Teisės sistema ir jos sudarymo būdai
5 (100%) 1 vote

Teisės sistema ir jos sudarymo būdai

TURINYS

1. Įvadas 2psl

2. Teisės normos 4psl

3. Teisės šaka 6psl

4. Teisės pošakiai 9psl

5. Teisės institutai 9psl

6. Išvados 10psl

7. Literatūros sąrašas 11psl

ĮVADAS

Teisės literatūroje vyrauja nuomonė, kad teisės sistema – tai ekonominės ir socialinės santvarkos nulemta teisės struktūra, išreiškianti vidinį teisės normų suderinamumą ir kartu jų skirstymą pagal šakas ir institutus. Teisės sistema susidaro ne spontaniškai, o sąveikaudama su esamais visuomeniniais santykiais. Esama socialinė visuomenės ir valstybės santvarka galiausiai nustato tam tikrą teisės sistemą.

Teisės sistema parodo, iš kokiu dalių susideda teisė ir kaip tos dalys tarpusavyje sąveikauja. Teisės sistemos pagrindą sudaro teisiniai paliepimai, grupuojami viduje kaip ištisinės kompozicijos. Teisiniai paliepimai teisės sistemoje atspindi teisės normų objektyvumą, jų suderinamumą, vienovę ir skirtybes, gebėjimą atsiriboti ir panašiai.

Teisės normos užtikrina teisės sistemos dinamiškumą, padaro jos elementus kintamus ir šitaip užtikrina visos teisės sistemos pastovumą. Keičiantis visuomeniniams santykiams , kyla ir naujų teisės normų, atspindinčių tuos pokyčius, būtinumas. Teisės sistema papildoma kokybiškais struktūriniais elementais, galinčiais atsiriboti pagal reguliuojamų visuomeninių santykių, procesų specifiką.

Reikia skirti sąvokas teisės sistema ir teisinė sistema. Teisės sistema skiriama nuo teisinės sistemos kaip siauresnė sąvoka nuo platesnės. Teisės sistema yra teisės normų ir teisės šakų vidinė organizacija. Teisinė sistema yra teisės sistemos sujungimas su teisėkūros ir teisės įgyvendinimo (teisėsaugos) institucijomis bei jų veikla. Teisinė sistema apima teisę nuo jos idėjinio būvio (doktrinos, teisėkūros subjektų) iki teisės normų (teisės sistemos) ir jų įgyvendinimo (teisinių santykių ir teisėsaugos i-cijų). Jos struktūrai būdingi trys lygmenys:

1. ideologinis doktrininis (teisės samprata);

2. norminis (teisės sistema);

3. organizacinis institucinis (valstybės i-cijų sistema, kurianti ir įgyvendinanti teisę).

Teisės literatūroje skiriamos keturios pagrindinės teisinių sistemų rūšys (šeimos):

1) romanų-germanų; jai būdinga statutinės teisės vyravimas ir įstatymų viršenybė, čia vyrauja valstybės i-cijų leidžiami teisės normų aktai ir jų sistemos – kodeksai;

2) anglosaksų, arba bendrosios, teisės tradicija, kur statutinė teisė derinama su precedentų teise pripažįstant teisėkūros ad hoc teisę ir bendriesiems teismams;

3) musulmonų, judėjų, induistų teisinė sistema, kur pozityvioji (pasaulietinė) teisė glaudžiai susipynusi su religijos normomis ir institucijomis;

4) iki 1991m. funkcionavusi socialistinė teisinė sistema, kuri teisės principų atžvilgiu iš esmės

5) buvo romanų-germanų teisės tradicijos modifikacija.

Teisės sistema yra sudedamasis teisinės sistemos komponentas ir ištisinio vidinio pobūdžio reiškinys. Struktūriniai teisės sistemos elementai yra teisės norma, teisės šaka, pošakis, institutas, subinstitutas.

I.Teisės normos

Teisės norma yra pirminis teisės sistemos elementas. Tai valstybės nustatyta arba sankcionuota bendrai privaloma, formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, suteikianti reguliuojamo santykio dalyviams subjektines teisias ir nustatanti jiems teisines pareigas. Teisės normos reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, kuriuos esamu momentu būtina reguliuoti ir kurie yra svarbūs valstybei.

Teisės normų požymiai.

1 Norminamasis pobūdis – jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas). Asmens subjektinės teisės rodo, ką asmuo gali daryti, o pareigos – ką jis privalo daryti arba ko neprivalo. Pareiga, formuluojama pozityviai, reiškia įpareigojimą (paliepimą) atlikti pozytivius veiksmus, o formuluojama negatyviai – draudimą neatlikti tam tikrų veiksmų. Liepimas ir draudimas telpa viename žodyje pareiga ir yra du jos aspektai. Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, teisės norma suteikia jam laisvę šią vertybę netrukdomai įsigyti, ja naudotis, disponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti, apriboja jo veiksmų (teisių) laisvę, bet tik tiek, kiek to reikia kito asmens laisvei.

2 Formalusis apibrėžtumas – teigia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Terminas formalumas informuoja, kad teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose, t.y. valstybės išleistuose, teisės aktuose (parlamento įstatymuose, prezidento dekretuose,
vyriausybės nutarimuose, ministerijų instrukcijose, pareigūno potvarkiuose, įstatymuose ir t.t.). O teisės normos apibrėžtos reiškia, kad juose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota elgesio taisyklė. Galioja principas: leistinas tik toks elgesys, kurį tiesiogiai leidžia įstatymas.

3 Visuotinis privalomumas – garantuoja teisės normų gyvybingumą, funkcionalumą, veiksmingumą kiekvienu gyvenimo atveju. Užtikrina visiems vienodą teisės normų privalomumą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 743 žodžiai iš 2448 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.