Teises istorijos
5 (100%) 1 vote

Teises istorijos

1. PIRMOSIOS VALSTYBĖS TIGRO IR EUFRATO UPIŲ BASEINE (MESOPOTAMIJOJE). BABILONO VALSTYBĖS IŠKILIMAS

Valstybės atsiradimas. Jau IV a.pr.Kr. tarp Tigro ir Eufrato upių – Tarpupyje (Mesopotamijoje) pradėjo vystytis žemdirbystė. Pirmosios gyvenvietės čia atsirado IV pabaigoje – III a. pradžioje pr.Kr. Tuo tarpu šventyklų žyniai kartu su vyriausiu žyniu atlikinėjo paprasčiausias valdymo funkcijas. Augant žemės ūkiui ir amatui pradėjo augti ir Mesopotamijos miestai valstybės, kuriuose gyveno iki 50 000 žmonių. Miestai atsirasdavo, susijungus keliems žemdirbių kaimams(daugiausia priklaususių Šumero ir Akado gentinėms grupėms), kurie bendrai naudodavosi drėkinimo kanalais ir gindavosi nuo klajoklių. Ilgainiui, gentinėms grupėms susiliejus, jų pavadinimus išsaugojo pagrindinės Tarpupio dalys: Šumero pietinė, Akado šiaurinė. Tarp Šumero ir Akado srityse gyvavusių miestų valstybių dėl politinio įsigalėjimo teritorijoje vyko nuolatinė konkurencinė tarpusavio kova. Jos sėkmė buvo permaininga – ji lydėjo tai vieną, tai kitą miestą valstybę.

Pirmu Šumero civilizacijos centru buvo laikomas miestas Urukas. Jo gyventojai tikėjo dievu Anu, šiame mieste šitam dievui buvo pastatyta šventykla, kuriame buvo ne tik administracinis centras, bet ir amatininkų centras, anksti pradėjo vystytis prekyba.

III tūkst.pr.Kr viduryje pavyko įsigalėti Akadui. Akado karalius Sargonas tapo didžiulės jungtinės centralizuotos Akado ir Šumero valstybės (Akado imperijos), pirmą kartą sujungusios daugelį buvusių miestų valstybių visoje Mesopotamijoje, valdovu. Tačiau išsilaikiusi vos vieną šimtmetį, ši valstybė buvo nepajėgi atsispirti kalnų genčių puldinėjimams, nesibaigiančiai atskirų Mesopotamijos miestų tarpusavio kovai. Dėl to vėl pradėjo keistis politiniai centrai ir valdančios dinastijos, tarp kurių reikėtų išskirti Naujojo Šumero dinastiją Ura, kuri apjungė Tarpupi XXII-XX tūkst.pr.Kr.. šios dinastijos valdovai valdė savo žemes kartu su profesionaliai organizuota kariuomene, buvo sukuriami valdovų teismai, pirmieji teisynai (teisynas Ur-Namu) ir kt.

Didžiausia ir svarbiausia pagal savo politinę įtaką regione nuo XIX a.pr.Kr. tapo senovės Babilono karalystė, antrą kartą suvienijusi Mesopotamijos žemes. Gyvuodama tik 3 šimtmečius, ši valstybė savo klestėjimo viršūnę pasiekė pirmojoje XVIII a.pr.Kr. pusėje, valdant Hamurapiui, kuris apjungė teritorijas nuo Persų įlankos iki Sirijos, ideologiniu pagrindu tapo vieningas dievas – Mardukas. Babiloną pastoviai puldinėjo kalnų gentys, kurios jį sunaikindavo, tačiau Babilonas vis tiek atgimdavo iš pelenų. Naujas laikinas suklestėjimas buvo pažymėtas Naujojoje Babilono karalystėje VII-VI a.pr.Kr, o III a.pr.Kr. ji praktiškai išnyksta.

Taip pat dar viena Senovės civilizacija Mesopotamijoje, kuria reikėtų pažymėti, buvo Asirija, kurios likimas labai susipynęs su Senovės Babilonu. Asirija turėjo didelę įtaką visos Rytų Azijos ekonomikai, nes dėl jos geografinės padėties, ji sujungdavo prekybiniais ryšiais šio regiono valstybes. Tačiau didžiausią dalį ekonominių, socialinių, politinių faktorių, taip pat religiją bei raštą, Asirija pasiskolino iš Babilono.

2. BABILONO VISUOMENĖS VALSTYBINĖS SANTVARKOS SAVITUMŲ TEISINIS ĮTVIRTINIMAS. HAMURAPIO TEISYNAS

Socialinių grupių teisinė padėtis. Socialinė Mesopotamijos visuomenės struktūra išsiskiria savo sudėtingumu. Hamurapio teisynas labai ryškiai išskyrė keletą socialinių grupių ir teisinė jų padėtis buvo numatoma labai skirtingai. Labiausiai skyrėsi laisvųjų ir vergų padėtis (tai yra dvi pagrindinės visuomenės grupės). Laisvasis buvo laikomas pilnateisiu Mesopotamijos visuomenės nariu, jam priklausė vergai ir jų daiktai.

Pačiuose pirmiausiuose teisiniuose šaltiniuose (įstatymai Ur-Namu) kalbama apie atlyginimus „žmogui“ už pabėgusio vergo grąžinimą jo šeimininkui. Tuo tarpu, kartu su vergais buvo eksploatuojama ir kita gyventojų dalis – tai pavergti žmonės, neturintys nuosavybės.

Šeimininkui, kaip teisėtam Mesopotamijos visuomenės nariui, už padarytą žalą jo turtui (vergams, daiktams ar jam priklausomiems šeimos nariams), jam turėjo būti atlyginama. Vagystė ir vergų slapstymas, o taip pat ir „vergystės ženklo“ pašalinimas, buvo baudžiami labai griežtai.

Dėl bendruomenės nuosavybės skilimo, smulkių gamintojų-valstiečių nuskurdimo, pradėjo sparčiai vystytis žemės nuoma, privatus samdymas. Augo vergų ir priklausomų nuomininkų skaičius dėl nuskurusių bendruomenės žemdirbių.

Valstybės reguliavimas ir kontrolė stengėsi sustabdyti privatinės nuosavybės santykių vystymąsi ir tuo pačiu vergovės vystymąsi. Vergas remiantis teise nebuvo beteisis, tačiau jo teisė buvo apribota.

Kartu įstatymui būdinga tai, kad įteisintas ne tiek vergo neteisiškumas, kiek jo teisių ribotumas. Pagal Hamurapio įstatymą vergas galėjo vesti „žmogaus dukterį“, jo vaikai jau buvo laisvais žmonėmis. Naujojo Babilono karalystėje vergas buvo laikomas žemdirbiu nuomininku, kuris turi savo nuosavą ūkį. Kai kurie vergai turėjo teisę ne tik ūkininkauti kaip laisvi žmonės, turėti šeimą, bet ir turėti žemes, namus. Jis galėjo dalyvauto teisme kaip liudytojai. Tačiau vergas buvo laikomas griežtoje priklausomybėje nuo savo šeimininko, kuriam jis privalėjo
mokėti kas mėnesį. Dėl to galima teigti, kad visiškos vergovės Babilone dar nebuvo.

Dar viena ne mažiau ryški Babilono visuomenės santvarkos ypatybė buvo ta, kad ir laisvi teisinės padėties požiūriu Mesopotamijos valstybių žmonės nesudarė vienalytės masės. Jie buvo skirstomi į tam tikras socialines grupes, kurie buvo ženklinami ne tik išoriškai, bet buvo taikomos tam tikros elgesio taisyklės, apsirengimo forma ir pan.. Už nesilaikymą savo socialinės grupės ir jeigu vienos socialinės grupės narys bando priskirti kitos socialinės grupės ženklą, buvo labai griežtai baudžiami.

Babilono teisėje laisvi žmonės buvo skirstomi į tokias grupes:

1. avilumai – žmogus, žmogaus sūnus;

2. muškėnumai – žemesnės socialinės padėties asmenys, smulkus žmogus.

Žmonės, priklausantys antrai socialinei grupei, buvo laikomi žemesnės kategorijos asmenimis, kurie tarnavo karaliui. Muškėnumai buvo laisvais žmonėmis, tačiau jis turėjo daug teisių tik tai kol tarnavo karaliui ir atlikinėjo savo pareigas. Karaliaus tarnautojai, kurie užima aukštesnes pareigas buvo priskiriami prie pirmos grupės (avilimų), todėl kad jiems priklausydavo bendruomenių žemė. Šie socialinių grupių skirtumai ypač ryškiai atsispindi teisės aktuose, kur kalbama apie sveikatos ir gyvybės saugumą, apie jų pačių ir jų šeimų garbę. Abiem šioms grupėms bendra yra tai, kad tiek vieni, tiek kiti turėjo nuosavybės teisę į vergus, vadinasi priklausė vergvaldžių socialinei grupei.

Karaliaus prižiūrėtojai kontroliavo ne tik amatininkystę, bet ir produkcijos realizavimą. Naujajame Babilone bandė mokinti vergus kvalifikuotam amatui.

Babilone dvasininkystė į atskirą luomą nebuvo susiformavusi, o žynių, kaip ir karaliaus pavaldinių, pareigos buvo parduodamos.

Valdančiai visuomenės grupei priklausė: karalius, jo pavaldiniai, žyniai, karininkai, bendruomenės seniūnai ir kt. Engiamai klasei priklausė vergai, muškėnumai, eiliniai bendruomenės nariai. Vergams (vardum) priklausė pati žemiausia padėtis visuomenėje. Jie galėjo būti karaliaus, bendruomenės arba privatūs.

3. KINIJOS VISUOMENĖS VALSTYBINĖS SANTVARKOS YPATUMAI

Valstybės atsiradimas. Indijos ir Kinijos civilizacijos kūrėsi vienodu laikotarpiu, tačiau jos visiškai skirtingos. Kinų tautai buvo labai svarbi socialinė etika ir administracinė elgesio reglamentacija. Jiems labiau svarbus yra materialinis gyvenimas, o ne nemirtinga dvasia. Kinijoje labiausiai buvo gerbiami pranašai, kurie mokė žmones gyventi, laikantis tam tikrų taisyklių, t.y. gyventi dėl gyvenimo.

Pirmosios valstybės pradėjo formuotis trijų upių slėniuose – Mėlynoji, Geltonoji, Perlinė. Tačiau pagrindiniu centru buvo laikoma centrinė upės Chvangchė dalis, dėl jos derlingų žemių. Pirmieji Kinijos žemdirbiai sėkmingai augino ryžius ir grikius.

Kinams bendroms jėgoms reikėjo tramdyti upę, nes Chvangchė vadinama Kinijos sielvartu, dėl to jos išsiliejimo į žemus slėnius.

Senovės Kinijos istoriją dažniausiai skirstoma į periodus pagal tai kokia valdė tuo metu dinastija.

Pirmi miestai senovės Kinijoje pradėjo kurtis II tūkst.pr.Kr. kai gyventojai pradėjo užsiimti žemdirbyste. Iš pradžių primityvių valstybių sukūrimas buvo susijęs su būtinybe organizuoti gamybą, žemių drėkinimą, teritorijų apsaugą. Tuo metu genčių vadas tampa garbinamu karalystės In valdovu – vanu, kuriam priklausė didelė valdžia. Taip pat, susikuria administracinis valdymo aparatas, kurį valdė daugelis valdininkų, karininkų, žynių. Šiuo metu patvirtinama aukščiausia karaliaus-vano nuosavybės teisė į žemę.

Karaliai ir didikai nepaliaujamai kariavo su kaimyninėmis tautomis ir maištaujančiais valstiečiais. Kadangi jų valstybė buvo žemyno gilumoje ir iš visų pusių ją supo kitos tautos, jie įsivaizdavo, kad jų karalystė yra pasaulio centre. Po 1000 m.pr.Kr jie išplėtė savo valdas į pietus iki kitos didelės Kinijos upės Jandzės.

VI a.pr.Kr. valstybė su centru prie Chvagchės subyrėjo į daugybę valstybėlių. Didikai kovojo tarpusavyje dėl valdžios valstybės valdymo juos mokė išminčiai. Vienas tokių mokytojų buvo Konfucijus. Konfucijos manė, kad pasaulį sudaro harmonija tarp šviesios, vyriškos ir aktyvios jėgos Jang ir tamsios, moteriškos ir pasyvios jėgos In. Jis teigė, jog tik gerai organizuota visuomenė galinti išlaikyti pusiausvyrą tarp šių jėgų. Valdyti turėtų mokyčiausi ir doriausi žmonės, o ne vien tik diduomenė. Valdovai turėtų būti teisingi, o pavaldiniai lojalūs. Konfucijaus mokyme apie visuomenę pagrindinę vietą užima šeima. Sūnūs privalėjo klausyti tėvų, jaunesnieji – vyresniųjų, moterys turi paklusti vyrams.

Beveik tuo pačiu metu Lao Dzė sukūrė naują mokymą – daosizmą. Lao Dzė neigiamai žiūrėjo į valstybes. Juo nuomone žmonės turį grįžti prie gyvenimo gamtoje. Per meditaciją žmogus galįs vienyti su gamta ir patirti dao – kai išnyksta bet koks įsivaizdavimas apie tai, kas gera ir kas bloga. Daugeliui valstiečių šis mokslas patiko, nes visuomenė norėjo gyventi be didikų ir valdovų.

Trečioji filosofijos kryptis buvo įstatymininkų, įstatymų ir tvarkos šalininkų mokykla. Jie teigė, kad žmogus yra blogas ir savanaudis iš prigimties. Todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma, panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir sunkias
Tik kariai ir valstiečiai esą naudingi piliečiai. Inteligentai ir pirkliai esant reikalui gali būti išnaikinami.

Cin – pirmoji imperija. III a.pr.Kr. labiausiai į vakarus nutolusi Cino valstybėlė įveikė visas kitas. Cino valdovas buvo įstatymininkų šalininku. Po pergalės valdovas pasivadino Cin Ši Chvang Di (pirmasis Cino imperatorius). Nuo Cin vardo kilęs ir šiuolaikinis Kinijos pavadinimas.

Centralizuotą valstybę valdė valdininkai. Norint apsaugoti valstybę nuo klajoklių, buvo pradėta Didžiosios sienos statyba.

Ši Chvang Di negalėjo pakęsti jokios opozicijos, todėl kartu su įstatymininkais puolė inteligentus. Už Konfucijaus minčių svarstymą buvo įvesta mirties bausmė, o knygos buvo sudegintos, išskyrus knygas apie praktinius dalykus: mediciną, žemės ūkį ir pranašystes.

Nors Ši Chvang Di bandė paremti valstiečius, duodamas jiems žemės, jo valdymas buvo tironiškas. Jam mirus valstybė subirėjo. Sukilo didikai ir maištingi valstiečiai.

Chanų imperija – Kinijos suklestėjimas. Imperatorių giminė, atėjusi į valdžią po Cinų nuvertimo, Chanų dinastija. Šios dinastijos valdymo metai laikomi pirmuoju kinų kultūros suklestėjimu.

Pagrindinė valstybės filosofija tapo Konfucijaus mokymas – konfucianizmas. Atsiranda mokyklos, kuriose jauni vyrai buvo mokomi valdyti šalį. Nauja buvo tai, kad kelią į valdančius postus atverdavo išsimokslinimas, o ne turtas. Valdininkams – mandarinams – už darbą gerai mokėjo. Jie buvo atleisti nuo mokesčių ir karinės tarnybos. Viena svarbiausių jų funkcijų buvo rinkti mokesčius ir rinkliavas.

Chanų imperija plėtė savo valdas Azijoje. Valstiečiai nuo 23 iki 56 metų amžiaus dvejus metus tarnavo kariuomenėje. Užkariautomis žemėmis ėjo Šilko kelias – garsusis prekybos kelias iš Kinijos į Artimuosius Rytus ir Europą. Šiuo kelius iš Indijos į Kiniją atkeliavo budizmas.

Priešingai nei romėnų, kinų ekonomika nesirėmė vergvaldyste. Vergai Kinijoje dažniausiai buvo tarnai.

Išlaidos, valdant tokią milžinišką imperiją, buvo didžiulės. Imperatoriai nuolat ieškojo naujų pajamų šaltinių, tačiau pajamų valstybei nepakako. Apie 200 m. imperija iširo. Per kitus 1000 metų valstybė tai būdavo suvienijama naujų dinastijų, tai vėl susiskaidydavo.

Visuomeninė santvarka. Kinijoje susikūrė trys socialinės kastų grupės:

1. privilegijuotas valdantis aristokratijos sluoksnis – valdovas, jo giminaičiai ir arčiausi jo žmonės, taip pat klanų vadai;

2. laisvi valstiečiai-bendruomenės nariai;

3. beteisiai vergai, kurie tarnavo diduomenei.

Valdanti diduomenė gyveno išnaudojant ne tik vergus, bet ir valstiečius.

Toliau besivystant valstybiniam aparatui, susiformuoja dar vienas privilegijuotas sluoksnis – tai įvairių rangų valdininkai, kurie rinkdavo mokesčius iš tam tikrų bendruomenių, teritorijų.

VI, V a.pr.Kr. dėl bendruomenės žemės skilimo, atsiranda kaip stambūs, taip ir smulkūs žemvaldžiai, tuo tarpu auga ir valstiečių skaičius, neturinčių žemės visai arba labai mažai. Išnykus bendruomenės žemei. Mokestis buvo pakeistas kitu mokesčiu, kuris buvo mokamas produktais priklausomai nuo to kiek žemės priklauso atskirai šeimai.

Senovės Kinijoje išnaudojama tautos dalis nebuvo vienarūšė. Tai ir darbininkai, kuriems visai arba tik iš dalies neturintys nuosavybės teisių, taip pat vergai, samdomieji darbininkai.

Tuo tarpu ir eksploatuotojų socialinis sluoksnis nėra vienodas – tai ir tituluota diduomenė, stambūs žemvaldžiai ir pirkliai. Išsiskyrė dar vienas socialinis sluoksnis – tai neprivilegijuotų laisvų smulkių gamintojų klasė – valstiečiai ir amatininkai, kurie mokėjo didelius mokesčius.

Šių socialinių sluoksnių skirtumai paveikė ir teisę.

Augant stambiai žemvaldystei, auga ir valstiečių skaičius, kuris likdavo be žemės. Dėl to sumažėja mokesčių mokėtojų skaičius, todėl siekiant apsaugoti valstybę nuo žlugimo, atėjo laikas reformoms. Pvz., Chanų imperatorius Udi išleidžia įsakymą – konfiskuoti privačią žemę ir vergus iš stambių žemvaldžių. Jie turėjo taip pat turėjo mokėti didelius mokesčius už jiems priklausomą nuosavybę.

Valstybės santvarka. Despotiškas valdymas atsirado jau In periodu Kinijoje. Iš pradžių nebuvo griežtos paveldėjimo formos – paveldėdavo broliai, sūnūs, sūnėnai. Tačiau šio periodo pabaigoje valdžia jau buvo perduodama vyriausiam sūnui. Tuo metu kūrėsi ir administracinis valdymo aparatas, kuriame iš kartos į kartą valdininkai užimdavo tas pačias pareigas, kurios buvo paveldimos, tačiau tiktai sutikus karaliui-vanui.

Vėliau Kinijoje susikuria centralizuotos despotiškos imperijos (Cin-Chanų (Цинь-Хань) dinastijos valdymo metais). Valdantis sluoksnis suprato reikia apjungti valstybes į vieną bendrą ir sustabdyti tarpusavio karus. Tai įstatymininkų filosofijos krypties poveikis. Jie buvo už valdovą, valstybę, prieštaravo besivystančiai privačiai nuosavybei, nes dėl vis mažėjančio valstiečių skaičiaus, sumažėjo mokesčių mokėtojų skaičius valdovui.

Buvo uždraustas kraujo kerštas, siekiant uždrausti kerštą tarp šeimų.

Įstatymininkų politika buvo nuteikta prieš aristokratiją. Pareigos buvo užimamos nepriklausomai nuo kilmės, o už pelnytus nuopelnus valdovui.

Valdovo valdžia Cin imperijoje buvo garbinama. Karalystės Cin valdovas
apjungė plačias teritorijas ir jam buvo suteiktas imperatoriaus (di) titulas. Jam priklausė visa karinė ir teisinė valdžia. Jis buvo aukščiausiu teisėju, paskirstydavo centralizuoto arba vietinio valdymo aparato valdininkus.

Imperijos centralizuotą aparatą sudarė – finansų, karinis, teismo, apeigų, žemės ūkio ir kt. valdymo skyriai (ministerijos). Šių skyrių vadovai dalyvavo imperatoriaus pasitarime, kur buvo sprendžiami svarbūs valdymo klausimai.

Palyginus su kitų Senovės Rytų šalių valdymo aparatais, šis valdymo aparatas buvo gana gausus ir jam priklausė didelė valdžia. Pvz., finansų skyrius užsiimdavo finansų politika, nustatydavo mokesčių ir už padarytus nusikaltimus bausmių sumas, valstybines išlaidas; apeigų skyriui vadovavo vyriausias žynys, kuris be savo tiesioginių pareigų, prižiūrėjo kaip mokykloje yra ruošiami būsimieji valdininkai. Todėl jis buvo laikomas ir švietimo ministru.

Vietinis valdymas. Jau IX a.pr.Kr. atsirado pirmieji teritorijos skirstymo elementai. Atsirado apygardos, kuris buvo laikomas kariniu ir mokesčių vienetu. Žemiausiu teritoriniu vienetu buvo laikoma bendruomenė. Kiekvieną provinciją valdė gubernatorius kartu su karinu ministerija. Bendruomenę valdė seniūnas ir seniūnų taryba (отцы-старейшины).

Kariuomenė. Kariuomenė buvo labai svarbia senovės Kinijoje, dėl dažnų karų ir valstiečių sukilimų. Karai tiesiogiai paveikė Kinijos valstybės atsiradimą. Iš pradžių, remiantis šaltiniais, buvo 14 kariuomenių, kurios laukė vano įsakymų. Karininkų-vadovų pareigos kariuomenėje buvo paveldimos.

Palaipsniui susiformavo ir pastovi kariuomenė, kurią sudarė imperatoriaus apsauga ir tam tikros armijos dalys, kurios saugojo sostinę.

Teismas. Provincijos teisėjas buvo ir apygardoje esančių kalėjimų viršininku. Teismo valdymo skyrius griežtai prižiūrėjo kaip yra taikomi kriminaliniai įstatymai.

Aukščiausia instancija buvo imperatorius, kuris galėjo tiesiogiai spręsti teismines bylas.

4. INDIJOS KASTINĖ SOCIALINĖ STRUKTŪRA. MANŲ ĮSTATYMAI

Visuomeninė santvarka. Senovės Indijos visuomenės socialinis skirstymas atsirado, kai gentyse stipresnėms ir galingesnėms giminėms buvo suteiktos valdymo funkcijos, karinė sauga, žynių pareigos. Dėl to kilo socialiniai ir nuosavybės skirtumai, vergovė, genties valdžia tapo aristokratija. Tam įtakos turėjo ir karai, kurių pasekmėje atsirasdavo priklausomybės santykiai, vienos gentys ir bendruomenės priklausydavo kitoms.

Tuo tarpu senovės Indijoje susikūrė ne socialinės klasės (vergai ir vergvaldžiai), o ypatingos visuomeninės grupės – kastos (varnos), kurios išliko iki mūsų dienų:

1. brahmanai – šventyklų žynių kasta, šiai klasei asmenys, kurie skleidė tikėjimą visuomenei vedu (šventųjų knygų) pagrindu;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2818 žodžiai iš 9377 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.