Užsienio teisės taikymas
5 (100%) 1 vote

Užsienio teisės taikymas

TURINYS

I. ĮVADAS 1

II. SUTARTIES LAISVĖS PRINCIPAS – PASIRINKTI TAIKYTINĄ TEISĘ 3

2.1. TAIKYTINOS TEISĖS IR GINČŲ SPRENDIMO ORGANO PASIRINKIMO REIKŠMĖ 3

2.2. SUTARTYS, KURIOSE GALIMA PASIRINKTI UŽSIENIO TEISĘ 5

2.2.1. Tarptautinės sutartys 5

2.2.2. Vietinės sutartys 5

2.3. TAIKYTINOS TEISĖS RYŠYS SU SUTARTIMI 6

2.3.2.Su sutartimi susijusi teisė 6

2.3.1. Su sutartimi nesusijusi teisė 7

2.3.3.Tarptautinių teisės aktų parinkimas 7

2.3.4.Teisės parinkimas skirtingoms sutarties dalims 8

III UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMAS TEISME 9

3.1. TAIKYTINOS TEISĖS NUSTATYMO TAISYKLĖS 9

3.1.1. Sutarties pasirašymo vietos teisė 9

3.1.2. Sutarties vykdymo vietos teisė 9

3.1.3. Specialios taisyklės 10

3.1.4. Tarptautinės privatinės teisės unifikavimas 11

3.2. TAIKYTINOS TEISĖS NUSTATYMAS TEISME 11

3.3. UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMAS 14

3.4. TEISĖJŲ KONTROLĖ PASIRINKTAI TEISEI 17

IV. UŽSIENIO TEISĖS ĮRODYMAS 20

4.1. UŽSIENIO TEISĖ – FAKTO AR TEISĖS KLAUSIMAS? 20

4.2. INFORMACIJOS APIE UŽSIENIO TEISĘ GAVIMAS 24

V. UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMO APRIBOJIMAI 28

5.1. TAIKYTINA TEISĖ NEGALI PRIEŠTARAUTI VIEŠAJAI TVARKAI 29

5.2. TAIKYTINA TEISĖ NEGALI PRIEŠTARAUTI PRIVALOMIEMS GINČO SPRENDIMO ORGANO VALSTYBĖS ĮSTATYMAMS 31

5.3 KITI UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMO APRIBOJIMAI 32

VI. IŠVADOS 33

VIII. NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 36

IX. PRIEDAS NR. 1 APKLAUSOS ANKETA 38

I. ĮVADAS

Plečiantis ryšiams tarp įvairių valstybių, susiduria skirtingos ekonominės-teisinės sistemos. Dažnai tie santykiai tampa konfliktiniais. Todėl, atsiradus ginčui tarp skirtingų valstybių subjektų, iškyla klausimas, kurios valstybės teisme spręsti ginčą ir kurios valstybės teisę taikyti, nustatant šalių teises ir pareigas. Kokią teisę taikyti konkrečiai problemai, pasaulyje yra daug sudėtingų teorijų. Visi šie klausimai reglamentuojami tarptautinės privatinės teisės normomis.

Literatūra tarptautinės privatinės teisės klausimu Lietuvoje nėra labai gausi. Taikytinos teisės klausimai aptarti V. Mikelėno knygoje „Sutarčių teisė“, o tarptautinio civilinio proceso problemos – to pačio autoriaus knygoje „Civilinis procesas“. Todėl nuodugniau išnagrinėti vieną tarptautinės privatinės teisės sritį – taikytinos teisės ir užsienio teisės taikymo klausimus – yra labai aktualu. Juo labiau kad, anot V. Mikelėno, šie klausimai Lietuvoje yra „terra incognita“. Užsienio teisės taikymo aktualumą rodo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senatas ruošia apibendrinimą civilinių bylų, kuriose taikyta užsienio teisė.

Paprastai šalys gali aptarti taikytinos teisės klausimą ir pasirinkti ginčų sprendimo organą sutartyje. Panagrinėsime, kokios tendencijos vyrauja aptariant šiuos klausimus sutartyje ir kokios iškyla problemos. Ar tikrai teismas visais atvejais gerbs šalių pasirinkimą, ar jį panaikins, kaip prieštaraujantį valstybės viešajai tvarkai? Taigi išnagrinėsime atvejus, kada teismai atsisako taikyti pasirinktą teisę, ir taip apibrėšime sutarties šalių laisvės ribas.

Čia palyginsime, kokios taikytinos teisės nustatymo taisyklės galioja Lietuvoje ir užsienio valstybėse. Taip pat išanalizuosime teisėjų vaidmenį taikant užsienio teisę, kuris priklauso nuo to ar taikytina teisė yra fakto, ar teisės klausimas. Atskleisime, kaip susiklosčiusi Lietuvos teismų praktika, su kokiomis problemomis susiduria teisėjai.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį Kodeksą 603 str., civiliniams santykiams užsienio valstybių įstatymai taikomi trimis atvejais:

• kai numatyta šalių susitarimais;

• kai numatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse;

• kai numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose.

Savo darbe daugiausia dėmesio skirsiu pirmajam atvejui, kaip nustatomas ir taikomas įstatymas sutartinėms prievolėms.

Kai, remiantis tarptautinės privatinės teisės normomis, teismui prireikia taikyti užsienio teisę, iškyla ne vienas aktualus klausimas: kaip gauti informacijos apie ją; kaip ją įrodyti. Teismų darbui palengvinti Europos Tarybos narės 1968 m. pasirašė Konvenciją dėl informacijos apie užsienio teisę. Šią Konvenciją 1996 m. ratifikavo ir Lietuva. Valstybės įsipareigojo teikti viena kitai informaciją apie savo teisę, civilinį ir komercinį procesą.

Atsakant į iškeltus klausimus pasinaudosime Lietuvos, užsienio bei tarptautiniais teisės aktais, teisine literatūra, teisininkų nuomonėmis bei teismų praktika, kuri susiklostė nagrinėjant civilines bylas su užsienio kontrahentais.

Praktiniu požiūriu susipažinti su užsienio teisės taikymo galimybėmis yra labai aktualu, nes vystantis ekonominiams ryšiams tarp įvairių valstybių, Lietuvos teismams teks taikyti ir užsienio teisę. Tai aktualu ir teisinikams, kurie pataria pasirašant sutartis su užsienio kotrahentais. Juk svarbiausia, kad kilus ginčui būtų kuo mažiau netikėtumų.

II. SUTARTIES LAISVĖS PRINCIPAS – PASIRINKTI TAIKYTINĄ TEISĘ

2.1. Taikytinos teisės ir ginčų sprendimo organo pasirinkimo reikšmė

Pasirašant sutartis teisininkas, privalo pagalvoti, kas bus, kai kils ginčas. Reikia numatyti visus galimus ginčus. Todėl gerai, kai sutartyje yra nurodyta, kokiam ginčų sprendimo organui (ar teismui, ar arbitražui) pavedama nagrinėti ginčą, kurios valstybės organas jį spręs,
kokia teisė bus taikoma ginčui: ar vienos valstybės, ar kitos, ar kokios nors bendros tarptautinės taisyklės bei papročiai. Ir ar verta šiuos klausimus aptarti sutartyje?

Vieni teisininkai, sudarydami sutartis, linkę saugiai jas susieti su nacionaline teise. Kai kuriose valstybėse taikytinos teisės įrašymas laikomas saugumo ir tikėtinumo garantu, apsaugančiu nuo neprognozuojamų teisinių pasekmių. Ypač besivystančiose šalyse yra privaloma pasirinkti nacionalinę teisę.

Tuo tarpu kiti išvis vengia sutartyje numatyti taikytinos teisės klausimą. Šalys mano, kad taikytinos teisės ir ginčo sprendimo organo pasirinkimas sukels nereikalingus nesutarimus ir kliudys efektyviai bendradarbiauti. Ginčo atveju šalys ketina pasinaudoti bendromis taisyklėmis, manydamos, kad tarptautinėje teisminėje praktikoje egzistuoja tam tikros unifikuotos normos, todėl sutartyje nereikia spręsti taikytinos teisės klausimo . Yra atvejų, kai šalys niekaip negali susitarti dėl taikytinos teisės, tada įrašomas straipsnis, kad arbitrai, nagrinėjantys ginčą, taikys bendrus tarptautinės prekybos ir komercinės teisės principus. Pasitaiko, kai šalys sutartyje paveda arbitrams spręsti ginčą remiantis teisingumo, sveiko proto principais ir nenaudojant jokios konkrečios teisės

Labai dažnai pasirašant sutartis dėmesys skiriamas esminėms sutarties sąlygoms, kainos, kiekio nustatymui. Tokia padėtis yra ir Lietuvoje. Verslininkai pasirašydami sutartis sutelkia dėmesį kainos, kiekio, apmokėjimo terminų nustatymui, o taikytina teisė tiesiog lieka neaptarta.

Iš esmės sutartyje reikia apibrėžti šias sąlygas:

• kurios valstybės teisė bus taikoma;

• koks ginčų sprendimo organas spręs ginčą – teismas ar arbitražas;

• kurioje valstybėje bus sprendžiamas ginčas.

Išspręndus šiuos klausimu, šalys galės numatyti, kaip bus sprendžiami konfliktiniai santykiai. Teisinis tikėtinumas yra reikšmingas faktorius, lemiantis šalių pasirinkimą pasirašant sutartį.

Juk taip svarbu, pagal kokią teisę bus sprendžiamas ginčas, nes įvairiose valstybėse galioja skirtingos taisyklės. Galioja skirtingi terminai pareikšti pretenzijas, skirtingos sandorių sudarymo formos taisyklės. Pvz. Lietuvoje pagal LR CK 43 str. 2 d. sandoris turi būti sudarytas raštu, jei jo suma viršija 500 litų. O kitose valstybėse ši suma yra didesnė. Pvz. JAV UCC (Uniformal Commercial Code) 2-201 str. 1d. reikalauja, kad sandoriai, kurių suma viršija 500 USD, būtų sudaryti raštu. 1980 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių 11 str. nereikalauja, kad sutartis būtų sudaryta raštu, ir sutartis gali būti įrodinėjama bet kokiomis priemonėmis, net ir liudytojo parodymais. Tuo tarpu Lietuvoje pagal LR CK 58 str. 2d. įstatymo reikalaujamas paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti.

Šie teisės aktuose įtvirtinti skirtumai rodo, kaip svarbu derybose aptarti, kokią teisę taikyti, nes neišsprendus taikytinos teisės klausimo pats teismas, remdamasis tarptautinės privatinės teisės normomis, pritaikys ginčui teisę, o rezultatas gali būti labai netikėtas.Todėl norint užtikrinti šalims teisinį tikėtinumą reikia žinoti, pagal kurią teisę bus nagrinėjamas ginčas.

2.2. Sutartys, kuriose galima pasirinkti užsienio teisę

2.2.1. Tarptautinės sutartys

Jei sutartis sudaryta tarp tos pačios valstybės subjektų taikytinos teisės ir ginčų sprendimo organo pasirinkimas nėra labai aktualus. Todėl, kad bus taikoma tos pačios valstybės teisė. Problema atsiranda, kai sutartis yra tarptautinė.

Tos valstybės, kurios leidžia tik tarptautinėse sutartyse pasirinkti taikytiną teisę, susiduria su problema, kas yra tarptautinio pobūdžio sutartis. Vienur tokia sutartimi pripažįstama sutartis, kur šalys reziduoja skirtingose valstybėse, kitais atvejais atsižvelgiama į nacionalinę šalių priklausomybę. Dar kitur leidžiama šalims pasirinkti sutartyje taikytiną teisę tik tarptautiniuose susitarimuose, kai yra susijusios kelios teisinės sistemos.

Lietuvoje leidžiama laisvai pasirinkti taikytiną teisę taip pat tik tarptautinėse sutartyse. LR Civilinio kodekso 616 str. 1 d. nustato, kad sandorių, kurių vienas iš dalyvių yra užsienio kontrahentas, šalių teisės ir pareigos nustatomos pagal sandorio šalių susitarimu pasirinktos valstybės įstatymus.

Pavyzdžiui, Rusijos įstatymai leidžia šalims pasirinkti kurios nors valstybės teisę ir užsienio valstybės materialinių teisės normų taikymą irgi tik tarptautiniuose susitarimuose.

2.2.2. Vietinės sutartys

Visose Europos Sąjungos valstybėse šalims leidžiama laisvai pasirinkti taikytiną teisę. Tai buvo įtvirtinta 1980 m. birželio 19d. pasirašant Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Valstybės, siekdamos bendradarbiauti tarptautinės privatinės teisės srityje ir suvienodinti įstatymus, nustatė bendras teisės taikymo taisykles sutartinėse prievolėse.

Romos Konvencijos 3 str. yra įtvirtinta laisvė pasirinkti taikytiną teisę. Net ir vietinėje sutartyje galima pasirinkti užsienio teisę, ir tai įgalins Konvencijos veikimą. Pagal Konvencijos 3 str. 3p., jei abi sutarties šalys priklauso vienai valstybei, leidžiama pasirinkti nesusijusią su sutartimi
užsienio teisę tik tuo atveju, kai šalys nebando išvengti imperatyvių savo valstybės įstatymo reikalavimų. Tokie reikalavimai negali būti panaikinti sutartimi. Teismai, nagrinėjantys ginčą privalo taikyti imperatyvias teisės normas.

Taigi vienose valstybėse leidžiama pasirinkti užsienio teisę tik tarptautinėse sutartyse, o kitose valstybėse – net ir vietinėse sutartyse.

2.3. Taikytinos teisės ryšys su sutartimi

2.3.2.Su sutartimi susijusi teisė

Daugelyje valstybių pagal klasikinės tarptautinės privatinės teisės reikalavimus tarp pasirinktos teisės ir sutarties turi būti ryšys. Šis ryšys vienose valstybėse apibūdinamas kaip protingas pagrindas ar esminis ryšys.

Pavyzdžiui JAV Antrasis tarptautinės privatinės teisės įstatymų sąvadas (Second Restatement of Conflicts of Laws), 187 2(a) reikalauja, kad pasirinkimas būtų pagrįstas esminiu ryšiu (substantional Relationship) ar būtų protingas pagrindas (some other reasonable basis).

Pasirenkant taikytiną teisę, reikia nepamiršti ir teismo valstybės imperatyvių teisės normų. Pvz. susitarimai dėl naftos su Saudo Arabija turi būti reguliuojami tik pagal Saudo Arabijos įstatymus.

Kai kurios valstybės ginčus dėl distributoriaus sutarties išskirtinai priskiriamos nagrinėti distributoriaus valstybės teismams. Pvz. Belgijoje distributorių dėl sutarties pažeidimo į teismą galima paduoti tik Belgijoje, neatsižvelgiant į sutarties straipsnius, kurie numato užsienio teisės taikymą ar arbitražą.

2.3.1. Su sutartimi nesusijusi teisė

Kitur egzistuoja teorija, kad su sutartimi visai nesusijusios teisės parinkimas garantuoja bešališkumą ir leidžia išvengti ginčo tarp šalių, kurių kiekviena stengiasi taikyti savo valstybės teisę. Tačiau jeigu bus nustatyta, kad šalys, vengdamos imperatyvių valstybės normų, pasirinko nesusijusią su sutartimi užsienio teisę, ji nebus taikoma.

Kaip minėjome, Europos Sąjungos valstybėse leidžiama pasirinkti su sutartimis nesusijusios valstybės teisę. Pvz. Švedijoje nėra reikalavimo, kad sutartis būtų susijusi su valstybe, kurios teisę šalys pasirenka. Kokia praktika susiklosčiusi užsienio valstybėse, iliustruoja teismų sprendimai. Pvz. byloje Vita Food Products v. Unus shipping Co pagal sutartį prekės buvo gabenamos iš Kanados į JAV ir šalys pasirinko Anglijos teisę. Anglijos teismas nutarė taikyti teisę, nes šalys laisva valia ją pasirinko, nepriklausomai nuo to, ar yra koks nors ypatingas ryšys su sutartimi.

2.3.3.Tarptautinių teisės aktų parinkimas

Sutarties laisvės principas leidžia šalims pasirinkti ne tik kokius nors vienos valstybės įstatymus, bet ir papročius , tarptautinius teisės aktus. Pvz. 1980 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių. Jei abi valstybės, kurioms priklauso šalys, yra Konvencijos dalyvės, tai pirkimo-pardavimo sutarčiai bus taikoma Vienos konvencija. Tačiau šalys gali sutartyje numatyti, kad Konvencija sutarčiai nebus taikoma. Kilus ginčui labai svarbu nustatyti, ar šalys sudarė sutartį, ar oferta buvo pakankamai apibrėžta, nurodanti prekes, ar turi kainą, ar buvo susitarime akceptas. Pagal Konvencijos 19 str. galioja tik toks akceptas, kuris iš esmės nekeičia ofertos sąlygų. Anksčiau šalys, aptarusios esmines sutarties sąlygas, likusius klausimus pavesdavo spręsti kurios nors vienos sutarties šalies valstybės teisei. Dabar galima pasirinkti ir tarptautinę prekybos teisę, pavyzdžiui, Vienos Konvenciją dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių.

Pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę reikia labai kruopščiai ir apgalvotai. Net jei ir pasirenkama trečios valstybės teisė, geriausia, kad tai būtų valstybė, turinti gerai apibrėžtą ir lengvai prieinamą teisės sistemą.

2.3.4.Teisės parinkimas skirtingoms sutarties dalims

Ypatinga problema, ar sutartį laikyti vieninga, turinčia paklusti vienai teisei, ar galima suskaldyti dalimis, kurioms būtų taikoma skirtinga teisė. Romos konvencija leidžia pasirinkti atskiroms sutarčių dalims skirtingų valstybių teisę, tai įtvirtina 3 str. 1 d. Šalys taip pat gali vėliau pakeisti taikytinos teisės straipsnį. Neleidžiama pasirinkti taikytinos teisės vartotojų, darbo sutartyse, kad nebūtų užkirstas kelias šioms grupėms pasinaudoti teisėmis, nustatytomis įstatymuose.

Švedijoje visai sutarčiai galima pasirinkti tik vieną taikytiną teisę. Neleidžiama, kad skirtingos sutarties dalys būtų pavaldžios skirtingiems įstatymams (taip vadinami depecage) .

Taigi ir šioje srityje galioja skirtingos taisyklės. Tačiau vienoje sutartyje parinkus kelias taikytinas teises padėtis labai komplikuojasi.

Kai šalims nepavyksta susitarti dėl taikytinos teisės arba jei jos tam nepriskiria reikšmės ir visai neaptaria sutartyje, šį klausimą spręs ginčą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis tarptautinės privatinės teisės normomis. Dėlto ir reikia žinoti, kaip teisėjai sprendžia taikytinos teisės klausimą.

Net jei ir pasirenki teisę sutarčiai, nesi garantuotas, kad teismas neatsisakys jos taikyti, todėl visai nutylėti taikytinos teisės klausimus yra dar daugiau rizikos. Sunkiau vesti derybas ir pasirašyti sutartį, kai nežinai, kurios valstybės įstatymais vadovautis.

III UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMAS TEISME

3.1. Taikytinos teisės nustatymo taisyklės

3.1.1.
pasirašymo vietos teisė

Kai sutartinis ginčas atsiduria teisme, reikia išspręsti, kurios valstybės teisę taikyti. Šis klausimas tampa ypač aktualus, jei šalys šio klausimo neaptarė sutartyje. Įvairių valstybių teisėkūra ar teismų praktika yra išvysčiusi tam tikras taisykles, kaip nustatyti taikytiną teisę, ir tai priskiriama tarptautinės privatinės teisės sričiai .

Pavyzdžiui Italijoje, kai sutarčiai netaikomos Romos konvencijos normos, o šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma sutarties sudarymo vietos teisė (lex loci contractus ). Kitose valstybėse, pvz. Alžyre, jei šalys nepasirinko taikytinos teisės, taip pat bus taikoma vietos, kurioje pasirašyta sutartis teisė.

Sutarties pasirašymo vietos teisė yra subsidiarinė norma ir taikoma tik tokiu atveju, jei šalys yra nepasirinkusios teisės. Sutarties pasirašymo vietos teisė gali būti atsitiktinė, nesusijusi su šalių interesais, jei sutarties pasirašymas buvo galutinė derybų stadija ir tas ryšys su pasirašymo vieta tampa dirbtinis. Būna atvejų, kai sutartis pasirašoma trečioje, visai su kontrahentais nesusijusioje valstybėje, kurios teisė neturi jokio ryšio su sutartimi. Todėl sutarties pasirašymo vieta nėra tinkamiausias kriterijus taikytinai teisei nustatyti.

3.1.2. Sutarties vykdymo vietos teisė

Efektyvesnis būdas yra naudoti sutarties vykdymo vietos teisę. Sutarties vykdymo vietoje materializuojasi kontragentų tikslas . Europos Sąjungoje šie klausimai reglamentuoti Romos Konvencijoje. Konvencijos 4 str. 1 p. numatyta, kad, šalims nepasirinkus taikytinos teisės, bus taikoma teisė tos valstybės, su kuria sutartis labiausiai susijusi. Labiausiai su sutartimi susijusi laikoma valstybė, kur vykdoma sutartis.

JAV teismų praktikoje susiklostė skirtinga padėtis įvairiose valstijose, kai šalys sutartyje neaptarė taikytinos teisės. Vienose remiamasi lex loci contractus principu, t.y. taikoma sutarties sudarymo vietos teisė, kitose – labiausiai su sutartimi susijusios vietos teisė t.y. taikoma sutarties įvykdymo vietos teisė; dar kitose valstijose pripažįstama mišri sistema.

3.1.3. Specialios taisyklės

Konkrečiai sutarčių rūšiai gali būti taikomi ir kiti metodai. Pvz.: sutartims, kurių dalykas yra nekilnojamas turtas, taikoma turto buvimo vietos teisė. (lex situs ) .

Lietuvoje įstatymai, taikomi prievolėms, atsirandančioms iš sandorių, kurių viena šalis yra užsienio kontrahentas nustatomi pagal Lietuvos Respublikos CK 616 str. Jeigu sandorio šalys savo susitarimu nenustatė įstatymo, kuris būtų taikomas nustatant jų teisės ir pareigas, yra taikomi įstatymai tos valstybės, kurios teritorijoje nuolant gyvena ar turi buveinę sandorio šalis , atitinkamai esanti:

1. pirkimo-pardavimo sutartyje – pardavėju,

2.pasaugos sutartyje – saugotoju,

3. pervežimo sutartyje – pervežėju,

4.draudimo sutartyje – draudiku,

5. paskolos sutartyje – kreditoriumi,

6. dovanojimo sutartyje- dovanotoju,

7.įkeitimo sutartyje – įkaito davėju,

8.laidavimo sutartyje-laiduotoju,

9. komiso sutartyje – komisionieriumi,

10.ekspedicijos sutartyje- ekspeditoriumi.

Visais kitais atvejais Lietuvoje bus taikomi valstybės, kurioje sudaromas sandoris, įstatymai.

Taigi įvairiose valstybėse galioja skirtingos taptautinės privatinės teisės taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2761 žodžiai iš 9181 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.