Teisės istorjia
5 (100%) 1 vote

Teisės istorjia

11213141516171

1. Babilono visuomeninės santvarkos savitumų įtvirtinimas Hamurabio teisyne.

Senovės Mesopotamija (tarp Tigro ir Eufrato upių – 4-3 tūkst. pr. Kr) buvo vienas iš svarbiausių senovės pasaulyje tarptautinės prekybos centrų. Pats reikšmingiausias Mesopotamijos dokumentas – Babilono valdovo Hamurabio įstatymas, rastas 1901-1902m.

Hamurapio teisynas labai aiškiai išskyrė keletą socialinių grupių ir teisinė jų padėtis buvo nustatoma labai skirtingai. Labiausiai skyrėsi laisvųjų ir vergų padėtis. Laisvasis buvo laikomas

pilnateisiu Mesopotamijos visuomenės nariu. Kartu įstatymui buvo būdinga tai, kad įteisintas ne tiek vergo beteisiškumas, kiek ujo teisių ribotumas. Vergas galėjo buti pirkimo ir pardavimo , dovanojimo, skolinimo, paveldėjimo objektas. Dar veina ryški Babilono visuomeninės santvarkos ypatybė buvo ta, kad laisvieji teisinės padėties atžvilgiu nesudarė vienalytės masės, o Hamurapio teisyno buvo skirstomi į avilumus, įstatyme paprastai vadinamus tiesiog žmonėmis, ir muškenumus (akadiškai-smulkus žmogus) . Kai kada teisyno normos muškenumų interesus gynė ypač išskirtinai. Tačiau nustatant atsakomybę už pasikėsinimą į laisvųjų gyvybę ar sveikatą avilumas buvo vertinamas labiau.

2. Sutarčių teisinis reguliavimas Hamurabio teisyne.

Dėl palyginti aukšto prekinių piniginių santykių lygio Babilone teisinis sutartinių santykių reguliavimas Hamurapio teisyne buvo gana išplėtotas. Sutartims sudaryti nereikalauta išskirtinės formos. Sudarant pirkimo ior pardavimo, mainų ir kai kurias kitas sutartis kartais taikyta priesaika, turėjusi patvirtinti sandėrio nepažeidžiamumą. Sudarant sutarti dalyvavo du trys liudytojai, liudyjantys akto sudarymo faktą. Jau žinotos ir raštiškos sutartys – jos rašytos molio lentelėse. Svarbi vieta tarp sutarčių teko paskolos sutarčiai. Yra žinoma, kad iki Hamurapio teisyno palūkanų dydis įstatymo nebuvo ribojamas, todėl atsirado net socialinis lupikautojų, vadinamųjų damkarų, susikrovusių iš to didelius turtus, sluoksnis. Neišgalintys skolininkai buvo paverčiami vergais arba į vergovę turėjo atiduoti savo žmoną ar vaikus; skolinė vergovė terminais nebuvo ribojama. Hamurapio teisynas, siekdamas užkirsti kelią tokiam laisvųjų skaičiaus mažėjimui, suvaržė kreditorių savivalę. jis apribojo palūkanų normą, nustatydamas maksimalią jų ribą – grūdams ji tapo lygi 33, 3 proc. (100 “ka” nuo 1 “gur”; 1 “gur”=300 “ka”) , o pinigams – 20 proc. Peržengiąs šią ribą damkaras netekdavo visos skolos. Įstatymai saugojo skolininką nuo savavališkų kreditoriaus veiksmų atsiimant skolą. teisynas saugojo interesus skolininko, negalinčio atsiskaityti su kreditoriumi dėl stichinės nelaimės – audros, potvynio, sausros; ištikus dėl to nederliui, skolos mokėjimas buvo atidedamas ir už tuos metus palūkanų mokėti nereikėjo. Teisynas panaikino neterminuotą skolinę vergovę ir nustatė atidirbti už bet kokio dydžio skolą maksimalų 3 metų terminą. Buvo numatytos įvairaus turto – žemės, sodų, butų, vižimų ir kt. – nuomos sutartys. Namai ir sodai nuomoti dažniausiai 1 metų terminui už tam tikrą iš anksto fiksuotą atlyginimą arba tam tikrą derlaius dalį. Hamurapio teisynas reglamentavo pasaugos ( daiktų saugojimo) sutartį. Ši sutartis turėjo buti sudaroma dalyvaujant keliems liudytojams. Saugotojas atsakė ir už saugojamus daiktus pavogimo atveju nors ir jie butų pavogti kartu su saugotojo daiktais. O štai dovanojimo sutartis teminima apskritai vienoje kazuistinio pobūdžio normoje (165str. ) skelbiančioje, kad tėvas gali jam patinkančiam įpėdiniui dovanoti lauką, sodą ir t. t. ir tai neturi įtakos dalijant palikimą.

3. Teisinis santuokos, šeimos ir paveldėjimo reguliavimas Hamurabio teisyne.

Santuoka senovės Babilone buvo sudaroma raštišku jaunikio ir nuotakos šeimos susitarimu, nereikalaujant nei santuokos sutikimo, nei tam tikro susituokiančiųjų amžiaus, nors moteris taip pat galėjo paveikti sutarties turinį, pvz. reikalaujant į ją įtraukti draudimą vyrui užkeisti ją už skolas. Nei pasaulietiškos, nei dvasinės valdžios atstovų dalyvavimas sudarant sutartį nebuvo numatytas. Skirtinga socialinė būsimųjų sutuoktinių padėtis nebuvo laikoma kliūtimi santuokai sudaryti. jaunikis kompensuodamas darbo rankų netekimą, nuotakos šeimai privalėjo mokėti išpirkos mokestį, vadinamą tirchatum, kurio dalis buvo mokama iš anksto, tarsi rankpinigiai: jaunikiui atsisakius imti nuotaką jis jų netekdavo, o sutarties atsisakiusi šeima turėjo gražinti dvigubą sumą.

Asmeninių vyro ir žmonos santykių atžvilgiu vyraujantis vaidmuo priklausė vyrui, jis už savo skolas galėjo atiduoti žmoną į vergvę. Tačiau apskritai Hamurapio teisynas yra pakankamai humaniškas šiuo reikalu.

Hamurapio laikų Babilono šeima buvo monogaminė, bet joje dar buvo likę nemažai poligaminės šeimos atgyvenų. teisinas pvz. laido vyrui turinčiam nevaisingą žmoną į namus parsivesti sugulovę arba pati žmona tam tikslui turėjo duoti vergę. Vyras galėjo nutraukti santuoką bet kada o žmona tik esant vienai iš priežasčių: nepagrįstai ją apkaltinus vedybine neištikimybe, vyrui palikus namus ir
gyvenamąją vietovę, paėmus sugulovę dėl jos pasiligojimo, taip pat vyrui esant neištikimam ir niekinant žmoną. Žmona galėjo turėti turto, daryti dėl jo sandorius, savarankiškai versti prekyba, amatu, lupikavimu.

Žymi vieta Hamurapio teisyne skiriama paveldėjimui. Paveldėjimo teisė gali būti dviejų rūšių: turto palikėjas būdamas gyvas nustatyta forma gali dėl jo pareikšti savo valią ir tai yra testamentinis paveldėjimas; mirusiam nepalikus testamento, turtą paveldi tie, kam tai priklausė pagal įstatymą. Istoriškai testamentinis paveldėjimas atsirado vėliau nei įstatyminis. Hamurapio teisynas įtvirtino keletą paveldėjimo taisyklių: vaikai nepriklausomai nuo lyties tėvo ir motinos turtą paveldėdavo lygiomis dalimis; paveldėjime nedalyvaudavo jau gavusios kraitį dukros; anksčiau mirusio sūnaus dalį lygiomis dalimis paveldėdavo jo vaikai; įvaikinti vaikai paveldėdavo lygiai su tikraisiais; tėvo pripažinti iš vergės gimę vaikai paveldėdavo lygiomis dalimis su visais vaikais bet tik kilnojamąjį turtą; iš vergės gimę bet tėvo nepripažinti vaikai paveldėjime nedalyvaudavo, bet po tėvo mirties gaudavo laisvę. Mirusios motinos kraitį paveldėdavo tik vaikai, jis neatitekdavo jų tėvui.

4. Nusikaltimas ir bausmė Hamurabio teisyne.

Teisyno normų, skirtų nusikaltimams ir bausmėms turinys buvo dar labai primityvus, visai nepaisyta nusikaltimo tikslų, beveik neturėjo reikšmės kaltės forma, baudimas laikytas nukentėjusiojo, kuris galėjo dovanoti nusikaltėliui, reikalu. Prie gyvų teisyno archaizmų priklauso taip pat išlikusi kolektyvinė teritorinės bendruomenės atsakomybė: teisynas numatė visos bendruomenės ir jos seniūno rabarium atsakomybę už jos teritorijoje padarytą plėšimą, “jei plėšikas nebus sučiuptas”.

Hamurapio teisyne kraujo kerštas jau yra transformuotas į talioną ir kompoziciją. Talionas buvo numatytas taikyti tada kai nusikaltėlio ir nukentėjusio padėtis buvusi vienoda: “Jei žmogus kam nors iš žmonių sužalos akį , tai reikia sužaloti jo akį”. Nuosekliai laikydamasis taliono principo teisynas prieina prie absurdo:už kai kuriuos veiksmus jis nustatė atsakomybė asmenims su nusikaltimu neturintiems nieko bendra (namas-sūnaus mirtis) . Aukštesnės visuomeninės padėties žmogui padarius nusikaltimą žemesnės padėties žmogui, Hamurapio teisynas taikė kompozicijos principą, t. y. galėjo kompensuoti žalą pinigais.

Reikia išskirti nusikaltimus asmeniui. Tyčiniai nužudymai čia neminimi, bet išskiriama žmonos, “ davusios dėl kito vyriškio nužudyti savo vyrą”, gydytojo, dėl kurio nevykusios operacijos mirė pacientas, kreditoriaus savo namuose badu numarinusio skolininką ir kitų atsakomybė. Šios rūšies nusikaltimams priklauso kūno sužalojimai, šmeižtas, įžeidimas ir kitos veikos.

Kitą nusikaltimų grupę sudaro nusikaltimai nuosavybei. teisynas nuosavybei skiria daug dėmesio, bet labiausiai saugota rūmų ir šventyklų nuosavybė.

Gausiausią grupę sudaro nusikaltimai šeimos pagrindams – tai žmonos neištikimybė, palaidas gyvenimo būdas, iš žaginimas, kūdikio pagrobimas ir sumainymas.

teisyno bausmės buvo žiaurios ir įvairios. Mirties bausmė numatoma daugiau nei 30 atvejų ir vykdoma sudeginant, prigirdant, sodinant ant baslio. Dažnai mirties bausmės įvykdymo būdas apskritai nenurodomas.

5. Senovės Atėnų teisė.

Teisės raida antikinėje Graikijoje neperžengė polių ribų, rutuliojosi vietos papročių, tradicijų ir įstatymų pagrindu, pasižymėjo teisės partikuliarizmu. Polių sistemos įtvirtinimas suaktyvino juose teisės raidą. Pasirodė rašyti įstatymai (išskyrus Spartoje, kur plėtojosi nerašytoji teisė) . Labiausiai išplėtota Graikijos teisės sistema buvo Atėnuose.

Seniausias teisės šaltinis Atėnuos buvo papročiai. Tačiau čia palyginti anksti, jau nuo VII a. pr. Kr. pabaigos, pagrindiniu teisės šaltiniu tapo įstatymai. Plati įstatymų leidybos veikla čia ypač siejama su archontų Drakono ir Solono vardais. Drakono įstatymai buvo išleisti 621m. pr. Kr. Iki mūsų dienų išliko tik dalis, reglamentuojanti atsakomybę už nužudymus. Bausmės buvo labai griežtos: mirties bausmė numatyta už šventvagystę ir vagystę, už svetimų daržovių pasisavinimą ir pan. Apibūdinant jų griežtumą buvo sakoma, kad buvę parašyti ne rašalu, o krauju. Drakono įstatymai, nors ir būdami žiaurūs, savo laikmečiu neabejotinai buvo teigiamas reiškinys, nes jau draudė už nužudymą keršyti žudiko giminės nariams, skyrė tyčinį nužudymą nuo netyčinio. Vienintelis didelis įstatymų leidybos darbas Atėnuose buvo Solono įstatymai, užrašyti ant šešiolikos išbaltintų besisukančių lentelių. Kai Solonas 594 m. pr. Kr. buvo išrinktas archontu (aukščiausias pareigūnas) , jis ėmėsi gelbėti visuomenę, panaikindamas skolas ir skolinę vergovę, išlaisvindamas piliečius nuo skolinių prievolių – įvykdė seistachiją, kas pažodžiui reiškė “naštos numetimą”. Reformatoriška jo veikla paveikė ir kitas visuomenės gyvenimo sritis: likvidavo monopolinę eupatridų galimybę eiti valstybines pareigas, palietė valstybės valdžios organizaciją, jo įstatymai davė akstiną prekybai ir amatams Atėnuose
plėtotis. Solonas panaikino Drakono įstatymus, išskyrus keletą nuostatų dėl nužudymų. Nuo to laiko Atėnų teisė nebebuvo sisteminama, dalis net visai buvo neužrašyta ir reiškėsi kaip papročių teisė.

Pagrindiniai Atėnų civilinės ir baudžiamosios teisės institutai nebuvo visiškai reglamentuoti, o reglamentuotuose liko daug gimininės santvarkos atgyvenų. Nors teisiniai turtiniai santykiai Atėnuose reguliuoti ganėtinai gerai, teisė neturėjo specialaus termino, išreiškiančio nuosavybės teisę. Pati Atėnų valstybė aktyviai dalyvavo ūkiniame gyvenime, valstybės turtas buvo atiduodamas naudotis privatiems asmenims. Šie asmenys paprastai vadinti savininkais. Nepaisant to, Atėnų teisės normose galima įžiūrėti turto valdymo, t. y. faktinio jo turėjimo su teise juo naudotis, ir nuosavybės, reiškusios turto valdymą su jo disponavimo teise, skirtumą. Žemė galėjo būti tiek privati, tiek valstybinė, tačiau vis tiek privati žemės nuosavybė laikyta esanti suteikta valstybės. Žemės ir nekilnojamo turto negalėjo turėti metekai. Atėnų teisė skyrė prievoles, kylančias iš sutarčių (laisvosios prievolės) ir iš teisės pažeidimų – deliktų (nelaisvosios prievolės) . Sutartims nebuvo taikyta specialūs formalumai, bet svarbiausios buvo sudaromos raštu. Sutarties įvykdymui iš pradžių plačiai taikytas savęs įkeitimas, vėliau, panaikinus skolinę vergovę, įkeitimo objektas galėjo būti tik turtas. Įkeičiamas kilnojamas turtas iš karto buvo perduodamas kreditoriui, ir skolininkui sutarties netesint, galėjo kreditorius jį parduoti. Taikyta ir hipoteka – žemės įkeitimas: šiuo atveju įkeista žeme ir toliau naudojosi skolininkas, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi. Plačiai paplitę buvo rankpinigiai, žinomas laidavimas, reiškęs trečiųjų asmenų įsipareigojimą materialiai atsakyti vienai susitariančių šalių, kitai šaliai sutarties nevykdant. Paplitus prekybai, labai populiari buvo pirkimo – pardavimo sutartis, kurios būtina sąlyga buvo kaina, galėjusi būti išreikšta tiek pinigais, tiek kokiomis nors vertybėmis. Pardavėjas privalėjo perduoti daiktą pirkėjui ir garantuoti, kad pretenzijų perduodamam daiktui nereikš ir to daikto iš jo neatims joks 3 asmuo (neįvyks evikcija) ; o pirkėjas , radęs paslėptą daikto trūkumą, šią sutartį galėjo nutraukti. Nuomos sutarties objektas galėjo būti kilnojami ir nekilnojami daiktai. Plačiai paplitusi buvo paskolos sutartis, paprastai duodama už palūkanas, tačiau žinoma ir beprocentė paskola. Žinoma bendrovės sutartis, pagal kurią žmonių grupė tarpusavyje susitardavo kuo nors verstis (prekyba) . Reglamentuotos ir kitos sutartys: samdos, rangos, pasaugos, panaudos. Prievolės iš deliktų atsirasdavo padarius žalą svetimam turtui. Už vergo padarytą žalą, užuot ją kompensavus, su nukentėjusiuoju galėjo būti atsiteisiama pačiu žalą padariusiu vergu.

Santuoka sudaroma sutartimi, kurios šalys buvo jaunikis ir nuotakos šeimos galva. Jaunikis už nuotaką privalėjo sumokėti jos tėvams, o nuotaka gaudavo kraitį. Sudariusi santuoką moteris patekdavo vyro valdžion, likdama ir savo tėvo valdžioje. Daugpatystė nebuvo leidžiama. Nusidėjusi ištikimybei žmona buvo išvejama iš namų. Ištuoka vyrui buvo laisva, bet jei išsituokiama ne dėl žmonos neištikimybės, jis privalėjo grąžinti kraitį. Moters iniciatyva ištuoka buvo įgyvendinama sunkiau.

Mirusiojo turtą pirmiausia paveldėdavo jo sūnūs, jų nesant paveldėdavo dukros. Nesant tiesioginės eilės paveldėtojų, paveldėdavo šoniniai giminaičiai. Nuo Solono laikų žinomas ir paveldėjimas pagal testamentą – jo negalėjo sudaryti moterys ir nepilnamečiai.

Nusikaltimai ir bausmės reglamentuoti primityviai, kartais net leista kraujo kerštas ir savateismis. Teisė skyrė nusikaltimus valstybei ir nusikaltimus asmeniniams interesams. Sunkiausi nusikaltimai – valstybės išdavimas, dievų įžeidimas, bedievystė. Šmeižtas, žmonos neištikimybė, merginos pagrobimas ir kt. galėjo būti laikomi nusikaltimais ir valstybei ir asmeniniams interesams. Abiem atvejais – nukentėjus valstybės ar asmens interesams – teisminis persekiojimas buvo pradedamas nukentėjusiojo ar bet kurio kito piliečio iniciatyva. Už sunkiausius nusikaltimus grėsė mirties bausmė. Plačiai taikyta atimija (gėda) , reiškusi politinių teisių – teisės dalyvauti tautos susirinkime ar eiti valstybines pareigas – atėmimą. Kartais kaip bausmė taikyta pavertimas vergu. Populiariausios bausmės buvo baudos ir turto konfiskavimas. Įkalinimas galėjo būti taikoma kaip kardomoji priemonė.

6. Romėnų teisės šaltiniai ir pirmosios kodifikacijos.

Seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai. Tačiau spėjama, kad jau karališkuoju laikotarpiu tam tikrą, tiesa labai kuklų, vaidmenį ėmė vaidinti karalių įstatymai. laikui bėgant įstatymai tarp teisės šaltinių ėmė įgauti vis didesnę reikšmę. Ypač svarbūs buvo V a. pr. Kr. viduryje pasirodę Dvylikos lentelių įstatymai – sutvarkytos ir konsoliduotos papročių teisės rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų, surašytų dvylikoje varinių lentelių,
buvo išdėstytos miesto aikštėje: įstatymus privalėjo žinoti visi Romos piliečiai, nes be to buvo neįmanoma atlikti pilietinių pareigų. Manoma, kad lemiamą reikšmę įstatymų pasirodymui turėjo plebėjų kova su patricijais, nes šie, naudodamiesi monopoline teise eiti valstybines pareigas, buvo linkę laisvai, ignoruodami plebėjų interesus, aiškinti nerašytas papročių normas.

Pirmosios romėnų teisės kodifikacijos.

Pirmieji, tiesa, sudaryti privačia iniciatyva, romėnų teisės rinkiniai yra Romos teisininkų Gregorieno ir Hermogeniano kodeksai. Šiuose dviejuose kodeksuose surinkti Romos imperatorių (nuo Adriano iki Konstantino) galiojusių konstitucijų, išleistų 196-365 metais, tekstai. po tam tikro laiko, 438 metais, Rytų Romos imperijoje valdant Teodosijui II, pasirodė pirmoji oficiali imperatorių konstitucijų kodifikacija, jo įsakymu pavadinta Teodosijaus kodeksu. Šiame rinkinyje surinktos Romos imperatorių konstitucijos, pradedant imperatoriaus Konstantino (312m. ) išleistais aktais. Kodifikacija, kuriai buvo lemta padaryti milžinišką įtaką pasaulio teisės raidai, buvo išleista jau žlugus Vakarų Romos imperijai – 528-534 metais. tai buvo atlikta vieno žymiausių antikos pasaulio veikėjų, Bizantijos imperatoriaus Justiniano nurodymu, vadovaujant žinomam to meto teisininkui imperatoriaus kanceliarijos viršininkui Tribonianui. Kodifikuoti rengėjai pradėjo nuo imperatorių konstitucijų rinkimo panaudodami ankstesnių – Gregoriano, Hermogeniano, Teodosijaus – rinkinių medžiagą, taip pat jau po jų išleistas konstitucijas. Kodeksas baigtas rengti 529 metais , bet nutarta jį tobulinti toliau. Paskui imtas rengti teisinių tekstų rinkinys, Justiniano nurodymu pavadintas Digestais arba Pandektais. Kita Justiniano kodifikacijos dalis yra Institucijos arba Pagrindai. Tai išsaugojęs tradicinį pavadinimą elementarus romėnų teisės vadovėlis pradedantiems teisininkams ir teisės mokyklų mokiniams. Baigiant romėnų teisės kodifikavimo darbą, buvo koreguojamas anksčiau baigtas Justiniano Kodeksas.

7. Barbarų teisė ir barbarų įstatymai. Asmeninis teisės taikymas.

Vakarų Europos tautos teisės istorija prasidėjo nuo teisės papročių. Greta papročių teisės normų tautose taip pat galiojo negausūs pavieniai centrinės valdžios išleisti įstatyminiai aktai, bažnytinės teisės normos. Teisės, kaip griežtos socialinio reguliavimo sistemos, Vakarų Europos tautų gyvenime iki 11 a. tebuvo tik užuomazgos.

Į Europą atsikrausčiusios barbarų gentys atsinešė savo papročius. Net apsigyvenusios tarp žmonių, savo gyvenimą tvarkančių pagal Romos įstatymus, šios gentys liko prisirišusios prie savo papročių teisės. Todėl seniausia tautų teisė buvo ne teritorinė, bet gentinė. Visos gentys (saksai, vandalai, ostgotai, burgundai) turėjo savo papročių teisę. Tai kartu buvo ir tautų teisė. Kiekvienas genčių narys gyveno pagal savo genties papročius, jo elgesį reguliavo jo genties teisės normos, o tai paprastai vadinama asmeniniu teisės taikymu. Asmeninis teisės normų taikymo pobūdis buvo susijęs su gentine barbarų sąmone, tvirtu kiekvieno žmogaus suvokimu, kad be genties jis yra niekas.

Gyvuojant asmeniniam teisės taikymui, konkretus žmogus teisę pasirinkdavo ne savo nuožiūra, o vėl vadovaudamasis papročiu, pagal kurį šį dalyką nustatydavo žmogaus kilmė: kilusysis iš teisėtos santuokos paprastai vadovaudavosi savo tėvo genties teise, pavainikis- motinos, žmona- vyro. Išlaisvintų iš vergovės žmonių teisė priklausė nuo to, kokia forma, laikantis kieno teisės jie buvo išlaisvinti. Susidūrus skirtingoms gentims priklausančių žmonių interesams, paprastai pirmenybė teikta kaltinamojo ar atsakovo genties teisei. Barbaro genties teisė nusverdavo susidūrus romėno ir barbaro interesams. Germanų priklausomybės genčiai suvokimas buvo toks, kad net užkariautiems romėnams buvo pripažinta galimybė jų tarpusavio santykius reguliuoti pagal romėnų teisė. Išskirtinė romėnų padėtis buvo atvirai pripažinta daugelio karalių nutarimuose, kai kur net greta pasirodžiusių savo gentinės teisės rinkinių buvo specialia sudaryti romėnams skirti supaprastintos teisės rinkiniai. Romėnų teisės laikėsi bažnyčia ir kunigai. Iš šio taisyklės išimtį sudarė Ostgotų karalystės teisynas, pavadintas “Karaliaus Teodoriko ediktu”, galiojęs visiems šios karalystės, įsikūrusios Apeninų pusiasalyje, gyventojams – tiek ostgotams, tiek romėnams.

Atsikraustydamos į Galiją , germanų gentys atsinešė nerašytą papročių teisę, palaikančią taikingą genties gyvenimą. Tuo tarpu romėnai naudojosi rašytine teise. Tai buvo viena iš priežasčių paskatinusių germanų karalius taip pat pasirūpinti užrašyti ir savo genčių teisę. Tuo buvo suinteresuoti ir patys Karaliai, nes užrašymas sudarė galimybę pageidaujama kryptimi koreguoti teisę, tai kėlė karaliaus autoritetą. Be to didelę germanų genčių teisės raidai turėjo krikščionybė. Pirmiausia krikščionybė, tautoms atnešusi raštą, sudarė sąlygas ar net pastūmėjo centrinę karalių valdžią užrašyti genties papročius, negausius vietos įstatymus ir teismų sprendimus. Seniausi Vakarų Europoje germanų
papročių teisės užrašai – vestgotų, busgundų, ripuarų, langobardų ir kitų – vadinti bendru barbarų įstatymų pavadinimu. Germanų gentys užrašant jų papročių teisę dar tebegyveno primityvų gyvenimą. Toks visuomenės gyvenimo lygis paveikė ir įstatymus. Manoma, kad šių įstatymų lygis buvo žemesnis nei Va. pr. Kr. Dvylikos lentelių įstatymuose.

Primityvumą rodo :

1) Barbarų teisės primityvumą rodo ta didžiulė reikšmė, kurią įstatymai skyrė įvairiems simboliams ir ritualams, reikalaujamiems atliekant teisės aktus. Pvz. . žmogus, norėdamas atsisakyti giminės turėjo teismo akivaizdoje virš savo galvos sulaužyti tris vienos uolekties ilgio virbus ir išmėtyti juos į keturias šalis- tai turėjo reikšti giminės medžio šakų sulaužymą.

2) Teisės normos barbarų papročių teisės rinkiniuose dėstytos kazuistine forma, kaip konkretūs gyvenimo faktai, be to, nesilaikant kokios nors aiškesnės sistemos.

3) Iki X a. svarbiausi visų barbarų genčių papročių bruožai buvo labai panašūs, nepaisant vietos skirtumų.

4) Bendra tai, kad ne visiškai atspindėjo visuomeninį to meto genčių gyvenimą, reguliavo tik neplačią visuomeninių santykių sferą.

5) Nors iš tikro visuomenės narių konfliktai spręsti pagal stipresniojo teisę, apskritai to meto teisei buvo skiriama taikinamoji funkcija. Buvo bendromis jėgomis ieškoma išeities iš pavojingos situacijos.

6) Asmens teisės šiuose teisės šaltiniuose dar nesiskyrė nuo kolektyvo teisių, žmogaus teisnumas nustatomas pagal jo priklausymą bendruomenei, giminei ar šeimai, o už kolektyvo ribų jis neturėjo jokių teisių.

Vienas iš ankstyviausių barbarų įstatymų – Salijų įstatymas, buvo išleistas Frankų valstybėje Merovingų dinastijos karaliaus Chlodvigo, netrukus po jo apsikrikštijimo 496 metais. 11. Nuosavybės ir sutarčių teisinis reguliavimas Salijų įstatyme. Kai kurioms šio įstatymo normoms teko suvaidinti žymų vaidmenį būsimoje Europos teisėje. Vienas ryškiausių pavyzdžių – salijo įstatymo norma, suteikianti žemės paveldėjimo teisę tik vyrams. Ši norma pavadinta “salijų taisykle”. Salijų įstatyme dar nėra vienareikšmės nuosavybės sampratos. Tačiau įstatymas skirtingai vertina kilnojamojo turto, laisvai perleidžiamo ir paveldimo, ir žemės (apie jos pirkimą net neužsimenama) nuosavybę. Aptardamas žemės nuosavybės teisę, įstatymas skyrė žemę, valdomą šeimos, nuo žemės, esančios bendruomeninės nuosavybės objektu. Salijų įstatymas visus savininkus dar laiko lygiais ir besiformuojančiam stambiajam žemės savininkui, skirtingai nuo kitų, vėliau išleistų barbarų įstatymų, dar nenustato kuo nors išskirtinės teisinės padėties. Vienu iš nuosavybės teisės objektų Salijų įstatymas laiko vergus. Nustatydamas atsakomybę už svetimų vergų vagystę, Salijų įstatymas numato kiek didesnę baudą už vergės pasisavinimą, o vėlesnis jo papildymas išskiria ir daugiua nei dvigubai didina baudą už vergo specialisto – vynuogininko, kalvio, dailidės, arklininko – vagystę; asmuo susituokęs su svetimu vergu turi toks tapti ir pats. vergui nužudžius kitą vergą, Salijų įstatymas. abiejų vergų savininkams pataria žudiką pasidalinti. Germanų visuomenėje vyravo smulkus natūralusis valstiečių ūkis, prekiniai piniginiai santykiai čia buvo labai mažai paplitę. Dėl šios priežasties sutartiniai santykiai teisiškai buvo menkai išplėtoti, buvę tik pačios paprasčiausios buitinės sutartys- pirkimas ir pardavimas, mainai, dovanojimas, paskola, panauda, įkeitimas, pasauga. Susitarimo objektas galėjo būti bet kuris objektas išskyrus žemę. bendrojo pobūdžio reikalavimų sutartims galioti Salijų įstatymas nenumato. Sutarties pažeidimas galėjo užtraukti ne tik turtinę, bet ir asmeninę skolininko atsakomybę. Salijų įstatyme reglamentuojama tam tikra dovanojimo sutartis, sudaroma trečiojo asmens naudai, vadinamoji afatomija, sudaranti sąlygas atimti paveldėjimo galimybę iš giminių: savininkas viešai, šimtinės susirinkime, griežtai laikydamasis simbolinės procedūros, reikalaujančios mesti pasirinktam patikėtiniui į skverną pagaliuką, perduodavo jam savo turtą, o šis vėliau privalėjo tą turtą atiduoti paskirtiems paveldėtojams.

Kiti barbarų įstatymai: Ripuarų įstatymas, Vestgotų įstatymas (6-7 a. ) , Burgundų įstatymas (501 m. ) , Saksų įstatymas (803 m. ) . Anglosaksų įstatymai : Etelberto įstatymas (600m. ) , Inės įstatymas (7 a. ) , Alfredo Įstatymas (IX a. ) , Knuto įstatymai (XI a. )

8. Nusikaltimas ir bausmė Salijų įstatyme.

Daugiausia dėmesio visuose barbarų įstatymuose skiriama nusikaltimams ir bausmėms. Kaip nusikaltimas, o tiksliau teisės pažeidimas, buvo suprantama skriauda, padaryta asmeniui arba žala turtui. Bausme paprastai buvo pripažįstama piniginė kompensacija už padarytą skriaudą ar žalą arba kitaip tariant buvo paplitusi kompozicijų sistema. Pagal seniausius barbarų įstatymus, ji buvo mokama nukentėjusiajam arba jo namams, o ne karaliui. Salijų įstatymas atlyginimą jau skaičiuoja auksinėmis ir sidabrinėmis monetomis ir nustatė tam tikrą taksą kiekvienu konkrečiu nusikaltimo atveju,
tam atlyginimui baudos formą. Beje baudos būdavę labai didelės. salijų įstatyme jos svyravo nuo 3 sol. už paršiuko vagystę ir iki 1800 sol. už gaujos nužudytą karaliaus pareigūną. Apskritai piniginių baudų sistema daugeliu atžvilgių buvo labai protinga, nes gresianti sunki finansinė našta nusikaltėliui ir visai jo giminei buvo efektyvesnė tramdomoji priemonė, nei mirties ar luošinamųjų bausmių, vėliau pakeitusių pinigines sankcijas, grėsmė.

Be piniginės baudos, Salijų įstatymas taip pat kartais numato galimybę taikyti išvarymą iš bendruomenės, paskelbimą “už karaliaus globos ribų”. Mirties bausmę salijų įstatymas. numato dažniausiai vergams. Laisviesiems ji galėjo būti taikoma tik labai retais atvejais. Už turtinius nusikaltimus, be įsipareigojimo mokėti baudą, buvo reikalaujama atlyginti nusikaltimu padarytus nuostolius; už žmogaus sužalojimą papildomai reikėjo sumokėti gydymo išlaidas. kaltę švelninančia aplinkybe laikytas nusikaltimas. Kaltę sunkinanti aplinkybė – žeminantys veiksmai. Apskritai bausmės dydis priklauso tiek nuo nusikaltėlio, tiek ir nuo nukentėjusiojo socialinės padėties.

Nemažai salijų įstatymo straipsnių skiriama turtiniams nusikaltimams. Tai įvairios vagystės, apiplėšimas, padegimas, svetimo turto sužalojimas, svetimo lauko aparimas ir pan. plačiausiai reglamentuojamos vagystės – jos galėjo būti paprastos ir kvalifikuotos. Už paprastas vagystes numatomų bausmių dydis priklausė nuo vagystės objekto. Šiuo atveju įstatymų normos yra labai konkrečios. Kvalifikuotos vagystės požymiai buvo vagystė su įsilaužimu arba raktų padirbimu.

Salijų įstatyme dar nekalbama apie nusikaltimus karaliui, o tiktai apie nusikaltimus karaliaus pareigūnams. Vėlesniuose Salijų įstatymo papildymuose atsiranda atsakomybė už dvasininko nužudymą. kai nusikaltėlio veiksmai baigdavosi nukentėjusiojo mirtimi, kompensaciją, kurią jam reikėta mokėti žuvusiojo giminaičiams vadinta vergeldu. Daug dėmesio barbarų įstatymuose skiriama įvairiam vergeldo dydžiui, priklaususiam nuo nužudytų žmonių amžiaus, lyties , socialinės padėties. Būdingas išskirtinis dėmesys moterų gyvybei ir sveikatai. labai detaliai ir kazuistiškai Salijų įstatymas reglamentuoja įvairių rūšių kūno sužalojimą. Taip pat Salijų įstatymas numato gana plačią skalę baudų, taikytinų už žmogaus įžeidimą arba apšmeižimą.

13. Anglosaksų įstatymai.

Anglosaksų įstatymai, skirtingai nuo kontinentinėje Europoje lotyniškai užrašytų barbarų įstatymų tekstų, buvo rašomi senąja anglų kalba. tačiau anglosaksų įstatymus su kontinento barbarų įstatymais sieja daug bendrybių. pats seniausias iš jų- Etelberto įstatymas, paskelbtas apie 600 metus Kento karalystėje. Šio įstatymo pagrindą sudarė papročių teisė, bet drauge ji atspindėjo ir naujas teisės normas nustačiusias didesnes baudas už nusikaltimus karaliui ir bažnyčiai. Etelberto įstatymuos daugiausia dėmesio skiriama nusikaltimams ir bausmėms, be to , šiek tiek reglamentuojami santuoka ir paveldėjimas. Inės įstatymas- tai teisės aktai, kurie , pasak karaliaus Inės , išleisti siekiant užtikrinti tautai “teisingą teisę ir teisingą valdžią”, pakoreguotų papročių rinkinys. Inės įstatymas plačiai reglamentavo turtinius nusikaltimus. Visais atvejais žmogus, kuriam už jo padarytus nusikaltimus grėsė mirties bausmė arba nuplakimas, spėjęs pasišalinti į bažnyčią, bausmės galėjo išvengti.

Pirmasis suvienytos Anglijos teisynas yra karaliaus Alfredo įstatymas. Pramintas Didžiuoju, XIa. P1abaigoje Alfredas pasiryžo surinkti ir sutvarkyti iki jo galiojusius įstatymus, tarp jų Inės ir Etelberto, atmesdamas tai, kas jam netiko. Įstatymas buvo skirtas karaliaus taikai ir bažnyčiai saugoti; jis kovojo prieš kraujo keršto atgyvenas, numatė bausmes už nužudymus, sužalojimus, užpuolimus, vagystes, saugojo laisvuosius valstiečius nuo patyčių. Daug dėmesio Alfredo įstatymas skyrė nužudymams. Be to įstatymas įtvirtino žmonių, gavusių žemės karaliaus aktu, nuosavybę ir ribojo priklausomų žmonių perėjimą iš vieno glafordo (šeimininko) pas kitą.

Anglosaksų karaliaus Knuto įstatymai, pasirodę XIa. pirmoje pusėje grupuojami į pasaulietinius ir bažnytinius. Pasaulietiniuose įstatymuose jis pabrėžė, kad bus laikomasi senų tautos papročių. Vadovaudamasis nuostata- kad atkakliai būtų naikinama bet kokia neteisė, su šaknimis raunamas bet koks neteisingumas, įstatymas suformulavo keletą bendrųjų taisyklių, kaip tas teisingumas turėtų būti įgyvendinamas: neskirti dėl menko nusikaltimo mirties bausmės, kad dėl to nežūtų Dievo kūrinys ir didele kaina įgytos jo gėrybės; būtina kreipti dėmesį į tai ar nusikaltimas padarytas tyčia ar ne; silpnesnįjį patariama bausti švelnesne bausme nei stipresnįjį;skiriant bausmę atsižvelgti į amžių , padėtį, sveikatos būklę; kuo galingesnis ir aukštesnio luomo jis yra tuos stipriau jį reikia bausti. Šios nuostatos rodo, kaip krikščionybė buvo sugriovusi genčių nekintamumo mitą.

9. Bažnyčia viduramžių Europoje.

Žlugus Vakarų Romos imperijai, ten buvusi bažnyčia išliko nepaliesta. Ji išlaikė romėnų
tradicijas, mokslą ir civilizaciją, kunigai virto pažangiausiu to meto visuomenės sluoksniu. Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčia dar labiau sustiprėjo, padidėjo jos privilegijos ir įtaka visuomenei.

Jau VI – VII a. sandūroje bažnyčios galva Grigalijus I Didysis turėjo didelę pasaulietinę valdžią. Bažnyčios atstovai kritikuodavo karalių veiklą, dvasininkai turėjo didelę įtaką renkant ir nušalinant valdovus pasauliečius.

Iki pat XI a. bažnyčia buvo vertinama ne kaip politinis darinys, o pirmiausia kaip dvasinė žmonių bendrija. Valstybių teritorijoje jai vadovavo imperatoriai ar karaliai, o tiesiogiai – vyskupai, iš kurių tradiciškai svarbiausiu laikytas Romos vyskupas, kuriam V a. buvo suteiktas Romos popiežiaus titulas. Vyskupija tarsi feodalinis lenas karalių imtas perduoti atliekant vadinamąją investitūrą, t. y. savo paskirtiems aukštiems bažnyčios hierarchams įteikiant dvasinės valdžios regalijas – žiedą ir vyskupo pastoralą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4724 žodžiai iš 9326 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.