Teises istorijos
5 (100%) 1 vote

Teises istorijos

1121314151617181

1. PIRMOSIOS VALSTYBĖS TIGRO IR EUFRATO UPIŲ BASEINE (MESOPOTAMIJOJE). BABILONO VALSTYBĖS IŠKILIMAS

Valstybės atsiradimas. Jau IV a.pr.Kr. tarp Tigro ir Eufrato upių – Tarpupyje (Mesopotamijoje) pradėjo vystytis žemdirbystė. Pirmosios gyvenvietės čia atsirado IV pabaigoje – III a. pradžioje pr.Kr. Tuo tarpu šventyklų žyniai kartu su vyriausiu žyniu atlikinėjo paprasčiausias valdymo funkcijas. Augant žemės ūkiui ir amatui pradėjo augti ir Mesopotamijos miestai valstybės, kuriuose gyveno iki 50 000 žmonių. Miestai atsirasdavo, susijungus keliems žemdirbių kaimams(daugiausia priklaususių Šumero ir Akado gentinėms grupėms), kurie bendrai naudodavosi drėkinimo kanalais ir gindavosi nuo klajoklių. Ilgainiui, gentinėms grupėms susiliejus, jų pavadinimus išsaugojo pagrindinės Tarpupio dalys: Šumero pietinė, Akado šiaurinė. Tarp Šumero ir Akado srityse gyvavusių miestų valstybių dėl politinio įsigalėjimo teritorijoje vyko nuolatinė konkurencinė tarpusavio kova. Jos sėkmė buvo permaininga – ji lydėjo tai vieną, tai kitą miestą valstybę.

Pirmu Šumero civilizacijos centru buvo laikomas miestas Urukas. Jo gyventojai tikėjo dievu Anu, šiame mieste šitam dievui buvo pastatyta šventykla, kuriame buvo ne tik administracinis centras, bet ir amatininkų centras, anksti pradėjo vystytis prekyba.

III tūkst.pr.Kr viduryje pavyko įsigalėti Akadui. Akado karalius Sargonas tapo didžiulės jungtinės centralizuotos Akado ir Šumero valstybės (Akado imperijos), pirmą kartą sujungusios daugelį buvusių miestų valstybių visoje Mesopotamijoje, valdovu. Tačiau išsilaikiusi vos vieną šimtmetį, ši valstybė buvo nepajėgi atsispirti kalnų genčių puldinėjimams, nesibaigiančiai atskirų Mesopotamijos miestų tarpusavio kovai. Dėl to vėl pradėjo keistis politiniai centrai ir valdančios dinastijos, tarp kurių reikėtų išskirti Naujojo Šumero dinastiją Ura, kuri apjungė Tarpupi XXII-XX tūkst.pr.Kr.. šios dinastijos valdovai valdė savo žemes kartu su profesionaliai organizuota kariuomene, buvo sukuriami valdovų teismai, pirmieji teisynai (teisynas Ur-Namu) ir kt.

Didžiausia ir svarbiausia pagal savo politinę įtaką regione nuo XIX a.pr.Kr. tapo senovės Babilono karalystė, antrą kartą suvienijusi Mesopotamijos žemes. Gyvuodama tik 3 šimtmečius, ši valstybė savo klestėjimo viršūnę pasiekė pirmojoje XVIII a.pr.Kr. pusėje, valdant Hamurapiui, kuris apjungė teritorijas nuo Persų įlankos iki Sirijos, ideologiniu pagrindu tapo vieningas dievas – Mardukas. Babiloną pastoviai puldinėjo kalnų gentys, kurios jį sunaikindavo, tačiau Babilonas vis tiek atgimdavo iš pelenų. Naujas laikinas suklestėjimas buvo pažymėtas Naujojoje Babilono karalystėje VII-VI a.pr.Kr, o III a.pr.Kr. ji praktiškai išnyksta.

Taip pat dar viena Senovės civilizacija Mesopotamijoje, kuria reikėtų pažymėti, buvo Asirija, kurios likimas labai susipynęs su Senovės Babilonu. Asirija turėjo didelę įtaką visos Rytų Azijos ekonomikai, nes dėl jos geografinės padėties, ji sujungdavo prekybiniais ryšiais šio regiono valstybes. Tačiau didžiausią dalį ekonominių, socialinių, politinių faktorių, taip pat religiją bei raštą, Asirija pasiskolino iš Babilono.

2. BABILONO VISUOMENĖS VALSTYBINĖS SANTVARKOS SAVITUMŲ TEISINIS ĮTVIRTINIMAS. HAMURAPIO TEISYNAS

Socialinių grupių teisinė padėtis. Socialinė Mesopotamijos visuomenės struktūra išsiskiria savo sudėtingumu. Hamurapio teisynas labai ryškiai išskyrė keletą socialinių grupių ir teisinė jų padėtis buvo numatoma labai skirtingai. Labiausiai skyrėsi laisvųjų ir vergų padėtis (tai yra dvi pagrindinės visuomenės grupės). Laisvasis buvo laikomas pilnateisiu Mesopotamijos visuomenės nariu, jam priklausė vergai ir jų daiktai.

Pačiuose pirmiausiuose teisiniuose šaltiniuose (įstatymai Ur-Namu) kalbama apie atlyginimus „žmogui“ už pabėgusio vergo grąžinimą jo šeimininkui. Tuo tarpu, kartu su vergais buvo eksploatuojama ir kita gyventojų dalis – tai pavergti žmonės, neturintys nuosavybės.

Šeimininkui, kaip teisėtam Mesopotamijos visuomenės nariui, už padarytą žalą jo turtui (vergams, daiktams ar jam priklausomiems šeimos nariams), jam turėjo būti atlyginama. Vagystė ir vergų slapstymas, o taip pat ir „vergystės ženklo“ pašalinimas, buvo baudžiami labai griežtai.

Dėl bendruomenės nuosavybės skilimo, smulkių gamintojų-valstiečių nuskurdimo, pradėjo sparčiai vystytis žemės nuoma, privatus samdymas. Augo vergų ir priklausomų nuomininkų skaičius dėl nuskurusių bendruomenės žemdirbių.

Valstybės reguliavimas ir kontrolė stengėsi sustabdyti privatinės nuosavybės santykių vystymąsi ir tuo pačiu vergovės vystymąsi. Vergas remiantis teise nebuvo beteisis, tačiau jo teisė buvo apribota.

Kartu įstatymui būdinga tai, kad įteisintas ne tiek vergo neteisiškumas, kiek jo teisių ribotumas. Pagal Hamurapio įstatymą vergas galėjo vesti „žmogaus dukterį“, jo vaikai jau buvo laisvais žmonėmis. Naujojo Babilono karalystėje vergas buvo laikomas žemdirbiu nuomininku, kuris turi savo nuosavą ūkį. Kai kurie vergai turėjo teisę ne tik ūkininkauti kaip laisvi žmonės, turėti šeimą, bet ir turėti žemes, namus. Jis galėjo dalyvauto teisme kaip liudytojai. Tačiau vergas buvo laikomas griežtoje priklausomybėje nuo savo šeimininko, kuriam jis privalėjo
mokėti kas mėnesį. Dėl to galima teigti, kad visiškos vergovės Babilone dar nebuvo.

Dar viena ne mažiau ryški Babilono visuomenės santvarkos ypatybė buvo ta, kad ir laisvi teisinės padėties požiūriu Mesopotamijos valstybių žmonės nesudarė vienalytės masės. Jie buvo skirstomi į tam tikras socialines grupes, kurie buvo ženklinami ne tik išoriškai, bet buvo taikomos tam tikros elgesio taisyklės, apsirengimo forma ir pan.. Už nesilaikymą savo socialinės grupės ir jeigu vienos socialinės grupės narys bando priskirti kitos socialinės grupės ženklą, buvo labai griežtai baudžiami.

Babilono teisėje laisvi žmonės buvo skirstomi į tokias grupes:

1. avilumai – žmogus, žmogaus sūnus;

2. muškėnumai – žemesnės socialinės padėties asmenys, smulkus žmogus.

Žmonės, priklausantys antrai socialinei grupei, buvo laikomi žemesnės kategorijos asmenimis, kurie tarnavo karaliui. Muškėnumai buvo laisvais žmonėmis, tačiau jis turėjo daug teisių tik tai kol tarnavo karaliui ir atlikinėjo savo pareigas. Karaliaus tarnautojai, kurie užima aukštesnes pareigas buvo priskiriami prie pirmos grupės (avilimų), todėl kad jiems priklausydavo bendruomenių žemė. Šie socialinių grupių skirtumai ypač ryškiai atsispindi teisės aktuose, kur kalbama apie sveikatos ir gyvybės saugumą, apie jų pačių ir jų šeimų garbę. Abiem šioms grupėms bendra yra tai, kad tiek vieni, tiek kiti turėjo nuosavybės teisę į vergus, vadinasi priklausė vergvaldžių socialinei grupei.

Karaliaus prižiūrėtojai kontroliavo ne tik amatininkystę, bet ir produkcijos realizavimą. Naujajame Babilone bandė mokinti vergus kvalifikuotam amatui.

Babilone dvasininkystė į atskirą luomą nebuvo susiformavusi, o žynių, kaip ir karaliaus pavaldinių, pareigos buvo parduodamos.

Valdančiai visuomenės grupei priklausė: karalius, jo pavaldiniai, žyniai, karininkai, bendruomenės seniūnai ir kt. Engiamai klasei priklausė vergai, muškėnumai, eiliniai bendruomenės nariai. Vergams (vardum) priklausė pati žemiausia padėtis visuomenėje. Jie galėjo būti karaliaus, bendruomenės arba privatūs.

3. KINIJOS VISUOMENĖS VALSTYBINĖS SANTVARKOS YPATUMAI

Valstybės atsiradimas. Indijos ir Kinijos civilizacijos kūrėsi vienodu laikotarpiu, tačiau jos visiškai skirtingos. Kinų tautai buvo labai svarbi socialinė etika ir administracinė elgesio reglamentacija. Jiems labiau svarbus yra materialinis gyvenimas, o ne nemirtinga dvasia. Kinijoje labiausiai buvo gerbiami pranašai, kurie mokė žmones gyventi, laikantis tam tikrų taisyklių, t.y. gyventi dėl gyvenimo.

Pirmosios valstybės pradėjo formuotis trijų upių slėniuose – Mėlynoji, Geltonoji, Perlinė. Tačiau pagrindiniu centru buvo laikoma centrinė upės Chvangchė dalis, dėl jos derlingų žemių. Pirmieji Kinijos žemdirbiai sėkmingai augino ryžius ir grikius.

Kinams bendroms jėgoms reikėjo tramdyti upę, nes Chvangchė vadinama Kinijos sielvartu, dėl to jos išsiliejimo į žemus slėnius.

Senovės Kinijos istoriją dažniausiai skirstoma į periodus pagal tai kokia valdė tuo metu dinastija.

Pirmi miestai senovės Kinijoje pradėjo kurtis II tūkst.pr.Kr. kai gyventojai pradėjo užsiimti žemdirbyste. Iš pradžių primityvių valstybių sukūrimas buvo susijęs su būtinybe organizuoti gamybą, žemių drėkinimą, teritorijų apsaugą. Tuo metu genčių vadas tampa garbinamu karalystės In valdovu – vanu, kuriam priklausė didelė valdžia. Taip pat, susikuria administracinis valdymo aparatas, kurį valdė daugelis valdininkų, karininkų, žynių. Šiuo metu patvirtinama aukščiausia karaliaus-vano nuosavybės teisė į žemę.

Karaliai ir didikai nepaliaujamai kariavo su kaimyninėmis tautomis ir maištaujančiais valstiečiais. Kadangi jų valstybė buvo žemyno gilumoje ir iš visų pusių ją supo kitos tautos, jie įsivaizdavo, kad jų karalystė yra pasaulio centre. Po 1000 m.pr.Kr jie išplėtė savo valdas į pietus iki kitos didelės Kinijos upės Jandzės.

VI a.pr.Kr. valstybė su centru prie Chvagchės subyrėjo į daugybę valstybėlių. Didikai kovojo tarpusavyje dėl valdžios valstybės valdymo juos mokė išminčiai. Vienas tokių mokytojų buvo Konfucijus. Konfucijos manė, kad pasaulį sudaro harmonija tarp šviesios, vyriškos ir aktyvios jėgos Jang ir tamsios, moteriškos ir pasyvios jėgos In. Jis teigė, jog tik gerai organizuota visuomenė galinti išlaikyti pusiausvyrą tarp šių jėgų. Valdyti turėtų mokyčiausi ir doriausi žmonės, o ne vien tik diduomenė. Valdovai turėtų būti teisingi, o pavaldiniai lojalūs. Konfucijaus mokyme apie visuomenę pagrindinę vietą užima šeima. Sūnūs privalėjo klausyti tėvų, jaunesnieji – vyresniųjų, moterys turi paklusti vyrams.

Beveik tuo pačiu metu Lao Dzė sukūrė naują mokymą – daosizmą. Lao Dzė neigiamai žiūrėjo į valstybes. Juo nuomone žmonės turį grįžti prie gyvenimo gamtoje. Per meditaciją žmogus galįs vienyti su gamta ir patirti dao – kai išnyksta bet koks įsivaizdavimas apie tai, kas gera ir kas bloga. Daugeliui valstiečių šis mokslas patiko, nes visuomenė norėjo gyventi be didikų ir valdovų.

Trečioji filosofijos kryptis buvo įstatymininkų, įstatymų ir tvarkos šalininkų mokykla. Jie teigė, kad žmogus yra blogas ir savanaudis iš prigimties. Todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma, panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir sunkias
Tik kariai ir valstiečiai esą naudingi piliečiai. Inteligentai ir pirkliai esant reikalui gali būti išnaikinami.

Cin – pirmoji imperija. III a.pr.Kr. labiausiai į vakarus nutolusi Cino valstybėlė įveikė visas kitas. Cino valdovas buvo įstatymininkų šalininku. Po pergalės valdovas pasivadino Cin Ši Chvang Di (pirmasis Cino imperatorius). Nuo Cin vardo kilęs ir šiuolaikinis Kinijos pavadinimas.

Centralizuotą valstybę valdė valdininkai. Norint apsaugoti valstybę nuo klajoklių, buvo pradėta Didžiosios sienos statyba.

Ši Chvang Di negalėjo pakęsti jokios opozicijos, todėl kartu su įstatymininkais puolė inteligentus. Už Konfucijaus minčių svarstymą buvo įvesta mirties bausmė, o knygos buvo sudegintos, išskyrus knygas apie praktinius dalykus: mediciną, žemės ūkį ir pranašystes.

Nors Ši Chvang Di bandė paremti valstiečius, duodamas jiems žemės, jo valdymas buvo tironiškas. Jam mirus valstybė subirėjo. Sukilo didikai ir maištingi valstiečiai.

Chanų imperija – Kinijos suklestėjimas. Imperatorių giminė, atėjusi į valdžią po Cinų nuvertimo, Chanų dinastija. Šios dinastijos valdymo metai laikomi pirmuoju kinų kultūros suklestėjimu.

Pagrindinė valstybės filosofija tapo Konfucijaus mokymas – konfucianizmas. Atsiranda mokyklos, kuriose jauni vyrai buvo mokomi valdyti šalį. Nauja buvo tai, kad kelią į valdančius postus atverdavo išsimokslinimas, o ne turtas. Valdininkams – mandarinams – už darbą gerai mokėjo. Jie buvo atleisti nuo mokesčių ir karinės tarnybos. Viena svarbiausių jų funkcijų buvo rinkti mokesčius ir rinkliavas.

Chanų imperija plėtė savo valdas Azijoje. Valstiečiai nuo 23 iki 56 metų amžiaus dvejus metus tarnavo kariuomenėje. Užkariautomis žemėmis ėjo Šilko kelias – garsusis prekybos kelias iš Kinijos į Artimuosius Rytus ir Europą. Šiuo kelius iš Indijos į Kiniją atkeliavo budizmas.

Priešingai nei romėnų, kinų ekonomika nesirėmė vergvaldyste. Vergai Kinijoje dažniausiai buvo tarnai.

Išlaidos, valdant tokią milžinišką imperiją, buvo didžiulės. Imperatoriai nuolat ieškojo naujų pajamų šaltinių, tačiau pajamų valstybei nepakako. Apie 200 m. imperija iširo. Per kitus 1000 metų valstybė tai būdavo suvienijama naujų dinastijų, tai vėl susiskaidydavo.

Visuomeninė santvarka. Kinijoje susikūrė trys socialinės kastų grupės:

1. privilegijuotas valdantis aristokratijos sluoksnis – valdovas, jo giminaičiai ir arčiausi jo žmonės, taip pat klanų vadai;

2. laisvi valstiečiai-bendruomenės nariai;

3. beteisiai vergai, kurie tarnavo diduomenei.

Valdanti diduomenė gyveno išnaudojant ne tik vergus, bet ir valstiečius.

Toliau besivystant valstybiniam aparatui, susiformuoja dar vienas privilegijuotas sluoksnis – tai įvairių rangų valdininkai, kurie rinkdavo mokesčius iš tam tikrų bendruomenių, teritorijų.

VI, V a.pr.Kr. dėl bendruomenės žemės skilimo, atsiranda kaip stambūs, taip ir smulkūs žemvaldžiai, tuo tarpu auga ir valstiečių skaičius, neturinčių žemės visai arba labai mažai. Išnykus bendruomenės žemei. Mokestis buvo pakeistas kitu mokesčiu, kuris buvo mokamas produktais priklausomai nuo to kiek žemės priklauso atskirai šeimai.

Senovės Kinijoje išnaudojama tautos dalis nebuvo vienarūšė. Tai ir darbininkai, kuriems visai arba tik iš dalies neturintys nuosavybės teisių, taip pat vergai, samdomieji darbininkai.

Tuo tarpu ir eksploatuotojų socialinis sluoksnis nėra vienodas – tai ir tituluota diduomenė, stambūs žemvaldžiai ir pirkliai. Išsiskyrė dar vienas socialinis sluoksnis – tai neprivilegijuotų laisvų smulkių gamintojų klasė – valstiečiai ir amatininkai, kurie mokėjo didelius mokesčius.

Šių socialinių sluoksnių skirtumai paveikė ir teisę.

Augant stambiai žemvaldystei, auga ir valstiečių skaičius, kuris likdavo be žemės. Dėl to sumažėja mokesčių mokėtojų skaičius, todėl siekiant apsaugoti valstybę nuo žlugimo, atėjo laikas reformoms. Pvz., Chanų imperatorius Udi išleidžia įsakymą – konfiskuoti privačią žemę ir vergus iš stambių žemvaldžių. Jie turėjo taip pat turėjo mokėti didelius mokesčius už jiems priklausomą nuosavybę.

Valstybės santvarka. Despotiškas valdymas atsirado jau In periodu Kinijoje. Iš pradžių nebuvo griežtos paveldėjimo formos – paveldėdavo broliai, sūnūs, sūnėnai. Tačiau šio periodo pabaigoje valdžia jau buvo perduodama vyriausiam sūnui. Tuo metu kūrėsi ir administracinis valdymo aparatas, kuriame iš kartos į kartą valdininkai užimdavo tas pačias pareigas, kurios buvo paveldimos, tačiau tiktai sutikus karaliui-vanui.

Vėliau Kinijoje susikuria centralizuotos despotiškos imperijos (Cin-Chanų (Цинь-Хань) dinastijos valdymo metais). Valdantis sluoksnis suprato reikia apjungti valstybes į vieną bendrą ir sustabdyti tarpusavio karus. Tai įstatymininkų filosofijos krypties poveikis. Jie buvo už valdovą, valstybę, prieštaravo besivystančiai privačiai nuosavybei, nes dėl vis mažėjančio valstiečių skaičiaus, sumažėjo mokesčių mokėtojų skaičius valdovui.

Buvo uždraustas kraujo kerštas, siekiant uždrausti kerštą tarp šeimų.

Įstatymininkų politika buvo nuteikta prieš aristokratiją. Pareigos buvo užimamos nepriklausomai nuo kilmės, o už pelnytus nuopelnus valdovui.

Valdovo valdžia Cin imperijoje buvo garbinama. Karalystės Cin valdovas
apjungė plačias teritorijas ir jam buvo suteiktas imperatoriaus (di) titulas. Jam priklausė visa karinė ir teisinė valdžia. Jis buvo aukščiausiu teisėju, paskirstydavo centralizuoto arba vietinio valdymo aparato valdininkus.

Imperijos centralizuotą aparatą sudarė – finansų, karinis, teismo, apeigų, žemės ūkio ir kt. valdymo skyriai (ministerijos). Šių skyrių vadovai dalyvavo imperatoriaus pasitarime, kur buvo sprendžiami svarbūs valdymo klausimai.

Palyginus su kitų Senovės Rytų šalių valdymo aparatais, šis valdymo aparatas buvo gana gausus ir jam priklausė didelė valdžia. Pvz., finansų skyrius užsiimdavo finansų politika, nustatydavo mokesčių ir už padarytus nusikaltimus bausmių sumas, valstybines išlaidas; apeigų skyriui vadovavo vyriausias žynys, kuris be savo tiesioginių pareigų, prižiūrėjo kaip mokykloje yra ruošiami būsimieji valdininkai. Todėl jis buvo laikomas ir švietimo ministru.

Vietinis valdymas. Jau IX a.pr.Kr. atsirado pirmieji teritorijos skirstymo elementai. Atsirado apygardos, kuris buvo laikomas kariniu ir mokesčių vienetu. Žemiausiu teritoriniu vienetu buvo laikoma bendruomenė. Kiekvieną provinciją valdė gubernatorius kartu su karinu ministerija. Bendruomenę valdė seniūnas ir seniūnų taryba (отцы-старейшины).

Kariuomenė. Kariuomenė buvo labai svarbia senovės Kinijoje, dėl dažnų karų ir valstiečių sukilimų. Karai tiesiogiai paveikė Kinijos valstybės atsiradimą. Iš pradžių, remiantis šaltiniais, buvo 14 kariuomenių, kurios laukė vano įsakymų. Karininkų-vadovų pareigos kariuomenėje buvo paveldimos.

Palaipsniui susiformavo ir pastovi kariuomenė, kurią sudarė imperatoriaus apsauga ir tam tikros armijos dalys, kurios saugojo sostinę.

Teismas. Provincijos teisėjas buvo ir apygardoje esančių kalėjimų viršininku. Teismo valdymo skyrius griežtai prižiūrėjo kaip yra taikomi kriminaliniai įstatymai.

Aukščiausia instancija buvo imperatorius, kuris galėjo tiesiogiai spręsti teismines bylas.

4. INDIJOS KASTINĖ SOCIALINĖ STRUKTŪRA. MANŲ ĮSTATYMAI

Visuomeninė santvarka. Senovės Indijos visuomenės socialinis skirstymas atsirado, kai gentyse stipresnėms ir galingesnėms giminėms buvo suteiktos valdymo funkcijos, karinė sauga, žynių pareigos. Dėl to kilo socialiniai ir nuosavybės skirtumai, vergovė, genties valdžia tapo aristokratija. Tam įtakos turėjo ir karai, kurių pasekmėje atsirasdavo priklausomybės santykiai, vienos gentys ir bendruomenės priklausydavo kitoms.

Tuo tarpu senovės Indijoje susikūrė ne socialinės klasės (vergai ir vergvaldžiai), o ypatingos visuomeninės grupės – kastos (varnos), kurios išliko iki mūsų dienų:

1. brahmanai – šventyklų žynių kasta, šiai klasei asmenys, kurie skleidė tikėjimą visuomenei vedu (šventųjų knygų) pagrindu;

2. kšatrų – valdovai, kariai, t.y. priklauso visa valdomoji valdžia;

3. vaišų kasta, kuriai priklausė žemdirbiai, amatininkai; šiai kastai priklausė valstiečiai, kurie turėjo tam tikrą turtą, atliko tam tikrą darbą, vykdė valdovo keliamas užduotis;

4. neliečiamųjų arba šudrų kasta, kuriai priklausė išsimušią iš savo giminės žmonės – tai žmonės, buvę už visuomenės normų ribų.

Šudrai nebuvo vergais, nes vergai nepriklausė jokiai kastai. Jie atlikinėjo visus žeminančius darbus.

Kastos yra uždaros, į jas patenkama tiktai gimus, perėjimai tarp jų yra neįmanomi.

Tačiau buvo pastebėta, kad senovės Indijoje pasikeitus gyvenimo sąlygoms atsirado tarpinės kastos. Šiuo metų jų yra daugiau negu 2000. Pvz., egzistavo ir ypatinga kšatrų kastos kategorija, į kurią asmenys patekdavo negimus, o pasižadant.

Trečiosios kastos pavadinimas kilęs nuo žodžio „viš“ – tauta, gentis, gyvenvietė. Šią kastą sudaro pagrindinė dirbančių žmonių dalis, žemdirbiai ir amatininkai.

Manų įstatymuose yra pažymėtos septynios vergų grupės: paimti į nelaisvę, vergas už išlaikymą, gimęs namie, nupirktas, padovanotas, paveldėtas, vergas kaip bausmė. Senovės Indijoje nuo šeimininko priklausė vergo gyvybė ir mirtis. Vergas neturėjo teisių, padaryti sandėriai skaitėsi negaliojančiais.

Visoje eilėje drahmašastrų skyrių yra aprašyta kaip turi elgtis žmonės, jų bendravimas tarpusavyje, su neliečiamųjų kasta, kurios nepriklausė visuomenės kastoms, buvo aprašyti ritualai kaip reikia nusivalyti nuo purvo bendraujant su tokiais ir pan. Bausmės sunkumas padarius nusikaltimą tiesiogiai priklausė nuo to, kokiai asmuo priklauso kastai.

Valstybinių žemių susikūrimui turėjo įtakos karai. Viena užkariautų genčių žemių dalis tapdavo karaliaus nuosavybe, o kita buvo perduodama valdančio aparato žmonėms už tarnystę. Šie asmenys turėjo teisę rinkti iš bendruomenės, sričių, kaimų mokesčius.

Bendruomenės viršūnė eksploatavo vergus ir kitus nepilnateisius bendruomenės gyventojus. Tačiau Senovės Indijoje vergovė nevyravo net karaliui priklausančiam ūkyje.

Indijoje bendruomenės nuosavybės teisė buvo gana stipri. Bendruomenė turėjo neapribotą teisė pardavinėti, nuomoti, dovanoti, ypač šventykloms, bendruomenės žemę.

Tuo tarpu egzistavo ir privati valstiečių nuosavybė arba didelės šeimos žemvaldystė. Pagrindinis laisvojo bendruomenės valstiečio žemvaldystės apribojimas buvo tas, kas jis privalėjo mokėti mokestį valstybei arba privatiems
asmenims, jeigu valstybė perdavė jiems savo teises.

Nuosavybės skilimas turėjo įtakos ir šudrų kastai. Apie tai yra kalbama Manų įstatymuose: „šudra negali kaupti turto, netgi turint teisę tai daryti, nes šudra, kaupiant turtą, engia brahmanus“

Kiekvienos kastos viduje vystėsi socialiniai skirtumai, buvo skirtumas į eksploatuojamus ir eksploatuotojus, tačiau kastų, bendruomenės, didelių šeimų ribos, patvirtintos teisės, religijos, neleisdavo visuomenei susilieti ė bendrą visuomenės masę.

Manų įstatymai. Senovės Indijoje teisės sąvoka buvo nežinoma. Indijos gyvenimas daugiau buvo etiniu, negu priklausė nuo teisės normų. tuo tarpu religija padarė didelę įtaką šioms normoms. Normos, kurios apibrėždavo žmonių elgesį jų kasdieniniame gyvenime (drahmos) buvo išdėstyti rinkinyje – dharmahastrose. Pati žymiausia dharmashastra buvo Manų Įstatymai, kurie atsirado II a.pr.m.e.-II a.m.e. Manų įstatymai buvo išleisti vienoje brahmanų mokykloje. Jie buvo sukurti tam, kad būtų apribota valdovų valdžia. Manų įstatymai susideda iš 12 skyrių. Juos būtų galima sutapatinti su Šventųjų raštu, Biblija ir kt. Nedaug skyrių yra skirta teisei, daugiausia dėmesio teisei yra skiriama 8 ir 9 skyriuose.

Manų įstatymuose pagrindą sudaro tai, kad juose yra įtvirtinama visuomeninė santvarka, kuri skirstoma į luomus (kastas). Čia labai smulkiai išdėstoma kilmė priklausomai nuo kastų, nurodoma kastų paveldėjimo-profesinis charakteris, paaiškinamas kiekvienos kastos paskirtis, aukščiausių kastų privilegijos. Manų įstatymų ypatybė yra ta, kad juose viskas yra paaiškinama neatsiejamai nuo religijos.

Kiekviena kasta turi pastovią padėtį visuomenėje, iš kurių didžiausią valdžią turi pirmoji kasta – brahmanų. Brahmanų gimimas – tai teisės įsikūnijimas. Viskas priklauso brahmanams, jiems teikia pagalbą šatrų kasta. Brahmanai negali gyventi be šatrų, šatrai – be brahmanų. Tačiau tarp šių kastų yra taikomas nelygybės dėsnis. Ketvirtąją kastą Viešpats paskyrė tarnauti kitoms kastoms.

Nuosavybės teisė Manų įstatymuose. Kai buvo sukurti Manų įstatymai Indijoje jau labai gerai skyrė nuosavybę nuo valdymo ir privačios nuosavybės apsaugai buvo skiriamas ypatingas dėmėsis. Buvo išvardinti 7 būdai nuosavybės teisės atsiradimui: paveldėjimas, padovanojimas, pirkimas, užkariavimas, lupikavimas, darbo užmokestis, išmalda. Dar vienas būdas buvo „senumo valdymas: 10 metų žmogus valdė sąžiningai ir tuomet jis tampa teisiškai savininku. Jeigu pas sąžiningą žmogų, kuris įsigijo nuosavybę, buvo surastas pavogtas daiktas, tai jis yra grąžinamas jo teisėtam savininkui. Karalius nebuvo laikomas visos žemės savininku, jis saugojo žemvaldžius ir už tai rinkdavo mokesčius. Labai svarbią nuosavybę buvo laikomi vergai, gyvuliai, žemės ūkio inventorius. Bendruomenė stengėsi apriboti privačią žemvaldystę.

Indijos monarchas priklausė nuo brahmanų. Brahmanų nuosavybė buvo neliečiama, p pvz., Indijos monarchui mirus ir jeigu jis neturėjo vaikų, tai jo nuosavybė pereina brahmanams.

Daug dėmesio yra skiriama sutarčių įsipareigojimams: skolinimuisi, pirkimui-pardavimui, samdymui, saugojimui. Vykdant sutartį turi būti numatomos tam tikros garantijos – laidavimas, užstatas. Sutartis buvo sudaroma raštu, nurodant tikslų laiką, vietą, gyvenvietę, giminę, kastą. Sutartis laikoma negaliojančia jeigu buvo sudaryta slaptai, be liudininkų, apgaulę arba per prievartą.

Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį svarbiu dalyku buvo tai, kad užsiimant prekyba kastoms buvo taikoma eilė apribojimų, ypač aukščiausios kastos nariams. Už savęs arba kitų giminaičių pardavimą į vergystę, buvo baudžiama – ištremiama (išvejama) iš kastos.

Nusikaltimai ir bausmės. Teisė senovės Indijoje buvo labai glaudžiai susijusi su religija ir dorove. Manų įstatymuose buvo svarbus ne pats nusikaltimas, o taikoma už jį bausmė. Kartais tai galėjo būti bauda, kūno sužalojimai, kitu atveju – savo nuodėmės išpirkimas. Didžiausia nuodėmė buvo brahmano nužudymas, girtavimas, vagystė, svetimavimas.

Nagrinėjant konkrečias bylas buvo taikomi tam tikri bendri principai: nuo kaltės pripažinimo (nusikaltimas buvo padarytas dėl neatsargumo ir tyčia), savigyna, bendrininkavimas, nuo palengvinančių arba apsunkinančių aplinkybių ir kt.

Skelbiant nuosprendį, kaip kitose Senovės Rytų šalyse, labai didelę įtaką turėjo tai, kokią padėtį visuomenėje užimdavo nusikaltėlis ir nukentėjas, jų lytis, amžius, kasta, šių pusių giminystės ryšiai. Labai griežtai buvo baudžiami nusikaltimai prieš karalių ir šventyklas.

Didelė normų grupę galima būtų apibendrinti kaip nusikaltimas prieš asmenį. Tarp šių nusikaltimų svarbiausių nusikaltimų buvo laikomas nužudymas, už kurį baudžiama mirtimi. Pačių sunkiausių nusikaltimų buvo laikomas brahmano nužudymas, tuo tarpu pats Brahmanas niekada nebuvo baudžiamas mirtimi, netgi už nužudymą. Jis buvo ištremiamas iš šalies.

Kaip ir gyvybė, žmogaus orumas įvertinamas priklausomai nuo socialinės padėties, kastos. Jeigu buvo įžeidžiamas žodžiu arba veiksmu lygus pagal padėtį visuomenėje žmogus arba žemesnės kastos atstovas, tai buvo baudžiama sumokant baudą. Tačiau jeigu žemesnės kastos žmogus įžeidė aukštesnės kastos narį, buvo taikomi
žalojimai – liežuvio, lūpų, rankų, kojų nupjovimas, kastravimas.

Svetimavimas buvo laikomas labai sunkiu nusikaltimu, po nužudymo. Visi kaltieji buvo baudžiami mirtimi. Manų įstatymuose nėra didelio skirtumo tarp svetimavimo ir išprievartavimo (garbės atėmimas prieš mergino valią). Šis nusikaltimas buvo baudžiamas kūno sužalojimais.

Svarbūs buvo ir nuosavybės nusikaltimai – vagystė, grobstymas, kurie buvo laikomi ir nusikaltimai prieš asmenį.

Pagal Manų įstatymus karalius turėjo mažinti nusikaltimų skaičių tokiais būdais: laisvės atėmimu, kūno sužalojimais.

Manų įstatymuose buvo taikomos paprastos (galvos nukirtimas) ir kvalifikuotos (prigirdymas vandeniu) mirtis bausmės, kurios daugeliu atveju galėjo būti pakeistos sumokėjus aukščiausią baudą. Dėl to taikomos nevienodos bausmės nusikaltėliams dėl jų socialinės padėties.

Manų įstatymuose buvo taikomi įbauginimai ir pašalintas kraujo kerštas.

Šeimyniniai santykiai, santuoka. Vyraujantis šeimoje vaidmuo priklausė vyrui, jam priklausė beveik begalinė valdžia šeimoje. Manų įstatymuose taip pat yra kalbama ir apie tai, kad broliai galėjo turėti vieną bendrą žmoną, kurios vaikas buvo laikomas visų brolių sūnumi.

Moteris buvo reikalinga tik tam, kad pagimdytų ir išaugintų vaikus, pirmiausia berniukus. Palikuoniai, kaip ir gyvuliai, buvo laikomi didžiausiu turtu. Moteris lyginama su gyvuliais, vergais, kurių palikuoniai priklausė šeimininkui. Galimas buvo ir žmonos bei vaikų pardavimas, nors tai ir laikyta didele nuodėme. Žmona buvo laikoma ne tiktai vyro nuosavybe, bet ir vyro dalimi. Mirus vyrui, našlė negalėjo antrą kartą ištekėti.

Žmonos pareiga buvo klausyti ir gerbti savo vyrą.

Manų įstatymai nedrausdavo nepilnamečių santuokos, ji netgi buvo skatinama (moters amžius – nuo 12, vyro – 16 metų).

Tarp kastų santuoka nebuvo skatinama, bet ir nebuvo draudžiama, jeigu vyras priklausydavo aukštesnei kastai negu moteris (anuloma), tačiau buvo uždrausta santuoka, jeigu moteris priklausė aukštesnei kastai negu vyras ( pratiloma).

Moteris neturėjo teisių į šeimos palikimą. Ypatinga moters nuosavybė (stridhana) po jos mirties buvo paveldima jos vaikų, jų tarpe ir dukrų.

Teismo procesas. Teismo procesas prasidėdavo nuo ieškinio pateikimo, paskui duodami parodymai ieškovo ir atsakovo. Labai svarbūs buvo liudininkų parodymai. Tačiau buvo taikomas bendras principas: liudininkas turėjo būti lygus pagal socialinę padėtį visuomenėje tam žmogui, prieš kurį jis duoda parodymus. Išimtis buvo tik tai tokie atvejai, kaip, pvz., vagystė, išprievartavimas ir kt., t.y. kai padaromi sunkūs nusikaltimai. Tuomet liudininkai tikrinami ne taip griežtai.

Taikomas nuo senovės laikų ir Dievo teismas – ordalijos.

Augant nuosavybės santykiams didelis vaidmuo teismo procesuose tenka dokumentams, kaip patikimam įrodymų šaltiniui.

Taip pat buvo taikomi ir kankinimai, siekiant išgauti prisipažinimą.

5. VALSTYBINĖ VISUOMENINĖ SANTVARKA SENOVĖS EGIPTE

Valstybės atsiradimas. Apie 3000 m.pr.Kr. susikūrė Egipto civilizacija pasikeitus klimatui. Patys egiptiečiai savo kraštą skirsto į:

 juodąjį – taip jie vadina juodą derlingą žemę ant Nilo pakrančių, kur jie gyveno;

 raudonąjį – kur buvo dykumos.

Kiekvienais metais Nilas patvindavo visą upės slėnį, o kai atslūgdavo, likdavo siauras derlingo dumblo ruožas.

Dėl intensyviai augančios žemdirbystės atsirado socialinis skilimas. IV tūkst.pr.m.e. pradėjo atsirasti pirmosios gyvenvietės – nomos, kurias valdė nomarchai. Tuo metu susikūria dvi karalystės: šiaurėje ir pietuose. Tačiau apie 3000 m.pr.m.e. Egipto valdovas Menes apjungė dvi karalystes. Ten kur vienijasi šios karalystės jis sukūrė naują sostinę – Menfis.

Stipriausių dinastijų valdymo laikai vadinami karalystėmis. Senovės Egipto istorija skirstoma į kelis svarbius periodus:

1. Ankstyvoji karalystė (3100-2800 m.m.pr.Kr) – pirmų trijų faraono dinastijų valdymas;

2. Senoji karalystė (2800-2250 m.m.pr.Kr.) – III-IV dinastijos valdymas;

3. Vidurinioji karalystė (2250-1700 m.m.pr.Kr.) – XI-XII dinastijos valdymo metai. Vidurinioji karalystė ypač sustiprėjo valdant XII faraono kartai.

4. Naujoji karalystė (1575-1087 m.m.pr.Kr.) – XVIII-XX faraono dinastijos valdymas.

Naujosios karalystės pabaigoje Egiptas patiria nuosmukį, vėl pradeda veržtis svetimšaliai: iš pradžių – persai, paskui bando užkariauti Egiptą – romėnai, kurie 30 m.pr.Kr. prijungia jį prie Romos imperijos.

Senovės Egipto ankstyvuose vystymosi etapuose ūkiniu ir visuomenės pagrindu buvo kaimo bendruomenė. Socialinio skilimo procesai prasidėjo IV tūkst.pr.m.e pabaigoje, kai susiformavo valdantis socialinis sluoksnis, į kurį įėjo nomo aristokratija, žiniai, pasiturintys bendruomenės valstiečiai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4696 žodžiai iš 9377 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.