata


Sąvoka. Teisės principu reikėtų laikyti idėją, vadovaujančias nuostatas.


Tarptautinės teisės komisija, apibendrinusi JTO dokumentus, kuriuose įvardijamas terminas principas, atskleidė kelis požymius:


1. Tarptautinės teisės (TT) principas – vadovaujantis pradas, aukštesnio lygio TT norma;


2. tai norma, kuri nusako TT tikslus;


3. tai norma, kuri traktuojama kaip programinio pobūdžio norma;


4. tai norma. kuri traktuojama kaip apibendrinančio pobūdžio norma.


TT principas – tai TT pradas, atskleidžiantis TT esmę bei vystymosi kryptis.


Teisės principų sistema.


1. Bendrieji. (teisingumas, humanizmas);


2. Šakiniai (būdingi kiekvienai teisės šakai);


3. Principai, būdingi institutams.


Bendrieji – TT pagrindiniai principai.


Pagrindiniai principai TT:


1. Pagrindiniai principai yra visuotinai pripažintos TT teisės normos;


JTO narės pripažįsta tas normas. Jų turinys gali būti keičiamas tik daugumos valstybių sutarimu.


2. pagrindiniai principai reglamentuoja pagrindinius TT klausimus;


3. Šie pagrindiniai principai yra universalios normos. Jos galioja visoje TT sistemoje.


4. Tai imperatyvinės normos (ius cogens);


a) jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas;


b) ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis;


c) bendradarbiavimas;


d) tautų apsisprendimo teisė;


e) nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas;


f) principas, įpareigojantis laikytis tarptautinių sutarčių;


g) valstybių suverenios lygybės principas.


1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje priimtas Helsinkio baigiamasis aktas. Jame atkartoti visi principai ir suformuluoti dar trys:


1. Valstybių teisių ir laisvių pagarbos principas;


2. Sienų neliečiamumo principas;


3. Teritorijos vientisumo principas.


Principų turinys.


Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas – šiuolaikinės tarptautinės teisės principas.


Klasikinėje teisėje šis principas objektyviai negalėjo egzistuoti, nes galiojo teisės į karą principas. Jėga buvo geriausias būdas apginti bet kokią teisę, bet tarptautinei bendrijai susidūrus su pasauliniais karais buvo pradėta kalbėti apie universalios tarptautinės organizacijos įkūrimą, kurios pagrindinis tikslas būtų – taikos ir saugumo palaikymas.


1918 m. organizacija įkurta Versalio sutarties pagrindu, nes sudėtine dalimi buvo Tautų sąjungos statutas. Jame nebuvo aiškaus jėgos uždraudimo, todėl tarptautinė bendrija ėmėsi žingsnių pasirašyti konkrečias sutartis, draudžiančias jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose.


1928 m. Paryžiuje buvo pasirašyta pirmoji tarptautinė sutartis, vadinama Paryžiaus ar Brijano Kelogo paktu. Ją pasirašė 15 valstybių, iki II pasaulinio karo prisijungė 48 valstybės.


Aiški nuostata, kad karas kaip nacionalinės politikos priemonė yra draudžiamas.


1945 m. priimti JTO įstatai aiškiai įtvirtino jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą;


1. Imperatyviai uždraudė jėgos naudojimą ir grasinimą jėga, bet numatė išimtis. remiantis JTO įstatais, jėgos naudojimas galimas:


1. savigynos atveju;


2. saugumo tarybos sprendimu;


3. Realizuojant tautų apsisprendimo teisę.


Šio principo turinį papildė Niurnbergo ir Tokijo kariniai tribunolai. Jie nubaudė vadovus, pradėjusius karą.


Tarptautinė bendrija neišsprendė vienos svarbios problemos – jai nepavyko suformuluoti agresijos apibrėžimo. Valstybių pastangos pateikti agresijos apibrėžimą buvo ryškios prieš II – ąjį pasaulinį karą.


1933 m. Londone buvo pasirašytą konvencija dėl agresijos apibrėžimo, bet tai tik istorinis dokumentas, nes ją pasirašė tir 6 šalys (Afganistanas, Latvija, Iranas, Lenkija, Rumunija ir SSSR). Kai kurios prisijungė vėliau (Suomija, Turkija, Jugoslavija). Konvencija netapo masine sutartimi, todėl JTO ėmėsi iniciatyvos pateikti išsamų agresijos apibrėžimą. JTO iniciatyva 1967 m. buvo sukurtas specialus komitetas, kuriam pavesta parengti agresijos apibrėžimo projektą. Komisija pateikė tris agresijos apibrėžimo variantus. Iškilo problema, kuri įtvirtinta JTO statute – savigynos klausimas.


Nuomonė, kad turi būti pabrėžta, kad niekam neatimama teisė vykdyti kolegialią ar individualią savigyną. Tačiau savigynos teise galima naudotis tik atremiant ginkluotą užpuolimą


Ekonominis, ideologinis, politinis spaudimas negali būti preventyvaus karo priežastimi. Vyko daug ginčų dėl veiksmų sąrašo, kurie klasifikuojami kaip agresijos aktai.


1974 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas agresijos apibrėžimas. JTO patvirtintame agresijos apibrėžimo preambulėje nurodoma, kad agresija – viena iš sunkiausių ir pavojingiausių neteisėtos jėgos panaudojimo būdų. Kiekviena valstybė JTO narė privalo ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis, nesukeldama pavojaus taikai ir saugumui.


Agresijos apibrėžimas sukonstruotas remiantis 2 būdais:


1. pateiktas bendras apibrėžimas nurodant, kad agresija – tai bet kokios ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ar politinę priklausomybę, pažeidžiant bet kokiu būdu išvardintiems prieštaraujančiu JTO įstatams.


2. pateikiamas veiksmų sąrašas, kuriuos įvykdžius, galima sakyti, kad tai agresija.


3 str. įvardinti konkretūs veiksmai:


1. valstybės ginkluotų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba jos užpuolimas ar bet kokia karinė okupacija, aneksija, panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje.


Okupacija – agresoriaus karinių pajėgų laikymas svetimoje teritorijoje.


Aneksija – prievartinis teritorijos prijungimas prie kitos valstybės teisinėmis priemonėmis.


2. kitos valstybės teritorijos bombardavimas, bet kokio ginklo prieš kitą valstybę panaudojimas.


3. valstybės uostų ir pakrančių blokada kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.


4. valstybės sausumos, jūros ar oro ginkluotų pajėgų užpuolimas kitomis ar kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.


5. valstybės ginkluotųjų pajėgų, esančių kitos valstybės teritorijoje pagal sutartį panaudojimas pažeidžiant sutarties sąlygas arba ginkluotųjų pajėgų palikimas pasibaigus sutarties terminui.


6. valstybės, kuri suteikia savo teritoriją kitai valstybei, veiksmai, leidžiantys teritoriją naudoti vykdant agresiją prieš trečią valstybę (bendrininkavimo forma). Tai netiesioginės agresijos pavyzdys.


7. valstybės ar jos vardu siunčiamos į kitos valstybės


teritoriją ginkluotos gaujos, grupės, nereguliarios kariuomenės pajėgos ar samdiniai, kurių vykdomi ginkluoti užpuolimai yra tokie pavojingi, kad tai tolygu anksčiau išvardintiems agresijos aktams arba žymus valstybės dalyvavimas tokiuose agresijos aktuose.


Antras būdas konkretesnis, nes leidžia nustatyti agresijos buvimo faktą ir imtis atitinkamų priemonių.


Aktualus branduolinio ginklo nenaudojimo klausimas.


Sprendžiamas pasirašant sutartis.


1. sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo;


2. dėl bandymų uždraudimo.


Taikaus ginčų sprendimo principas.


Kalbant apie jo turinį pabrėžti imperatyvą – spręsti ginčus tik taikiomis priemonėmis. Jei viena nepadėjo, būtina imtis kitos priemonės.


Iškyla sąvokinė problema – ką laikyti tarptautiniu ginču?


TT doktrinoje dauguma autorių palaiko tarptautinio teisingumo teismo pateiktą ginčo definiciją. Byloje Graikija prieš Didžiąją Britaniją 1924 m. pažymėjo:


Ginčas – tai nesutarimas fakto ar teisės normos atžvilgiu, kai konfliktas tarp šalių interesų, tarp situacijos teisinio įvertinimo. Prof. Braunli teigė, kad valstybė pareikšdama pretenzijas visada turi jas pagrįsti teisės normomis. Taigi pretenzijos turi būti grindžiamos tarptautinės teisės normomis. Galima konstatuoti, kad ginče bus taikoma situacija, kai bus nustatytas ginčo dalykas ir kai bus suformuluotos teisinės pretenzijos.


Pagal JTO įstatus, ginčai gali būti dviejų rūšių:


1) ginčai, kurių buvimas sukelia pavojų taikai ir saugumui;


2) ginčai, kurių buvimas tokio pavojaus nesukelia.


Pirmu atveju tokį ginčą privalo konstatuoti saugumo taryba, imtis priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus taikai ir saugumui.


Šie ginčai turi būti sureguliuoti pradinėje stadijoje.


Dar ginčai skirstomi į:


juridinius


politinius.


TT doktrinoje nusistovėjo taikių priemonių sąrašas, kuriomis galima spręsti ginčus. Jos taikomos pradiniame ginčo etape. Dauguma ginčų derybų pagalba sureguliuojami:


1) derybos


2) geros paslaugos. Dalyvauja kita valstybė


3) tarpininkavimas. tai trečios valstybės veiksmai siūlant ne tik teritoriją bet ir ginčo sprendimo variantus. Gali tarpininkauti tiek valstybės, tiek tarptautinės organizacijos. Smulkiems ginčams spręsti (pasienio) gali būti sudaromos taikinamosios komisijos.


4) teisminė procedūra. Ar tai būtų arbitražas, ar teismas, yra viena iš kvalifikuočiausių formų, bet nėra iš efektyviausių, nes ginčą turi geranoriškai spręsti abi valstybės, taigi jos turi sutikti, kad ginčą nagrinės teismas.


Kai buvo įkurtas Teisingumo teismas, jis nagrinėjo vos daugiau kaip 100 ginčų.


Valstybių bendradarbiavimo principas


Pagal JTO įstatų 1 str. organizacijos tikslai yra palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, vystyti draugiškus santykius tarp tautų, įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, svarbų vaidmenį vaidina valstybių bendradarbiavimo principas.


Pagrindinės bendradarbiavimo sritys – tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas, žmogaus teisių apsauga, visų formų rasinės ir religinės diskriminacijos panaikinimas, tarptautinių santykių vystymas ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, teisinėje ir prekybos srityse pagal suverenios lygybės ir nesikišimo principą.


Tautų apsisprendimo teisė


Šio principo turinį sudaro visų tautų teisė laisvai, be kišimosi iš kitur, nustatyti savo faktinį statusą, vystyti ekonomiką, kultūrą. Kiekviena valstybė turi gerbti šią teisę, bendrais ir pavieniais principais prisidėti prie tautų lygiateisiškumo principo įgyvendinimo. Tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimo būdai yra suverenios ir nepriklausomos valstybės sukūrimas, laisvas prisijungimas prie nepriklausomos valstybės, susijungimas su ja, tautos laisvai pasirinkto politinio statuso nustatymas.


Nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas.


Nepaisant valstybių savitarpio santykių draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai, individualiai ir kolektyviai kištis į vidaus ir užsienio reikalus, priklausančius kitos valstybės vidaus kompetencijai. Šis draudimas apima ginkluotą kišimąsi, grasinimą tokiu įsikišimu, politinius, ekonominius ar kitus prievartos aktus, kuriais siekiama priversti tarnauti savo interesams įgyvendinimą kitos valstybės teisių būdingų jos suverenumui ir tokiu būdu garantuoti bet kokius pranašumus, tiesioginės ir netiesioginės pagalbos teikimą teroristinei ar ardomajai veiklai, kuria siekiama nuversti smurtu kitos valstybės režimą.


Kištis į kitos valstybės vidaus reikalus neturi teisės ir tarptautinės organizacijos.


Principas, įpareigojantis laikytis tarptautinių sutarčių.


Atsirado kaip paprotinės teisės norma “pacta sunt servanda”.


Šio principo turinys: kiekviena valstybės privalo sąžiningai vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus pagal JTO įstatus, įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų ir principų, prievoles pagal tarptautines sutartis.


Šis principas įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės Baigiamajame akte.


Valstybių suverenios lygybės principas.


Susideda iš dviejų susijusių dalių: valstybinio suvereniteto ir lygiateisiškumo. Valstybinis suverenitetas reiškia valstybių nepriklausomybę užsienio ir vidaus reikaluose, teisę savarankiškai nustatinėti savo veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose ir visuomeninę bei politinę santvarką valstybės viduje. Suverenumas yra neatskiriama kiekvienos valstybės savybė. Jis egzistuoja nepriklausomai nuo tarptautinės teisės, bet juo remdamosi valstybės dalyvauja tarptautiniuose santykiuose ir kuria tarptautinės teisės normas.


Kiekvienos valstybės suverenumui būdingi šie elementai:


teisę į juridinę lygybę, vienodas su kitais teises ir pareigas;


teisę į teritorinį vientisumą;


laisvė ir politinė nepriklausomybė;


teisė laisvai pasirinkti ir ugdyti savo politines, socialines ekonomines bei kultūrines sistemas;


teisė įvesti savo įstatymus ir administracines taisykles;


teisė priklausyti ar nepriklausyti tarptautinėms organizacijoms;


teisė dalyvauti ar nedalyvauti tarptautinėse organizacijose;


teisė dalyvauti ar nedalyvauti dvišalėse arba daugiašalėse sutartyse, sąjunginėse sutartyse, būti neutraliu;


teisė savo nuožiūra užmegzti ir palaikyti santykius su kitomis valstybėmis;


Valstybių teisių ir laisvių gerbimo principas.


Pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių sąrašas pateikiamas 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje bei 1966 m. paktuose dėl žmogaus teisių.


Valstybės įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų laisvę, nepaisant rasės, lyties, kalbos ir religijos. Valstybės, kuriose yra tautinių mažumų, gerbs joms priklausančių asmenų teisę į lygybę prieš įstatymą, teisę į galimybę faktiškai naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.


Pagal žmogaus teisių ir laisvių gerbimo principą, visos valstybės privalo bendradarbiauti šioje srityje, ypač tuo atveju, kai teisių ir laisvių pažeidimai sukelia pavojų tarptautinei taikai ir saugumui.


Sienų neliečiamumo principas.


Jis glaudžiai susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu. Valstybės laiko neliečiamas viena kitos sienas, kaip ir visų valstybių Europoje sienas ir todėl jos dabar ir ateityje vengs bet kokių pasikėsinimų į tas sienas.


Teritorinio vientisumo principas.


Siejamas su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo ir valstybių suverenios lygybės principu. Į valstybių teritorinį vientisumą draudžiama kėsintis jėga arba grasinant ją panaudoti.



7. Diplomatinės ir konsulinės teisės sąvoka ir šaltiniai


Diplomatija – tai užsienio politikos įgyvendinimas taikiomis priemonėmis.


Tarp diplomatijos ir tarptautinės teisės – glaudus ryšys. Diplomatija kaip užsienio politikos įgyvendinimas remiasi tarptautinės teisės normomis. Ji įgyvendinama per TT normas. Iš kitos pusės, TT normos kuriamos diplomatijos dėka. Per diplomatiją TT normos ir realizuojamos, ir įgyvendinamos.


Diplomatija kaip mokslas tyrinėja diplomatijos istoriją, diplomatinę ir konsulinę teisę, diplomatinį protokolą, etiketą, šiuolaikinę diplomatiją, santykių tarp diplomatų reguliavimą.


Diplomatija – tai sritis, kurios dėka realizuojama užsienio politika. Ją aptarnauja TT šaka – diplomatinė ir konsulinė teisė.


Diplomatinė ir konsulinė teisė – dvi savarankiškos teisės šakos.


Diplomatinė ir konsulinė teisė – tai tarptautinės teisės šakos, nustatančios diplomatinių atstovybių bei konsulinių įstaigų teisinę padėtį, jų veiklos kryptis, šių institucijų bei jų darbuotojų privilegijas bei imunitetus, ir aplamai šios teisės šakos reglamentuoja diplomatinę bei konsulinę veiklą.


Diplomatinės ir konsulinės teisės šaltiniai


Diplomatinę veiklą reglamentuoja 2 rūšių normos


1)tarptautinės,


2) nacionalinės.


Tarptautinės sutartys:


1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių. 1991 m. ratifikavo Lietuva.


1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių (čia buvo svarbiausi).


1946 m. JTO konvencija dėl JTO specializuotų įstaigų privilegijų ir imunitetų.


1973 m. priimta konvencija dėl baudimo už nusikaltimus prieš asmenis, kurie naudojasi tarptautine apsauga, taip pat diplomatinius agentus.


Konsulinėje teisėje apstu dvišalių sutarčių. Pvz., Lietuvos konsulinės


konvencijos su Rusija, Lenkija, Kinija ir t.t.


Nacionaliniai teisės aktai kaip diplomatinės ir konsulinės teisės šaltiniai


1) 1991 m. LR įstatymas Dėl užsienio diplomatinių atstovybių statuso LR.


2) 1991 m. LR Diplomatinių atstovybių statuso įstatymas.


3) 1990 m. LR priėmė įstatymą Dėl diplomatinių rangų.


Daug LRV nutarimų, reglamentuojančių specialius su diplomatijos teise susijusius klausimus.


1995 m. priimtas Konsulinis statutas. Jis detalizuoja konsulines funkcijas ir jų atlikimo tvarką, nustatęs konsulinių įstaigų rūšis, įvedė garbės konsulus. Lietuvos Respublikos garbės konsulo statusą, funkcijas, privilegijas ir imunitetus nustato 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, tarptautinės sutartys. Konsuliniai santykiai reglamentuojami dvišalių sutarčių (dvišalė konsulinė konvencija).


1998 m. priimtas įstatymas “LR diplomatinės tarnybos įstatymas”, nustato Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos formavimo ir funkcionavimo teisinius pagrindus, diplomatų ir jų šeimos narių teisinę padėtį ir socialines garantijas. Šiame įstatyme nustatyta, diplomatinė tarnyba yra valstybės tarnybos dalis, kuri per Lietuvos Respublikos diplomatines tarnybos institucijas įgyvendina ir vykdo Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės nustatytą užsienio politiką.


Tiek diplomatinės, tiek konsulinės funkcijos atliekamos per institucijas. Galima išskirti:


bendros kompetencijos institucijos,


Prezidentas


Seimas


Vyriausybė


specialios, užsienio santykių, kurios dar skirstomos:


veikiančias valstybės viduje – URM;


veikiančias užsienyje:


diplomatinės atstovybės,


konsulinės įstaigos


diplomatinės atstovybės prie tarptautinių organizacijų. Jos gali būti 2 lygių:


diplomatinės ambasados,


diplomatinės midijos.



8. Valstybių bendradarbiavimas kovojant su nusikaltimais civilinės aviacijos srityje.


II pasaulinis karas davė postūmį civilinės aviacijos raidai. 1944 m. Čikagoje sukviesta tarptautinė konferencija, kuri turėjo paruošti eilę susitarimų civilinės aviacijos klausimais. Čikagos konferencijoje buvo paruošta 1944 m. konvencija dėl tarptautinės civilinės aviacijos. Čikagos konferencijoje priimtas sprendimas įkurti tarptautinę civilinės aviacijos organizaciją.


Čikagos sutarčių sistema įtvirtino ir civilinės aviacijos saugumo principą. Jis gali būti suprantamas dvejopai. Apima:


technines taisykles bei standartus, kurie suformuluoti kaip ICAO reikalavimai;


valstybių bendradarbiavimą su neteisėtais aktais, nukreiptais prieš civilinę aviaciją, prieš jos saugumą.


Sutartys:


1963 m. konvencija dėl nusikaltimų ir tam tikrų veiksmų, padarytų orlaiviuose (įsigaliojo 1997 02 19);


1970 m. Haga – konvencija dėl kovos su neteisėtu orlaivio pagrobimu;


1971 m. Monrealyje priimta konvencija dėl kovos su smurtu prieš civilinės aviacijos saugumą;


1988 m. Monrealyje prie šios konvencijos priimtas papildomas protokolas dėl kovos su smurtu tarptautinę civilinę aviaciją aptarnaujančiuose oro uostuose;


1991 m. Monrealyje priimta konvencija dėl plastikinių sprogstamųjų medžiagų žymėjimo (lengvesnio aptikimo tikslu).


Tokijo pirmoji konvencija įvardijo, kad nusikaltimai, padaryti orlaiviuose, yra nusikaltimai.



9. Valstybės – pagrindiniai tarptautinės teisės subjektai.


Sąrašas TT subjektų nėra nusistovėjęs. Valstybės yra pagrindiniai TT subjektai, nes pasaulis organizuotas valstybių egzistencijos pagrindu. Esminiai pokyčiai pasaulyje galimi tiek pozityvių, tiek negatyvių valstybių veiksmų dėka. TT normas taip pat kuria valstybės. Teisės teorijoje pateikiami valstybės kaip tarptautinio teisės subjekto požymiai. Jie nustatyti 1933 m. Montevidejo regioninėje konvencijoje dėl valstybių teisių ir pareigų. Ją pasirašė Lotynų Amerikos valstybės ir JAV. Šios konvencijos 1 str.: ”Valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas privalo turėti sekančius požymius:


nuolatiniai gyventojai,


apibrėžta teritorija,


vyriausybės,


galėjimas užmegzti ryčius su kt. valstybėmis.”


TT literatūroje minimi ir kiti požymiai: civilizacijos lygis, demokratijos laipsnis, valstybės funkcijų turėjimas, pasiruošimas laikytis TT normų.


Nuolatiniai gyventojai. Sunku įsivaizduoti valstybę su laikinaisiais gyventojais. Valstybėje turi būti nusistovėjusi bendruomenė: ar nacionaliniu, ar tautiniu pagrindu. Ši bendruomenė turi būti stabili. Tai ir yra vienos ar kitos valstybės piliečiai (pilietybės institutas), kurių ryšys su valstybe yra pastovus ir nenutrūkstamas.


Valstybės teritorija suprantama, kaip žemės rutulio dalis, susidedanti iš sausumos, vandenų, oro ir gelmių teritorijos, apibrėžta valstybių sienomis, kurios ribose įgyvendinama valstybės valdžia. Teritorijoje yra materialus valstybės egzistavimo pagrindas. Kiekvienos valstybės tikslas – tiksliai apibrėžti teritoriją.


Problema: ar gali valstybės būti tarptautiniu teisės subjektu, jei teritorija tiksliai neapibrėžta? Praktika. Izraelio teritorija nebuvo aiški stojant į JTO. Lietuvos sienos iki šiol nėra tiksliai nustatytos. Svarbu, kad turėtumėme su tam tikromis paklaidomis menamą teritoriją, kurioje gyventų nuolatiniai gyventojai.


Vyriausybė, t.y. valstybės valdžia. Kritikuotinas. Turėtų būti “valdžia” – 3 valdžios šakos.


Prancūzų mokslininkas Vellas teigia, kad tuos požymius (pastovūs gyventoja, valdžia, teritorija) sujungus į vieną elementą, kuris reiškia valstybės fizinį galėjimą arba kitaip pavadino materialus teisnumas.


Dar vienas požymis – galėjimas valstybėms užmegzti santykius su kitom valstybėmis – tada, kai yra įsitikinimas, kad bus laikomasi tarptautinės teisės normų, įsipareigojimai bus vykdomi. Tas sugebėjimas yra valstybės tarptautinės kompetencijos klausimas.


Dar vienas požymis, kuris įvardijamas kaip TT požymis – valstybės suverenitetas. Šis požymis nėra įtvirtintas Montevidejo konvencijoje. Suverenitetas formavosi savanorišku ir tautiniu pagrindu, ši kategorija susiformavo jau XVI a. Prancūzas Bodenas pateikė suvereniteto apibrėžimą: ”Tai valstybės viršenybė jos teritorijoje, o taip pat jos nepriklausomybė.”


Išskiriamos 2 suvereniteto pusės:


1) vidinė reiškia,kad valstybė gali būti traktuojama kaip teritorijos suverenas, valstybės valdžia valstybės teritorijoje yra aukščiausia visų asmenų, visų organizacijų, esančių teritorijoje atžvilgiu.Toks požymis vadinamas visuotiniu.


2) išorinis, negalimas joks užsienio valstybės kišimasis į viešosios valdžios veikimą. Tokia savybė vadinama išimtinumu.


T.y. valstybės viršenybė šalies viduje ir nepriklausomumas tarpvalstybiniuose santykiuose. Suverenios valstybės principas naudingas visoms valstybėms ir jis turi būti derinamas su TT.


Nepriklausomybė siejama su santykiais su kitomis valstybėmis. TT teorijoje išskiriamos 2 kategorijos: 1) nepriklausomybė, kaip išorinio suvereniteto dalis, 2) suverenitetas kaipo toks.


Tarp jų priešpriešos nėra. Tačiau yra ir kita nuomonė – valstybė negali būti suvereni ir nepriklausoma, nes paklūsta teisei. Toks požiūris nepriimtas dėl kelių priežasčių:1) absoliutaus suvereniteto teorija nebeturi pagrindo egzistuoti; 2) kalbant apie valstybių suverenitetą, ji užtikrina tarptautinės teisės normos. Pvz., vienas iš pagrindinių tarptautinės teisės principų – suverenios lygybės.


Suverenitetas kaip valstybės požymis iš esmės negali būti ribotas. Bet valstybių vystymo tendencijos siejamos su integracija.



10 Diplomatinis personalas. Diplomatų akreditacija.


1998 m. sausio 6 d. LRV patvirtino Užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų bei tarptautinių organizacijų atstovybių narių akreditavimo LR nuostatus. Akreditavimas – diplomatinio atstovo užsienio valstybėje paskyrimo procedūra. Akredityvas suprantamas kaip protokolo tarnybos veikla, susijusi diplomatinių atstovybių ir kitų nutarimo pavadinime išvardintų asmenų, atvykusių į Lietuvą, registravimu. Akredityvas – tai ne tik registravimas, bet ir šių asmenų statuso nustatymas – pagal tarptautines konvencijas bei valstybės įstatymus. Akreditavimo dėka išduodamas akreditacijos pažymėjimas arba identifikacijos kortelė. Ši kortelė laikoma oficialiu dokumentu, patvirtinančiu asmens tapatybę, jo statusą bei diplomatinius imunitetus ir privilegijas, kurie taikomi LR teritorijoje.


Tam tikrų asmenų atžvilgiu akreditacijos procesas sudėtingesnis – diplomatinių atstovybių vadovų ir karo atašė. Prieš skiriant vadovą į pareigas, būtina gauti buvimo valstybės agrementą. Tai yra sutikimas. URM pateikia duomenis apie asmenį, nurodydama jo darbovietes, anketiniu duomenis, ir prašo sutikti, kad tas asmuo atstovautų. Šis procesas – slaptas. Juo nenorima pakenkti diplomato karjerai. Jeigu 1 mėnesio bėgyje negaunamas atsakymas, tai laikoma, kad sutikimas neduotas. Gavus sutikimą, diplomatinės atstovybės būsimam vadovui išduodamas įgaliojamasis raštas. Priklausomai nuo to, kam jis įteikiamas, skiriama akreditacija:


– prie valstybės vadovo,


– prie užsienio reiklų ministro.


Kai įteikiamas įgaliojamasis raštas, laikoma, kad ambasadorius faktiškai pradėjo savo darbą. Po įgaliojimo raštų įteikimų visi jo pasisakymai vertinami kaip valstybės atstovo pasisakymai.


1998 m. priimtas LR diplomatinės tarnybos įstatymas. LR diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti LR diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti


LR užsienio politikos uždavinius ir ginti Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. LR diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi URM. LR diplomatinę atstovybę URM ministro teikimu, iš anksto apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, steigia arba likviduoja Vyriausybė.


Diplomatinis personalas Jis gali būti suskirstytas į 3 grupes:


diplomatai;


administracinis – techninis personalas;


aptarnaujantis personalas.


Prie diplomatinio personalo priskiriami darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas. Administracinis – techninis personalas: buhalteriai, vertėjai, kanceliarijos vedėjai – techniniai darbuotojai.Aptarnaujantis personalas: vairuotojai, kurjeriai, šveicoriai, liftininkai, kiemsargiai. Paprastai sudaro buvimo valstybės piliečiai.


Skirstymas reikalingas todėl, kad reikia nustatyti, kokia apimtimi šie asmenys naudojasi diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis. Diplomatinėje teisėje išskiriama ne tik diplomatų rangai, bet ir klasės. Pirmą kartą suklasifikuoti 1815 m. Vienos deklaracijoje. Ryšium su diplomatiniais rangais ir klasėmis naudojamos tam etiketo taisyklės. Diplomatinis atstovas lygu diplomatinės atstovybės vadovui. Diplomatinis agentas – tiek vadovas, tiek personalas.


Diplomatinių atstovybių vadovų klasės:


ambasadoriai arba nuncijai, akreduoti prie valstybių vadovų,


pasiuntiniai arba internuncijai, akredituoti prie valstybių vadovų;


reikalų patikėtiniai, akredituoti prie Užsienio reikalų ministerijos.


Diplomatinius rangus nustato pačios valstybės. 1990 m. įstatyme dėl diplomatinių rangų nustatyti tokie diplomatiniai rangai:


Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius,


LR nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras,


ministras patarėjas,


patarėjas,


pirmasis sekretorius,


antrasis sekretorius,


trečiasis sekretorius,


atašė.


Pirmus du ragus suteikta LR Prezidentas savo dekretu, URM Ministro teikimu.Šis rangas suteikiamas iki gyvos galvos. 3-8 – suteikia URM Ministras. Sudaroma atestacinė komisija. Galima išskirti 2 diplomatų kategorijos: a) karjeros, b) politikai. Atašė rangas suteikiamas tik po 1 metų diplomatinės tarnybos darbo. Atašė – tai ne tik diplomatinis rangas, bet tam tikra veiklos kryptis: karo (gali būti pagal kariuomenės rūšis); kultūros; spaudos.



11.Europos Tarybos funkcijos


***Yra Europos (viršūnių) Taryba ir Taryba***


ET – tai valstybių-narių arba jų vyriausybių vadovų, kartu su užsienio reikalų ministrais periodiški susitikimai. Susitikimai vyksta ne rečiau kaip 2 kartus per metus. Tokia institucija numatyta ES sutartyje, susitikimai vyksta nuo 7-ojo dešimtmečio. Tikslas – prieiti susitarimą, sprendžiant įvairius klausimus aukščiausiame lygyje. 1974 m. pripažinta tokia veiklos forma. Tai įtvirtina bendrasis Europos aktas (1987 m.). Įvestas pirmininkaujančio institutas ir pavesta pirmininkauti tuo metu taryboje pirmininkaujančios valstybės ar vyriausybės vadovui. ET kompetencija nėra aiškiai apibrėžta (ES sutarties 4 str.).


Funkcijos:


bendros politikos vadovavimas EB-joms ir Europos politikos bendradarbiavimui,


ET kaip paskutinės sprendimų priėmimo institucijos veikla. Nesusitarus Ministrams, gali bandyti susitarti valstybių vadovai.


ET veikia kaip ekonomikos ir pinigų politikos, socialiniais klausimais formos.


EB-jų veiklos tarptautinėje sferoje koordinavimas, bendrų pozicijų priėmimas.


Kandidatūrų į pirmininkus svarstymas.


Reiškiamos ir svarstomos valstybių narių vadovų pasiūlymai, nuomonės, steigiami komitetai pasiūlymams įgyvendinti.


Sprendimai ET priimami koncencuso keliu, turi būti visų valstybių-narių atstovų pritarimas, tačiau nėra balsuojama. ET taikomos tos pačios procedūros kaip ir taryboje.


ET priimami teisės aktai ir jų statusas:


deklaracijos


išvados


ET priimtų teisės aktų negali ginčyti kitos institucijos, jie nepatenka į teisingumo jurisdikciją, jie priskiriami guminių aktų rūšiai.


EB sutartyje yra nuostata, kad svarstant tam tikrus klausimus ET:


teikia išvadas dėl užimtumo situacijos bendrijoje,


teikia išvadą dėl tarybos rengiamų ekonominės politikos gairių,


svarsto Europos centrinio banko metinę ataskaitą.



12.Valstybių pripažinimas


Valstybių pripažinimo klausimas iškyla, kuomet atsiranda naujas tarptautinės teisės subjektas-valstybė. Po 2-ro pasaulinio karo susiformavo ~ 100 naujų valstybių. Tarptautinis teisinis pripažinimo institutas formavosi jau feodalizmo laikotarpiu. 1949 m. Jungtinės Tautos Tarptautinės teisės komisijai pavedė parengti konvenciją, kurioje atsispindėjo pagrindinės normos, kurių pagrindu vykdomas valstybių pripažinimas. Nors konvencijos ir nėra, tačiau valstybių pripažinimas vyksta. Pagrindiniai valstybių pripažinimo kriterijai: 1) realaus suvereno pirmas pripažinimas; 2) gyventojų plačiai remiamas civilinės valdžios funkcionavimas; 3) valstybės gebėjimas kontroliuoti teritoriją; 4) valstybės gebėjimas vykdyti tarptautinius įsipareigojimus. Visi šie kriterijai svarbūs. Valstybės pripažinimas – tai oficialus politinis teisinis aktas, kurį viena valstybė siunčia kitai konstatuodama pastarosios egzistavimo faktą ir siūlydama užmegzti atitinkamo lygio tarptautinius santykius. Tarptautinėje teisėje išskiriamos 3 valstybių pripažinimo rūšys: 1) de jure – tai pilnas pripažinimas, po kurio užmezgami aukščiausio lygio diplomatiniai santykiai; 2) de facto – pasirašomos sutartys, daugiausia konsuliniai santykiai (trūksta aukščiausio lygio); 3) at hoc – pasirašoma vienintelė sutartis ir lyg demonstruoja, kad subjektas. Bet pripažinimas gali būti tik pilnas. Pripažinimas dar skirstomas pagal adresatus: 1) vyriausybės – vyriausybė formuojama legitimiu, teisiniu keliu, vyriausybės pripažinimo klausimas neiškyla; 2) emigracinė vyriausybė – vyriausybė emigravusi į kitą šalį atstovauja savo valstybę; 3) valstybę pripažinus kariaujančia šalimi pradeda galioti atitinkamos sutartys.



13.Diplomatinių atstovybių funkcijos


Pagrindinės diplomatinių atstovybių funkcijos įvardijamos Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių:


akredituojančios valstybės atstovavimas buvimo valstybėje ir oficialių santykių palaikymas;


akredituojančios valstybės ir jos piliečių interesų buvimo valstybėje gynimas diplomatinės gynybos priemonėmis;


derybų su buvimo valstybės vyriausybe vedimas;


informacijos apie buvimo valstybės politinį, ekonominį gyvenimą rinkimas teisėtais būdais;


draugiškų santykių tarp buvimo valstybių skatinimas bei ekonominio, kultūrinio, mokslinio bendradarbiavimo vystymas.


LR diplomatinės tarnybos įstatyme numatyta dar viena funkcija: – diplomatinė atstovybė platina informaciją apie LR, jos politinę, socialinę, ekonominę padėtį, kultūra, papročius, tradicijas.


Diplomatinė atstovybė – aukščiausia politinė institucija. Ji steigiama sostinėje palaiko ryšį su aukščiausiomis centrinės valdžios institucijomis. LR diplomatinėms atstovybėms pavedamos ir konsulinės funkcijos. Konsulinės įstaigos yra pavaldžios diplomatinėms atstovybėms. Gali būti steigiamos diplomatinės atstovybės, prie tarptautinių organizacijų. Jų funkcijos sutampa. Specialios misijos gali būti kuriamos tiek prezidento, tiek užsienio reikalų ministro iniciatyva, konkretiems tarpvalstybinių santykių klausimams spręsti.



14. Tarptautinis baudžiamasis teismas.


Nuolatinio tarptautinio baudžiamojo tribunolo kūrimo idėja buvo iškelta 1899 m. Hagos konferencijoje. Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkai 1919 m. įsteigė specialią komisiją ištirti atsakomybės už nusikaltimus, įvykdytus karo metu, klausimus. Buvo numatyta ištirti nusikaltimus ,,prieš žmoniškumo įstatymus” (tai buvo reakcija į armėnų genocidą, t.y. nužudymą daugiau nei 1 mln. armėnų, kurį 1915 m. įvykdė Otomanų (Osmanų) imperijos pajėgos, remiamos turkų gyventojų. Bet 1923 m. Lozanos Taikos sutartis su Turkija suteikė asmenims, apkaltintiems įvykdžius nusikaltimus ,,prieš žmoniškumo įstatymus”, amnestiją). Didžiausią indėlį apibrėžiant nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karinius nusikaltimus padarė Niurnbergo ir Tokijo tarptautiniai kariniai tribunolai. Pagal šių tribunolų statutus nusikaltimai taikai – agresyvaus karo ruošimas, pradėjimas ir vykdymas; kariniai nusikaltimai – karo įstatymų ir papročių pažeidimas (pvz.: įkaitų žudymas); nusikaltimai žmoniškumui – nusikaltimai, įvykdyti prieš civilius gyventojus (pvz.: civilių gyventojų – jų pavergimas, naikinimas, persekiojimas ir t.t.).


Tarptautinės bendrijos įkurti laikini kariniai tribunolai turi minusų:


įkuriami tik tam tikrai situacijai išsiaiškinti; laikino pobūdžio.


neturi struktūros, kuri padėtų įgyvendinti priimtus sprendimus.


neturi pastovios teisinės bazės.


Tautų Generalinė Asamblėja pavedė Tarptautinės teisės komisijai ištirti galimybę įsteigti nuolatinį tarptautinį kriminalinį teismą. Tačiau politinis šaltojo karo klimatas sutrukdė įvykdyti šią užduotį. Tik 1989 m. Generalinė Asamblėja vėl pakartojo savo pavedimą. Tarptautinės teisės komisija šią užduotį įvykdė 1993 m., patvirtindama Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto projektą ir jo komentarą. Jų pagrindu 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinė konferencija Romoje (dalyvavo 161 valstybė) priėmė universalią tarptautinę sutartį – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą. Tai sudėtinga ir detali tarptautinė sutartis, sui generis (savos rūšies) tarptautinis baudžiamasis ir baudžiamojo proceso kodeksas. Romos


statutą sudaro Preambulė ir 13 skyrių, skirtų: Teismo steigimui, jo jurisdikcijai bei taikomai teisei, bendriesiems BT principams, Teismo sudėčiai, bylų ikiteisminiam tyrimui, bausmėms, nuosprendžių apskundimui bei bylų peržiūrėjimui, valstybių bendradarbiavimui bei teisinei pagalbai, nuosprendžių vykdymui, Valstybių Dalyvių Asamblėjos steigimui bei veiklai, finansų klausimams ir bendroms organizacinėms nuostatoms.


Romos Statuto 34 str. ,,Teismo organai” numato:


,,Teismą sudaro šie organai: a) Prezidentūra (ją sudarys Teismo Pirmininkas, jo Pirmasis ir Antrasis Pavaduotojai, pageidautina ne vienos tautybės); b) Apeliacinis skyrius; Teisminis skyrius ir Ikiteisminis skyrius; (kiekviename Teismo skyriuje teismines funkcijas vykdys atitinkamai Apeliacinė, Teisminė ir Ikiteisminė kolegijos, sudarytos iš atitinkamų skyrių teisėjų); c) Prokuroro tarnyba (,,veikia kaip nepriklausomas ir atskiras Teismo organas. Ji atsakinga už pranešimų rengimą ir bet kokios esminės informacijos apie nusikaltimus, priskirtus Teismo jurisdikcijai, rinkimą ir tyrimo bei baudžiamojo persekiojimo Teisme vykdymą”); d) Sekretoriatas (aptarnauja teismą, registruoja bylas, kaupia archyvą)”.


Teismo oficialios kalbos – 6 (JTO kalbos): arabų, rusų, ispanų, anglų, kinų, prancūzų. Darbinės kalbos – 2: anglų, prancūzų.


Tarpt. Baudžiamojo teismo būstinė bus Hagoje.


Teismą sudarys 18 teisėjų, Valstybių Dalyvių Asamblėjos renkamų 9 metams.


Romos statutas įsigalios praėjus 60 dienų po to, kai jo dalyvėmis taps 60 valstybių (kai bus deponuotas 60 – tas ratifikacinis, patvirtinimo ar prisijungimo raštas). Tai gali įvykti negreitai.


Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai priskiriami tik tam tikri, Romos Statute apibrėžti, nusikaltimai. Teismas turi jurisdikciją šiems nusikaltimams:


genocido nusikaltimui;


nusikaltimams žmoniškumui;


kariniams nusikaltimams;


agresijos nusikaltimui.


Statute pateikiami nusikaltimų apibrėžimai bei juos konkretizuojantys veiksmai. Pvz.: Tarptautinė bendrija diskutuoja, kaip būtų traktuojamas genocidas.Išskiriami įvairūs genocido tipai:


Politinis genocidas. Pasireiškia nacionalinės vyriausybės naikinimu.


Socialinis genocidas. Kai naikinami tautos intelektualiniai resursai, kai susidorojama su inteligentija.


Fizinis genocidas. Masinis žmonių žudymas dėl priklausymo rasei, politinei bendrijai.


Kai kas skiria rasinį genocidą – sterilizacija, vaikų žudymas.


Apibrėžiant nusikaltimus žmoniškumui skiriami tokie 2 požymiai:


platus mastas;


sistematiškumas, sistema veiksmų.


N a u j i e n a :statutas numato bausmių sistemą.


Romos Statuto 3 dalyje (,, Bendrieji BT principai”) išdėstomi visuotinai pripažinti principai, kuriais turi vadovautis Teismas:


nėra nusikaltimo be įstatymo, šiuo atveju – Statuto;


nėra bausmės be įstatymo, šiuo atveju – Statuto;


baudžiamojo įstatymo (Statuto) netaikymo atgal principas;


individualios atsakomybės principas – kolektyvinė atsakomybė draudžiama;


baudž. atsakomybės netaikymas mažamečiams ar nepilnamečiams asmenims;


asmens oficiali padėtis (valstybės ar Vyriausybės vadovas, parlamento Narys ir pan.) neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal Statutą ir šios atsakomybės nesušvelnina;


karo vadas atsako už nusikaltimus sau pavaldžių karių, jei nusikaltimo padarymo momentu jis kontroliavo pavaldžius karius, žinojo ar turėjo žinoti apie nusikaltimą, tačiau neužkirto jam kelio arba jį nuslėpė;


senaties terminai netaikomi Statute numatytiems nusikaltimams;


negali būti traukiami atsakomybėn ir baudžiami asmenys be kaltės (tyčios ar neatsargumo);


būtinoji gintis atleidžia nuo atsakomybės;


teisės taikymo klaida neatleidžia nuo atsakomybės;


įsakymo ar įstatymo vykdymas neatleidžia nuo atsakomybės už genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui, tačiau karinių nusikaltimų ir agresijos nusikaltimo atveju atleidimas nuo atsakomybės galimas nebent tada, kai asmuo turėjo teisinę pareigą vykdyti įsakymą, nežinojo apie įsakymo neteisėtumą ir įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas.


Pagrindinės kriminalinės bausmės, kurias gali skirti Teismas, yra laisvės atėmimas iki 30 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos(77 str.). Paskirta bausmė bus atliekama toje valstybėje, kurią pasirinks Teismas iš sąrašo valstybių, pasiūliusių, kad tokios bausmės būtų atliekamos šių valstybių penitenciarinėse įstaigose (103 str.).


Universalios jurisdikcijos principas – valstybės privalo bausti karinius nusikaltėlius nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos. Tai išplaukia iš 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos.



15.Tarptautinės teisės normų kūrimo ir užtikrinimo ypatybės


Tarptautinėje teisėje nėra vieningo teisės normų kūrėjo, o teisės normos kuriamos valstybių susitarimu. Valstybės, suinteresuotos, kad kuri nors elgesio taisyklė būtų įtvirtinta kaip teisiškai privaloma norma, siekia abipusių nuolaidų būdu derinant valstybių valią pasiekti susitarimą ir įtvirtinti jį kaip tarptautinį paprotį ar tarptautinę sutartį. Taigi tarptautinės teisės pagrindinis šaltinis yra tarptautinis paprotys ir tarptautinė sutartis, skirtingai nei nacionalinės teisės sistemose. Tarptautinės teisės normos užtikrinamos prievartos jėga, tačiau skirtingomis formomis nei nacionalinėje teisėje. Tarptautinėje teisėje nėra vieningo specialaus prievartos aparato, esančio aukščiau valstybių ir turinčio teisę ir galimybę priversti teisės subjektus vykdyti teisės normas. Prievartą tarptautinėje teisėje vykdo patys teisės subjektai individualiai arba kolektyviai. Tarptautinė teisė yra koordinacinio pobūdžio. Saugumo taryba nustato grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos akto buvimą, pateikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių imtis priemonių dėl tarptautinės taikos bei saugumo palaikymo ar atkūrimo. Gali imtis priemonių nesusijusių su ginkluotos jėgos panaudojimu, kaip ekonominių, diplomatinių ir kt. santykių visiškas ar dalinis nutraukimas, blokados, atsakomosios priemonės, retorsijos, represalijos. Draudžiama naudoti jėga ir net grasinti jėga.



16. Konsulinių atstovybių funkcijos.


Skirtumas tarp diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų: įstaiga – administracinė techninė institucija. Nutraukus diplomatinius santykius, konsulinė veikla nebūtinai baigiasi.


Remiantis 1995 m. statutu yra skiriamos rūšys:


Generaliniai konsulatai.


Konsulatai.


Vicekonsulatai.


Konsulinė agentūra.


Konsulatas, kaip įstaiga, aptarnauja atitinkamą teritoriją (Rusija nori atidaryti konsulatą Kaune). Konsulinis vadovas turi gauti egzekvatūrą.Iš esmės taikomi tie patys imunitetai ir privilegijos kaip ir diplomatams (prie diplomatų esantis administracinis techninis personalas turi privilegijas ir imunitetus tik funkcijų vykdymo metu ). Šiaip imunitetą gali suteikti abipusiu šalių susitarimu.


Personalui (3 kategorijai) privilegijos netaikomos. Imunitetus taip pat turi sutuoktinis ir vaikai.


Konsulinių atstovybių funkcijos:


bendrosios;


specialiosios.


Bendrosios:


atstovavimo;


interesų gynimo;


informacijos rinkimo;


bendradarbiavimo vystymo.


Specialiosios. Jos konkretizuojamos dvišalėse konvencijose. Detaliai apibrėžtos 1995 m. konsuliniame statute.


Funkcijos, susijusios su asmens areštu ir teisminiu nagrinėjimu. Visais atvejais, kai sulaikomas, suimamas valstybės pilietis, apie tai turi būti pranešta konsulinei įstaigai. Konsulinis pareigūnas turi teisę lankyti areštuotą pilietį, perduoti ir priimti korespondenciją, sintinius, prižiūrėti, kad teisminiame nagrinėjime deramai būtų atstovaujami to piliečio interesai, gali būti gynėjas. Konsulinės įstaigos atlieka nemažai notaro f – jų.


Pvz.: funkcijos, susijusios su turto palikimu. Konsulas išduoda leidimus įvežti ar išvežti turtui, kuris yra palikimo dalis. Išduoda leidimą realizuoti palikimo dalį, pervesti savo valstybės Valiutą į laisvai konvertuojamą ir pervesti į valstybę, kurioje pilietis gyvena.


Funkcijos, susijusios su pilietybės klausimais. LR įstatymai: nustatyta tvarka konsulas priima pareiškimus dėl pilietybės, registruoja LR piliečius, esančius užsienio valst. Registruoja LR piliečių mirties bei gimimo aktus. Atlieka santuokos formalumus, išduoda santuokos liudijimą. Konsulinis pareigūnas turi teisę pratęsti paso galiojimą, pakeisti pasą.


Funkcijos, susijusios su globa. Dėl nepilnamečio globos – konsulinis pareigūnas parenka tinkamus globėjus. Klasikinė pareigūno funkcija – konsulo pagalba laivams. Ji yra įvairi:


konsulinis pareigūnas turi teisę tirti bet kokį atsitikimą, įvykusį jo valstybės laive.


gali apklausti kapitoną, įgulos narius, peržiūrėti laivo dokumentus.


sprendžia ginčus tarp kapitono ir įgulos.


rūpinasi laivo įgulos gydymu.


rūpinasi, kad būtų sutvarkyti laivo atvykimo dokumentai į uostą.


lydi įgulos narį teisme ir valdžios institucijose.


privalo dalyvauti visuose procesiniuose veiksmuose prieš laivą (darant kratą ir pan.).


įvykus avarijai konsulas privalo organizuoti pagalbą laivams.


jei laivas įgyjamas užsienyje, konsulinis pareigūnas išduoda laikiną liudijimą, suteikiantį laivui plaukti su LR vėliava.


jei įplaukimas į uostą yra nesaugus, konsulinis pareigūnas turi perspėti laivo kapitoną.


teikia pagalbą ir orlaiviams.


konsulinio pareigūno viena iš funkcijų – informuoti sveikatos apsaugos ministeriją, VRM apie karantininius susirgimus, jų pobūdį,


išplitimo ribas; jei atsirado pavojingų žemės ūkio augalų; jei atsirado pavojus išplisti žmonių, gyvulių susirgimams.


LR įstatymuose dar yra paminėta:


Pareigūnas tvirtina sutartis, testamentus, įgaliojimus, liudija dokumentų vertimus, jų tikrumą, priima saugoti dokumentus, tvirtina tų dokumentų tikrumą ir t.t. (už šiuos veiksmus imami mokesčiai).



17.Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis.


Santykis ir sąveika. Egzistuoja dualistinė ir monistinė teorija. Dualistai klasikai – Openheimas, Strupas teigia, kad TT ir nacionalinė teisė (NT) – tai dvi savarankiškos teisės sistemos. Klaida – šios dvi sistemos niekada tarpusavyje nesusisiekia. Jeigu ginčas kyla valstybės viduje – remiasi vidaus T normomis, už valstybės – TT. Bet šios dvi sistemos sąveikauja, susikerta ir t.t. Tarptautinė sutartis įsigalios, kada laikysimės LR įstatymu ir tarptautine konvencija. Du skrituliai.


Monistinė teorija – egzistuoja vieninga teisės sistema. Vienas skritulys. Kam atiduot pirmenybę? Dvi kryptys: primatas tarptautinei ir primatas nacionalinei. Egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Kam pirmenybė? Teismų praktika patvirtina, kad pirmenybė turi būti atiduota tarptautinei teisei. Jei pasirašė tarptautinę sutartį, turi suderinti savo NT su TT.


Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. Valstybė negali remtis nacionaliniais teisės aktais tam, kad pateisintų tarptautinės sutarties nevykdymą. TT komisija parengė valstybės atsakomybės straipsnių projektą. TT pažeidimas yra tada, jei tai prieštarauja TT normoms.


Monistai grindžia, kad kuria vienas subjektas – kuria valstybė. Hansas Kelzenas – vieninga norma, ant kurios kūrėsi visa sistema. Sutarčių reikia laikytis – tai pagrindų pagrindas.


Laikui bėgant atsiranda Koordinacijos teorija. Džeraldas Ficmoris, neigdamas dualistinę ir monistinę teorijas, iškelia savarankišką koordinacijos teoriją. Egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Tarp jų galima kolizija, todėl sąveiką tarp šių teisės sistemų reikia spręsti koordinavimos keliu. Jis turi vykti nacionalinei teisei prisiderinant prie tarptautinės. Valstybei pasirašant tarptautinę sutartį, reikia pasižiūrėti, ar ji neprieštarauja tarptautinei teisei.


Remiantis LR Konstitucijos I38 str. Ir tarptautinių sutarčių įstatymu I999 06 20 LR K “Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis”. 1991m. Tarptautinių sutarčių įstatymas, jį vėliau pakeitė 1999m. Įstatymo galią turi tik Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys. Šis teiginys taikomas tik įsigaliojusioms tarptautinėms sutartims, deponavus raštus tarp tarptautinės sutarties depozitarą. Laiko

Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 8150 žodžiai iš 8154 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.