Techninių priemonių panaudojimo tiriant nusikaltimus teisinis reguliavimas
5 (100%) 1 vote

Techninių priemonių panaudojimo tiriant nusikaltimus teisinis reguliavimas

1121314151

Šiuo metu kriminalistinė technika suvokiama dvejopai – kaip kriminalistikos mokslo dalis ir kaip bendros technikos atšaka.

Yra daugybė kriminalistinės technikos apibrėžimų. Vieni autoriai ją supranta plačiau, kiti – siauriau. Kriminalistinė technika gali būti apibrėžiama kaip „aparatūra, instrumentai, įrenginiai bei kitos priemonės, naudojamos informacijos skleidėjų ir šaltinių paieškai, fiksavimui ir tyrimui siekiant panaudoti informaciją baudžiamajame procese” 1, p. 115 arba „prietaisai, instrumentai, medžiagos, naudojami kriminalistikos tikslais” 2, p. 89. Tačiau toks kriminalistinės technikos supratimas yra per daug siauras, grynai „techninis”, neakcentuojant techninių priemonių panaudojimo metodų, būdų, taktikos.

Kai kurie autoriai kriminalistinę techniką suvokia kaip techninių priemonių ir specialių būdų, naudojamų nagrinėjant baudžiamąsias bylas teisme, atskleidžiant ir tiriant nusikaltimus, vykdant jų prevenciją, sistemą 3, p. 91. Tačiau toks apibrėžimas yra per daug platus ir neleidžia atriboti kriminalistinės technikos nuo kitų mokslo šakų, naudojamų nusikaltimams atskleisti bei ištirti, pavyzdžiui, teismo medicina taip pat naudoja įvairias technines priemones bei specialius metodus, skirtus tarnauti teisingumui, tačiau teismo medicina neįeina į kriminalistinę techniką. A. Štromas netgi teigė, jog kriminalistinei technikai priklauso ir teismo chemija, ir teismo psichologija, ir teismo buhalterija 4, p. 6. Toks kriminalistinės technikos sąvokos išplėtimas yra niekuo nepagrįstas ir kriminalistinę techniką paverčia tarpusavyje nesusijusių žinių sankaupa. Bene išsamiausią kriminalistinės technikos apibrėžimą yra suformulavęs G. Gramovičius. Kriminalistinė technika – tai pagrįstų žinių, teiginių, gautų apibendrinus praktinio bei tiriamojo mokslinio darbo rezultatus, sistema, skirta toliau tobulinti technines priemones turint tikslą jas panaudoti aptinkant, užfiksuojant, paimant ir ištiriant įrodymus, taip pat atliekant kitus veiksmus, susijusius su nusikaltimų prevencija, atskleidimu ir ištyrimu 5, p. 25. Lietuvos autoriai kriminalistinę techniką apibrėžia trumpiau – tai techninių priemonių, metodų ir būdų, naudojamų įrodymams surasti, įtvirtinti, paimti bei ištirti, sistema 6, p. 38. Esu linkęs pritarti šiam kriminalistinės technikos apibrėžimui – tai trumpas, lakoniškas, tačiau aiškus ir pagrindinius kriminalistinės technikos ypatumus, paskirtį atskleidžiantis apibrėžimas.

Reikėtų taip pat aptarti, kaip techninės priemonės yra suprantamos galiojančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnis įvardija, jog operatyviniai veiksmai – tai operatyvinės veiklos priemonių (t. y. specialios technikos ir operatyvinės įskaitos) ir metodų taikymas. Operatyvinė technika – techninių priemonių, naudojamų operatyvinėje veikloje, visuma. Šio įstatymo 2 straipsnio 6 punkte apibrėžiama specialios technikos sąvoka – tai elektros ryšių, telegrafo ir kitiems pranešimams kontroliuoti, telefoniniams pokalbiams klausytis bei jų įrašams daryti, taip pat stacionariai gyvenamųjų, administracinių ir kitokių patalpų bei transporto priemonių garso ir vaizdo kontrolei skirtos techninės priemonės, kurioms panaudoti reikia sankcijos. Taigi šiame įstatyme išskiriamos dvi sąvokos – operatyvinė technika ir speciali technika. Vadovaujantis minėto straipsnio logika reikia suprasti, jog sąvoka „operatyvinė technika” yra platesnė ir apima „specialiąją techniką”. Operatyvinė technika apima visas operatyvinėje veikloje naudojamas technines priemones, tuo tarpu specialiųjų techninių priemonių rūšių sąrašas yra pateiktas šio įstatymo 2 straipsnio 6 punkte. Dar vienas esminis požymis, išskiriantis specialiąją techniką iš visos operatyvinės technikos, yra tas, jog specialiajai technikai panaudoti būtina sankcija. Taigi Operatyvinės veiklos įstatymas nenurodo jokių konkrečių techninių priemonių, o tiesiog leidžia naudoti bet kokias technines priemones, skirtas elektros ryšių, telegrafo, kitų pranešimų, patalpų, transporto priemonių garso ir vaizdo kontrolei, jei būtina sankcija, ir bet kokias kitas technines priemones, kurioms panaudoti sankcijos nereikia.

Baudžiamojo proceso kodekse nėra įtvirtinta techninių priemonių sąvoka, tiktai atskiruose straipsniuose išvardytos techninės priemonės, kurių panaudojimą reglamentuoja procesinis įstatymas: fotografavimas, filmavimas, vaizdo ir garso įrašų darymas, telefoninių pokalbių klausymas, pėdsakų išliejų ir atspaudų darymas. Yra įvairių nuomonių, ar tai yra baigtinis sąrašas, ar ne. N. Selivanovas siūlo BPK reglamentuoti visų techninių priemonių, kurias leidžiama naudoti baudžiamajame procese, panaudojimo pagrindus, formas ir ribas 7, p. 6, 7, tačiau, daugumos autorių nuomone, netikslinga baudžiamojo proceso įstatyme konkrečiai išvardyti technines priemones, kurias galima naudoti atliekant įvairius tardymo veiksmus. Antai A. Levi siūlo baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinti, jog faktiniai duomenys gali būti nustatomi ir „… tardymo veiksmų protokolais bei prie jų pridedama medžiaga, gauta naudojant technines priemones” 8, p. 11–20. G. Gramovičius pagrįstai teigė, kad įstatyme
negalima numatyti visų darbo su įrodymais priemonių. Visų techninių priemonių, kurias galima naudoti, išvardijimas įstatyme užkirstų kelią naujos technikos panaudojimui baudžiamajame procese 3, p. 32. BPK nereikėtų įtvirtinti išsamaus galimų techninių priemonių sąrašo, nes procesinis įstatymas negali aprėpti visos techninių priemonių įvairovės, jų panaudojimo galimybių bei taktinių būdų atliekant atskirus tardymo veiksmus. Techninių priemonių išvardijimas BPK darytų procesinį įstatymą nestabilų, ribotų techninės pažangos įgyvendinimą tiriant nusikaltimus. Juk dar 1980 m. E. Palskys literatūroje polemizavo su kitais autoriais svarstydamas, ar galima atliekant tardymo veiksmus sinchroniškai įrašyti vaizdą ir garsą, mat tuometiniame LTSR BPK buvo minima tik kino juostos ir garso įrašai 9. Siekiant išvengti tokių nesusipratimų, baudžiamojo proceso įstatyme turėtų būti numatyta principinė galimybė panaudoti baudžiamajame procese įvairiausias technines priemones, tinkančias kriminalistiniams tikslams. Tačiau nagrinėjant dabartinį Lietuvos Respublikos BPK galima daryti išvadą, jog iš visų galimų techninių priemonių tiesiogiai įrodomąją reikšmę turi tik telefoninių pokalbių garso įrašai, fotografijos, kino juostos, vaizdo ir garso įrašai kartu su atitinkamų veiksmų protokolais. BPK 74 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, jog tik jais gali būti nustatomi faktiniai duomenys. Todėl jokių kitų techninių priemonių panaudojimo rezultatas tardymo veiksmų metu tiesiogiai nebus laikomas įrodymu, išskyrus atvejus, kai techninių priemonių panaudojimo rezultatas yra vertinamas kaip daiktinis įrodymas. Be abejo, atliekant atskirus tardymo veiksmus (ypač – įvykio vietos apžiūrą, ekspertizes) naudojamos įvairiausios techninės priemonės, kurios nėra įvardytos baudžiamojo proceso įstatyme, tačiau šios techninės priemonės yra naudojamos tik surasti, paimti, įtvirtinti ir ištirti daiktinius įrodymus. Vadovaudamasis šių techninių priemonių panaudojimo rezultatais prokuroras, tardytojas, kvotėjas, specialistas, ekspertas formuluoja išvadas ir jas įrašo į protokolą, į specialisto išvadą, į ekspertizės aktą. Bet įrodymai ir yra būtent šie protokolai, specialisto išvados, ekspertizės aktai, o ne techninių priemonių panaudojimo rezultatai tiesiogiai. Techninių priemonių panaudojimo atliekant tardymo veiksmus rezultatai gali įgauti daiktinių įrodymų reikšmę (pvz., įvykio vietoje padarytos daktiloskopinės plokštelės su pirštų atspaudais arba bato pėdsako atlieja), o jų procesinę padėtį nustato BPK normos, reguliuojančios daiktinių įrodymų padėtį. BPK negali būti pateikta tiksli ir išsami „techninė” techninių priemonių sąvoka, t. y. baudžiamojo proceso įstatyme niekada nebus nurodyta, kokios rūšies, markės, kokių charakteristikų technines priemones galima naudoti. Tikslingiausia būtų nustatyti bendras procesines taisykles, kuriomis vadovaujantis būtų galima naudoti bet kokias kriminalistikos mokslo pripažįstamas technines priemones.

Techninių priemonių panaudojimo reglamentavimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus

Lietuvos Respublikos BPK yra išvardyti atskirų techninių priemonių panaudojimo būdai: telefoninių pokalbių klausymasis (74 str., 1982 str.), fotografavimas (74 str., 91 str., 185 str., 1981 str., 200 str., 204 str., 205 str.), filmavimas, vaizdo ir garso įrašų darymas (74 str., 113 str., 1141 str., 117 str., 183 str., 185 str., 1981 str., 200 str., 204 str., 204 str., 310 str., 316 str.), planų ir schemų darymas (200 str., 204 str., 205 str.), pėdsakų atliejų ir atspaudų darymas (200 str., 204 str.).

Pažymėtina, jog visuose minėtuose BPK straipsniuose techninių priemonių panaudojimas reglamentuojamas trejopai. Vienu atveju techninės priemonės yra minimos tuose BPK straipsniuose, kurie nustato atskirų tardymo ir teismo veiksmų atlikimo tvarką. BPK 91 straipsnis (daiktinių įrodymų pridėjimo prie bylos ir laikymo tvarka) 1 dalis įtvirtina, kad daiktiniai įrodymai turi būti smulkiai aprašomi apžiūros protokoluose, kiek galima nufotografuojami ir pridedami prie bylos. 183 straipsnio (suvedimo akistaton tvarka) 3 dalis nustato, jog akistatos dalyviams perklausyti jų ankstesnių parodymų garso įrašą leidžiama tik surašius jų parodymus į protokolą. 185 straipsnio (Parodymo atpažinti tvarka) 3 dalis įtvirtina, kad parodomų asmenų arba daiktų grupė nufotografuojama; jeigu nefotografuojama, atliekant šį veiksmą dalyvauja kviestiniai. 200 straipsnio (Apžiūros darymo tvarka) 2 dalis numato, kad reikiamais atvejais tardytojas, darydamas apžiūrą, išmatuoja, nufotografuoja ir nufilmuoja apžiūrimąją vietą, sudaro planus ir schemas, pagamina pėdsakų atliejas ir atspaudus. 204 straipsnio (tardymo eksperimentas) 1 dalis įtvirtina, jog tardytojas reikiamais atvejais matuoja, fotografuoja, filmuoja, sudaro planus ir schemas, pagamina pėdsakų atliejas ir atspaudus. 205 straipsnio (parodymų patikrinimas vietoje) 1 dalyje nustatyta, jog prireikus tardytojas matuoja, fotografuoja, filmuoja, sudaro planus ir schemas. 310 straipsnyje (teisiamojo parodymų perskaitymas) numatyta, kad teisminio nagrinėjimo metu teisiamojo parodymai, duoti darant parengtinį tyrimą, gali būti balsu perskaitomi, o pridėtas prie apklausos protokolo jo parodymų garso ir vaizdo įrašas
būti perklausomas ir peržiūrimas, jei yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme; jei teisiamasis atsisako ar vengia duoti parodymus teisme; jeigu teisiamojo nėra akivaizdoje arba jis yra miręs. Analogiški reikalavimai įtvirtinti ir 316 straipsnyje (liudytojo parodymų perskaitymas). Į akis krenta tokio reglamentavimo netobulumas. 74 straipsnyje kaip atskiros techninės priemonės yra išskirti kino juostos ir vaizdo įrašai, o BPK straipsniuose, numatančiuose apžiūros, tardymo eksperimento ir parodymų patikrinimo vietoje tvarką, kalbama tik apie filmavimą (t. y. vaizdo fiksavimą kino juostomis) ir visai neminimas vaizdo įrašų darymas, nors būtent pastarasis fiksavimo būdas yra kur kas modernesnis ir patogesnis. Tokio reglamentavimo netobulumą rodo ir tai, kad techninių priemonių panaudojimo galimybė aptariama tik nustatant tam tikrų tardymo veiksmų (akistatos, parodymo atpažinti, apžiūros, tardymo eksperimento, parodymų patikrinimo vietoje) darymo tvarką, o nustatant kitų tardymo veiksmų (liudytojo, įtariamojo, kaltinamojo apklausa, poėmis, krata) atlikimo tvarką apie techninių priemonių panaudojimo galimybę atliekant šiuos tardymo veiksmus iš viso nekalbama.

Antras techninių priemonių reguliavimo būdas galiojančiame procesiniame įstatyme – tai bendri visų techninių priemonių nuostatai, išvardyti 74, 94, 114, 1981 straipsniuose. 74 straipsnio 2 dalis nustato, jog faktiniai duomenys nustatomi ir telefoninių pokalbių klausymo protokolais, ir garso įrašais, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais ir fotografijomis, kino juostomis, vaizdo ir garso įrašais, daiktiniais įrodymais, tardymo ir teismo protokolais bei kitokiais dokumentais. 114 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu atliekant tardymo veiksmus buvo fotografuojama, filmuojama, daromas vaizdo arba garso įrašas arba buvo padaryti pėdsakų atspaudai bei atliejos, tai protokoluose turi būti taip pat nurodytos techninės priemonės, naudotos atliekant atitinkamą veiksmą, jų naudojimo sąlygos ir tvarka, objektai, kurių atžvilgiu šios priemonės buvo naudotos, ir gautieji rezultatai. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtina, jog prie protokolų pridedami fotografijų negatyvai ir nuotraukos, kino juostelės, diapozityvai, apklausos fonogramos, vaizdo įrašo juostelės, planai, schemos, pėdsakų atliejos ir atspaudai, padaryti atliekant tardymo veiksmus; protokole turi būti atitinkama nuoroda. 94 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta analogiška nuostata kaip ir 114 straipsnio 4 dalyje. Būtent šiuose straipsniuose įtvirtintos nuostatos apibrėžia techninių priemonių panaudojimo įrodomąją reikšmę. Atsižvelgdami į šias įstatymo nuostatas vieni autoriai teigia, kad techninių priemonių panaudojimo rezultatai savarankiškos reikšmės neturi ir tik kartu su atitinkamais protokolais gali būti vertinami kaip įrodymai 10, p. 84. Kiti, atvirkščiai, pripažįsta šių objektų savarankišką įrodomąją reikšmę 11, p. 11. E. Palskys siūlė BPK įtvirtinti nuostatą, numatančią, jog materialūs objektai, gauti naudojant technines priemones, turi būti pridedami prie baudžiamosios bylos 12. Taip techninių priemonių panaudojimo rezultatams būtų suteikta įrodymų reikšmė. Tačiau nuotraukos ir fotonegatyvai, garso ir vaizdo įrašų juostelės, kino juostos ir kiti techninių priemonių panaudojimo materialūs rezultatai, jei jie neįgauna daiktinių įrodymų reikšmės, galiojant dabartiniam BPK, turi būti vertinami tik kaip tardymo ir operatyvinių veiksmų protokolų sudėtinė dalis, kaip neturintys savarankiškos įrodomosios reikšmės, nes tokia nuostata tiesiogiai įtvirtinta 94 ir 114 straipsniuose, kuriuose nurodoma, jog visi minėti techninių priemonių panaudojimo rezultatai pridedami prie protokolų, kitaip tariant, jie yra tik priedai prie protokolų ir jų įrodomoji reikšmė negali būti vertinama atskirai nuo protokolų, nes baudžiamojoje byloje fotonuotraukos, vaizdo ir garso įrašų juostelės ir kita (jei tai nėra daiktiniai įrodymai) iš viso negali egzistuoti atskirai nuo protokolų.

Trečias techninių priemonių reglamentavimo būdas yra įtvirtintas BPK 1141 ir 1982 straipsniuose, kuriuose plačiau aptariamos atskirų techninių priemonių panaudojimo sąlygos, tvarka ir procesinis įforminimas. 1141 straipsnyje išsamiai aptariamas garso ir vaizdo įrašymas darant apklausą ir atliekant kitus tardymo veiksmus. Remiantis šiame straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis vaizdą ir garsą įrašyti galima ne tik darant apklausas, bet ir atliekant visus kitus tardymo veiksmus. Todėl kyla klausimas, kodėl būtent vaizdo ir garso įrašymą įstatymų leidėjas išskyrė iš visų kitų techninių priemonių ir leido jį naudoti visų tardymo veiksmų metu. Vadovaujantis šia įstatymo logika galima būtų daryti analogiją ir teigti, kad visas technines priemones galima naudoti atliekant visus tardymo veiksmus, todėl nevisiškai teisinga laikytina E. Palskio nuomonė, jog tardymo veiksmo metu galima naudoti tik tas technines priemones, kurias tiesiogiai numato BPK straipsnis, nustatantis to tardymo veiksmo atlikimo tvarką 12, p. 107. Pažymėtina, jog dabartinė vaizdo ir garso įrašymo tvarka labai komplikuoja šių techninių priemonių panaudojimą – atlikus tardymo veiksmą visas įrašas turi būti duodamas peržiūrėti arba
perklausyti asmenims, dalyvavusiems tardymo veiksme. Taigi tardymo veiksmas užtrunka dvigubai ilgiau, nei jis užtruktų neįrašinėjant vaizdo arba garso. Šis reikalavimas įtvirtintas siekiant užtikrinti įrašo objektyvumą (kaip ir naudojant protokolinį fiksavimo būdą), tačiau neatsižvelgta į tai, jog tardytojas, rašydamas protokolą, gali subjektyviai perteikti tam tikras žinias arba ko nors iš viso neužfiksuoti, tuo tarpu darant nepertraukiamą įrašą viso tardymo veiksmo metu įraše bet kokiu atveju bus užfiksuoti visi tardymo veiksmo metu nustatyti duomenys ir, autoriaus nuomone, nebus jokio reikalo peržiūrėti įrašo. 1982 straipsnis išsamiai reglamentuoja telefoninių pokalbių klausymo tvarką. Reikia pažymėti, jog būtina atskirti telefoninių pokalbių klausymą, kurį reguliuoja BPK, ir telefoninių pokalbių klausymą operatyvinėje veikloje, reguliuojamą Operatyvinės veiklos įstatymo. BPK 1981 straipsnis reglamentuoja techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus ir nustato, jog atlikdamas operatyvinius veiksmus kvotos organo pareigūnas gali fotografuoti, filmuoti, daryti vaizdo arba garso įrašą apie rengiamą, daromą arba padarytą nusikaltimą. Apie tokį techninių priemonių panaudojimą kvotos organo pareigūnas surašo protokolą, kuriame nurodo panaudotų techninių priemonių techninius duomenis, fiksuojamą įvykio vietą, laiką ir turinį; prie protokolo pridedami fotografijų negatyvai ir nuotraukos, kino juostos, vaizdo arba garso įrašai, o protokolas su priedais pridedamas prie baudžiamosios bylos ir turi įrodymų reikšmę. Abejotina, ar toks straipsnis Baudžiamojo proceso kodekse apskritai reikalingas. Operatyvinė ir procesinė veikla gana smarkiai skiriasi viena nuo kitos pagal savo turinį, veiklos metodus ir formas, reglamentavimą, ir nėra reikalo bandyti operatyvinę ir procesinę veiklas sulieti į vieną. Procesinę veiklą reguliuoja BPK, o operatyvinę veiklą – Operatyvinės veiklos įstatymas, ir būtent šis įstatymas turėtų reguliuoti techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus tvarką, o ne BPK. Užtenka BPK 74 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog faktiniai duomenys byloje nustatomi techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais ir fotografijomis, kino juostomis, vaizdo arba garso įrašais. 74 straipsnis operatyvinių veiksmų protokolams ir prie jų pridėtiems techninių priemonių panaudojimo materialiems rezultatams suteikia įrodymų šaltinio reikšmę, t. y. jie gali būti panaudoti baudžiamojoje byloje kartu su procesiniu būdu surinktais įrodymais, ir tuo BPK kišimasis į operatyvinę veiklą turėtų baigtis.

Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnyje išskiriamos dvi technikos, naudojamos operatyvinėje veikloje, rūšys – operatyvinė technika ir speciali technika. Sąvoka „operatyvinė technika” yra platesnė ir apima „specialiąją techniką”, kurios rūšys yra konkrečiai išvardytos ir kuriai panaudoti reikalingas sankcionavimas. Speciali technika ir operatyvinė įskaita sudaro operatyvinės veiklos priemones, o operatyvinės veiklos priemonių ir metodų panaudojimas sudaro operatyvinių veiksmų turinį. Įstatyme pateikiama ir specialios technikos panaudojimo samprata – tai specialios technikos įrengimas, eksploatavimas ir išmontavimas. Specialios technikos panaudojimas operatyvinėje veikloje turi būti sankcionuojamas, sankcionavimo tvarką nustato Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnis. Asmens slapto susirašinėjimo, telegrafo ir kitų pranešimų kontrolę, pašto siuntų ir elektros ryšių kontrolę, telefoninių pokalbių klausymąsi, specialios technikos naudojimą, slaptą gyvenamosios patalpos apžiūrą sankcionuoja Lietuvos Respublikos apygardų teismų pirmininkai ir šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, remdamiesi generalinio prokuroro arba jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo motyvuotu teikimu ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas, o pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau kiekvienu atveju galima pratęsti ne ilgiau kaip trims mėnesiams. Ši įstatyme įtvirtinta specialios technikos ir metodų sankcionavimo tvarka yra kritikuojama dėl jos netobulumo ir nepatogumo naudotis. P. Čiočys pateikia pavyzdį: tarkime, Skuodo rajono policijos komisariato pareigūnams duotas nurodymas skubiai slapta apžiūrėti besirengiančio padaryti sunkų nusikaltimą asmens butą. Norint tam gauti leidimą reikia važiuoti į Vilnių ir parašyti generaliniam prokurorui teikimą. Gavus jo parašą vykti į Klaipėdos apygardos teismą leidimo. Taip prarandamas bangus laikas ir policijos planuoti veiksmai gali būti pavėluoti 13. Todėl P. Čiočys pagrįstai abejoja, ar iš viso reikalinga tokia tarpinė grandis kaip generalinis prokuroras. Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje numatyta, jog operatyvinių veiksmų teisėtumą kontroliuoja Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras arba jo įgaliotas vienas generalinio prokuroro pavaduotojas, tačiau šios generalinio prokuroro funkcijos Prokuratūros įstatymas net nenumatytos. Todėl būtų tikslinga suteikti teisę operatyvinės veiklos subjektams kreiptis tiesiogiai į teismą. Be to, Operatyvinės veiklos įstatymas nenumato procedūros (teismo sudėtis, terminai, nutarimo įslaptinimas), kaip teisme
turi būti nagrinėjamas generalinio prokuroro teikimas, bei tvarkos, kaip gali būti apskundžiamas teisėjo, atsisakiusio sankcionuoti tam tikrą operatyvinį veiksmą, sprendimas. Neaišku, ar apskritai galima apskųsti teisėjo atsisakymą sankcionuoti operatyvinį veiksmą. Nesureguliuotas ir būtinų operatyvinių veiksmų, kuriems irgi reikia gauti sankciją, atlikimo mechanizmas ekstremalių situacijų atvejais, kai reikia nedelsiant užkirsti kelią itin pavojingiems valstybiniams nusikaltimams, nužudymams, pasikėsinimams į žmonių gyvybę, sveikatą, turtą, o laiko teisėjo sankcijai gauti nėra.

Informacija, gauta operatyviniais veiksmais, gali būti panaudota kaip įrodymai baudžiamojoje byloje. Tai įtvirtina Operatyvinės veiklos įstatymo 13 straipsnis bei BPK 74 straipsnis. Faktiniai duomenys, gauti atliekant operatyvinius veiksmus, į baudžiamąją bylą gali patekti kartu su pateikiamais įrodymais – operatyvinės veiklos subjektas siunčia baudžiamąją bylą tiriančiam pareigūnui atitinkamo operatyvinio veiksmo atlikimo protokolą kartu su telefoninių pokalbių garso įrašais, fotografijomis, vaizdo įrašais ir pan. Teoriškai bylą tiriantis pareigūnas galėtų ir pats išsireikalauti iš operatyvinės veiklos subjekto daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės bylai (tokią teisę jam suteikia BPK 48 ir 75 str.), tačiau praktiškai tai vargu ar įmanoma, nes operatyviniai veiksmai yra atliekami slaptai ir apie juos tardytojas, kvotėjas, prokuroras dažnai nežino, be to, tam prieštarauja Operatyvinės veiklos įstatymo 13 straipsnis, numatantis, kad operatyviniais veiksmais gauta informacija gali būti atskleista iš anksto gavus generalinio prokuroro arba jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo leidimą. BPK 74 straipsnis nustato, kad techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai su atitinkamais priedais yra savarankiška įrodymų rūšis baudžiamajame procese. Operatyviniais veiksmais gauta informacija taip pat gali būti atskleista teismo procese, iš anksto gavus generalinio prokuroro arba jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo leidimą. Operatyviniais veiksmais gautą informaciją draudžiama panaudoti ne tiems tikslams, kuriems jie buvo taikomi. Jeigu teismo procese atskleidžiama specialia technika gauta informacija apie asmenį, asmuo turi teisę apskųsti ir neigti ją remdamasis tuo, kad informacija buvo gauta neteisėtai. Šiuo atveju teismas turi teisę atskleisti motyvuoto teikimo sankcijai gauti ištraukas, kurios įrodo sankcijos teisėtumą. Šios nuostatos įtvirtintos Operatyvinės veiklos įstatymo 13 straipsnyje, tačiau jos yra keistinos. Visų pirma reikėtų įtvirtinti, kad operatyviniais veiksmais gauta informacija gali būti atskleista ne tik teismo proceso, bet ir parengtinio tardymo metu. Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas yra inkvizicinio pobūdžio, visi įmanomi įrodymai turi būti surinkti jau parengtinio tardymo metu ir nagrinėti teismui baudžiamoji byla turi būti pateikiama jau surinkus visus įrodymus – BPK 18 straipsnis prokurorą, tardytoją ir kvotėją įpareigoja imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, tačiau jie negalės įvykdyti šios pareigos, jeigu neturės teisės parengtinio tardymo metu panaudoti operatyviniais veiksmais gautą informaciją. Praktikoje operatyviniais veiksmais gauta informacija, gavus generalinio prokuroro arba jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo leidimą, yra atskleidžiama ir parengtinio tardymo metu, tačiau reiktų, kad tai įtvirtintų ir Operatyvinės veiklos įstatymas. Operatyvinės veiklos įstatyme reiktų suvienodinti ir sukonkretinti normas, įtvirtinančias operatyviniais veiksmais gautos informacijos atskleidimo būdus baudžiamojoje byloje parengtinio tardymo ir teismo proceso metu numatant, kad tokia informacija gali būti atskleista ir parengtinio tardymo, ir teismo proceso metu, esant išankstiniam generalinio prokuroro arba jo pavaduotojo leidimui. Informacija turi būti atskleidžiama procesiniais būdais. Iš dabartinės įstatymo redakcijos neaišku, kas turi teisę atskleisti informaciją teisme – ar operatyvinės veiklos subjektas, surinkęs informaciją, ar valstybinis kaltintojas, ar teismas. Jeigu operatyvinė informacija nebuvo atskleista parengtinio tardymo metu, tai ją žino tik operatyviniai darbuotojai, tačiau jie dažniausiai nedalyvauja teisminio nagrinėjimo procese, o prokuroras, dalyvaujantis teismo procese, gali iš viso nežinoti, jog tokia informacija egzistuoja, todėl gali likti nepanaudoti svarbūs įrodymai. Tai dar vienas argumentas, kodėl operatyvinė informacija turėtų būti legalizuojama ne teisme, o parengtinio tardymo metu. Operatyvinės veiklos įstatymas taip pat numato, kad jei atskleidžiama specialia technika gauta informacija apie asmenį, asmuo turi teisę apskųsti ir neigti ją remdamasis tuo, kad informacija gauta neteisėtai. Tada teismas gali atskleisti teikimo ištraukas, kurios įrodo sankcijos teisėtumą. Ką reiškia „apskųsti informaciją ir neigti ją” – ar tai įrodymų vertinimas? Jei taip, tai kiekvienas proceso dalyvis turi teisę savarankiškai vertinti visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, ir teismas neprivalo jo įtikinti, kad jo vertinimas neteisingas. Be to, faktinių duomenų šaltinis ir kilmė baudžiamojoje byloje turi būti žinomas
atvejais, nesvarbu, ar asmuo ginčija juos, ar ne, o šiame įstatyme įtvirtinta, jog jeigu asmuo neginčija apie jį specialia technika gautos informacijos, tai teismas neprivalo atskleisti teikimo ištraukų – tuomet lieka neaiškus informacijos šaltinis ir taip pažeidžiamas vienas iš baudžiamojo proceso principų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3658 žodžiai iš 7221 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.