Teisės pagrindai
5 (100%) 1 vote

Teisės pagrindai

1121

1 SKYRIUS. VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJA

Teorija (gr. theoria – stebėjimas, tyrimas) – moksliškai pagrįstas tikrovės aiškinimas. Tikrovė, kurią tiria mokslas, labai turtinga bei įvairi ir yra pagrindas įvairioms mokslo šakoms atsirasti. Teisės mokslai aprėpia mokslus, kurių dalykas yra valstybė, teisė bei pažiūros į valstybę ir teisę. Teisės mokslų sistemoje ypatingą vietą užima valstybės ir teisės teorija, kuri nagrinėja bendrąsias valstybės ir teisės sąvokas kaip visuomeninius reiškinius, o ne kaip vienos ar kitos konkrečios šalies valstybę ir teisę.

Valstybė ir teisė yra skirtingi visuomenės reiškiniai, bet visai atskirti jų negalima, nes negali būti valstybės be teisės. Jos yra labai glaudžiai susijusios istoriškai. Valstybė ir teisė turi skirtingą struktūrą ir sudaro tam tikrą tarpusavyje susijusių įvairiapusių valstybinių ir teisinių reiškinių socialinę sistema. Kaip vientisa socialinė sistema, valstybė ir teisė turi specifinių dėsningumų. Jų nagrinėjimas ir yra valstybės ir teisės bendros teorijos uždavinys.

Valstybės ir teisės teorijos dalykas yra valstybės ir teisės atsiradimas ir raida, valstybės ir teisės esmė, turinys, formos ir funkcijos, valstybės ir teisės sąveika, teisėkūra ir teisės taikymas.

Valstybės ir teisės teorija duoda pačias plačiausias pagal apimtį ir giliausias pagal turinį valstybinių – teisinių reiškinių žinias, kurios fiksuojamos pačiose bendriausiose ir abstrakčiose, palyginti su kitomis teisės šakomis, sąvokose ir teorinėse konstmkcijose ir atlieka visų teisių šakų (konstitucinės, administracinės, civilinės, darbo teisės ir kt.) atžvilgiu trejopą vaidmenį.

Pirma, valstybės ir teisės teoriją galima laikyti įvadine disciplina, nes ji supažindina su pradinėmis valstybės ir teisės mokslų sąvokomis ir teiginiais.

Antra, valstybės ir teises teorija yra metodologinis mokslas, gvildenantis svarbiausius teorinius teiginius, kurie yra baziniai, kai sprendžiami specialūs sakinių teisės mokslų klausimai.

Trečia, ji atlieka vaidmenį jurisprudencijos integralinio mokslo, kuris tiria sakinių mokslų bendruosius klausimus.

Negalima teisingai susiorientuoti teisės teorijos klausimuose, jeigu nežinome tokių bendrų sąvokų, kaip teisė, įstatymas, teisinis


12 Teisės pagrindai

santykis, teisės pažeidimas, teisėtumas ir kitų, kurios detaliau nagrinėjamos šiame skyriuje.

1.1. VALSTYBĖ

1.1.1. VALSTYBĖS KILMĖ

Valstybė egzistuoja neamžinai. llgą laiką – tūkstantmečius -žmonės gyvavo natūralioje aplinkoje, buvo susilieję su gamta ir nesiskyrė nuo jos. Pagalys ar po ranka pasitaikęs akmuo buvo vieninteliai jų pagalbininkai nelygioje kovoje su gamtine aplinka dėl savo egzistavimo. Jų gyvybę palaikė natūraliai augančių augalų vaisiai, lapai ir šaknys. pačiu paprasčiausiu būdu sumedžioti gyvūnai.

Žmogui atsiskirti nuo gamtos padėjo ilgaamžė kasdienė jo veikla. Kai didelėmis pastangomis žmogus pagaliau išmoko apdoroti akmenį, dirbtinai išgauti ugnį ir t. t., jam atsivėrė naujos, platesnės galimybės. Bet dar išlikęs absoliutus darbo įrankių primityvumas ir su tuo susijęs nepaprastai menkas darbo našumas, žmogaus bejėgiškumas ir priklausomybė nuo aplinkinių gamtinių sąlygų, vertė jį ir toliau laikytis bendmomenės, kuri pasidarė tvirtesnė, rėmėsi natūralia savo narių giminyste. Taip atsirado tobulesnė pirmykštė žmonijos organizacija – gentinė visuomenė.

Gimininių bendruomenių santvarkoje, pagrįstoje visuomenine nuosavybe, visų giminės ir genties narių interesų vieningumu, tarpusavio pagalba ir lygiateisiškumu, valdžia priklausė visai giminei. Svarbiausius reikalus (karo, religinių ceremonijų, ginčus tarp žmonių ir pan.) sprendė visų suaugusių žmonių – vyrų ir moterų – giminės susirinkimas ir išrinktieji seniūnai arba vadai. Valdžia buvo grindžiama autoritetu, o ne prievartos priemonėmis.

Elgesio, gyvenimo būdo, buities taisykles ir religinius reikalus reguliavo papročiai, susiformavę per ilgą laiką ir perduodami iš kartos į kartą. Pirmykščiai papročiai atspindėjo visų visuomenės narių interesus, jų buvo laikomasi savanoriškai. Pavieniams, pažeidusiems papročius asmenims patys giminės nariai taikė visuomeninio poveikio priemones. Pirmykštė socialinio reguliavimo sistema buvo pajėgi to


Valstybės ir teisės teorija 13

meto visuomeniniame gyvenime įtvirtinti tikslią nepajudinamą tvarką, buvo pakankamai efektyvi.

Visuomenės raidoje tobulėjant gamybos priemonėms, žmonės pradėjo daugiau gaminti, negu galėjo suvartoti. Pamažu atsirado ir plėtėsi visuomeninis darbo pasidalijimas, kartu ir pagamintų produktų mainai. Gamybos paskirtimi tampa ne tik kasdienių poreikių tenkinimas, bet ir turto kaupimas atskirų šeimų-turtingųjų rankose. Turtingesnieji ir stipresnieji karų metu silpnuosius paverčia vergais. Dėl įvairių priežasčių vieni visuomenės nariai įsigyja, išlaiko ir didina privačią nuosavybę, kiti jos netenka. Gamybai tobulėjant išauga kai kurių individų galimybės, leidžiančios jiems atsiskirti nuo bendmomenės, įgyti savarankiškumą. Visuomenė skyla į skirtingų
interesų socialines gmpes. Turtingieji siekia išsaugoti ir sustiprinti savo viešpatavimą, engiamieji – išsivaduoti iš priespaudos. Šių skirtingų socialinių gmpių interesus sutaikyti pasidarė neįmanoma ir gimininių bendruomenių santvarka nebegalėjo toliau egzistuoti.

Darosi būtina reguliuoti grupių tarpusavio bei visos visuomenės bendmosius interesus, formuoti specialų mechanizmą, kuris vėliau tampa valstybe.

Siuolaikinės valstybės atsiradimą skatino viduramžiais sustiprėjusi prekybos ir pramonės raida, ypač po didžiųjų geografmių atradimų, nes iškilo poreikis kam nors aktyviau imtis tvarkyti bendruosius visuomeninius reikalus, o to negalėjo padaryti privatūs verslininkai. Tokia visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo organizacija su stipria valdžia, sugebančia visiškai kontroliuoti gana didelę teritoriją irjoje gyvenančius žmones, ir buvo valstybė.

Apie ankstesniais laikais egzistavusias valstybės formas bei jų raidą išliko daug istorinių žinių, liudijančių, kad valstybė tokiu pavidalu, kokio yra šiandien, atsirado ne iš karto. Pirmųjų valstybių atsiradimo pradžia laikomas maždaug 5-4 tūkstantmetis prieš Kristų. Jos buvo Nilo upės pakrantėse bei Tigro ir Eufrato upių įlankose. Lietuvos valstybė susikūrė maždaug XI amžiuje po Kristaus. Nepriklausomai nuo istorinių sąlygų ir laiko valstybė visuomet susikurdavo ten, kur atsirasdavo privati nuosavybė ir gimininių bendmomenių visuomenė suskildavo į skirtingas socialines grupes.


14 Teisės pagrindai

Valstybės valdymo forma priklausė nuo konkrečių visuomen ekonominių santykių lygio.

Pavyzdžiui, vergovinėje visuomenėje politiniame gyvenir galėjo dalyvauti tik laisvieji žmonės – tos valstybės piliečiai. Verg jokių politinių teisių neturėjo.

Feodalizme valstietis – baudžiauninkas jau įtraukiamas valstybinę organizaciją, tačiau visos valdymo funkcijos priklau feodalų luomui. Vergovėje ir feodalizme fizinė prievarta bir suprantama kaip normalus dalykas irja galėjo naudotis ne tik valstyb bet ir kiekvienas savininkas.

Kapitalistinis gamybos būdas išlaisvino žmogų iš bet koki’ asmeninės priklausomybės ir padarė jį juridiškai laisvą ir lygiatei pilietį. Jis galėjo tapti gamybos priemonių savininku, užsiimti b kokia ekonomine veikla priklausomai nuo gebėjimų. Kapitalistinė visuomenėje valstybė gina ir įtvirtina piliečių teises, nesikiša į privačią iniciatyvą ir garantuoja nuosavybės teisę. Tokia valstyl neskirsto žmonių į valdančiuosius ir pavaldinius, nors ji pasilieka Sc prievartos naudojimo teisę.

Šiuolaikinė valstybė susiformavo laipsniškai evoliucijos būd Tai ilgas ir prieštaringas istorinis procesas. Jame lemiamą vaidme vaidino valdovų pastangos kurti teritorines vietos valstybes, o m XIX a. – valstybės raidai svarbus tampa tautų išsivaduojamas judėjimas.

1.1.2. VALSTYBĖS SĄVOKA IR POŽYMIAI

Daugelis praeities ir dabartinių žymių filosofų, politik teisininkų bandė suformuluoti valstybės, kaip sudėtingo visuomenin:

reiškinio, apibrėžimą, parengė nema.žai teorijų, įvairiai aiškinanč:

valstybės atsiradimo priežastis, valstybės valdžios esmę, jos tikslu uždavinius, paskirtį.

Politologija pateikia tokią šiuolaikinės valstybės sąvok

w

Šiuolaikinė valstybė – tai suvereni žmonių bendrija, kuri yra įsikūmsi tiksliai apibrėztoje teritorijoje, turi savo įteisintą viesąj valduą, yra nepriklausoma ir pripaųstama kitų suverenių valstybių

Šiuolaikinei valstybei būdingi šie požymiai:

I. Valstybės ir teisės teorija 15

1. Žmonių bendrija (tauta), kurios narius jungia bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras. Be žmonių nėra ne tik valstybės, bet ir bet kurios socialinės grupės.

2. Teritorija – tai viena svarbiausių valstybės egzistavimo sąlygų. Be jos negali atsirasti valstybė. Jeigu kokiame nors dpibrėžtame sausumos plote yra įsikūrusi viena valstybė, tai jame negali būti kitos valstybės, negali reikštis kitos valstybės valdžia.

3. Viesoji valdzia – prievartos (ginkluotosios pajėgos, policija, kitos teisėsaugos institucijos) ir valdymo (įstatymų leidimo ir vykdymo organai) aparatų visuma. Valstybinę valdžią visuomenėje vykdo ypatingas žmonių ratas, turintis valstybinius valdinius įgaliojimus, galintis leisti įstatymus, reikiamais atvejais panaudoti valstybinę prievartą, kad žmonių elgesys paklustų valstybės teisės aktuose išreikštai valiai.

4. Snverenitetas (pranc. Souverainetė – aukščiausioji valdžia) -valstybinės valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienio reikaluose.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1450 žodžiai iš 4612 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.