Tarptautiniai ekonominiai santykiai samprata struktūra probleminės sritys
5 (100%) 1 vote

Tarptautiniai ekonominiai santykiai samprata struktūra probleminės sritys

TURINYS

ĮVADAS 1

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKA 2

1.1. Tarptautinės prekybos politikos formos 5

1.2. Tarptautinės prekybos politikos priemonės 6

1.3. Tarptautinės prekybos reikšmė 8

1.4. Lietuva užsienio prekyboje 9

2. TARPTAUTINIS DARBO JĖGOS JUDĖJIMAS 11

2.1. Teorinės darbo jėgos migracijos priežastys 12

2.2. Darbo jėgos migracijos poveikis darbo jėgą eksportuojančiai šaliai 12

2.3. Socialinio kapitalo vaidmuo darbo jėgos migracijos sampratoje 13

2.4. Darbo jėgos migracija ir Lietuva 14

3. TARPTAUTINIAI VALIUTINIAI SANTYKIAI 14

3.1 Valiutos kursas ir režimai 14

3.2. Tarptautinės valiutos sistemos 15

3.3. Tarptautinės valiutinės operacijos 17

4.TARPTAUTINIS KAPITALO JUDĖJIMAS 17

4.1. Užsienio investicijų samprata 17

4.2. Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje 18

5.TARPTAUTINĖ EKONOMINĖ POLITIKA 20

IŠVADOS 23

LITERATŪRA 24

ĮVADAS

Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.

Šio darbo tikslas – panagrinėti pagrindinius tarptautinių ekonominių santykių sąvoką apibrėžiančius elementus: tarptautinę prekybą, valiutinius santykius, darbo jėgos ir kapitalo judėjimą tarp šalių bei tarptautinės ekonominės politikos ypatumus. Remiantis literatūros šaltiniais, teorinė šios temos samprata bus papildyta praktiniais tarptautinių ekonominių santykių pavyzdžiais. Svarbiausiu aspektu, akivaizdžiai iliustruojančiu šios temos aktualumą, pasirinkta Lietuvos narystė Europos Sąjungoje.

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKA

Pasaulinis ūkis – tai visų technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Visi šie ryšiai atsirado tada, kai šalys pradėjo tarpusavyje prekiauti, t.y. kai imta siekti ekonominės naudos iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose. Šiais laikais autarkinis – nepriklausomas nuo užsienio prekybos – ūkis praktiškai neegzistuoja, nes šalis pati negali pasigaminti prekių visiems jos gyventojų poreikiams patenkinti. Vadinasi, valstybė turi specializuotis tų prekių gamyboje, kurias jai apsimoka gaminti. Šiuo metu vis labiau pastebimi tampa tiek santykiniai, tiek absoliutūs atskirų šalių pranašumai tarptautiniame darbo pasidalijime. Tai sąlygoja keletas priežasčių. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia panagrinėti tarptautinių mainų prielaidas. Pagrindinės yra trys:

Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtos, klimato, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas.

Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus ir konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.

Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai ir kainos gali būti vienodi, o prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi, ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o drauge galima gauti absoliučią tarptautinės prekybos naudą (Jakutis, Petraškevičius, Stepanovas, Šečkutė ir kt., 2005, p.256).

Tačiau tarptautinė prekyba yra išskiriama ne tik viso pasaulio ūkio, bet ir įmonės aspektu, nes būtent tarp atskirų įmonių šie mainai ir vyksta. Taigi visos prekybos sutartys, kurias tarpusavyje pasirašo šalys, dar nereiškia prekybos vykdymo. Pačios įmonės nusprendžia, ar esant tuometinėmis rinkos sąlygomis dalyvauti tarptautinėje prekyboje, ar ne. Startienė (2002, p.14) atskirai išskiria tarptautinės prekybos vykdymo importo ir eksporto motyvus.

Importo motyvai:

1.Gamybos veiksnių trūkumas šalyje;

2.Prekių trūkumas;

3.Produktų (produktų) įvairovė;

4.Kainų ir kaštų skirtumai;

Eksporto motyvai

Užsienio paklausą mūsų šalies prekėms galima aiškinti importo motyvais, kad mūsų šalies įmonės gamina tas prekes, kurių užsienio įmonės negamina, gamina analogiškas prekes pigiau arba geresnės kokybės.

Tačiau yra papildomi motyvai, kurie skatina eksportą:

1.Eksportuodama prekes įmonė siekia padidinti apyvartą ar gauti didesnį pelną;

2.Eksportas padidina įmonės gamybinių pajėgumų apkrovimą ir kartu užimtumą įmonėje;

3.Didinant gamybą eksporto sąskaita, gali būti pasiektas kaštų mažėjimas dėl gamybos mąsto
ekonomijos, o tai didina įmonės konkurencingumą užsienyje ir šalies viduje;

4.Eksportuojant vykdomas gamybos diversifikavimas ir kartu rizikos valdymas, nes įmonė tuomet nėra priklausoma tik nuo vienos rinkos.

Dar yra vadinamasis pasyvus apdorojimas – tai specialus eksporto atvejis, kai prekės yra eksportuojamos į užsienį, kur jų gamyba yra baigiama. Taip ypač dažnai yra daroma dėl mažesnių gamybos kaštų ar darbo užmokesčio. Vėliau prekė vėl reimportuojama į šalį.

Yra daugybė šalių, kurios dėl savo geografinės padėties ir specifinių klimato sąlygų, specializuojasi į tam tikrų prekių kūrimą (dažniausiai žemės ūkio produktai). Tai vadinamosios monokultūros šalys. Žinoma, šios šalys pagamina žymiai daugiau prekių, nei reikia tos šalies gyventojų norams patenkinti, vadinasi reikalingas pasaulinės rinkos „ventilis perteklinei pasiūlai išleisti“(vadinamoji vent-for-surplus-Theory). Monokultūros šalys kaskart labai rizikuoja, nes yra priklausomos nuo pasaulinės jų prekių paklausos ir kainų. 1 lentelėje pateikta informacija apie kai kurių monokultūrų šalių priklausomybę nuo atskirų prekių eksporto.

1. lentelė

Valstybių priklausomybė nuo eksporto, procentais nuo bendros eksporto sumos

Uganda, kava

95

Fidži, cukrus

78

Dominikos Respublika, cukrus

54

Mauritanija, geležies rūda

83

Ruanda, cukrus

75

Guana, kakava

54

Zambija, varis

81

Somalis, gyvuliai

70

Malis, medvilnė

52

Nigerija, metalai

79

Etiopija, kava

60

Kolumbija, kava

50

Burundis, kava

79

Kuba, cukrus

59

Čadas, medvilnė

78

Salvadoras, kava

58

(duom. Startienė, 2002, p.18)

1. lentelėje matome, kad dauguma valstybių, taip stipriai priklausančių nuo eksporto, yra neišsivysčiusios Afrikos ar Centrinės Amerikos šalys. Pagrindinės eksportuojamos prekės yra žemės ūkio produkcija – kava, cukrus, medvilnė – tai tokios prekės, kurias šalys gamina nuo seno ir yra neatsiejamos nuo tos šalies žmonių gyvenimo.

Tarptautinėje prekyboje be jokios abejonės nuolat vyksta įvairių pakitimų. Struktūriniai pakitimai priklauso nuo permainų pasaulio ūkyje. Kaip pavyzdžiai yra minimi pramonės, žemės ūkio, technikos ir technologijos, investicijų, vartojimo struktūrų pakitimai, taip pat ir industrializacijos procesai besivystančiose šalyse, nacionalinių ūkių modernizacija. Konjunktūriniai pakitimai vyksta esant konjunktūros svyravimams, kurie pakilimo laikotarpiu tarptautinę prekybą veikia pozityviai, o esant nuosmukiui – neigiamai. Trečiai grupei priklauso instituciniai veiksniai – tai užsienio ekonominė politika, kurią vykdo atskiros valstybės ar jų grupės.

Tarptautinė prekyba, partnerių pasirinkimas visuomet yra susiję su tam tikra rizika. Apie partnerį galime spręsti tik išanalizavę ekonominį jo potencialą ir veiklos efektyvumą. Rizika yra skirstoma į tokias grupes:

Politinė rizika – tai rizikos rūšis sąlygojama politinių sąlygų pasikeitimo; tai rizika, kai valstybės, su kuria ruošiamasi prekiauti, nestabili ekonominė politinė padėtis.

Komercinė rizika – tai rizika susijusi su prekių išvežimu ir įvežimu, sandėliavimu ir pan.

Finansinė rizika – tai galimybė prarasti pinigus dėl įvairių finansinių nesklandumų.

Partnerio pasirinkimo rizika – kai sudaromos atsitiktinės bendradarbiavimo sutartys ir pan. (Martinkus, Žilinskas, 2001, p.441)

1.1. Tarptautinės prekybos politikos formos

Beveik visas užsienio prekybos politikos formas galima suskirstyti į dvi kryptis: laisvąją prekybą ir protekcionizmą. Tai viena kitai priešingos politikos. Aptarsime kiekvieną kryptį detaliau.

Laisvoji prekyba

Laisvoji prekyba arba ūkio liberalizavimo siekiai atsirado XVIII ir XIX amžių sandūroje, kuomet valstybės pagalba ir globa tapo stabdžiu, siekiant neribotos pigių žaliavų ir maisto produktų pasiūlos, taip pat neribotų realizavimo rinkų Anglijos pramonei. Laisvosios prekybos pagrindinis principas yra kiekvienos šalies specializavimas tam tikrų prekių gamyboje, kurių pagaminimas jai bus racionalesnis nei kitose šalyse. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius – konkurencija, todėl valstybės turi nevaržyti užsienio prekybos. Yra išskiriami tokie laisvosios prekybos privalumai:

Skatinamas tarptautinis darbo pasidalijimas, kuris yra naudingas abejoms ar daugiau tarpusavyje prekiaujančioms šalims;

Didinamas visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą;

Sudaromos prielaidos visuomenės gyvenimo lygiui kelti.

Protekcionizmas

Dėl trūkumų, kurių turi laisvoji prekyba, tarptautinė prekyba vyksta vadovaudamasi protekcionizmo politikos principais. Jie pagrįsti nacionalinės ekonomikos saugojimu nuo kitų šalių konkurencijos. Protekcionizmo tikslai yra šie:

Ekonominėmis priemonėmis padaryti šalies ūkį kuo mažiau priklausomą nuo užsienio rinkos konjunktūros;

Išugdyti vidaus pramonės šakas (Jakutis, 2005, p.261).

Protekcionizmas dažniausiai naudojamas norint apsaugoti vietinę pramonę, rečiau – žemės ūkį.

Dažniausiai išskiriami tokie protekcionizmo tipai:

Rūšinis protekcionizmas – nukreiptas į tam tikras valstybes arba į kai kuriuos produktus;

Šakinis protekcionizmas – jo užduotis ginti tam tikras atskiras ūkio šakas, pavyzdžiui žemės ūkiui;

Kolektyvinis protekcionizmas – vykdomas kelioms šalims susitarus, dažniausiai esant
įvairioms ekonominėms integracijos, kurios siekia įsitvirtinti naujose prekių realizavimo rinkose perdalyti esamas rinkas;

Paslėptasis protekcionizmas – vykdomas paslėptais, netiesioginiais metodais;

Apsauginis protekcionizmas – vykdomas, norint apsaugoti pramonę nuo užsienio konkurencijos;

Agresyvusis protekcionizmas – maksimaliai skatinti eksportą. Šis protekcionizmo tipas pasireiškia aktyviu dalyvavimu konkurencinėje kovoje, konkurentų žlugdymu, monopolinių kainų šalies viduje palaikymu, įsigalėjimu užsienio rinkose bet kuriomis priemonėmis (Kvainauskaitė, 2005, p.17).

Kartais šalys visai draudžia išvežti iš šalies arba įvežti į kurią nors šalį bet kokios rūšies prekes. Šis draudimas vadinamas embargu ir yra taikomas dėl šių priežasčių:

Politinių. Politinis embargas taikomas prieš šalis, kurios nedemokratiniais būdais bando kitoms šalims primesti savo vystymo kelią, kišasi į jų reikalus, sukelia karinius konfliktus, vykdo teroro išpuolius;

Sveikatos apsaugos. Dėl šios priežasties šalių vyriausybės gali uždrausti įvežti į šalį įvairių vaistų, gyvūnų, augalų, daržovių, chemikalų ir pan.

Moralinių. Dėl kultūrinių ir nacionalinių tradicijų, religinių įsitikinimų į kai kurias šalis draudžiama įvežti alkoholinių gėrimų ir pan. (Bernatonytė, 2004, p.48)

1.2. Tarptautinės prekybos politikos priemonės

Muitų tarifai

Muitai – viena seniausių mokesčių rūšių. Juos taiko visos valstybės, išskyrus Singapūrą ir Honkongą. Pagrindinis šios priemonės tikslas – apsaugoti šalies gamintojus nuo pigesnės užsienio produkcijos. Tačiau muitai turi ir neigiamą poveikį. Pirmiausia muitai trukdo normaliai judėti prekių srautui, be to, pinigai pereina iš vartotojų vyriausybei ir gamintojams. Vartotojai moka brangiau, o tai mažina jų vartojimą, kita vertus į vyriausybės iždą plaukia pajamos iš muito, o vietos gamintojai toliau plečia neefektyvią gamybą. Dėl muito visuomenė patiria nemažų nuostolių, ji tiesiog galėtų importuoti prekes žemesne pasaulinės rinkos kaina.

Muitų tarifus pagal jų apskaičiavimo metodus galima suskirstyti į šias rūšis:

Kai skaičiuojama procentine išraiška nuo visos prekių vertės;

Nuo fizinių prekės vienetų (specifiniai muitai);

Nuo kiekio ir vertės (mišrūs tarifai).

Muitai pateisinami šiais argumentais: šalies gynybos būtinumu, vidaus gamybos konkurencingumo ir gyventojų užimtumo užtikrinimu, naujai atsirandančių vystymosi galimybių užtikrinimu, vyriausybės pajamų ir socialinių klausimų sprendimu, apsaugojimu nuo pigesnės užsienio darbo jėgos, siekimu apriboti prabangos daiktų įsigyjimą ir panašiai.

Pagal Jakutį (2005, p.264) pasaulinėje praktikoje muitai yra skirstomi pagal šiuos kriterijus:

Pagal kilmę: autonomiški, nustatomi vienos valstybės, ir konvenciniai, fiksuojami kelių valstybių tarpusavio prekybų sutartimis.

Pagal prekių kryptį: importo, eksporto, tranzito

Pagal tikslą: fiskaliniai, siekiantys parūpinti valstybės biudžetui pinigų, ir protekciniai, kurių tikslas – apsaugoti vidaus gamybą nuo užsienio konkurencijos.

Pagal taikymą: bendriniai, vienodi prekėms, nepaisant jų šalies gamintojos, ir diferenciniai, taikomi skirtingai įvairioms šalims. Diferenciniai muitai neretai vadinami diskriminaciniais.

Pagal apmuitinimo pagrindą: specifiniai, pagrįsti įvežamų prekių svoriu, kiekiu, ir vertybiniai, mokami nuo piniginės prekės vertės, taikant nustatytą procentą.

Pagal apmuitinimo laiką: nuolatiniai, skirti neribotam laikui, ir laikini, skirti užtikrinti kokios nors šalies gamintojams tam tikru metu norimą kainą.

Subsidijos

Valstybė, norėdama sumažinti eksporto kainą, eksportuotojui ar gamintojui gali skirti tiesioginius ar netiesioginius mokėjimus – subsidijas. Dažniau dominuoja netiesioginės subsidijos, t.y. jos būna užslėptos ir yra įvairių lengvatų forma. Tiesioginės subsidijos būna preferencinių kreditų forma, tarkim paskirstant valiutą ar valstybės garantijos kreditams.

Subsidijos yra skirstomos į dvi grupes: nacionalines (vidaus) ir eksportines. Pastarosios dar išskiriamos į:

Pagrindinėms žemės ūkio žaliavoms;

Ne agrarinės kilmės žaliavoms ir pusgaminiams, taip pat miškininkystės produktams.

Dempingas

Dempingas – tai prekių pardavimas užsienyje žemesnėmis kainomis, negu nacionalinėje rinkoje. Dempingo pasekmes jaučia vartotojai ir eksportuotojo, ir importuotojo šalyje. Eksportuotojai užsienyje parduodami dempinginėmis kainomis patiria nuostolius, kuriuos turi kompensuoti savoje vidaus rinkoje. Tačiau nukenčia ir importo šalies gamintojai, nes jiems yra sudaroma nesąžininga konkurencija. Tokiu atveju ši šalis turi teisę taikyti antidempingo muitus.

Netarifinės prekybos kliūtys

Netarifinės kliūtys – tai labai veiksminga ekonomikos politikos forma, užtikrinanti valstybei tiesiogiai ir netiesiogiai reguliuoti prekių apyvartos apimtis ir struktūrą. Šios netarifines prekybos kliūtys yra sugrupuotos taip:

Eksporto ir importo kiekiniai apribojimai (kvotos, licencijos, embargas);

Sveikatos saugos ir higienos reikalavimai;

Kokybės standartai, pakuotės ir ženklinimas, klasifikacija, muitų formalumai, testavimas ir sertifikatai. (Grižas, 2003, p.23)

1.3. Tarptautinės prekybos reikšmė

Ištisus šimtmečius iš tarptautinių mainų gaunami mokesčiai
svarbiausias aukščiausios valdžios ir politinio elito turto šaltinis. Prekybos dėka susikūrė daugybė imperijų, kovojusių dėl pagrindinių prekybos maršrutų kontroliavimo. Esti ir tokia nuomonė, prekybos kelių pokyčiai ir jų kontrolė laikomi žmonijos istorijos raktais.

Prekyba ne veltui laikoma pačia seniausia ir svarbiausia ekonominių santykių tarp valstybių forma. Tarptautiniai mainai turi nemažai privalumų. Pirmiausia plinta technologijos, kurios be jokios abejonės kelia visų žmonių gyvenimo kokybę, antra – veikia keinsizmo efektas, t.y. didėja žmonių poreikiai, auga paklausa, o tai savo ruožtu skatina ekonomikos augimą ir bendrą ūkio rentabilumą. Trečioji išdava mikroekonomikos lygyje – pelnosi privačios įmonės didindamos savo gamybos apimtis ir plečiant pardavimų rinkas užsienyje, o taip pat išlošia ir prekių vartotojai, nes jie įgyja didesnę galimybę rinktis ir geriau patenkinti savo poreikius.

Tačiau prekyba gali daryti ir kitą poveikį – kultūrinę įtaką visuomenės vertybėms, idėjoms ir elgesio normoms. Liberalai šį poveikį paprastai laikė teigiamu, nes buvo įsitikinę, jog ryšiai tarp visuomenių padeda plisti naujoms idėjoms ir technologijoms, o prekyba spartina socialinę pažangą. Kita vertus, ekonomistai nacionalistai prekybą dažnai vertina neigiamai – tvirtina, jog ji nepaiso tradicinių vertybių, taip pat gadina žmones, ugdydama materializmą ir troškimą prašmatnių daiktų, kurie esą individams ir visuomenei žalingi. Daug kritikų tarptautinę prekybą laiko kultūrinio imperializmo forma, kurią privalu griežtai kontroliuoti (Gilpin, 1998, p.218).

Dar vienas svarbus diskutuotinas klausimas – prekybos įtaka tarptautinei politikai. Čia taip pat išsiskiria dvi nuomonės. Ekonomistai nacionalistai prekybą laiko kenksminga, nes jų nuomone valstybės, kurios yra specializuotos ir tarpusavyje susijusios, yra nesaugios ir gali būti lengvai pažeidžiamos. Tuo tarpu liberalai mano priešingai, jiems prekyba – taikos veiksnys, nes tarptautiniai prekybiniai santykiai telkia šalis geriems darbams ir padeda siekti įvairių visuomeninių interesų naudos.

1.4. Lietuva užsienio prekyboje

Lietuva kaip ir kitos šalys yra pasaulinio ūkio dalis, taigi ir ji aktyviai dalyvauja tarptautiniuose mainuose. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Lietuvoje vykę užsienio prekybos procesai siekia labai senus laikus. Mūsų tuometinėmis prekybos partnerėmis buvusios Bizantija, Romos valstybė, Skandinavijos šalys, bendradarbiauta ir su Vakarų Europos kraštais. Vėliau tarptautiniai prekybos ryšiai ypač suklestėjo Vytauto Didžiojo laikais, kai pagrindiniais eksporto objektais buvo žemės ūkio produktai, žvėrių ir naminių gyvulių kailiai, linai, medis ir vaškas, o importavo daugiausia geležį, varį, cukrų ir druską. Jau tada vienoms prekės ir šalims buvo suteiktos palankios sąlygos, tuo tarpu kitoms – dideli muitai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2581 žodžiai iš 8573 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.