Teisė
5 (100%) 1 vote

Teisė

11213141516171

2002 01 14 I. TEISĖS SĄVOKA IR ŠALTINIAI. NORMINIAI AKTAI.

Visuomenės gyvenimas reikalauja tam tikro reguliavimo, elgesio taisyklių- socialinių normų, kurių svarbiausios yra teisinės normos, tai valstybės nustatytos ir visuotinai privalomos žmonių elgesio taisyklės.

Teisės normos gali atlikti savo pagrindinę socialinę paskirtį, t.y. reguliuoti visuomeninius santykius ir žmonių poelgius tik tada kai jos realizuojamos, o teisės normos realizuojamos kai žmogus elgiasi teisėtai, t. y. derina savo veiksmus ir poelgius su normų reikalavimais ir nesielgia, nedaro to ką teisės normos draudžia.

Pagal realizavimo būdą yra 4 formos:

1. Laikymasis.

Teisės normos laikymasis tai tokia pasyvi realizavimo forma kai asmenys susilaiko nuo veiksmų kuriuos teisės normos draudžia. Pvz.: ženklas STOP.

2. Vykdymas.

Vykdymas tai tokia teisės normos realizavimo forma kai asmenys aktyviais veiksmais vykdo savo teisines pareigas arba įsipareigojimus. Pvz.: atostogų įstatymo laikymasis.

3. Pasinaudojimas.

Pasinaudojimas teisės norma tai galimybės pasinaudoti asmeniui suteikta teise. Pvz.: rinkiminė teisė.

4. Taikymas.

Teisės normos taikymas tai ypatinga teisės realizavimo forma kurią turi teisę taikyti specialūs valstybės organai arba pareigūnai. Pvz.: teismas pritaiko kriminalinę bausmę; kelių policininkas-už greičio viršijimą administracinę baudą.

Būtinas teisės elementas yra valstybės organo galėjimas priversti elgtis pagal teisės normų reikalavimus. Tačiau tai nereiškia, kad teisės normų laikomasi tik prievartos būdu. Priešingai, dauguma visuomenės narių laikosi teisės normų sąmoningai ir laisvu noru, nes jų (TN) reikalavimai ir nustatyta tvarka atitinka visuomenės interesus. Valstybė prievartą taiko tik tiems visuomenės nariams (tiek piliečiams, tiek visuomenės organizacijoms), kurie pažeidinėja teisinių normų reikalavimus.

Kad teisės normos kaip bendro pobūdžio elgesio taisyklė taptų visuotinai privaloma, ji turi būti atitinkamai išreikšta ir suformuluota. Teisės normų išreiškimo būdai ir vadinasi teisės forma arba teisės šaltiniai.

Teisės istorijoje yra žinomi 3 pagrindiniai teisės šaltiniai:

1. Teisinis paprotys.

Servituto teisė- teisė pasinaudoti svetimu turtu.

2. Teisinis precedentas.

Būdingas anglų- saksams. Pvz.: vištos vagystė.

3. Norminis aktas.

Mūsų valstybės pagrindinis ir iš esmės vienintelis teisės kūrimo aktas, teisės šaltinis yra norminis aktas.

Norminis aktai, tai valstybės kompetentingų organų arba jų įgaliotų visuomeninių organizacijų taip pat savivaldybių institucijų išleisti oficialūs rašytiniai dokumentai kurie suformuluoja, nustato, pakeičia arba panaikina teisės normas. Norminiai aktai yra klasifikuojami įvairiai, dažniausiai pagal savo teisinę galią: į įstatymus ir poįstatyminius aktus.

Įstatymas yra norminis aktas turintis aukščiausią teisinę galią kitų norminių aktų atžvilgiu. Pagrindinis mūsų šalies įstatymas yra konstitucija, kuri referendumo būdu buvo priimta 1992.10.25.

Referendumas-piliečių apklausa kokiais tai klausimais.

Visus kitus įstatymus mūsų šalyje teisę turi tik seimas. Įstatymai priimami laikantis tam tikros tvarkos kurią sudaro 4 stadijos:

1. Įstatymo iniciatyvos teisė.

2. Įstatymo projekto svarstymas.

3. Įstatymo priėmimas.

4. Įstatymo paskelbimas.

Pagal savo reikšmę įstatymai taip pat yra nevienodi. Jie skirstomi į konstitucinius, kurių normos reguliuoja svarbiausius mūsų valstybės ir visuomenės santykius, ir paprastuosius.

Visi priimti įstatymai negali prieštarauti konstitucijos principams ir jos nuostatoms. Respublikos valdžios ir valdymo organai, centrinės žinybos (ministerijos), visuomeninės organizacijos savo kasdieninėje veikloje, taip pat priima daugybę įvairių rūšių ir paskirties norminių aktų: tai įvairūs nutarimai, sprendimai, instrukcijos, nuostatai, taisyklės ir panašiai. Visi šie dokumentai nėra įstatymai, jie tik patikslina, sukonkretina įstatymą, sudaro palankesnes sąlygas taikyti įstatymus praktikoje. Tad šiuos dokumentus dar priimta vadinti poįstatyminiais aktais.

Kiekviena teisės norma, taip pat kiekvienas norminis aktas ar tai būtų įstatymas ar poįstatyminis aktas, galioja tam tikrą laiką, tam tikroje teritorijoje, ir tam tikram asmenų ratui.

1993.04.06 priimtas LR Įstatymo “Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliojimo tvarkos”. Šiame įstatyme numatyta bendra nuostata, kad teisės aktai įsigalioja tik oficialiai juos paskelbus. Įstatymo 2 str. nurodoma, kad LR įstatymai, tarptautinės sutartys, prezidento dekretai, vyriausybės nutarimai, konstitucinio teismo nutarimai ir išvados, taip pat svarbiausi centrinių žinybų norminiai aktai turi būti skelbiami leidinyje “Valstybės Žiniose”. Jie įsigalioja paskelbimo dieną jeigu kitas terminas nėra nurodytas pačiame norminiame akte.

Savivaldybių institucijų norminiai aktai turi būti skelbiami vietos spaudoje. Pvz.: Palangos mokestis.

Individualūs teisės aktai kur teisės normos nėra nustatomos, keičiamos ar naikinamos gali būti ir neskelbiami, o išsiunčiami tiesiogiai adresatams. Pvz.: žemės grąžinimas.

Teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių nei “Valstybės Žiniose” nei kitose žiniasklaidos priemonėse neskelbiami. Jie yra
išsiunčiami toms institucijoms kurios turi teise disponuoti valstybės paslaptis sudarančiomis žiniomis.

Norminių galiojimas gali baigtis:

1. Pačiame norminiame akte nurodyta data.

2. Kai kompetentinga institucija panaikina galiojantį norminį aktą įsigaliojus naujam aktui.

3. Kai norminis aktas ar jo dalis netenka galios nors oficialiai ir nebuvo panaikintas, bet naujas įstatymas nustato kitokią normą. Šiuo atveju susidaro normų kolizija ir galioja nauja norma nors ir sena nepanaikinta.

Pagal norminių aktų galiojimą teritorijos atžvilgiu jie skirstomi į:

1. Pagal galiojančius visoje valstybės teritorijoje ir privalomas visiems subjektams tame skaičiuje ir užsienio subjektams veikiantiems mūsų teritorijoje.

2. Galiojančius ne visoje teritorijoje.

3. Privalomi tam tikrai kategorijai asmenų.

II. TEISĖ CIVILIZACIJOS RAIDOJE.

Pirmykštėje bendruomenėje buvo visuomeninė valdžia pagrįsta visuotiniu susiklausymu ir moraliniais pradmenimis. Savitarpio santykiai tarp žmonių, drausmė, darbo pasidalijimas išreikšdavo visų bendruomenės narių valią ir interesus, buvo palaikomi papročių bei tradicijų jėga. Nerašyti gimininės santvarkos papročiai buvo labai autoritetingi ir stabilūs. Papročių vieningumas pagrįstas turtine lygybe, palaikomas tradicijų kurias akylai saugojo giminės vyresnieji, sąlygoja tai, kad papročiai buvo labai retai laužomi.

Tačiau pirmykštėje visuomenėje suformavusios elgesio taisyklės negalėjo tikti naujai visuomenės formacijai valstybei, kuri savo priemonėmis ir interesais suformavo visai naujas elgesio taisykles, teisės normos ir teisės sistemos.

Teisės istorija yra žymiai trumpesnė kaip žmonijos istorija tačiau taip pat skaičiuoja tūkstantmečius. Istorijos eigoje vienos teisinės sistemos keitė kitas tačiau visumoje teisės vaidmuo visuomenėje palaipsniui augo ir stiprėjo.

1901m. prancūzų archeologai kasinėdami netoli buvusio Babilono miesto atrado uolos stulpą ant kurio dantiraščiu buvo išrašyti Babilono karaliaus Chamurabio gyvenusio XVIII a. prieš mūsų erą įstatymai. Žinovus ir specialistus labiausiai nustebino šių įstatymų teisinis mechanizmas ir teisinio reguliavimo pagrįstumas. Chamurabio įstatymai patvirtino, kad senovės Babilone vyko aktyvus ūkinis gyvenimas, klestėjo verslai. Įstatymo normos smulkiai reguliavo žemės ir statinių pirkimo-pardavimo tvarką, ariamos žemės, sodų, galvijų, nuomos klausimus. Sudarant sutartis turėjo dalyvauti liudytojai. Teisės normos detaliai reglamentavo kreditorių ir skolininkų santykius taip pat turto paveldėjimo klausimus. Daug dėmesio buvo skirta šeimos teisei. Šeimoje buvo įteisinta vyro valdžia, už kriminalinius nusikaltimus buvo numatytos griežtos bausmės.

Chamurabio įstatymai nėra unikalus reiškinys. Mokslui dabar jau žinomi

· senovės indų, manų įstatymai sudaryti tarp antrojo ir pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą,

· drakono įstatymai 7 a. prieš m.e.,

· 12 lentelių įstatymas 5a. prieš m.e.

Iš šių seniausių teisės paminklų galima daryti išvadas, kad žmonijos civilizacijos pradžioje jau buvo žinoma ir mokama panaudoti daug teisinių priemonių reguliuojant visuomeninius santykius.

Senovės Graikijos istorijos įžymiu teisinės kultūros paminklu yra laikomos Solono reformos. Solonas gyvenęs VI a. prieš m.e. buvo išrinktas archontu (panašus į mūsų ministrą). Tuo periodu socialiniai prieštaravimai tarp turtingųjų ir vargingųjų sluoksnių buvo pasiekę kritinį tašką, kadangi pastarieji atsisakė mokėti didelius mokesčius ir ypač įsiskolinimus už žemės nuomą. Reformomis tikėtina, IX a. valstybės ir visuomenės istorijoje teisinėmis priemonėmis buvo pasiektas socialinis teisingumas. Reformomis buvo panaikintos visos skolos už žemę, ir vergovė- už skolas. Piliečiai buvo paskirstyti priklausomai nuo gaunamų metinių pajamų ir tuo pagrindu apmokestinti.

Tačiau didžiausią indėlį, iš senovės Graikijos, teisės išsivystymą padarė didieji mąstytojai sofistai gyvenę IV-V a. p. m.e.: Sokratas, Platonas, Krisfenas, Aristotelis.

Žymus teisės teorijos ir praktikos etapas yra romėnų teisė. Romos juristų daugiau kaip prieš 2000 metų sukurtos ir realizuotos teisinės idėjos sudaro šiuolaikinio visuomeninių santykių teisinio reguliavimo pagrindą.

Romos juristai pirmieji pagrindė teisės padalinimą į viešąją ir privačią teisę. Pagal Romos teisininką Ulpianą III a. p.m.e., viešajai teisei buvo priskirtos teisinės normos reguliuojančios valstybinės reikšmės klausimus: keliai, statiniai, įrengimai, šventyklos ir t.t. Privačiai teisei buvo priskirti nuosavybės, šeimos, paveldėjimo klausimai ir objektai. Toks teisės padalinimo principas išlaikė tūkstantmečių išbandymus ir turi neabejotiną įtaką šiuolaikinei teisei.

Romėnų teisė buvo labai sudėtinga, adekvati tuometiniams, visuomeniniams santykiams. Būtina pabrėžti, kad Romėnų teisei atstovavo beveik visos teisės šakos bei ypatingai išvystyta civilinė teisė, kuri reguliavo Ir dabar reguliuoja turtinius santykius–nuosavybės santykius.

Po senovės ir antikos pasaulio sekė stambus istorinis civilizacijos ir teisės vystymosi laikotarpis-viduramžiai, kuris tęsėsi apie 1000m. ir yra vadinamas feodalizmu. (prasidėjo nuo Romos žlugimo V a. ir tęsėsi iki XVI– XVII a.)

Beveik per visą šį

laikotarpį, visuomenės dvasinį ir pasaulietinį gyvenimą koregavo ir jam viešpatavo bažnytinės dogmos, pripažintos neginčijamomis. Jurisprudencija buvo dvasininkijos globojama ir kontroliuojama, o viduramžių teisė pasižymėjo žmonių teisių nuvertinimu ir inkvizicijos procesais.

Tačiau tik taip vienareikšmiai vertinti viduramžius nėra visiškai teisingai. Ilgus amžius tarp bažnyčios ir pasaulietinės valdžios vyko arši kova dėl viešpatavimo visuomenėje ir to pasėkoje buvo sukurtos ne vien reakcinės teisinės teorijos ar teisiniai dokumentai. Pvz.: 1915m. Anglijos karalius Jonas- Bežemis pasirašė didžiąją laisvės chartiją, kurioje asmens neliečiamybė buvo pripažinta viena iš svarbiausių žmonių teisių. Chartija teigė: nei vienas laisvas žmogus negali būti uždarytas į kalėjimą, išvarytas iš šalies, jam negali būti atimtas vardas ar kitos teisės be teismo sprendimo. (tik laisviems, ne baudžiauninkams. Šis dokumentas gynė žmonių teises).

Pažangių minčių pripažįstančių žmonių prigimtinę teisę ir konkrečius įstatymus galima rasti ir XIII a. vienuolio Tomo Akviniečio teologinėje teorijoje apie valstybę ir teisę.

Viduramžius keitė nauji amžiai ir nauja jų istorija. Šį laikotarpį, XVI- XIX a, bendrais bruožais galima laikyti demokratinių tendencijų, politinių laisvių ir teisinių institutų vystymosi ir įtvirtinimo laikotarpiu. Jis pasižymėjo didžiaisiais mąstytojais ir jų giliomis pažangiomis idėjomis. Pvz.: XIII-XVII a. gyvenęs vokiečių mastytojas Hugo Grocijus padėjo teorinius pagrindus tarptautinei teisei. Jis teigė, kad tarptautiniai santykiai turi būti grindžiami ne jėga, bet teise ir teisingumu.

Anglų mastytojai: Gobsas ir Lokas gyvenę XVII-XVIII a. ir prancūzas Monteskje XVIII a. pagrindė valdžių pasidalinimo koncepciją pagal kurią siekiant, kad būtų išvengta tironijos ir piktnaudžiavimo valdžia, valstybine valdžia turi būti padalinta 3 institucijoms:

1. Įstatymų leidžiamajai.

2. Įstatymų vykdomajai.

3. Teisminei.

Visos 3 valdžios struktūros ne tik nepriklausomos ir autonominės, bet tam tikru būdu tarpusavyje sujungtos, kas užtikrina jų lygsvarą visuomenėje.

Didieji Prancūzijos švietėjai gyvenę XVIIIa Didro, Golbachas, Helvecijus, Ruso sukūrė prigimtinės teisės teoriją pagal ją visi žmonės teisiniu požiūriu (ne socialiniu) gimsta laisvi, lygūs prieš įstatymą, o valstybė sukuriama jos piliečių sutarties pagrindu ir jos veikla pirmiausia turi užtikrinti žmonių teises.

Svarbią vietą mokymu apie valstybę ir teisę užima vokiečių rašytojo Hėgelio darbai (XIX a. pab. –XX a. pr.). Pagal jį valstybė ir teisė pastoviai vystosi, praeina sudėtingą procesą, įvairius vystymosi etapus, atskleidžia ir šalina visuomenėje vidinius prieštaravimus. Valstybėje Hėgelis mato: proto, idėjų, laisvių ir teisių realizavimo galimybę.

1969m. Anglijoje buvo priimtas dokumentas pavadintas “Chobias Korpus Akt”. Šiuo dokumentu buvo duotos garantijos, kad žmogus negali būti suimtas be pakankamo teisinio pagrindo. Areštus griežtai kontroliavo teismai, o suimtasis turėjo galimybę išsiaiškinti jo arešto pagrįstumą. Šis įstatymas, kaip žmogaus laisvių garantas, Anglijoje veikia iki šiol, o jo idėjos buvo priimtos ir realizuotos daugelio šalių teisminiuose aktuose.

1804m. įsigaliojo Prancūzijos Civilinis Kodeksas, pasaulyje plačiai žinomas Napoleono Kodekso vardu. Įtvirtindamas laisvų žmonių laisvus tarpusavio santykius Konstitucija nustatė:

· tarpusavio santykių dalyvių teisinę lygybę prieš įstatymą

· sutarčių laisvę

· privačios žmogaus nuosavybės teisę

· civilinę santuoką

· skyrybų teisę

· ir uždraudė bažnyčiai kištis į civilinius teisinius santykius.

Napoleono Kodekso idėjos paplito visame vakarų pasaulyje. Jis pats jas vertino net labiau kaip savo karines pergales.

Naujaisiais istoriniais laikais iškilo naujos idėjos, naujos teisinės nuostatos. XIX a. antroje pusėje ir XX a., tai intensyvus civilizacijos vystymosi, audringo mokslinio techninio progreso ir didelių visuomeninių sukrėtimų, ir permainų laikotarpis. Šiame laikotarpyje atsirado ir vystėsi valstybinės ir teisinės marksizmo idėjos tapusios socializmo sistemos ideologiniu pagrindu. Šių idėjų veikiama vakarų Europą formavusi socialdemokratija ir eilė kitų teisinių teorijų, kurios labai įtakojo svarbiausių industrinių šalių vystymąsi.

Šiuo istoriniu laikotarpiu susiformavo ir fašistinė ideologija, kuri pripažino valstybės prioritetą visuomenei ir atskiram žmogui, neigė daugumą žmogaus prigimtinių teisių, propagavo šovinizmą ir rasizmą, pripažino karinę jėgą ir jos panaudojimą sprendžiant tarptautinius valstybinius klausimus.

Po antrojo pasaulinio karo teisiniuose ir tarpvalstybiniuose santykiuose vėl nauji esminiai pakitimai demokratizavimo prasme. Daugelyje šalių buvo priimtos naujos konstitucijos su žmogaus teisių prioritetu. 1948m. suvienytųjų nacių genocido asamblėja priėmė žmogaus teisių deklaraciją, kuri laikoma viena iš svarbiausių pokario laikotarpių demokratiniu dokumentu.

Vis didesnę reikšmę valstybių teisiniuose santykiuose įgauna tarptautiniai teisinai dokumentai. Valstybės juos ratifikuoja* ir geranoriškai jų laikosi.

Tuo pačiu XX a. paskutinieji dešimtmečiai pasižymi

fundamentalizmo stiprėjimu ko pasėkoje, kai kuriose šalyse: Iranas, Libija, Afganistanas. Religinės nuostatos pakeliamos į valstybinį lygį ir pripažįstamos prioritetinėmis. Šiame laikotarpyje rimta krizė apima socialistinę valstybę ir teisę, o kai kurios jų idėjos ideologijoje, politikoje patirią krachą.

III. VALSTYBĖS SĄVOKA, ESMĖ IR POŽYMIAI.

Valstybė nebuvo amžina, pirmykštėje bendruomenėje tuometiniams žmonėms tokios organizacijos nereikėjo. Pirmykštėje visuomeninėje santvarkoje žmonės grupavosi giminėmis ir gentimis, visuomenės ekonominį pagrindą sudarė kolektyvinė gamybos priemonių nuosavybė, bendras darbas ir bendri darbo rezultatai, kurie atsižvelgiant į tuometinių gamybinių jėgų išsivystymą buvo labai menki, todėl tik gyvendami grupėmis žmonės galėjo užtikrinti savo egzistenciją. Pirmykštės visuomenės vystymosi raida palaipsniui, bet neišvengiamai, atvedė visuomenę į aukštesnę visuomeninę organizaciją-valstybę, kuri įvairiose tautose atsirado ne vienu laiku ir nevienodomis formomis.

Tačiau pagrindiniai kaip žmogaus bendrijos išraiškos požymiai buvo ir išlieka tokie:

1. Valstybė yra įsikūrusi tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje.

2. Turi savo valdžią (vyriausybę).

3. Yra kitų valstybių pripažinta de-fakto ir de-jure.

Tačiau valstybė yra kažkas tai daugiau negu gyvenvietė, teritorija ir vyriausybė. Pagrindinis dalykas, kuris skiria valstybę iš kitų žmonių bendrijų, tai jos nepriklausomybė-suverenitetas.**

Būtina suvokti, kad šiuolaikiniame pasaulyje valstybės yra viena su kita susietos ekonominiais ir politiniais ryšiais, įvairiais įsipareigojimais ir sutartimis, kas dalinai apriboja jų suverenitetą. Tačiau didelė tarpvalstybinių ryšių įvairovė dar nereiškia, kad dingsta ir pati valstybės nepriklausomybė. Nepriklausomybė reiškia neatsiribojimą nuo kitų valstybių, bet galimybę laisvai ir atsižvelgiant į savo interesus tuos ryšius nustatyti arba nutraukti. Kitaip tariant, suverenitetas, tai laisvo pasirinkimo galimybė.

Valstybės kilmė, esmė, socialinė paskirtis aiškinama labai įvairiai. Yra virš 500 įvairių politinių teorijų. Valstybės klausimai todėl jie yra labai supainioti. Valstybes galima skirstyti pagal įvairius požymius. Jau vien tai, kad politiniame pasaulio žemėlapyje yra apie 200 valstybių, neišvengimai liudija apie jų įvairovę. Teisiniu požiūriu valstybes galima skirstyti pagal jų valdymo formas, santvarkos formas ir pagal jų politinius rėžimus.

IV. VALSTYBĖS VALDYMO IR SANTVARKOS FORMOS. POLITINIAI RĖŽIMAI.

Pagal valstybių valdymo formas jas priimta skirstyti į monarchijas ir respublikas.

Monarchija, tai tokia valstybės valdymo forma, kur valdžia priklauso vienam asmeniui-monarchui, kuris ją įgyja iki gyvos galvos paveldėdamas sostą arba tam tikrais rinkimais.

Vergovės laikotarpiu monarchija dažniausiai reiškėsi neribota despotija, o kartais ir teokratija*. Pvz.: senovės Roma, Egiptas, Babilonas.

Feodalizmo laikas būdinga valstybės valdymo forma buvo luominė monarchija, kurioje greta monarcho veikė ir luomo atstovaujanti taryba. Irstant feodalizmui luominė monarchija pakeitė absoliutinė monarchija, kuri tapo pusiausvyra tarp feodalizmo ir augančios buržuazijos. Šiuo metu daugumoje pasaulio valstybių dar tebėra, taip vadinamos, konstitucinės monarchijos. Jose monarcho valdžią apriboja konstitucija, deklaruojanti dalinį ar visišką tautos suverenitetą nustatantį gyventojų renkamų atstovų dalyvavimą įstatymų leidyboje, o dažnai ir valdymo kontrolėje.

Šiuolaikinės monarchijos yra skirstomos į :

1. Dualistines, kuriose įstatymus leidžia ir parlamentas ir karalius, o valdo karalius su vyriausybe, kuri nėra atsakinga parlamentui. Pvz.: Marokas.

2. Parlamentines, kur įstatymų leidyba ir valdymo kontrolė priklauso parlamentui, o vyriausybė yra atsakinga parlamentui. Karalius vykdo tik konstitucijos apibrėžtas funkcijas, kurios daugelio atžvilgiu yra tik formalios. Pvz.: UK, Japonija, Švedija.

Respublika, tai valdymo forma, kuriose visi aukščiausieji valstybės valdymo organai yra renkami arba sudaromi renkamų organų. Respublikos valdymo forma šiuo metu yra vyraujanti pasaulyje, ji atsirado senovės antikos laikais kaip priešingybė monarchijai. Respublikoje pripažįstamas tautos suverenitetas, visų piliečių teisinė lygybė prieš įstatymus, o valstybės vadovas yra prezidentas. Dvi respublikos rūšys:

1. Parlamentinėje respublikoje pripažįstama parlamento viršenybė kitų valstybės organų atžvilgiu. Parlamentas leidžia įstatymus, o vyriausybė sudaroma iš parlamente daugumą turinčios partijos atstovų. Vyriausybė atsakinga parlamentui ir privalo turėti jo pasitikėjimą. Prezidentą renka parlamentas arba specialus susirinkimas kur daugumą turi parlamentas. Pvz.: Italija Suomija, Vokietijos federacija.

2. Prezidentinėje respublikoje valstybės ir vyriausybės vadovas yra prezidentas. Jis skiria ir atleidžia ministrus, o parlamentas vyriausybei negali pareikšti nepasitikėjimo. Šiose valstybėse prezidentas renkamas jos piliečių. Pvz.: Egiptas, Prancūzija, Lotynų Amerikos valstybės. (Ji yra pažangesnės formos)

Valstybinė santvarka, tai vidinė teritorinė valstybės struktūra bei jos sudėtinių dalių teisinė padėtis. Taip pat centrinės valstybinės valdžios ir valstybės
dalių valdžios tarpusavio santykis. Pagal šiuos požymius valstybės skirstomos į:

1. Paprastąsias arba unitarines.

Unitarinės valstybės turi tik vienus visai šaliai bendrus aukščiausiuosius valstybinės valdžios organus, o valstybė skirstoma tik į administracinius, teritorinius vienetus turinčius savo savivaldos organus.

2. Sudėtines: federacines ir konfederacines.

Federacinė valstybė susideda iš kelių valstybių ar kitokių valstybinių vienetų, pvz.: autonominių sričių, žemių, valstijų, todėl tokiose valstybėse kuriami federaciniai, aukščiausieji valstybiniai valdžios organai ir į federaciją įeinančių vienetų aukščiausieji valdžios organai.

Konfederacija yra savarankiškų valstybių sąjunga tam tikriems ekonominiams, politiniams ar kariniams tikslams pasiekti.

Politinis rėžimas tai būdai ir metodai kuriais tvarkoma valstybė. Politinis rėžimas valstybėje įtvirtinamas per konstituciją ir kitus įstatymus, per valdžios organų sistemą, per politinių partijų veiklą ir jų veiklos teisinį reglamentavimą. Politiniai rėžimai yra skirstomi į du pagrindinius tipus:

I. Demokratinį.

Demokratinis rėžimas kiekvienoje valstybėje turi savo individualius bruožus, tačiau priimta išskirti ir bendrus būdingus tam rėžimui bruožus:

1. Realus daugiapartiškumas politinių partijų daugiateisiškumas.

2. Realus valdžios pasiskirstymas į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę bei jų tarpusavio kontrolę.

3. Realus pagrindinių žmonių teisių ir laisvių įtvirtinimas ir įgyvendinimas.

4. Demokratinai rinkimai su tokia rinkimų sistema kaip rinkimų visuotinumas, lygiateisiškumas ir slaptumas.

II. Autoritarinį.

Autoritariniam rėžimui priskiriami tokie bendri bruožai:

1. Pagrindinių žmonių teisių ir laisvių ribojimas.

2. Visų politinių partijų uždraudimas arba jų veiklos ribojimas.

3. Valdančiosios partijos susiliejimas su valstybės aparatu, tai yra akivaizdi vienpartinė sistema.

4. Opozicinės spaudos ribojimas.

5. Valdžios koncentravimas vieno asmens arba grupės asmenų rankose.

6. Faktinis, o ne retai ir teisinis valdžių pasidalinimo principo atsisakymas.

Autoritarinis rėžimas gali būti pavadintas totalitariniu, jei jis įgyja specifinius bruožus, būtent asmenybės kulto valdžia, visos politinės valdžios sukarinimas (militarizmas), valdžios represinė veikla.

Autoritarinis rėžimas gali būti įvairių formų:

1. Fašizmas, tai politinis rėžimas kuris remiasi nacionalistine, rasistine ideologija, taip pat represiniais valdymo metodais.

2. Komunizmas remiasi komunistine ideologija ir represiniais metodais, kuriuos vykdo ne teismai, bet specialiai sukurtas prievartos aparatas.

3. Karinė diktatūra, kai sustabdoma konstitucija arba visai panaikinama, o valdžia koncentruojama karinės grupės (chuntos) rankose (~1970 Graikija).

V. PAGRINDINIS VALSTYBĖS ĮSTATYMAS IR JO PAMATINĖS NUOSTATOS.

Konstitucija, tai pagrindinis valstybės įstatymas nustatantis jos visuomeninę ir valstybinę santvarką, rinkimų sistemą, valstybinės valdžios ir valdymo organų organizaciją, bei veiklos principus, pagrindines piliečių teises ir pareigas. Konstitucija nustato šalies politinių, teisinių ir ekonominių sistemų pagrindus, turi aukščiausią teisinę galią šalyse. Konstitucijos, kaip aukščiausieji visuomenės ir valstybės įstatymai, atsirado tik naujaisiais istoriniais laikais pradėjus įgyvendinti demokratinį valdymo būdą.

Pirmoji konstitucija pasaulyje buvo surašyta ir priimta JAV 1787, o pirmoji Europoje- 1791. 1791.05.03 buvo priimta ir Žečpospolitos konstitucija.

Konstitucijų būna rašytinių ir nerašytinių.

· Rašytinės būna vienas aktas arba kelių konstitucinių aktų visuma.

· Nerašytinė konstitucija tai daugelio įstatymų konstitucinių papročių ir precedentų rinkiniai. Nerašytinė konstitucija yra Didžiojoje Britanijoje, Naujoje Zelandijoje, Australijoje.

Konstitucijos priimamos įvairiais būdais pvz.: Italijoje ji buvo priimta tautos susirinkimo, Prancūzijoje-referendumo būdu, daug kur konstitucijos priimamos aukščiausiųjų valdžios organų.

1918.02.16 paskelbus apie LT valstybingumo atstatymą buvo patvirtintos ir pagrindinės laikinos LT konstitucijos nuostatos, o pati konstitucija buvo priimta 1922.08.22. Konstitucija atitiko tokio pobūdžio dokumentams ir tarptautiniams reikalavimams. Pagal tų metų konstituciją, LT valstybei buvo nustatytas parlamentinis respublikos modelis, seimui buvo suteikta aukščiausioji valdžia , o prezidentui ir vyriausybei priskirtos vykdomosios valdžios funkcijos.

1928.05.15 buvo priimta nauja LT respublikos konstitucija, kuri sustiprino prezidento valdžią. Prezidentą rinko 7 metams ne seimas, o ypatingieji tautos atstovai. Prezidentas įgijo teisę varžyti politinių partijų veiklą ir net paleisti seimą.

1938.05.12 priimta konstitucija dar labiau sustiprino prezidento valdžią. Jis įgijo teisę skirti ir atleisti ministrą pirmininką, galėjo leisti įstatymus ne seimo sesijos metu. Konstitucijoje nebuvo numatyta galimybių pašalinti prezidentą. Taigi 1928-1938 konstitucijos įtvirtino valstybėje prezidentinę valdymo formą su autokratiniais bruožais.

Okupavus LT valstybę, 1940.08.25 buvo priimta konstitucija panaikinusi visas nepriklausomos LT valstybės teisines institucijas ir prievarta įvedė sovietinę
politinę ir valdymo sistemą.

1977m. priimta tarybinė LT konstitucija iš esmės dubliavo tuo metu veikusią TSRS konstituciją.

Atgavus LT nepriklausomybę po tam tikro paruošiamojo laikotarpio, nauja valstybės konstitucija buvo priimta 1992.10.25 referendumu, o tų metų lapkričio 16d. seimas priėmė įstatymą dėl naujos konstitucijos įsigaliojimo. Tuo būdu LT valstybė gavo naują pagrindinį savo įstatymą, dalis įstatymų ir norminių aktų, veikusių tarybiniame laikotarpyje, buvo panaikinti, o kita dalis palikta galioti jei jie neprieštaravo naujai konstitucijai. Šie norminiai aktai yra palaipsniui keičiami ir tikslinami.

Respublikos konstitucijoje yra 14 skirsnių, 154 straipsniai ir baigiamosios nuostatos. Svarbiausios konstitucijos nuostatos būtų tokios:

· Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika kurios suverenitetas priklauso tautai.

· Aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo seimas, prezidentas, vyriausybė ir teismas. Svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai yra sprendžiami referendume, kurį gali skelbti seimas arba jei to reikalauja nemažiau kaip 300 000 respublikos piliečių turinčių rinkimų teisę.

· Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valstybinius darinius, o yra suskirstyta į administracinius vienetus. Respublikoje, išskyrus atskirus įstatymais numatytus atvejus, dviguba pilietybė nenumatyta. Valstybinė kalba –lietuvių kalba. Valstybės vėliavą, herbą ir himną nustato įstatymas.

· Žmonių teisės ir laisvės yra prigimtinės, prieš įstatymus visi asmenys yra lygūs. Rinkimų teisę piliečiai įgyja sulaukus 18 metų. Piliečiai priklausantys tautinėms bendrijoms turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Bendrijos savo reikalus tvarko savarankiškai.

· Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, sutuoktinių teisės yra lygios. Valstybė pripažįsta ir bažnytinės santuokos registraciją. Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvos bažnyčias bei religines organizacijas. Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

· Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

· Seimą sudaro 141 narys. Seimas renkamas 4 metams lygia, tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Seimo nariui gali būti Lietuvos pilietis ne jaunesnis 25 metų amžiaus. Seimas gali funkcionuoti kai yra išrinkti ne mažiau kaip trys penktadaliai seimo narių.

· Seimo nario asmuo yra neliečiamas. Seimas dirba 2 sesijomis: pavasario ir rudens. Gali būti šaukiamos ir neeilinės sesijos. Tai gali padaryti prezidentas arba ne mažiau kaip 3dalis seimo narių. Pagrindinė seimo veiklos forma yra posėdžiai, o veiklos funkcija yra įstatymų leidyba. Pirmalaikiai seimo rinkimai gali būti paskelbti, jei to reikalauja ne mažiau kaip trys penktadaliai seimo narių, juos gali paskelbti ir prezidentas. Seimo kompetenciją nustato 66 konstitucijos straipsnis.

· Respublikos prezidentas yra valstybės vadovas, aukščiausia valstybės pareigūnas. Prezidentą 5 metams renka respublikos piliečiai tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Kandidatu į prezidentus gali būti Lietuvos pilietis pagal kilmę, gyvenęs Lietuvoje ne mažiau 3 pastaruosius metus ir iki rinkimų dienos sulaukęs 40 metų. Tas pats asmuo gali būti renkamas prezidentu ne daugiau kaip 2 kartus. Prezidentas prisiekia tautai seimo akivaizdoje. Prezidentas negali būti seimo nariu, negali užimti jokių kitų pareigų, turi sustabdyti veiklą partijose ir politinėse organizacijose. Respublikos prezidento asmuo neliečiamas kol eina savo pareigas. Jis gali būti pašalintas prieš laiką tik šiukščiai pažeidęs konstituciją, sulaužęs priesaiką ar padaręs nusikaltimą. Pašalinti gali seimas ne mažiau kaip trys penktadaliai visų seimo narių.

· Prezidentui mirus ar jį pašalinus iš pareigų, jo pareigas laikinai eina seimo pirmininkas. Prezidento įgaliojimus ir jo veiklą nustato konstitucijos 84 straipsnis.

Lietuvos vyriausybę sudaro ministrų pirmininkas ir ministrai. Ministrų pirmininką, seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas. Ministrus, ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia prezidentas. Naujas ministrų pirmininkas ir ministrai prisiekia teisme, o įgaliojimus veikti jie gauna, kai seimas pritaria vyriausybės programai. Vyriausybės pagrindines funkcijas nusako konstitucijos 94 straipsnis.

Viena iš svarbiausių demokratinės valstybės institucijų yra konstitucinis teismas, kurio pagrindinė funkcija yra spręsti ar įstatymai neprieštarauja konstitucijai arba įstatymams. Mūsų respublikos konstitucinį teismą sudaro 9 teisėjai skiriami 9 metams, teismo sudėtis kas 3 metai atnaujinama vienu trečdaliu. Teisėjai gali dirbti tik vieną kadenciją. Į konstitucinio teismo teisėjus po 3 kandidatus skiria prezidentas, seimo pirmininkas ir aukščiausiojo teismo pirmininkas, o sudėtį patvirtina seimas. Teismo pirmininką skiria prezidentas. Konstitucinio teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Teisėjais gali būti tik respublikos piliečiai priklausomai nuo jų rango skiria prezidentas arba seimas. Teisėjai privalo prisiekti, negali užimti kitų pareigų, neturi tesiės dalyvauti politinėje veikloje, negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir suimti be prezidento ar seimo
žinios.

Respublikoje teisingumą vykdo tik teismai. Respublikoje yra aukščiausiasis teismas, apeliacinis teismas (būstinė Vilniuje), 5 apygardų teismai, apylinkių teismai. Be to, respublikoje veikia 5 administraciniai teismai apygardose ir vyriausias administracinis teismas (buveinė Vilniuje).

Valstybės kontrolė yra institucija kuriai pavesta prižiūrėti ar teisėtai valdomas ir panaudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Valstybės kontrolei vadovauja valstybės kontrolierius, kurį 5 metams prezidento teikimu skiria seimas. Miestuose ir rajonuose valstybės kontrolė turi savo skyrius.

Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių. Respublikoje karo propaganda yra draudžiama. Valstybės gynimas nuo ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno respublikos piliečio teisė ir pareiga.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4614 žodžiai iš 8821 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.