Turinys
1. Įvadas 3
2. Privatizavimo sąvoka ir ypatybės 4
3. Teisinis privatizacijos reguliavimas ir patirtis Lietuvoje 6
3.1 Valstybės ir savivaldybių turto valdymo ir privatizavimo sistema 6
3.2 Privatizavimo objektų reklama ir jų vertinimo mechanizmas 8
3.3 Valstybinio turto pardavimo metodai, būdai ir privatizavimo sandoriai 8
3.4 Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas ir atstovavimas valstybės interesams 10
4. Privatizacija Rytų Europoje 11
5. Telekomų privatizavimas (pasaulyje ir Lietuvoje) 13
5.1 Pasaulinė privatizacijos patirtis 14
5.2 „Lietuvos telekomo“ privatizavimas 17
6. Išvados 18
7. Literatūra 19
1. Įvadas
Privatizavimas – šiuolaikinio ekonominės politikos posūkio esminė dalis. Vakaruose tą posūkį prieš kelis dešimtmečius paskatino stiprėjantis įsitikinimas, kad dėl ekonomikos sąstingio bei augančio nedarbo daugiausia kalta valstybinio sektoriaus ekonomikoje plėtra, kad padėtis gali būti pagerinta tik siaurinant tą sektorių ir plečiant privatų sektorių. Abejones dėl ekonomikos suvalstybinimo skatino ir socialistinių šalių, panaikinusių privatų sektorių, ekonominis atsilikimas bei represinis jų režimų pobūdis.
Ši idėja buvo pradėta įgyvendinti Didžiosios Britanijos ekonominėje politikoje, 1979 m. atėjus į valdžią Margaret Tečer ministrų kabinetui. Radikalaus privatizavimo dėka šioje šalyje, iki tol vadintoje „Europos ligone“, susikūrė bene dinamiškiausia Europos ekonomika.
Didžiosios Britanijos pavyzdžiu pasekė daugelis pasaulio šalių. Susilpnėjus ar žlugus komunistiniams režimams, privatizavimo idėjos atėjo į Kiniją, Rusiją, Rytų bei Vidurio Europą, kur įvyko arba dar vyksta masinis valstybinio sektoriaus mažinimas bei privataus sektoriaus plėtra.
Daugiau ar mažiau radikalūs privatizavimo procesai vyksta beveik visame pasaulyje. Privatizuojama ne tik pramonė ir žemės ūkis. Daug kur sėkmingai privatizuojamos telekomunikacijos ir energetika, geležinkeliai ir miestų transportas, vandens bei kitas komunalinis ūkis. Kai kur privatizuojamos net socialinio aprūpinimo sistemos, sveikatos apsauga ir švietimas [1].
2. Privatizavimo sąvoka ir ypatybės
Privatizavimas – kolektyvizavimo (nacionalizavimo, suvalstybinimo) priešybė. Plačiausia prasme jis reiškia privačios nuosavybės atstatymą – asmens teisės gyventi savo protu pripažinimą, o siauresne – kolektyvizuotų materialinių išteklių perleidimą iš valstybės rankų į privačias rankas, valstybinės nuosavybės pakeitimą privačia nuosavybe, centralizuotos biurokratinės kontrolės pakeitimą komerciniais santykiais rinkoje.
Privatizavimas taip pat reiškia ekonominės veiklos išlaisvinimą. Privačios nuosavybės pranašumai geriausiai atsiskleidžia laisvosios rinkos sąlygomis, kai valstybė nesikiša į ekonominį gyvenimą ir kai visi rinkos dalyviai vienodomis teisėmis veikia atviroje konkurencinėje rinkoje. Valstybės vaidmuo privatizuotos ekonomikos sąlygomis apsiriboja daugiausia teisėsaugos užduotimi – garantuoti, kad kiekvienas rinkos dalyvis galėtų netrikdomas disponuoti savo nuosavybe, kad kiekvienas atsakytų už savo veiklos rezultatus ir kad niekas negalėtų savintis kito veiklos vaisių [1].
Tai išsprendžia kolektyvinės nuosavybės – „bendro katilo“ – neefektyvumo problemą. Kolektyvistinės visuomenės veikla tampa vis labiau nuostolinga ir ji neišvengiamai turi žlugti. Šią raidos logiką pademonstravo visų komunistinių šalių istorija.
Nuosavybės teisių pripažinimas leidžia kiekvienam „pjauti tik tai, ką jis pats yra pasėjęs“. Tuo iš esmės sumažinamos nuostolingos, parazituojančios veiklos galimybės ir skatinama produktyvi, pelninga kiekvieno žmogaus veikla. Asmeninė atsakomybė už savo gerovę, žadina žmonių kūrybiškumo, sumanumo, verslumo galias. Šių galių išlaisvinimas yra svarbiausioji nauda, kurią visuomenei suteikia privačios nuosavybės pripažinimas. Privatizavimas leidžia efektyviausiai susieti šias galias su visuomenėje esančiais materialiniais ištekliais [1].
Valstybinio turto privatizavimas, t.y. kolektyvinių išteklių perkėlimas į privačias valdas, nieko neatima iš visuomenės, net priešingai: išimti iš „bendro katilo“ jie pradedami naudoti taupiau, efektyviau, racionaliau. Tomis pačiomis jų sąnaudomis pasiekiami vertingesni rezultatai. Privatizuoti ištekliai nedingsta iš visuomenės – savininkų rankose jie pradeda duoti pelną, kurio anksčiau neduodavo arba duoti didesnį pelną negu anksčiau. Tada jie įgyja didesnę vertę už tą, kurią gali turėti, kai būna valstybės rankose.
Privatizavimas turtina visuomenę. Taip yra todėl, kad savininkas (privati įmonė, privati bendrovė) negali veikti nuostolingai, ji turi duoti pelną. Priešingu atveju ji arba bankrutuoja, arba ją perima kitas savininkas, sugebantis ją padaryti pelningą. Tada privatizuoti ištekliai, net jeigu jie iš pradžių patenka į blogo šeimininko rankas, po kurio laiko susiranda geresnį, sumanesnį, išradingesnį – šeimininką. Neprivatizuoti valstybiniai ištekliai naudojami mažiau efektyviai jau vien todėl, kad negali būti perkami ir parduodami rinkoje – vadinasi, jie negali patekti į sumanesnių žmonių, sugebančių iš jų gauti daugiau pajamų, rankas.
Jis taip pat duoda naudos ne tik
naujesniems materialinių išteklių savininkams, bet ir jų darbininkams, nes efektyvesnis išteklių naudojimas ir didesnis pajamų srautas leidžia daugiau mokėti už darbo paslaugas. Kuo daugiau šalyje kapitalistų, kuo didesnius turtus jie valdo, tuo geriau darbininkams, nes konkurencija tarp kapitalistų neišvengiamai kelia darbo paslaugų vertę ir atlyginimo už tas paslaugas [1].
Privatizavimas duoda naudos mums visiems kaip vartotojams. Tiesą sakant, jie padaro vartotoją tikruoju rinkos vadovu. Pirkdamas arba nepirkdamas tam tikrą prekę arba paslaugą, vartotojas lemia gamintojo pelną arba nuostolį. Tada siekdamas pelno ir vengdamas nuostolių, gamintojas stengiasi įtikti vartotojui – mažesne kaina, kokybiškesne preke, paslaugesniu aptarnavimu.
Duoda naudos valstybei:
net jeigu valstybinis turtas išdalinamas veltui, valstybė gauna naudos iš to, kad ištekliai nealinami, kad privačiose rankose jie pradeda duoti pelno, ir dalis to pelno – mokesčių pavidalu – papildo valstybės biudžetą;
jeigu valstybinis turtas parduodamas, gautos lėšos gali būti panaudotos biudžeto deficitui sumažinti, valstybės skoloms bei įsipareigojimams padengti.
Ši nauda valstybei gali sugrįžti nauda visiems piliečiams: didėjant biudžeto įplaukoms ir mažėjant neproduktyvioms išlaidoms, galima padidinti, pavyzdžiui, švietimo finansavimą. Efektyvesnė ekonomika ir mažesnės valstybinės išlaidos leistų net sumažinti mokesčius. Mažesni mokesčiai pagyvintų verslą, pritrauktų į šalį naują kapitalą, investicijos padidintų darbo paklausą, pakiltų atlyginimai ir t.t.
Visais šiais požiūriais valstybės nuosavybės privatizavimas turtina visuomenę, atveria plačias ekonominės pažangos ir visų gerovės kilimo galimybes [1].
3. Teisinis privatizacijos reguliavimas ir patirtis Lietuvoje
3.1 Valstybės ir savivaldybių turto valdymo ir privatizavimo sistema
Įstatymas reglamentuoja valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldos institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir naudojimo bei disponavimo juo įstatymai.
Valstybės turto valdymas – tai pirmiausia atstovavimas valstybės interesams dalyvaujant ir priimant įvairius nutarimus bendrovių visuotiniuose akcininkų susirinkimuose [3].
Už privatizavimo strategijos kūrimą ir vykdymą atsakingos kelios institucijos. Už privatizavimo strategijos kūrimą ir kontrolę atsakinga Valstybės privatizavimo komisija ir jai pavaldžios miestų bei rajonų privatizavimo komisijos. Valstybės privatizavimo komisijos narių yra 13. Valstybės privatizavimo komisijos pirmininkas skiriamas Prezidento teikimu Seimui. 6 narius skiria ir atleidžia Seimas Vyriausybės teikimu. Kiti 6 nariai skiriami frakcijų teikimu.
Ministerijos (savivaldybės), privatizuojamų įmonių steigėjos, Valstybės privatizavimo komisijos pavedimu į privatizavimo programą įtraukia joms pavaldžius privatizuojamus objektus, o privatizuoti reikiamą informaciją apie objektą rengia įmonių administracija.
Valstybės turtą pasitikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja Valstybės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, – valstybės valdžios ir valdymo institucijos, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos bei įstatymo nustatytais atvejais – savivaldybės.
Ataskaitą apie valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą rengia Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. Jis pagal nustatytą tvarką kasmet iki liepos 1 d. teikia Vyriausybei ataskaitą apie valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Vertybinių popierių apskaitą, sąskaitas tvarko Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitas. Jo steigėjai yra Finansų ministerija, Lietuvos bankas ir Nacionalinė vertybinių popierių birža.