Turto valdymas korupcijos priežastys lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Turto valdymas korupcijos priežastys lietuvoje

11

Brangiai kainuoja ne patys kyšiai, o dėl jų atsiradę ekonomikos iškraipymai

TURTO VALDYMAS, KORUPCIJOS PRIEŽASTYS LIETUVOJE


PLANAS



Įvadas.


Turtas kaip materialios, nematerialios ir finansinės vertybės.


Turto skirstymas:


nekilnojamasis,


kilnojamasis,


ilgalaikis materialusis,


trumpalaikis materialusis.


Valstybės turto sandara:


       1) ilgalaikis materialusis;


       2) nematerialusis;


        3) finansinis;


       4) trumpalaikis materialusis.


Savivaldybių turto sandara:


       1) ilgalaikis materialusis;


        2) nematerialusis;


       3) finansinis;


        4) trumpalaikis materialusis.


Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai.


Savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai.


Sprendimų valdyti, naudoti valstybės turtą ir disponuoti juo priėmimo teisė.


Valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise.


Savivaldybėms perduoto valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise.


VIII. Savivaldybių turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo.


IX. Valstybės ar savivaldybių ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto investavimas.


Privatizavimas kaip valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas nuosavybėn.


Valstybės tarnybos principai.


Įstatymo viršenybės.


Lygiateisiškumo.


Politinio neutralumo.


Skaidrumo.


Karjeros.



Asmenų, dirbančių valstybės ar savivaldybės tarnyboje, prievolės.



Lobistinės veiklos ypatybės.



Pinigų plovimo prevencija.



Korupcijos sąvoka.



Korupcijos prielaidos ir priežastys.



Išvados.



Literatūros sąrašas.



ĮVADAS



Turto valdymas ir korupcija – tai dvi skirtingos, bet kartu ir labai susijusios sąvokos, kurioms artimos ir tokios sąvokos kaip: protekcionizmas, lobizmas, viešų ir privačių interesų derinimas.


Šiame darbe, remdamasi teisiniais aktais, stengiausi panagrinėti koks yra turtas ir kaip jis yra valdomas mūsų valstybėje, išdėsčiau valstybės tarnybos pagrindinius principus, kuriais turėtų vadovautis joje dirbantys tarnautojai, pateikiau korupcijos priežastis ir prielaidas Lietuvoje, kovai su korupcija numatytas prevencijos priemones.



LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas reglamentuoja valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldos institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai. Šis įstatymas netaikomas žemės valdoms, kurių valdymą, naudojimą ir disponavimą jomis reglamentuoja kiti įstatymai. 



       Turtas – materialios, nematerialios ir finansinės vertybės.



Turtas skirstomas į:


       1) nekilnojamąjį turtą – žemė ir su ja susiję objektai, kurių buvimo vietos negalima pakeisti nekeičiant jų naudojimo paskirties arba nemažinant vertės bei ekonominės paskirties;


       2) kilnojamąjį turtą – turtas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą iš esmės nemažinant jo vertės ar be didelės žalos jo paskirčiai:


       3) ilgalaikį materialųjį turtą – turtas, kuris daugelį kartų dalyvauja gamybos ar aptarnavimo procese ir, išsaugodamas savo natūrinę formą, nenusidėvi per vienerius metus, o jo įsigijimo vertė yra ne mažesnė, kaip nustatyta Vyriausybės;


       4) trumpalaikį materialųjį turtą – turtas, kurį numatoma sunaudoti ar parduoti per vienerius metus arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už vertę, kurią ilgalaikiam materialiajam turtui nustatė Vyriausybė.


       Turto valdymas – teisė įstatymų nustatyta tvarka daryti turtui fizinį bei ūkinį poveikį. Valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas.


       Turto valdytojas – valstybės valdžios ar valdymo institucija, valstybės įmonė, įstaiga ar organizacija arba savivaldybės taryba, patikėjimo ar nuosavybės teise valdanti, naudojanti valstybės ar savivaldybės turtą ir disponuojanti juo.



Valstybės turto sandara.



       1. Valstybės turtas gali būti:


       1) ilgalaikis materialusis;


       2) nematerialusis;


       3) finansinis;


       4) trumpalaikis materialusis.


       2. Valstybės ilgalaikis materialusis turtas yra:


       1) žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai ir kiti nekilnojamojo turto objektai, išskyrus tuos, kurie priklauso Lietuvos Respublikos piliečiams ir juridiniams asmenims;


       2) žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai bei kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės ir paminklai, jei bet kuris šiame punkte išvardytas turtas valstybei nuosavybės teise priklauso įstatymų nustatyta tvarka;


       3) valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms patikėjimo teise perduoti pastatai ar jų dalys, statiniai ar įrenginiai;


       4) savivaldybėms patikėjimo teise perduoti pastatai ar jų dalys, statiniai ar įrenginiai;


       5) 1990 metų blokados fondo vertybės;


       6) kitas ilgalaikis materialusis turtas.


       3. Valstybės nematerialusis turtas yra:


        1) valstybės vardas;


       2) teisė naudotis Lietuvos Respublikos heraldikos objektais;


       3) teisės į oro erdvę virš Lietuvos Respublikos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje;


       4) nacionalinė radijo dažnių paskirstymo lentelė;


       5) valstybės valdžios ir valdymo institucijų, valstybės įmonių, įstaigų ir organizacijų vardu gauti patentai ir licencijos, taip pat teisės, atsirandančios iš patentų ir licencijų, valstybiniai sertifikavimo ženklai, techniniai projektiniai dokumentai, valstybės valdoma informacija, kurios naudojimą reglamentuoja specialūs įstatymai, informacijos apdorojimo programos ir intelektinės veiklos rezultatai;


       6) kitas nematerialusis turtas.


       4. Valstybės finansinis turtas yra:


       1) gautos ir nepanaudotos valstybės biudžeto pajamos;


       2) Lietuvos banko kapitalas;


       3) valstybei nuosavybės teise priklausantys vertybiniai popieriai ir turtinės teisės, atsirandančios iš šių vertybinių popierių;


       4) valdant, naudojant valstybės ilgalaikį materialųjį turtą ar disponuojant juo gautos grynosios pajamos, kurios neįskaitomos į valstybės biudžetą;


       5) reikalavimo teisė į valstybės išduotas paskolas;


       6) valstybės įmonių kapitalas ir grynasis šių įmonių pelnas.


5. Valstybės trumpalaikis materialusis turtas yra valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas, kurį numatoma sunaudoti ar parduoti per vienerius metus arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už vertę, kurią ilgalaikiam materialiajam turtui nustatė Vyriausybė.


 


. Savivaldybių turto sandara.



       1. Savivaldybių turtas gali būti:


       1) ilgalaikis materialusis;


       2) nematerialusis;


       3) finansinis;


       4) trumpalaikis materialusis.


       2. Savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas yra:


       1) savivaldybės pastatai ir statiniai, įrenginiai ir kiti nekilnojamojo turto objektai, nuosavybės teise priklausantys savivaldybei;


       2) įstatymų nustatyta tvarka savivaldybės nuosavybėn perduoti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypai;


       3) vietinės reikšmės kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės ir paminklai, nuosavybės teise priklausantys savivaldybei;


       4) kitas kilnojamasis ilgalaikis materialusis turtas.


       3. Savivaldybių nematerialusis turtas yra:


       1) teisė naudotis savivaldybių heraldikos objektais;


       2) savivaldybės įmonių, įstaigų ir organizacijų vardu gauti patentai ir licencijos, taip pat teisės, atsirandančios iš patentų ir licencijų, sertifikavimo ženklai, techniniai projektiniai dokumentai, informacijos apdorojimo programos ir intelektinės veiklos rezultatai;


       3) kitas nematerialusis turtas.


       4. Savivaldybių finansinis turtas yra:


       1) gautos ir nepanaudotos savivaldybės biudžeto pajamos;


       2) savivaldybėms nuosavybės teise priklausantys vertybiniai popieriai ir turtinės teisės, atsirandančios iš šių vertybinių popierių;


       3) valdant, naudojant savivaldybės ilgalaikį materialųjį turtą ar disponuojant juo gautos grynosios pajamos, kurios neįskaitytos į savivaldybės biudžetą;


       4) reikalavimo teisė į savivaldybės išduotas paskolas;


       5) savivaldybės įmonių kapitalas ir grynasis šių įmonių pelnas.


       5. Savivaldybės trumpalaikis materialusis


turtas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas, kurį numatoma sunaudoti ar parduoti per vienerius metus arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už vertę, kurią ilgalaikiam materialiajam turtui nustatė Vyriausybė. 



Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai.



       1. Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja:


       1) valstybės valdžios ir valdymo institucijos, įstaigos ir organizacijos, remdamosi įstatymais ir kitais teisės aktais.


       2) valstybinės mokslo ir studijų institucijos, kurioms valdyti ir naudoti valstybės turtą priskiria Mokslo ir studijų įstatymas;


       3) valstybės įmonės.


       2. Subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir šių subjektų įstatai (nuostatai). 



Savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai.


       1. Savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja:


       1) savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą – nuosavybės teise;


       2) savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos – patikėjimo teise.


       2. Subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai bei tų subjektų įstatai (nuostatai). 



Sprendimų valdyti, naudoti valstybės turtą ir disponuoti juo priėmimo teisė.



       1. Lietuvos Respublikos Seimas priima įstatymus ir nutarimus dėl:


       1) valstybės vardo naudojimo;


       2) teisės naudotis valstybės heraldikos objektais;


       3) teisės valdyti, naudoti valstybės biudžeto lėšas ir disponuoti jomis;


       4) teisės valdyti, naudoti Lietuvos banko kapitalą ir disponuoti juo;


       5) teisės valdyti, naudoti žemės gelmes ir disponuoti jomis;


       6) teisės valdyti, naudoti valstybinės reikšmės nacionalinius parkus, teisės naudotis oro erdve virš Lietuvos Respublikos teritorijos, jos kontinentiniu šelfu bei ekonomine zona Baltijos jūroje, teisės valdyti, naudoti kilnojamąsias ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, kurios valstybei nuosavybės teise priklauso įstatymų nustatyta tvarka, ir disponuoti jomis.


       2. Vyriausybė priima nutarimus dėl valstybės turto, išskyrus turtą, išvardytą šio straipsnio 1 dalyje, valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, jeigu Lietuvos Respublikos Seimas nenustato kitaip. 



Valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise.



       1. Valstybės turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti perduodamas įstatymų nustatyta tvarka.


       2. Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valstybės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, – valstybės valdžios ir valdymo institucijos, valstybės įmonės ir įstaigos. Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ribas nustato:


       1) valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms ir įstaigoms – Vyriausybė, jeigu kitaip nenustato įstatymai;


       2) savivaldybėms – įstatymai.


       3. Patikėjimo teisė į perduodamą valstybės turtą įsigalioja po to, kai valstybės turtą priimantis įgaliotas asmuo priėmimą patvirtina parašu.


       4. Valstybės ir savivaldybės įmonių steigėjas Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka privalo siekti pelningos šių įmonių veiklos.


 


Savivaldybėms perduoto valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise



       Patikėjimo teise savivaldybės valdo, naudoja ir disponuoja:


       1) valstybės turtą, kuris buvo priskirtas savivaldybių reguliavimo sričiai Vyriausybės nutarimais, bet įstatymų nustatyta tvarka neperduotas ar neperimtas savivaldybių nuosavybėn. Jeigu savivaldybė atsisako perimti nuosavybėn jai perduodamą valstybės turtą, Vyriausybės nutarimu šis turtas gali būti perduotas patikėjimo teise valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms, įstaigoms ar kitai savivaldybei;


       2) valstybės turtą, savivaldybėms perduotą Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu ar Vyriausybės nutarimais, įstatymų deleguotoms savivaldybių funkcijoms atlikti. Savivaldybės šį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo tik įstatymų nustatyta tvarka, o jeigu ji nenustatyta, – kiekvienu atveju gavusios Vyriausybės leidimą. Jeigu pasikeičia deleguotos funkcijos ar jų subjektai, Vyriausybės nutarimu šis turtas patikėjimo teise gali būti perduotas valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms, įstaigoms ar kitai savivaldybei. 



Savivaldybių turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo.



       1. Savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo savivaldybių tarybos, turto savininko teises įgyvendindamos pagal įstatymus.


       2. Kitos savivaldos institucijos, savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos joms patikėjimo teise perduotą savivaldybės turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo pagal įstatymus ir savivaldybių tarybų sprendimus. Su savivaldybės turtą patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo įgaliotais asmenimis savivaldybė pasirašo savivaldybės turto perdavimo-priėmimo aktus. Savivaldybės vardu šiuos aktus pasirašo savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo.  



Valstybės ar savivaldybių ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto investavimas.



       1. Valstybės ar savivaldybių ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto investavimas – tai pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą įvertinto valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto perdavimas privataus kapitalo įmonei, jeigu ji persiregistravo į akcinę bendrovę ar uždarąją akcinę bendrovę, už jos akcijas. Reikalavimas persiregistruoti netaikomas įmonėms, kurios iki turto joms perdavimo buvo akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės.


       2. Gali būti investuojamas šis valstybės ir savivaldybių turtas:


       1) valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas, kuris įtrauktas į valstybės ar savivaldybės įstaigų balansus;


       2) likviduojamos akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės ilgalaikis ar trumpalaikis materialusis turtas, kuris skiriamas valstybei ar savivaldybei už nuosavybės teise priklausiusias akcijas;


       3) valstybės ar savivaldybės įmonių ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo nustatyta tvarka sumažinus įmonės kapitalą.


       3. Sprendimą dėl valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto investavimo priima Vyriausybė ar savivaldybės taryba. Vyriausybė ar savivaldybės taryba sprendimą dėl valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto investavimo į akcines bendroves ar uždarąsias akcines bendroves gali priimti tik tada, kai Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka to turto privatizuoti nepavyko, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus.


       4. Valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas į steigiamas ar veikiančias akcines bendroves arba uždarąsias akcines bendroves, kuriose dalyvauja privatus kapitalas, investuojamas (akcijos perkamos) viešo konkurso būdu, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus. Viešo konkurso tvarką nustato Vyriausybė.


       5. Valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, kurių sąrašas Vyriausybės teikimu patvirtintas Seimo nutarimu, įvertinus juos pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti perduodami už akcijas naujai steigiamai arba veikiančiai akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei, jeigu ji, Vyriausybės nustatyta tvarka gavusi leidimą tuos pastatus ar patalpas kapitaliai remontuoti, įstatymų nustatyta tvarka iki 1996 m. liepos  


26 d. į juos investavo privataus kapitalo, kurio vertė didesnė negu 1/2 pastatų ar patalpų vertės, ir jai neiškelta bankroto byla arba nepradėta neteisminė bankroto ar likvidavimo procedūra ir jeigu pastatai ar patalpos atitinka bent vieną iš šių sąlygų:


       1) pakeista ne mažiau kaip 1/2 jų pagrindinių konstrukcijų;


       2) bendras jų plotas ar tūris padidintas daugiau kaip 1/3;


       3) pakeista daugiau kaip 1/2 jų inžinerinių komunikacijų arba įrengtos naujos;


       4) juose atlikta dalis šio straipsnio 5 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų darbų arba juose sumontuota technologinė įranga ir gamybiniai įrengimai, kuriuos išmontuojant būtų padaryta esminės žalos pastatui ar patalpoms.


       6. Vyriausybė ar savivaldybės taryba per 9 mėnesius nuo privataus kapitalo įmonės dokumentų, patvirtinančių teisę į valstybės turtinį įnašą, gavimo dienos privalo nustatyta tvarka perduoti pastatą ar patalpas privataus kapitalo įmonei arba per 20 darbo dienų motyvuotai atsakyti, kodėl pagal pateiktuosius dokumentus tokiai įmonei negalima perduoti pastato arba patalpų.



Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo paskirtis – nustatyti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą už pinigus.


       Privatizavimo objektai privačios nuosavybės teise gali būti perleisti pagal šį įstatymą. Valstybei


ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančios akcijos ir kitas turtas kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleistas pagal šį įstatymą, jei kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.


       Privatizavimas – valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius, taip pat valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamose įmonėse, kai iš papildomų įnašų išplatinama nauja akcijų emisija.


       Privatizavimo objektas – akcijos ir kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukia į privatizavimo objektų sąrašą.



Apskrities valdytojas, vykdydamas jam priskirtus įgaliojimus, turi teisę įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka valdyti, naudoti ir disponuoti valstybės turtu.



Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamajam turtui, nuosavybės ir kitoms daiktinėms teisėms į šį turtą, teisės šį turtą valdyti, naudoti arba juo disponuoti apribojimams, turto savininkų prievolėms bei kitų asmenų teisėms į nekilnojamąjį turtą registruoti, valstybinei visų savininkų teisių į nekilnojamąjį turtą apsaugai užtikrinti, oficialiai informacijai apie registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą, jo savininkus, savininkų ir kitų asmenų teises į tą turtą ir tų teisių apribojimus teikti.



Valstybės tarnybos įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą ir valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. 


Valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, įgijęs Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei.  


Nelojalumas – valstybės tarnautojo veiksmai ar elgesys, peržengiantys teisėtumo ribas ir priešiški Lietuvos valstybei bei jos konstitucinei santvarkai.


       Nešališkumas – sąžiningas tarnybinių pareigų atlikimas nepaisant valstybės tarnautojo ir interesanto lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar narystės politinėse partijose ar politinėse organizacijose.


      Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo ir karjeros principais.


       Pagal įstatymo viršenybės principą:


       1) valstybės tarnautojo statusas, reglamentuotas šio ir kitų įstatymų, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu;


       2) niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų interesų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus;


       3) valstybės tarnautojui garantuojama teisė ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais būdais.


       Pagal politinio neutralumo principą viešojo administravimo valstybės tarnautojas privalo nešališkai tarnauti žmonėms, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus).


Pagal skaidrumo principą bet kokia valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša ir suprantama, atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais tarnybiniais dokumentais, išskyrus įstatymų ar kitų teisės aktų saugomas valstybės ar tarnybos paslaptis.


       


Valstybės tarnautojai privalo:


       1) būti lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai;


       2) nešališkai tarnauti žmonėms;


       3) gerbti žmogaus teises ir padėti šias teises įgyvendinti;


       4) tinkamai ir laiku atlikti tarnybos vadovų užduotis ir pavedimus;


       5) nedelsdami pranešti tarnybos vadovui apie, jų nuomone, neteisėtas užduotis ar pavedimus;


       6) priimti sprendimus pagal jų kompetenciją nustatančius teisės aktus ir reikalauti, kad tie sprendimai būtų laiku ir tiksliai įvykdyti. Priimdami sprendimus, valstybės tarnautojai privalo vadovautis nuostata, kad visi asmenys yra lygūs;


       7) laikytis tarnybinės etikos;


8) garantuoti savo tarnybinės veiklos skaidrumą, nustatyta tvarka teikti informaciją apie savo tarnybą;


9) ginti teisėtus valstybės ir savivaldybių interesus;


       10) spręsdami viešas problemas, bendradarbiauti ir keistis informacija su savo ir kitų institucijų bei įstaigų valstybės tarnautojais;


       11) saugoti nuo praradimo ir neteisėto atskleidimo valstybės ar tarnybos paslaptis. Nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su darbu susijusia informacija kitokia tvarka ir mastu, nei nustato įstatymai ar kiti teisės aktai;


       12) tiesiogiai ar netiesiogiai nesinaudoti ir neleisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybei nuomojama nuosavybe kitokiai nei tarnybinei veiklai, jei valstybės institucijos, įstaigos ar savivaldybės vidaus tvarka ar kiti teisės aktai nenumato kitaip.



Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią rastis ir plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje.



Asmenų, dirbančių valstybės ar savivaldybės tarnyboje, prievolės.


       1. Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybės ar savivaldybės tarnyboje, privalo:


       1) nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas;


       2) įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto;


       3) nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti;


       4) priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu;


       5) nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar kita su savo veikla susijusia informacija kitokia tvarka ir mastu, nei nustato įstatymai;


       6) tiesiogiai ar netiesiogiai nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės nuosavybe, taip pat ir valstybei nuomojama nuosavybe, kitokiai nei tarnybinei veiklai.


       2. Asmenys, nustoję eiti pareigas valstybės ar savivaldybės tarnyboje, negali naudotis savo darbo toje tarnyboje privalumais. 


Privačių interesų vienodos formos deklaraciją privalo pildyti valstybės ar savivaldybės tarnyboje nuolat dirbantys asmenys – metinę praėjusių kalendorinių metų deklaraciją, o paaiškėjus naujoms aplinkybėms, – papildomą deklaraciją.


Tarnybinių teisių apribojimas:


       1. Asmuo, dirbantis valstybės ar savivaldybės tarnyboje, negali naudoti savo pareigų, galių ir vardo, siekdamas paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris tiesiogiai ir netiesiogiai sukeltų interesų konfliktą.


       2. Asmuo, dirbantis valstybės ar savivaldybės tarnyboje, negali savo, savo artimųjų giminaičių ar kitų su juo susijusių asmenų privačių interesų naudai naudotis ir leisti naudotis informacija, kurią jis įgijo eidamas pareigas, kitokia tvarka ir mastu, nei nustato įstatymas. 


 


       Dovanų ar paslaugų priėmimo apribojimai:


       1. Asmuo, dirbantis valstybės ar savivaldybės tarnyboje, negali tiesiogiai ar netiesiogiai priimti dovanų ar paslaugų, jeigu jų teikimas buvo tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su jo pareigų ėjimu.


       2. Šis draudimas nėra taikomas dovanoms ar paslaugoms, gaunamoms pagal tarptautinį protokolą ar tradicijas, kurios įprastai yra susijusios su asmens, dirbančio valstybės ar savivaldybės tarnyboje, pareigomis.


       3. Jeigu šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dovanų ar paslaugų vertė viršija 100 Lt arba dovanų ar paslaugų, gautų per metus iš vieno šaltinio, vertė viršija 500 Lt, asmuo, dirbantis valstybės ar savivaldybės tarnyboje, privalo tai per kalendorinį mėnesį deklaruoti. Ši deklaracija pridedama prie metinės deklaracijos ir yra jos priedas.


       4. Jeigu šio straipsnio 2 dalyje nurodytos dovanos vertė viršija 500 Lt, ši dovana yra laikoma valstybės ar savivaldybės nuosavybe. Tokia dovana įvertinama ir saugoma Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatyta tvarka. 



       Lobistinė veikla – lobistų atlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad būtų keičiami, pildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai. Ši veikla skiriama užsakovo teisėtiems interesams įgyvendinti, nepažeidžiant asmens teisių ar visuomenės ir valstybės interesų.


       Lobistas – turintis teisę užsiimti lobistine veikla fizinis asmuo ar įmonė, įstaiga, organizacija , įrašyti į lobistų sąrašą Lobistinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka.


Lobistine veikla nepripažįstama valstybės politikų, valstybės tarnautojų veiksmai inicijuojant, rengiant, svarstant, priimant bei aiškinant įstatymų ar kitų teisės aktų projektus, atliekami pagal valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų jiems suteiktas pareigines teises.


       Būti lobistinės veiklos užsakovu draudžiama:


       1) valstybės politikui;


       2) valstybės tarnautojui;


       3) valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms;


       4) valstybės ar savivaldybės įmonei. 



Pinigų plovimas – veika,


kuria siekiama įteisinti arba nuslėpti nusikalstamu būdu įgytų pinigų kilmę.


       Pinigų plovimo prevencija – Pinigų plovimo prevencijos įstatyme numatytų priemonių, užkertančių kelią pinigų plovimui, įgyvendinimas. Pinigų plovimo prevencijos įstatymo paskirtis – nustatyti pinigų plovimo prevencijos priemones bei valstybės institucijas, atsakingas už pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimą. 


Valstybės institucijos, atsakingos už pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimą : Lietuvos Respublikos Vyriausybė, mokesčių policija, Lietuvos bankas ir Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.



Tarptautinių žodžių žodyne korupcija ( lot. corruptio – gadinimas, papirkimas) apibrėžiama taip: valstybinės įstaigos pareigūno ar politinio veikėjo kyšio ėmimas už pareigų atlikimą arba už įstatymo pažeidimą, siekiant naudos sau arba abipusės naudos; papirkimas, kyšininkavimas.


Literatūroje korupcijos sąvoka išreiškiama naudojant terminus: kyšininkavimas, kyšio priėmimas, nepagrįsto atlyginimo priėmimas, dovanos priėmimas.


Korupcija dažnai siejama tik su valstybės pareigūnų papirkinėjimu ir įvardijama kyšio priėmimo terminu.


Korupcija – vienas pavojingiausių nusikaltimų žmogui bei visuomenei. Korupcija ne tik užkrauna papildomą finansinę naštą žmogui, bet daro neigiamą įtaką šalies ekonomikai bei žmogaus socialinei raidai, skatina žmones nepasitikėti teisine sistema, kompromituoja valstybę bei jos institucijas. Korupcijos žala neretai yra didesnė nei paprastų turtinių nusikaltimų.


Korupcijos problema yra aktuali visada ir visur. Dar tarybiniais laikais laikas nuo laiko įsiliepsnodavo kovos su korupcija kompanijos. Jos paprastai baigdavosi baudžiamųjų teisinių kovos su korupcija priemonių griežtinimu.


Kaip senais, taip ir dabartiniais laikais korupcijos problemos sprendimas didžiąja dalimi siejamas su baudžiamųjų įstatymų nukreiptų kovai su korupcija tobulinimu, sankcijų griežtinimu.


1998m. Lietuvoje buvo užregistruoti tik 63 korupcijos atvejai, atskleisti beveik visi. Korupcijos statistiniai rodikliai priklauso vien tik nuo kontrolės intensyvumo.


Remiantis 1999m. atliktu tyrimu “ Korupcinės situacijos Lietuvoje preliminarinis įvertinimas bei kovos su korupcija strateginių metmenų parengimas ”, kurį inicijavo PHARE programa, užsakė LR Užsienio reikalų ministerija, o jį organizavo ir jam vadovavo Valstybės saugumo departamentas, galima daryti išvadą, kad korupcija kai kuriose Lietuvos institucijose tampa sistemingu reiškiniu. Labiausiai korumpuotos institucijos : muitinė, kai kurie policijos padaliniai, sveikatos apsauga, mokesčių inspekcija. Mažiausiai : žiniasklaida, mokyklos, kariuomenė. Manoma, kad nusikalstamos grupuotės palaiko ryšius su vietos valdžios atstovais, tuo naudodamosi jos daro nusikalstamą įtaką privatizacijos, licencijų išdavimo procesams, valstybinių ir komercinių bankų veiklai. Korupcija stabdo ir organizuoto nusikalstamumo užkardymą. Spėjama, kad papirkdami tam tikrus pareigūnus nusikalstamų grupuočių nariai dažnai iš anksto sužino informaciją apie rengiamas kovos su organizuotu nusikalstamumu operacijas ir spėja imtis atitinkamų priemonių, kad išvengtų atsakomybės.


Verslininkų ir ekspertų nuomone, svarbiausios korupcijos prielaidos yra prieštaringi ir nuolat kaitaliojami įstatymai, kontroliuojančių institucijų leidžiama savivalė įstatymais, menka valstybės tarnautojų kompetencija, žema kultūra ir moralė.


Daug kas priklauso nuo visuomenėje vyraujančių vertybių ir stereotipų, ne vien nuo valdininkų, kurie yra tos pačios visuomenės dalis. Visuomenės požiūris į korupciją nėra vienareikšmis.


Priklausomai nuo tyrimų tikslų, korupcijos priežastis Lietuvoje galima klasifikuoti įvairiai – į vidines ir išorines, bendrąsias ir specialiąsias. Korupcijos priežastis galima analizuoti bei skirstyti ir pagal korupcijos kilmę, kurios yra šios:


naujos valdininkijos formavimosi problemos,


pereinamojo laikotarpio ekonominiai sunkumai,


pereinamojo laikotarpio teisėsaugos ir teisėtvarkos problemos,


pilietinės visuomenės formavimosi sunkumai,


kai kurių išorinių veiksnių įtaka.


Brangiai kainuoja ne patys kyšiai, o dėl jų atsiradę ekonomikos iškraipymai


Laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Ugnius Trumpa sako, kad tradicinis požiūris į korupciją apverčia aukštyn kojom korupcijos priežastis ir nepelnytai apkaltina jos aukas. Dažniausiai verslininkai yra kaltinami greito pelno, įtakos ir politinės kontrolės siekimu. Todėl labai dažnai pamirštamos tikrosios priežastys ir asmenys, sukūrę sistemą, leidžiančią pelnytis tik išskirtiniams verslininkams, išskirtiniams valdininkams ir išskirtiniams politikams. Visiems kitiems ši sistema yra nepakeliama našta, kurią nusimesti arba palengvinti galima tik tapus sistemos dalimi…


Tos pačios priežastys


Specialistai tvirtina, kad tėra vienintelis efektyvus kovos su korupcija būdas – išlaisvinti mokesčių mokėtojus ir verslininkus nuo reguliavimų ir kontrolės ar bent jau sumažinti jų skaičių ir naštą, išvalyti valstybės valdymą nuo betikslių neefektyvių funkcijų. U.Trumpa mano, kad labai sunku kalbėti apie specifinius vienos ar kitos šalies korupcijos bruožus, nes šį ydingą reiškinį visur gimdo tos pačios priežastys. „Galima kalbėti tik apie kiekvienos šalies korupcijos paplitimo lygį ir visuomenės požiūrį į ją. Kiek žmonės korupciją priima kaip duotybę, galinčią palengvinti kokių nors problemų sprendimą, kiek ryžtasi jai priešintis. Tarkim Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, žmonės pačiais didžiausiais verslo vystymosi stabdžiais laiko pernelyg didelį valstybės kišimąsi į verslą, kuris gimdo biurokratinę sistemą ir korupciją. Sąlyginai „objektyviomis“, tačiau mažesnėmis, kliūtimis apklausti žmonės laikė pradinio kapitalo stoką ir neužtikrintą verslo saugumą, – sakė U.Trumpa. – Dėl to nenuostabu, kad didžioji daugumą bevelija „nusipirkti“ problemos sprendimą, nei kovoti su sistema“.


Įdomu, kad kai kuriais atvejais korupciją bandoma pateisinti, racionalizuojant esą „visi taip daro“ arba įrodinėjant, jog kyšių pagalba gauti kontraktai padeda išsaugoti darbo vietas ir kt. Tačiau praktika rodo, jog įstatymų apeidinėjimas mokant „komisinius“ dažniausiai atsigręžia prieš pačias kompanijas, nes jų darbuotojai patys ima naudoti korupcijos pelną savo reikmės.


Korupcijos kaina


Korupcija egzistuoja ir gilias demokratijos bei verslo tradicijas turinčiose šalyse. Be to, nei viena išsivysčiusi valstybė nesugalvojo kaip apskaičiuoti korupcijos daromą žalą. „įsivaizduokite, kad jums reikia gauti licenciją savo verslui, tačiau valdininkai kelia didžiulius reikalavimus ir be pačios licencijos kainos „reketuoja“ dar keleto tūkstančių litų. Ką 1tokiu atveju laikyti korupcijos kaina – keletą tūkstančių litų kyšį ar, tarkim, milijono litų apyvartos verslo žlugimą, jei žmogus iš principo atsisako mokėti „į kairę“?. Vienareikšmiškai negalima atsakyti. Galima kalbėti tik apie korupcijos naštą ir diskomfortą, kai žmonės jaučiasi varžomi ir prievartaujami. Demokratija pati savaime nesukuria prielaidų švariam verslui ir neapriboja valdžios kišimosi į ekonomiką. Daugybėje demokratinių šalių valdžia turi tokias galias, kad korupcija gali tapti didele našta“, sakė U.Trumpa.


Kai kurie rinkos ekonomikos teoretikai tvirtina, jog paprastai daugiausia išlaidų reikalauja ne patys kyšiai, bet esminiai ekonomikos iškraipymai, kuriuos tie kyšiai sukelia. Korupcija yra ypač brangus „malonumas“ smulkiosioms įmonėms, kurių veiklą galima komplikuoti vienu ar kitu voliuntaristiniu sprendimu. Be to, korumpuotais sprendimais dažnai daroma didžiulė žala socialinio teisingumo principams (pavyzdžiui, butai skiriami ne tiems, kurie labiausiai vargsta, bet tiems, kurie gali daugiausia susimokėti), kompromituojama pati valios institucija, neefektyviai paskirstomos investicijos ir t.t. Ekonometriniais tyrimais nustatyta, kad aukšto lygio augimas ir ekonominis augimas yra atvirkščiai proporcingi. Specialistų teigimu, neteisėti atsiskaitymai gali pakelti viešųjų darbų projektų kainą ir nusmukdyti kokybę kartais net 30-50 proc. Kai kuriose studijose spėjama, kad per metus korupcijos padaromą žalą visame pasaulyje reikėtų vertinti keletu milijardų dolerių. Skeptikai sako, jog vien tik ginklų prekiautojų mokami „komisiniai“ per metus gali siekti 2 mlrd. USD.


Korupcijos tradicijos


Vienas tradicinių požiūrių į korupciją – valdininkai ima kyšius todėl, kad gauna mažus atlyginimus. Paprastai siūloma juos „gerai maitinti“ ir atidžiai prižiūrėti, kuriant valdininkų kontrolės, sekimo, atgrasių bausmių mechanizmus, steigiant „švarių rankų“ komisijas, telefonines „pasitikėjimo“ linijas. Tačiau U.Trumpos teigimu, visa tai tėra kova su pasekmėmis. Išvengti situacijos, kai vieni nori „duoti“, o kiti nori „imti“, yra kur kas sudėtingiau. Neatsitiktinai vienose šalyse griežčiau smerkiamas kyšio davėjas, o kitose – kyšio ėmėjas. „Visuotinai pripažįstama tik tai, kad korupcija egzistuos tol, kol bus neaiškios, nelogiškos taisyklės, kol svarbiausi sprendimai priklausys nuo biurokratų, tol klestės tie, kurie moka gyventi „drumstame vandenyje“ ir ieškoti landų, – sakė U.Trumpa. – Kad Lietuvoje taip ir yra, geriausiais iliustruoja Valstybės saugumo departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos darbas, kurie nespėja susidoroti su visomis korupcijos apraiškomis ir gaunamais pranešimais. Pastaruoju metu kaip niekad aiškiai buvo galima matyti, kaip valdžia išnaudoja savo galią ir diskreciją – skandalais su žemės sklypų dalybomis, nemokamos kelionės, valstybiniai užsakymai savoms firmoms ir t.t. Naudojimasis privilegijomis suvokiamas


kaip savaime suprantamas dalykas“.


Krizė – geras laikas?


Kodėl tai suvokiant, permainos nevyksta arba vyksta labai lėtai? „Greičiausiai todėl, kad valdžiai trūksta politinės valios ir apsisprendimo. Galima tvirtinti, kad dabar Lietuvoje yra itin palankus metas atsisakyti valdžiai nereikalingų funkcijų, sumažinti biurokratų finansavimui skiriamą biudžeto dalį. Kol ekonomika auga, šių išlaidų niekas pernelyg nepastebi, tačiau krizės metu neefektyvios valdymo sistemos akivarai atskleidžia geriausiai. U.Trumpos teigimu, galima buvo tik paskatinti buvusio Premjero A.Kubiliaus ketinimus mažinti valstybės valdymo išlaidas, restruktūrizuoti ministerijų funkcijas, mažinti valdininkų skaičių, išlaisvinti žmonių iniciatyvą.


Dar vienu paradoksu reikėtų laikyti tai, kad iš esmės tik pati valdžia gali kovoti su korupcija. Visuomenė gali tik padėti. „Vienas efektyviausių jos pažabojimo būdų – valdžios funkcijų išgryninimas, apribojimas ir numatymas ribų, už kurių valdžia nebegali eiti. Ten, kur yra galimybės prieiti prie materialinių vertybių – rengiant viešųjų pirkimų konkursus, aukcionus – yra didžiausios pagundos „leisti“ ar „neleisti“, nustatyti vienokias ar kitokias sąlygas. Pažaboti korupciją galima tik atribojus valdžią nuo pinigų, vertybių kūrimo ir mainų“, tvirtino U.Trumpa.


Korupcijos problemos aktualumas bei šio klausimo sudėtingumas paskatino Europos Tarybą susidomėti korupcijos problema tarptautiniais aspektais. Prie Europos Tarybos sudaryta Tarpšakinė kovos su korupcija grupė, kuri pasidalijusi į 3 pogrupius gvildena korupcijos civilinius, administracinius ir baudžiamuosius aspektus. Šios grupės darbo rezultate turėtų būti paruošta kovos su korupcija konvencija bei jau paruoštas Valstybės tarnautojų etikos kodeksas.


Šiais metais Europos Komisija gana palankiai įvertino Lietuvos pažangą rengiantis narystei Europos Sąjungoje, tačiau nepaisydama pagyrų Europos Komisija Lietuvai nurodė būtinybę toliau skirti dėmesį administraciniams ir teisminiams gebėjimams stiprinti, tęsti kovą su korupcija.



IŠVADOS



Lietuvos Respublikos Seimas 2001m. gegužės 10 d. priėmė rezoliuciją “ Dėl kovos su korupcija “ ir apsvarstęs su korupcijos paplitimu Lietuvoje susijusias problemas ir galimybes veiksmingiau kovoti su šiuo reiškiniu, įvertinęs naudotas kovos su korupcija priemones ir siekdamas sumažinti korupcijos lygį šalyje, konstatuoja, kad:


– korupcija yra grėsmė politinei sistemai ir pilietinei visuomenei bei nacionaliniam saugumui;


– neveiksminga kova su korupcija kliudo verslo plėtrai, kuria nepalankią aplinką užsienio kapitalo investicijoms ir stabdo ekonomikos augimą bei naujų darbo vietų atsiradimą;


– reikia skirti daugiau dėmesio korupcijos prevencijai ir tam reikalingam verslo sąlygų liberalizavimui;


– privatizacijos procesas, įvairių leidimų ir licencijų išdavimo sistema bei viešieji pirkimai yra sritys, kuriose yra didesnės galimybės plisti korupcijai;


– nėra iki galo išnaudojamos korupcijos prevencijos galimybės, kurias suteikia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje, Politinių kampanijų finansavimo kontrolės, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų, Lobistinės veiklos ir kiti įstatymai;


– valstybės teisėsaugos institucijos turėtų veiksmingai derinti korupcijos prevenciją su baudžiamuoju persekiojimu.


Atsižvelgdamas į šiuos motyvus, Lietuvos Respublikos Seimas s i ū l o :


Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui


– įvertinti galiojančius teisės aktus korupcijos prevencijos ir baudžiamojo persekiojimo sustiprinimo aspektu;


– iki 2001 m. spalio 1 d. pateikti siūlymus dėl galimybių parengti įstatymų projektus, numatančius asmeninę atsakomybę už žalą, padarytą kolektyviniais sprendimais.


Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto kartu su Teisės ir teisėtvarkos komitetu bei Vyriausybe sudarytai darbo grupei (sudaryta 2001 m. vasario 19 d. Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto sprendimu)


– instituciniu požiūriu išnagrinėti kovos su korupcija sistemą, teisėsaugos institucijų (operatyvinės veiklos subjektų) funkcijas ir jų veiklos koordinavimą.


Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai


– iki 2001 m. spalio 1 d. išanalizuoti finansinių ekonominių nusikaltimų tyrimo ir nagrinėjimo vilkinimo priežastis.


Lietuvos Respublikos Vyriausybei


– koordinuoti korupcijos prevencijos programų rengimą ir įgyvendinimą;


– atlikti korupcijos prevencijos įstatymų (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje, Politinių kampanijų finansavimo kontrolės, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų ir Lobistinės veiklos įstatymai) veiksmingumo analizę ir prireikus parengti šių įstatymų pakeitimų projektus, numatant institucijas, atsakingas už minėtų įstatymų įgyvendinimo kontrolę;


– remiantis tarptautine patirtimi, kasmet organizuoti korupcijos lygmens Lietuvoje tyrimą ir jo duomenis skelbti viešai;


– iki 2001 m. liepos 1 d. atlikti tyrimą, kaip valstybės ir savivaldybių institucijos įgyvendina Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, organizuoti valstybės tarnautojų mokymą, kaip išvengti interesų konflikto.


Specialiųjų tyrimų tarnybai


– iki 2001 m. lapkričio 1 d. atlikti tyrimą dėl galimos korupcijos įtakos privatizuojant stambiuosius objektus, suteikiant ir naudojant paskolas, paimtas valstybės vardu ir su valstybės garantija;


– iki 2001 m. rugsėjo 1 d. atlikti viešųjų pirkimų procedūrų analizę antikorupciniu požiūriu ir pateikti reikalingas Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas;


iki 2001 m. rugsėjo 1 d. atlikti korupcijos paplitimo muitinėje ir mokesčių inspekcijoje tyrimą ir tyrimo ataskaitą pateikti Seimui.


Valstybės turto išvalstybinimas – privatizacija – yra objektyvus pereinamojo laikotarpio reiškinys. Privatizacija – vienas sudėtingesnių procesų turto valdyme. Mūsų valstybėje daugelyje sferų privatizacija vyko nesant tinkamai paruoštai teisinei bazei, trūkstant kontrolės. Kai kuriuos objektus privatizuojant pasireiškė ne tik korupcija, bet ir brutali jėga, grasinimai susidoroti. Daug kas liko apgaubta nežinia, teisėsaugos institucijos dažnai nesugebėjo užkirsti kelio neteisėtai privatizacijai. Buvo iškeltos kai kurios baudžiamosios bylos, susijusios su neteisėta privatizacija bei korupcija, tačiau šios bylos, kaip antai “ Jūros “ byla, buvo labai sudėtingos, ilgai užsitęsė. Todėl rengiant kovos su korupcija Lietuvoje strategiją, būtinas visuomenės atstovų dalyvavimas.


Turto valdymas – atsakingas, sudėtingas ir labai svarbus procesas valstybės valdyme. Nuo to kaip bus tvarkomas valstybės turtas priklauso ir visas valstybės funkcionavimas.




LITERATŪROS SĄRAŠAS:




1.Susan Rose – Ackerman. Korupcija ir valdžia: priežastys, padariniai ir reforma. V., Vaga, 2001.



2. Korupcijos šaknys ir priešnuodžiai. U. Trumpa LLRI viceprezidentas, interviu “ Kauno diena “ 1999 12 13, Nr 290.



3. LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas


1998 m. gegužės 12 d. Nr. VIII-729.



4. LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas 


1995 m. liepos 4 d. Nr.I-1001.



5. LR Nekilnojamojo turto registro įstatymas


1996 m. rugsėjo 24 d. Nr. I-1539.



6. LR Valstybės tarnybos įstatymas


1999 m. liepos 8 d. Nr. VIII-1316.



7. LR Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas


1997 m. liepos 2 d. Nr. VIII-371.



8. LR Lobistinės veiklos įstatymas


2000 m. birželio 27 d. Nr. VIII-1749.



9. LR Pinigų plovimo prevencijos įstatymas


1997 m. birželio 19 d. Nr. VIII-275 



10. LR Seimas. Rezoliucija DĖL KOVOS SU KORUPCIJA


2001 m. gegužės 10 d. 



 














1





Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 6944 žodžiai iš 6948 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.