Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos
4.5 (90%) 2 votes

Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS 3

1. VAIKŲ TEISĖS IR PAREIGOS 4

2. VAIKŲ GLOBĖJAI, TĖVAMS IŠVYKUS Į UŽSIENĮ 8

3. VAIKO GYVENAMOJI VIETA 9

3.1 Vaiko gyvenamoji vieta tėvams gyvenant skyrium 10

4. ĮVAIKINIMAS 11

4.1 Įvaikinimo sąlygos ir tvarka 11

5. ĮVAIKINIMO TEISINĖS PASEKMĖS 17

5.1 Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) 24

6. ŠEIMOS TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS 26

7. VAIKŲ GLOBA 26

IŠVADOS 31

LITERATŪRA 32

ĮVADAS

Šeima yra didi vertybė. Ji vaiko socializacijos pagrindas, šeimoje jis mokosi gyventi. Valstybės požiūris į ją įtvirtintas “Lietuvos Respublikos Konstitucijoje”. Joje rašoma: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Tai viena intymiausių, pastoviausių, patikimiausių ir veiksmingiausių vaikų ugdymo, tautos identiteto kūrimo ir išsaugojimo, dorovės ir dvasingumo bei kultūros ugdymo grandžių. Namai yra prieglobstis nuo žmonių susvetimėjimo. Visuomenėje vykstantys pokyčiai daro įtaką šeimai, todėl pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje didėja dėmesys jai. Šiuolaikiniai mokslai – edukologija, psichologija, sociologija, teisė, ekonomika ir kt. – nagrinėja įvairiausius šeimos gyvenimo klausimus, kuriuose pateikiamos žinios apie šeimos pokyčius.

Žmogus šeimos gyvenimui rengiasi nuo pat vaikystės. Būtina jaunimą rengti motinos ir tėvo statusui. Svarbiausia, kad mūsų jaunos šeimos turėtų reikiamų psichologinių ir pedagoginių žinių. Daugelis jaunų sutuoktinių yra įsitikinę, kad jų asmeninė patirtis ir pavyzdys vertingesni nei teorinės žinios, bet vien empiriniu patyrimu ir nuojauta nelengva suprasti sudėtingas šeimos problemas.

1. VAIKŲ TEISĖS IR PAREIGOS

LR Civilinis kodeksas. Antrasis skirsnis Vaikų teisės ir pareigos 3.161 straipsnis.

Vaikų teisės:

1. Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti vardą ir pavardę.

2. Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita.

3. Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams.

4. Vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai – į vaikų turtą. Vaikų turtinės teisės yra nustatytos šioje ir kitose šio kodekso knygose.

5. Vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios.

6. Tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, vaikų teisės nesikeičia.

Remiantis Vaiko teisių konvencija, vaikas laikomas individu, turinčiu žmogaus teises, kurios lygiavertiškai gerbtinos. Tai reiškia, kad niekas, net tėvai, neturi į vaiką nuosavybės teisių. Kilus konfliktui dėl vaiko teisių pažeidimo, jie sprendžiami vadovaujantis vaiko interesais.

Konvencija tvirtina, kad tėvai – tai pagrindinis vaiko apsaugos, ugdymo ir globos šaltinis. Tėvai atsakingi už savo vaikus, aprūpina vaiką ir jam vadovauja. Valstybė privalo Konvencijos nuostatas paversti konkrečiais tėvų atsakomybės principais. Ši valstybės ir tėvų sąveika akcentuojama Konvencijoje. Iš jos seka valstybės prievolės – atitinkamai apibrėžti tėvų pareigas. Pavyzdžiui, 28 Konvencijos straipsnis reikalauja, kad valstybė įvestų nemokamą ir privalomą pradinį mokslą visiems vaikams. Šios nuostatos įgyvendinimui, valstybė turi įpareigoti tėvus skatinti savo vaiką mokytis ir rūpintis, kad jis lankytų mokyklą. Pradžios mokyklų moksleiviai be pateisinamos priežasties rečiau praleidžia pamokas nei pagrindinių ar vidurinio lavinimo mokyklų. Per 2002/2003 mokslo metus be pateisinamos priežasties vidutiniškai praleido 49 pamokas, pagrindinių mokyklų – 231 pamoką, vidurinių – 331 pamoką. Daug daugiau berniukų miestuose nelanko mokyklos.

Pirmąjį vaikų teisių plėtros ir vaikystės politikos įgyvendinimo etapą galima sieti su 1992-1995 metais. Šiuo laikotarpiu buvo įsteigta Vaikų teisių tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (panaikinta 2001), taip pat buvo pristatytos ir pradėtos įgyvendinti vaikų teisių apsaugos priemonės. 1994 metais buvo suformuotas, už vaikų teisių apsaugą atsakingų, savivaldybių tarnybų tinklas. 1992 metais Lietuva pripažino Jungtinių tautų vaiko teisių Konvenciją, tačiau šį sprendimą LR Seimas ratifikavo tik 1995 metais – tik nuo tada, siekiant patenkinti Konvencijos nuostatas, prasidėjo teisinės sistemos reforma.

Kaip jau minėta, Konvencijos ratifikavimas paskatino peržiūrėti ir, pritaikant vaikų teisių apsaugos , bei vaikystės politikos įgyvendinimo nuostatoms, išplėsti galiojusią teisinę bazę. 1996 metais buvo priimtas vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, į kurį buvo įtrauktos visos svarbiausios Vaikų teisių Konvencijos nuostatos. Šiame įstatyme yra įvardintos vaiko teisės ir pareigos, taip pat numatytos jų apsaugą Lietuvoje garantuojančios priemonės. Kiek vėliau buvo priimtas LR Vaiko rūpybos įstatymas, kuriuo, tėvų neglobojamam, arba našlaičiu tapusiam, vaikui yra suteikiama galimybė pagalbos ieškoti ne tik valstybinėse vaikų rūpybos įstaigose, bet ir šeimos (ar panašaus pobūdžio) globos
namuose. Šeimos kodekse yra apibrėžti tiek asmeniniai, tiek turtiniai sutuoktinių ir vaikų ryšiai.2002 metais buvo patvirtintas LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas

Šie procesai lėmė tai, kad vaiko teisės ir statusas, anksčiau vertinti kaip šeimos santykių ir įsipareigojimų dalis, įgavo kitokį pobūdį – visi vaikai buvo įvardinti kaip teisiškai nepriklausomos esybės, o būtinybė ginti vaiko teises tapo ne vien, išimtinai vaiko šeimai privaloma vykdyti, pareiga. Vaikas tapo suprantamas kaip žmogiška esybė, kuri gimusi įgyja žmogaus, o tapusi piliečiu – dar ir pilietines teises.

Atsižvelgiant į JT Konvenciją ir atitinkamus Lietuvos įstatymus, vaiku yra vadinamas jaunesnis nei 18 metų amžiaus asmuo, išskyrus atvejus, kai įstatymu yra numatyta kitaip. Be kitų teisių, vaikas turi teises gyventi, augti ir būti sveikas; teises būti individualiu ir turėti asmeninį gyvenimą; teises į asmens laisvę, neliečiamybę, bei būsto neliečiamybę; teisę į valstybės paramą ir/ar išlaikymą, taip pat teises į gyvenamąją vietą, poilsį ir laisvalaikį. Vaikas taip pat turi teisę į nuosavybę, socialines teises, bei teisę dalyvauti plėtojant ir įgyvendinant vaiko teisių apsaugos programas. Etninėms mažumoms priklausantys, vaikai turi teisę kalbėti gimtąja kalba, bei teisę turėti savą kultūrą, tradicijas ir t.t. Turintys pabėgėlio statusą vaikai taip pat turi teisę į pagalbą ir apsaugą.

Visos šios teisės gali būti garantuojamos, griežtai laikantis šių principų:

Vaiko teisėtiems interesams prioritetas turi būti teikiamas visur ir visada;

Vaikas turi teisę naudotis visomis, jam LR Konstitucijos ir kitų įstatymų suteiktomis, vaiko teisėmis;

Visi vaikai turi vienodas teises. Nė vienas vaikas negali būti diskriminuojamas dėl jo lyties, amžiaus, tautybės, odos spalvos, vartojamos kalbos, išpažįstamos religijos, požiūrių, socialinio, materialinio ar šeimyninio statuso, sveikatos būklės, tėvų, ar kokių nors kitų aplinkybių;

Kiekvienam vaikui – tiek dar prieš gimstant, tiek gimus – turi būti užtikrintos sveikos ir normalios fizinio ir protinio vystymosi sąlygos. Vaikas turi teises tobulėti dvasiškai ir dalyvauti socialiniame gyvenime;

Nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamosios vietos, minimalių, išgyventi reikalingų, reikmių, apsaugos ar rūpesčio;

Negali būti pripažįstamos jokios, vaiko teisėms nusižengiančios, sutartys. Negali būti pateisinami jokie, vaikui įstatymų suteiktas asmens ir nuosavybės neliečiamumo teises, bei kitas teises ir laisves ribojantys, aktai;

Tiesioginė atsakomybė už vaiko teisių priežiūrą ir apsaugą tenka jo tėvams, arba globėjams.

Yra įsteigtos ir atitinkamos, vaiko teisių apsaugos, institucijos. 2002 metais daugumoje valstybės administravimo lygmenų, bei teismų jau buvo įsteigtos vaiko teisių priežiūros institucijos:

Vaikų reikalų taryba (pavaldi Prezidentui), kuri yra sudaryta iš šešiolikos narių: 10 nevyriausybinių organizacijų atstovų ir 6 valstybinių institucijų atstovų;

Šeimos ir vaikų reikalų komisija, bei Vaiko teisių apsaugos kontrolierius tarnyba (pavaldžios Seimui);

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Vaikų ir šeimos skyrius, bei SADM įsteigta Įvaikinimo tarnyba;

Savivaldybėse veikiančios, Vaikų teisių apsaugos agentūros;

Teismuose dirba, vaikų teisių srityje besispecializuojantys, teisėjai, o prokuratūrose – prokurorai; savivaldos lygmenyje yra įsteigtos, nepilnamečių reikalus kuruojančių, policijos pareigūnų pareigybės.

Valstybės institucijos turi skatinti ir remti, vaiko teisių apsaugos ir vaiko gerovės užtikrinimo srityje dirbančių, nevyriausybinių organizacijų, bei religinių bendruomenių veiklą.

Vertinant politikų ir atsakingų pareigūnų nuomones apie, Vaiko teisių apsaugos srityje dirbančių, institucijų veiklą, tampa aišku, jog egzistuoja vieninga nuomonė, kad reikia įsteigti vieną bendrą instituciją, kuri būtų atsakinga už vaiko teisių apsaugą ir vaikų politikos įgyvendinimą bei plėtrą. Tokia institucija galėtų aprėpti ir koordinuoti visas, su vaikais susijusias, sritis.

Be to, egzistuoja poreikis plėsti, savivaldybėse veikiančių, vaiko teisių apsaugos agentūrų veiklą, kartu suteikiant joms daugiau įgaliojimų, taip pat svarbu patikrinti šių agentūrų vaidmenį ir bendradarbiavimo su kitomis, vaikų teisių apsaugos srityje dirbančiomis, struktūromis (nepilnamečių reikalų inspektoriais, vaikų tarybomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir t.t.) efektyvumą. Yra manoma, kad vaiko teisių apsaugos struktūrų veikla ir jos rezultatai nėra žinomi visuomenėje (ypatingai kaimiškose vietovėse).

Vaiko interesų patenkinimo, jo nediskriminavimo ir pagarbos jo nuomonei principų nėra visada ir visuotinai paisoma (ypatingai, sunkiomis socialinėmis sąlygomis gyvenančiose, šeimose). Nepilnamečiai nėra visiškai apsaugoti nuo pornografijos ir, žiniasklaidos priemonių viešai demonstruojamų, prievartos aktų.

2000 – aisiais metais buvo įsteigta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba. Per 2 mėnesius nuo įsteigimo buvo gauta 50 nusiskundimų (raštu ir žodžiu) ir, remiantis, visuomenės informavimo priemonių pateiktais, duomenimis, inicijuoti du tyrimai. Į Kontrolierių dažniausiai kreipdavosi kaimų ar
miestelių gyventojai (daugiau nei 52 visų nusiskundimų), 32 visų nusiskundimų buvo gauti iš Vilniaus. Dažniausiai buvo skundžiamasi valstybės institucijų (ypač Vaiko teisių apsaugos tarnybų) neveiklumu.

Didžiausia dalis nusiskundimų buvo susijusi su vaikų rūpybos reikalais (23), teismų veiksmais (10), vaiko apsaugos tarnybų veikla (14), socialinėmis pašalpomis (10) ir vaikų gyvenamąja vieta (18). Pati kontrolierė inicijavo du tyrimus: vieną (pagal, visuomenės informavimo priemonių pateiktą, informaciją) dėl be, kalėjime esančios, motinos leidimo, į užsienį išvežtą, vaiką, ir antrą – dėl, policininkų be tėvų leidimo apklausto, vaiko.

Vaiko teisių apsaugos agentūros, siekdamos užtikrinti vaiko teisių apsaugą, ginti vaiko interesus, bei neleisti smurtauti prieš vaikus šeimose ir bendruomenėje, įgyvendina įvairias priemones, konsultuoja vaikus, jų šeimas ir kitas, bendruomenės ribose veikiančias, organizacijas, bei siūlo metodologinę paramą. Apgyvendindamos, tėvų ar globėjų neprižiūrimus, vaikus ugdymo ir globos įstaigose, padėdamos susirasti darbą, ar siūlydamos turiningą laisvalaikį, agentūros siekia kovoti su vaikų nepakankamos priežiūros priežastimis. Agentūros bendradarbiauja su, padidintos rizikos grupėms priklausančiais, vaikais dirbančiomis, organizacijomis; įgyvendina globos ir rūpybos, bei kitas, prieš smurtą prieš vaikus nukreiptas, programas.

Kadangi Lietuvoje nuolat daugėja vaikų teisių nepaisymo ir – ypatingai – smurto prieš vaikus atvejų, Seime buvo įsteigta darbo grupė, kuri iki 2002 metų rudens turėjo paruošti Vaikų teisių apsaugos koncepcijos projektą. Dėl tos pačios priežasties Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvo įsteigta tarpdepartamentinė grupė, kuri turėjo paruošti vaiko teisių apsaugos ir smurto prieš vaikus mažinimo priemonių įgyvendinimo planą. Be to, 2002 metais buvo patvirtinta 2002-2004 metų Nevyriausybinių dienos centrų vaikams plėtros programa, kurią įgyvendinant bus siekiama plėtoti vaikų teises, skatinti socialinį darbą su, sunkiomis sąlygomis gyvenančiomis, šeimomis, taip pat užtikrinti vaikams galimybę ugdytis ir turėti turiningą laisvalaikį. Nevyriausybinių dienos centrų yra prašoma savo ruožtu kurti, vaikams socializuotis tinkamą, aplinką, įgyvendinti jaunimo nusikaltimų prevencijos priemones, bei teikti socialinę pagalbą, sunkiomis socialinėmis sąlygomis gyvenančioms, šeimoms.

Programoje taip pat pažymima, kad, sunkiomis socialinėmis sąlygomis gyvenančių, šeimų skaičius Lietuvoje didėja. Ypatingai kelia nerimą faktas, kad, problematiškose šeimose augančių, vaikų skaičius nuo 25.600 vaikų 1995 metais išaugo iki 40.276 2000 metais, ir galiausiai – iki 42.820 vaikų 2001 metais. Pažymėtina, kad kiekvienais metais iš tokių šeimų būna “paimama” apie 3.000 vaikų.

Programa yra orientuota į vaikus, augančius, sunkiomis socialinėmis sąlygomis gyvenančiose, šeimose, t.y.:

neturtingose šeimose;

šeimose, kuriose sunkiai serga vienas, ar abu gimdytojai, todėl negali būti užtikrintas tinkamas rūpinimasis vaiku;

problematiškose šeimose, kuriose tėvai piktnaudžiauja alkoholiu ar kitomis medžiagomis, todėl negali būti užtikrintas tinkamas rūpinimasis vaiku;

šeimose, kuriose yra tik vienas iš gimdytojų, todėl joms yra reikalinga tiek socialinė, tiek psichologinė parama.

Iki 2002 metų paramos šeimoms politika dažniausiai buvo įgyvendinama, teikiant finansinę paramą, ar pašalpas būstui išlaikyti, bei vaikus nemokamai maitinant mokyklose. Tačiau, kadangi, siekiant sumažinti tokių šeimų ir, jose gyvenančių, vaikų socialinį nepilnavertiškumą, šios priemonės yra nepakankamos, vis dar reikia plėtoti socialinio darbo (su aukščiau minėtomis šeimomis) sistemą. Pastebėtina, kad dar 1996 metais nevyriausybinės organizacijos įsteigė, vienos dienos centrų vaikams, tinklą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2001 metais Lietuvoje veikė 77 tokio pobūdžio centrai, kuriuose buvo įregistruoti 2.145 vaikai iš, sunkiomis socialinėmis sąlygomis gyvenančių, šeimų. Dauguma vaikų šiuose centruose praleisdavo 5 valandas per dieną. Per paskutinius keletą metų, šie centrai ryžosi įgyvendinti naujas priemones, į savo veiklą bandydami įtraukti ir pačių, centruose registruotų, vaikų šeimas.

2. VAIKŲ GLOBĖJAI, TĖVAMS IŠVYKUS Į UŽSIENĮ

Socialiniai, ekonominiai pokyčiai, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, sąlygojo bedarbystės atsiradimą ir privertė jaunas šeimas ieškoti pajamų šaltinių, įsidarbinimo galimybių už šalies ribų. Todėl situacijos, kai tėvai išvyksta ieškoti darbo į užsienį, palikdami savo nepilnamečius vaikus be atstovo pagal įstatymą, t. y. vaikus palikdami giminaičiams, pažįstamiems, kaimynams, juridiškai neturintiems įgalinimų atstovauti ir ginti vaiko interesus, Lietuvai esant Europos Sąjungos nare dažnės. Sprendžiant šią problemą, neturėtų būti taikomos, kaip šiuo metu praktikoje dažniausiai yra, Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios laikinosios globos (rūpybos) vaikui nustatymą ar nuolatinės globos (rūpybos) nustatymą, vaiko atskyrimo nuo tėvų atveju.

Vaiko teisių įgyvendinimas apima platų spektrą tėvų teisių ir pareigų vaikui: rūpinimasis jo sveikata, auklėjimu, mokymu, išlaikymu
Tėvams laikinai išvykus į užsienio valstybę dirbti, mokytis ir pan., jie realiai negali įgyvendinti tik vienos iš daugelio savo pareigų vaikui, t. y. laikinai gyvena atskirai nuo vaiko. Tačiau nuolat palaikydami ryšį su savo vaiku, materialiai jį išlaikydami, rūpindamiesi jo socializacijos sąlygomis tėvai gali užtikrinti tinkamą savo valdžios įgyvendinimą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad vaikas neteko tėvų globos. Tačiau reikia pripažinti, kad tokioje situacijoje vaikas netenka kasdienės tėvų priežiūros bei jo interesų atstovavimo (pvz. kai būtina skubiai priimti sprendimą t. t. klausimu, susijusiu su vaiku ). Sprendžiant minėtą problemą, nurodytais atvejais vaikui ir būtų skiriamas juridinis atstovas, kurio esminė pareiga būtų atstovauti nepilnametį vaiką ir sudaryti sąlygas tėvams, jų išvykimo laikotarpiu, tinkamai vykdyti savo pareigas nepilnamečių vaikų atžvilgiu.

Nesant juridinio atstovavimo instituto, nurodytais atvejais vaikams nustatoma laikinoji globa (rūpyba) arba, atskirus vaiką nuo tėvų, – nuolatinė globa (rūpyba). O išmokų vaikams įstatymo pagrindu mokama 4 MGL dydžio vaiko globos (rūpybos) išmoka. Toks problemos sprendimas sudaro prielaidas neracionaliai naudoti valstybės lėšas, be to pažeidžiami vaiko teisėti interesai, nes sudaromos prielaidos tėvams, turintiems galimybę išlaikyti savo vaikus, nusišalinti nuo jų išlaikymo (nes globėjas gauna valstybės skirtą vaiko globos pašalpą), formuojamas neigiamas tėvų įvaizdis vaikams, skatinamas vaikų iškreiptas, neadekvatus realybei šeimos situacijos suvokimas (dažniausiai būsimieji vaiko globėjai (rūpintojai) įkalbinėja vaikus sakyti, jog tėvai išvyko į užsienį ir nesirūpina jais, neteikia išlaikymo ir pan.). Dar blogesnė padėtis, kuomet vaikas yra paliekamas seneliams, broliams/seserims, kaimynams, neturintiems teisinių įgalinimų ir pareigų užtikrinti vaikų priežiūrą, atstovauti vaiko interesams, t. y. vaikas realiai paliekamas be priežiūros.

Mes siūlome Civilinį kodeksą pildyti nuostata, kad tėvai, prieš laikinai išvykstant į užsienį, savo valią dėl vaiko laikinosios priežiūros, t.y. atstovo skyrimo, jo teisių ir pareigų atstovaujamų nepilnamečių atžvilgiu turinio bei atstovavimo termino bei vaiko gyvenamosios vietos išreikštų kreipdamiesi į teismą. Teismas, atsižvelgdamas į siūlomo atstovu asmens moralines, asmenines ir kitas savybes, santykius su vaiku, vaiko norus ir teisėtus interesus, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, supaprastinto proceso tvarka vaikui paskirtų laikiną juridinį atstovą ir nustatytų jo gyvenamąją vietą.

Svarbu pažymėti, kad tėvams, teismo leidimu, paskyrusiems savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovą, išliks visos teisės ir pareigos savo vaikams, tame tarpe ir pirmenybės teisė prieš kitus asmenis atliekant jiems tenkančias pareigas savo nepilnamečių vaikų atžvilgiu.

3. VAIKO GYVENAMOJI VIETA

Santuokos nutraukimo atveju vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų. Sutuoktiniai, nutraukdami santuoką, gali, o tam tikrais atvejais – turi susitarti, su kuriuo iš jų liks gyventi vaikas. Jei santuoka nutraukiama bendru sutuoktinių sutarimu (nepriklausomai dėl kokių priežasčių sutuoktiniai nutarė nutraukti šeiminius santykius), kartu su prašymu teismui turi būti pateikiama santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje be kita ko turi būti išspręstas sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimas. Jei santuoka nutraukiama dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės, santuokos nutraukimo pasekmių sutartis gali būti ir nepateikiama teismui, o vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas sprendžiamas teisme. Santuokos nutraukimo metu iškilus ginčui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos (nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių santuoka nutraukiama), teismas turi atsižvelgti išimtinai į vaiko interesus bei į vaiko nuomonę, jei jis ją gali suformuluoti. Vaiko nuomonė nėra vienintelis veiksnys, į kurį atsižvelgiama, nustatant jo gyvenamąją vietą (kadangi ji gali prieštarauti vaiko interesams). Pastebėtina ir tai, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad ekonominė vaiko gerovė netapatintina su vaiko interesų kompleksu, ir gali būti vertintina tik kaip vienas iš faktorių, į kuriuos teismas turi atsižvelgti, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos.

Santuokos nutraukimo atveju nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta teisme nustatoma, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, kurias įvertinęs teisėjas priima sprendimą, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu bei teisingumo ir protingumo principais.

Tuo pačiu norėtume pastebėti, kad įstatymas nustato tėvų pareigą rūpintis savo vaikais, būti atsakingiems už savo vaikų auklėjimą, vystymąsi, pareigą rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.

Kaip pavyzdį, mes pateikiame civilinę bylą Nr. 3K-3-542/2001 (Priedas Nr. 1).

3.1 Vaiko gyvenamoji vieta tėvams gyvenant skyrium

1. Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu.

2. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų.

3. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir
gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

4. ĮVAIKINIMAS

4.1 Įvaikinimo sąlygos ir tvarka

3.209 straipsnis. Vaikai, kuriuos leidžiama įvaikinti

1. Įvaikinimas galimas tik vaiko interesais.

2. Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą), išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje.

3. Įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus.

4. Neleidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų ir brolių.

5. Įvaikintą vaiką leidžiama įvaikinti tik įtėvio (įmotės) sutuoktiniui.

6. Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais, kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu.

3.210 straipsnis. Asmenys, turintys teisę įvaikinti

1. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims.

2. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių.

3. Nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali.

4. Įvaikintojai negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės.

5. Asmenys, norintys įsivaikinti vaiką (išskyrus vaiko motinos (tėvo) sutuoktinį ir giminaičius), turi būti įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija.

6. Jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti keli įvaikintojai, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, teikiama:

1) giminaičiams;

2) sutuoktiniams;

3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;

4) Lietuvos Respublikos piliečiams;

5) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;

6) asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas, kurį norima įvaikinti.

3.211 straipsnis. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko

1. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų.

2. Įvaikinant savo sutuoktinio vaikus arba įvaikius, amžiaus skirtumas, nustatytas šio straipsnio 1 dalyje, teismo gali būti sumažintas iki penkiolikos metų.

3.212 straipsnis. Tėvų sutikimas įvaikinti

1. Įvaikinimui būtinas vaiko tėvų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo.

2. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo.

3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis.

4. Patvirtinęs tėvų (globėjų, rūpintojų) rašytinį sutikimą, teismas nutartimi tėvams (globėjams, rūpintojams) išaiškina šio kodekso 3.227 straipsnyje nustatytas įvaikinimo pasekmes ir tėvų teisę atšaukti savo duotą sutikimą.

5. Nutarties, patvirtinančios sutikimą įvaikinti, įsiteisėjusį nuorašą teismas per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.

3.213 straipsnis. Tėvų sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimas

1. Tėvai savo duotą sutikimą įvaikinti gali atšaukti, jei dėl įvaikinimo nėra priimtas teismo sprendimas.

2. Pareiškimą dėl sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimo tėvai turi įteikti valstybinei įvaikinimo institucijai. Jei vaikas įvaikintas, valstybinė įvaikinimo institucija apie tai praneša tėvams, neatskleisdama įvaikintojų. Prašymą įteikus iki dienos, kurią turi būti nagrinėjamas teisme prašymas dėl įvaikinimo, valstybinė įvaikinimo institucija praneša teismui, nagrinėjančiam šį prašymą, apie sutikimo atšaukimą ir pasiunčia sutikimo atšaukimo pareiškimą nagrinėti tą sutikimą patvirtinusiam teismui. Prašymo dėl įvaikinimo nagrinėjimas sustabdomas, kol bus išspręstas sutikimo atšaukimo klausimas.

3. Teismas nepatvirtina sutikimo įvaikinti atšaukimo, jei nuo tėvų valdžios apribojimo yra praėję vieneri metai ir tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas arba jeigu nustato, jog tėvai duotą sutikimą atšaukia tik siekdami materialinės naudos.

3.214 straipsnis. Įvaikinimas be tėvų sutikimo

Įvaikinamo vaiko tėvų sutikimo nereikalaujama, jeigu tėvai yra nežinomi ar mirę, jeigu tėvams neterminuotai apribota tėvų valdžia arba jeigu tėvai pripažinti neveiksniais arba paskelbti mirusiais.

3.215 straipsnis. Įvaikinamo vaiko sutikimas

1. Kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima.

2. Kai įvaikinamas dešimties metų nesulaukęs vaikas, jei jis sugeba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausytas teisme, ir
priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja jo paties interesams.

3.216 straipsnis. Įvaikintojo sutuoktinio sutikimas įvaikinti

1. Jeigu vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių, būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti.

2. Kito sutuoktinio sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba jei sutuoktinis yra paskelbtas nežinia kur esantis ar pripažintas neveiksniu.

3.217 straipsnis. Pasirengimo įvaikinti patikrinimas

1. Valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai išsiaiškina, ar būsimiems įtėviams nėra šio kodekso trečiojoje knygoje numatytų kliūčių įvaikinti, ištiria jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka informaciją apie sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti. Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuoto socialinio darbuotojo išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.

3. Ar įtėviai turi tinkamas sąlygas ir deramai pasirengę įvaikinimui, nusprendžia teismas, nagrinėjantis prašymą dėl įvaikinimo.

4. Būsimiesiems įtėviams, ketinantiems įvaikinti vaiką užsienyje, išvadą, ar nėra įstatymų numatytų kliūčių įvaikinti ir ar būsimieji įtėviai tinkamai pasirengę įvaikinti, nutartimi patvirtina Vilniaus apygardos teismas.

3.218 straipsnis. Duomenų apie įvaikinamą vaiką pateikimas

1. Valstybinė įvaikinimo institucija pateikia teismui duomenis apie įvaikinamo vaiko kilmę, vystymąsi, sveikatos būklę ir šeimą.

2. Duomenis apie galimus įvaikinti vaikus iki prašymo įvaikinti padavimo teismui valstybinė įvaikinimo institucija privalo pateikti visiems asmenims, įrašytiems į norinčių įvaikinti eilę.

3.219 straipsnis. Įvaikinimo apskaita

1. Asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir vaikų, galimų įvaikinti, apskaitą tvarko valstybinė įvaikinimo institucija, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė.

2. Teismas, priėmęs sprendimą neterminuotai apriboti tėvų valdžią ar nutartimi patvirtinęs tėvų rašytinį sutikimą įvaikinti tų tėvų vaiką, įsiteisėjusį teismo sprendimą ar nutartį per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.

3. Suėjus vieneriems metams nuo laikino tėvų valdžios apribojimo, valstybinė įvaikinimo institucija išsiaiškina, ar tėvams nepanaikintas tėvų valdžios apribojimas. Jei tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas, jų vaikas įtraukiamas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą.

3.220 straipsnis. Prašymų įvaikinti nagrinėjimas

1. Lietuvos Respublikos piliečių prašymus įvaikinti nagrinėja apylinkės teismai pagal pareiškėjo arba įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą, dalyvaujant pareiškėjams ir valstybinės įvaikinimo institucijos atstovui.

2. Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje, nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.

3. Prašymas įvaikinti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Įsiteisėjusį teismo sprendimą teismas per tris darbo dienas išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.

3.221 straipsnis. Įvaikinimo konfidencialumas

1. Įvaikinimo bylą teismas nagrinėja uždarame teismo posėdyje.

2. Be įtėvių sutikimo, kol vaikas sulaukia pilnametystės, negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą.

3. Vaikui nuo keturiolikos metų, taip pat buvusiems vaiko artimiesiems giminaičiams pagal kilmę ar kitiems asmenims teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą, jei ši informacija reikalinga dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių.

3.222 straipsnis. Vaiko perkėlimas į šeimą iki įvaikinimo

1. Būsimiems įtėviams valstybinės įvaikinimo institucijos prašymu ar savo iniciatyva teismas iki įvaikinimo gali nustatyti nuo šešių iki dvylikos mėnesių bandomąjį laiką ir perkelti vaiką gyventi, auklėti ir išlaikyti į būsimųjų įtėvių šeimą. Jei priimama nutartis perkelti vaiką į šeimą, įvaikinimo bylos nagrinėjimas sustabdomas.

2. Bandomasis laikas gali būti skiriamas atsižvelgiant į būsimų įtėvių ir vaiko psichologinį pasirengimą įvaikinti, būsimų įtėvių ir įvaikio bendravimo trukmę iki prašymo įvaikinti ir kitas aplinkybes, dėl kurių gali kilti abejonių, ar vaikas pritaps įvaikintojų šeimoje.

3. Teismo nutartimi vaiką perkėlus į šeimą iki įvaikinimo, vaiko ir būsimų įvaikintojų tarpusavio teisės ir pareigos, išskyrus paveldėjimo, prilyginamos vaikų ir tėvų pagal kilmę tarpusavio teisėms bei pareigoms.

4. Įvaikinę vaiką, įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo. Teismas tai pažymi teismo sprendime.

3.223 straipsnis. Pirmenybė įvaikinti

1. Jeigu įvaikinti tą patį vaiką nori keli asmenys, pirmenybė suteikiama tokia eile:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4541 žodžiai iš 9067 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.