Teisės normos sąvoka teisės normų rūšys
5 (100%) 1 vote

Teisės normos sąvoka teisės normų rūšys



Vilniaus universitetas

Teisės fakultetas

Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos

katedra

I kurso 3/1 grupės

Neakivaizdinio skyriaus

Studentė

Teisės normos sąvoka. Teisės normų rūšys.

Kursinis darbas

Vadove doc.dr.

Vilnius, 2004

TURINYS

Įvadas____________________________________________________________3

I. Teisės normos sąvoka______________________________________________4

1. Teisės normos sampratos problema romanų-germanų teisės šeimoje_______6

2. Teisės normų ir moralės santykis___________________________________6

3. Norma ir normos kūrimas_________________________________________7

II. Teisės normų rūšys________________________________________________8

1. Teisės normų santykis su teisiniu reguliavimu_________________________12

2. Teisės normų santykis su teisės šakomis_____________________________13

3. Kitos teisės normos______________________________________________13

Išvados___________________________________________________________15

Literatūra_________________________________________________________16

ĮVADAS

Teisės norma – tam tikra kategorija, priskiriama socialinių normų grupei. Socialinės normos – elgesio taisyklės, kurios reguliuoja tarpusavio santykius. Jos pagrįstos morale – vidiniu žmogaus verinimu. Teisės normos formalizuotos griežčiau.

Visuomenė kuria įvairias elgesio taisykles priklausomai nuo to, kokius santykius ir kokiomis priemonėmis nori reguliuoti. Vienos normos reguliuoja santykius su gamta ( techninės ), kitos – žmonių santykius su Dievu ( religinės ), dar kitos – žmonių tarpusavio santykius ( moralės ).

Elgesio norma – tai yra žmonių tarpusavio schema, leidžiamo elgesio ribos, kuri apima leidimą ir draudimą.

Šiame darbe aš nagrinėsiu teisės normos sampratos problemą romanų-germanų teisės šeimoje, teisės normos sąvoką. Taip pat, pabandysiu kaip galima aiškiau ir smulkiau išanalizuoti teisės normų rūšis, skirtumus tarp jų, santykį su teisės šakomis ir su teisiniu režimu.

Pradžioje, manau, reikia išnagrinėti teisės normos sąvokos reikšmę – kas tai yra, kaip ji suprantama, kas ją sudaro. Vėliau nagrinėsiu teisės normos sampratos problemą romanų – germanų teisės šeimoje – kaip ji suprantama, kas sąlygoja jos atsiradimą. Po to aptarsiu teisės ir moralės santykį, jų skirtumus ir panašumus, taip pat teisės normos kūrimą. Antroje šio darbo dalyje apžvelgsiu teisės normų rūšis, kaip jos klasifikuojamos, pagal kokius kriterijus, įsigilinsiu į jų charakterį. Vėliau pabandysiu išnagrineti teisės normų santyki su teisiniu reguliavimu ir teisės šakomis.

Šio darbo Pagrindą sudaro A. Vaišvilos „ Teisės teorija“ ir S. Vancevičiaus „Valstybės ir teisės teorija“ vadovėliai. Taip pat rėmiausi J.Prapiesčio „Namų advokatu“ ir „ Lietuvos konstitucine teise“. Taip pat naudojau šiuos papildomos literarūros šaltinius : Hart H.L.A. „Teisės samprata“, Kelsen Hans „Grynoji teisės teorija“, Lietuvos respublikos konstitucija, Civiliniu ir Baudžiamuoju kodeksais, paskaitų medžiaga.

I. Teisės normos sąvoka

Teisės norma – bendroji elgesio taisyklė, yra nustatyta arba sankcionuota valstybės ir saugoma nuo pažeidimų valstybės prievartos priemonėmis. Norma – taisyklė orientuota į ateitį ir adresuota ne pavieniam asmeniui, o visai asmenų grupei.

Teisės norma yra bendrojo pobūdžio, todėl ji nustato visuomeninių santykių ir jų dalyvių, kurių elgesį ji reguluoja, rūšinius požymius.

Teisės norma yra adresuota asmenų grupei, kuriai būdingi rūšiniai požymiai (pvz.: piliečiai, tėvai, studentai ). Nuo kitų socialinių normų teisės normos skiriasi nenutraukiamu ryšiu su valstybe, kuri nustato arba sankcionuoja teisės normas ir saugo jas nuo pažeidumų. Teisės norma, kaip ir pati teisė, esant tam tikriems santykiams reguliuoja žmonių elgesį. Šių santykių dalyvių ryšiai yra tarpusavio teisės ir pareigos. Teisės – valstybė užtikrina tam tikrą elgesį, o pareigos – turi būti tam tikras elgesys, jo nesilaikymas yra pažeidimas, tuomet yra taikomos prievartos priemonės. Teisės normai valstybė suteikia privalomąjį pobūdį. Teises norma išreiškia glaudų teisės ir valstybės ryšį, kuriuo yra apibrežtas teisės normos turinys. Pozytiviosios teisės norma – tai teisėkūros subjektų ( dažniausiai valstybės ) suformuluota ir sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti santykio dalyviams teises ir pareigas ir garantuojama to santykio dalyviu abipuse nauda ir valstybės preivarta. Norma nustato, kaip viena šalis turi elgtis, o kita šalis kokius veiksmus gali atlikti arba susilaikyti nuo jų Pavyzdžiui, darbuotojas gali reikalauti atostogų, o darbdavys privalo suteikti jam atostogas.

Teisės norma nurodo kaip privalo elgtis visuomeninių santykių dalyviai, kad būtų užtikrinta jų teisių apsauga. Teisės normų galią reguliuoti žmonių santykius nusako šie jos požymiai: norminamasis
pobūdis, formalusis apibrėžtumas, visuotinis privalomumas, valstybės prievartos garantas, sisteminigumas.

Norminamasis pobūdis – jis reiškia, jos teisės norma nustato konkrečių visuomeninių santykių dalyviams teises ir pareigas.“ Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, teisės norma suteikia jam laisvę šia vertybę netrukdomai įsigyti, ja naudotis ir disponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti, apriboja veiksmų laisvę“.1

Formalusis apibrėžtumas – jis gali būti vidinis irišorinis. Vidinis – norma turi būti suformuluota tiksliai ir nedviprasmiškai. Išoronis – norma turi būti išreikšta tam tikru valstybėje priimtu pavidalu ir specialia tvarka paskelbta adresatams, kad jie aiškiai suvoktų, kokio bendro elgesio įstatymų leidėjas iš jų reikalauja.

Visuotinis privalomumas – norma yra privaloma visiems, kurie patenka į jos reguliavimo sritį. Teisės imperatyvams privalo paklūsti visi – ir pritariantys ir nepritariantys.

Valstybės pirevartos garantas – Įstatymų leidėjas už imperatyvių normų nesilaikymą nustato neigiamas, adresantui nepageidaujamas, poveikio priemones, kurios privalo prirtaikyti specialios valstybinės institucijos. Visuotinio teisės privalomumo garantas yra abipusė nauda.“ Be valstybės prievartos teisės normos virsta paprastomis elgesio deklaracijomis, moraliniais pageidavimais“.2 Nuo piliečių teisinės kultūros ir teisės normų turinio priklauso prievartos intensyvumas įgyvendinant teisę. Mažiausiai prievartos reikia užtikrinant teisės normų vykdyma, kuomet ikūnijamas priešingų interesų užtikrinimas, nes teisės imperatyvams bus paklūstama dėl abipusės naudos.

1 Vaišvila A. „Teisės teorija“ V.,2000m. p.196

2 Vaišvila A. „Teisės teorija“ V.,2000m. p.198

Nuolatinės ir intencyvios valstybės prievartos reiks tuomet, kai bus įgyvendintas tik

vienos socialinės grupes interesas. Esant demokratiniam režimui pozytivioji teisė

kuriama siekiant įgyvendinti visuotinius interesus, o esant totalitariniam režimui pozytivioji teisė yra kuriama siekiant įgyvendinti politinės valdžios interesus. Visuotinis teisės normų privalomumas reiškia tai, kad visi teisiniai imperatyvai privalo būti įvykdyti iki galo. Prie kiekvieno teisės pažeidimo privalo būti atitinkama sankcija. Teisinio privalomumo prigimtis yra tokia:“ iš pradžių teisinių pareigų vykdymas garantuojamas abipuse santykio dalyvių nauda, savanorišku pareigų vykdymu, o kai šių priemonių nepakanka – asmens turtu, o kai ir turto nėra – teisės pažeidėjo asmens laisve ar kita jo teise.“3 Valstybės prievarta užtikrina santykio dalyvių elgesio nuspėjamumą, jų tarpusavio pasitikejimą, sutarčių stabilumą, kad pareigos, kylančios iš sutarties, bus būtinai įvykdytos.

Sistemingumas – jis gali būti vidinis – norma veikia kaip tam tikrų vidinių jos elementų organizacija. Išorinis – norma glaudžiai saveikauja su kitomis normomis. Modernioje teisėje konkrečią situaciją reguliuoja ne viena norma, o daugybė teisės normų.

Institucinis – šis požymis reiškia, kad norma tampa teisine tada, kai ja užraso valstybė arba kažkaip kitaip išreiškia savo poziciją.

Bendrumas – teisės normomis laikomos bendro pobūdžio ir abstrakčios elgesio taisyklės, kurias galima daug kartų taikyti ir kurios neturi asmeninio adresato. Lietuvoje Vaišvila išmete šį požymį iš privalomų ir parašė, kad bendrumas nėra būtina teisės normai savybė, nes ir individualus teisinis nurodymas formuluoja privalomą elgesio taisyklę t.y. teisės normą. Iš tikrųjų šiuo klausimu teisės teorijoje yra daug susitarimu.

Šie teisės požymiai yra formalūs. Visos teisės normos demokratinėje visuomenėje egzistuoja kaip laisvės, lygybės ir teisingumo tikslų ir jų įgyvendinimo formų ( norminio pobūdžio, formalaus apibrežtumo, visuotinio privalomumo ir kt. ) sintezė. Kiekviena teisės norma yra sudėtinga, jos esmės nusakyti negali nė vienas apibržzimas.

Teises normos yra nustatomos arba sankcionuojamos valstybės institucijų. Normoje yra išreiskiama valstybės valia. Visuomeninių santykių dalyviai privalo elgtis taip, kaip nustatyta normoje. Specifinis teisės normų bruožas – valstybės apsauga. Jeigu nevykdydoma tam tikra pareiga ar pažeidžiamas draudimas, tuomet valstybė taiko preivartą. Valstybės prievartos priemonės gali būti įvairios, priklausomai nuo teisės normų pažeidimo. Šiomis priemonėmis siekiama arba atkurti pažeistą teisę, arba atlikti neatliktą pareigą ir nubausti pažeideją.

„Teisės norma – tai tautos arba kompetetingų valstybės institucijų sukurta ir sankcionuota, formaliai apibrežta visuotinai privalomo elgesio taisyklė, kurios vykdymas garantuojamas santykio dalyviu abipuse nauda ir valstybės prievarta.“4

3 Vaišvila A. „Teisės teorija“ V.,2000m. p.200

4 Vaišvila A. „Teisės teorija“ V.,2000m. p.202-203

1. Teisės normos sampratos problema romanų-germanų teisės šeimoje

„Vakarų teisės tradicijos šaknys glūdi romėnų teisėje, kurios rūpinimasis tvarka, valdymu, istatymais bei procesu buvo unikalus senovės pasaulyje ir kurios šešėlis siekia nūdieną“5 Romėnų teisė iš pradžių buvo formali, nelanksti ir kazuistinė. Laikui bėgant romėnai nuo griežtų taisyklių perėjo prie lankščių normų, mastymas tapo
abstraktus. Žlugus Romos imperijai, jos teisę perėmė užkariavusios tautos. Visiems asmenims gyvenantiems toje pačioje teritorijoje galiojo tos pačios taisyklės. Romėnų teisės įvairių santykių normos maišėsi su užkariautojų germanų paprotinėmis normomis, todel šio laikotarpio teisė teisės literatūroje vadinama „romanizuota papročių teise“6 arba „suvulgarinta romėnų teise“7 . Iki Romos teisės atgimimo, kanonų teisė buvo pats svarbiausias reiškinys. Justiniano Corpus iuris civilis labai veikė krikščioniskosios idėjos. Bažnyčia iš Romėnų teisės struktūros, normų ir principų skolinosi tai, kas jai buvo reikalinga. Atgimus Romos teisei buvo pradėta tyrinėti tekstus. Komentatorius veikė racionalaus tyrinėjimo idėja, jie atvėrė galimybę ieškoti teisės normų loginiu pagrindu. Jų darbui turėjo nemažai įtakos romėnų materialinės teisės normos.

Atsiradus komercinei teisei pirklių teismai ėmė kurti neformalias taisykles ir lanksčias procesines normas. Šios normos rėmėsi vien verslininkų papročiais. Didėjant politiniam Europos unifikavimui, atsiranda susidomėjimas paprotine teise. Tokiam domėjimuisi pradžią davė komentatoriai, nes jie „vietoj Digestų teksto egzegezės pradėję svarstyti klausimą apie galimybę taikyti romėnų teisės normas jau to meto salygomis“ 8

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1684 žodžiai iš 5551 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.