Užsienio teisės taikymas
5 (100%) 1 vote

Užsienio teisės taikymas

1121314151617181

TURINYS

I. ĮVADAS 1

II. SUTARTIES LAISVĖS PRINCIPAS – PASIRINKTI TAIKYTINĄ TEISĘ 3

2.1. TAIKYTINOS TEISĖS IR GINČŲ SPRENDIMO ORGANO PASIRINKIMO REIKŠMĖ 3

2.2. SUTARTYS, KURIOSE GALIMA PASIRINKTI UŽSIENIO TEISĘ 5

2.2.1. Tarptautinės sutartys 5

2.2.2. Vietinės sutartys 5

2.3. TAIKYTINOS TEISĖS RYŠYS SU SUTARTIMI 6

2.3.2.Su sutartimi susijusi teisė 6

2.3.1. Su sutartimi nesusijusi teisė 7

2.3.3.Tarptautinių teisės aktų parinkimas 7

2.3.4.Teisės parinkimas skirtingoms sutarties dalims 8

III UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMAS TEISME 9

3.1. TAIKYTINOS TEISĖS NUSTATYMO TAISYKLĖS 9

3.1.1. Sutarties pasirašymo vietos teisė 9

3.1.2. Sutarties vykdymo vietos teisė 9

3.1.3. Specialios taisyklės 10

3.1.4. Tarptautinės privatinės teisės unifikavimas 11

3.2. TAIKYTINOS TEISĖS NUSTATYMAS TEISME 11

3.3. UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMAS 14

3.4. TEISĖJŲ KONTROLĖ PASIRINKTAI TEISEI 17

IV. UŽSIENIO TEISĖS ĮRODYMAS 20

4.1. UŽSIENIO TEISĖ – FAKTO AR TEISĖS KLAUSIMAS? 20

4.2. INFORMACIJOS APIE UŽSIENIO TEISĘ GAVIMAS 24

V. UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMO APRIBOJIMAI 28

5.1. TAIKYTINA TEISĖ NEGALI PRIEŠTARAUTI VIEŠAJAI TVARKAI 29

5.2. TAIKYTINA TEISĖ NEGALI PRIEŠTARAUTI PRIVALOMIEMS GINČO SPRENDIMO ORGANO VALSTYBĖS ĮSTATYMAMS 31

5.3 KITI UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMO APRIBOJIMAI 32

VI. IŠVADOS 33

VIII. NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 36

IX. PRIEDAS NR. 1 APKLAUSOS ANKETA 38

I. ĮVADAS

Plečiantis ryšiams tarp įvairių valstybių, susiduria skirtingos ekonominės-teisinės sistemos. Dažnai tie santykiai tampa konfliktiniais. Todėl, atsiradus ginčui tarp skirtingų valstybių subjektų, iškyla klausimas, kurios valstybės teisme spręsti ginčą ir kurios valstybės teisę taikyti, nustatant šalių teises ir pareigas. Kokią teisę taikyti konkrečiai problemai, pasaulyje yra daug sudėtingų teorijų. Visi šie klausimai reglamentuojami tarptautinės privatinės teisės normomis.

Literatūra tarptautinės privatinės teisės klausimu Lietuvoje nėra labai gausi. Taikytinos teisės klausimai aptarti V. Mikelėno knygoje „Sutarčių teisė“, o tarptautinio civilinio proceso problemos – to pačio autoriaus knygoje „Civilinis procesas“. Todėl nuodugniau išnagrinėti vieną tarptautinės privatinės teisės sritį – taikytinos teisės ir užsienio teisės taikymo klausimus – yra labai aktualu. Juo labiau kad, anot V. Mikelėno, šie klausimai Lietuvoje yra „terra incognita“. Užsienio teisės taikymo aktualumą rodo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senatas ruošia apibendrinimą civilinių bylų, kuriose taikyta užsienio teisė.

Paprastai šalys gali aptarti taikytinos teisės klausimą ir pasirinkti ginčų sprendimo organą sutartyje. Panagrinėsime, kokios tendencijos vyrauja aptariant šiuos klausimus sutartyje ir kokios iškyla problemos. Ar tikrai teismas visais atvejais gerbs šalių pasirinkimą, ar jį panaikins, kaip prieštaraujantį valstybės viešajai tvarkai? Taigi išnagrinėsime atvejus, kada teismai atsisako taikyti pasirinktą teisę, ir taip apibrėšime sutarties šalių laisvės ribas.

Čia palyginsime, kokios taikytinos teisės nustatymo taisyklės galioja Lietuvoje ir užsienio valstybėse. Taip pat išanalizuosime teisėjų vaidmenį taikant užsienio teisę, kuris priklauso nuo to ar taikytina teisė yra fakto, ar teisės klausimas. Atskleisime, kaip susiklosčiusi Lietuvos teismų praktika, su kokiomis problemomis susiduria teisėjai.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį Kodeksą 603 str., civiliniams santykiams užsienio valstybių įstatymai taikomi trimis atvejais:

• kai numatyta šalių susitarimais;

• kai numatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse;

• kai numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose.

Savo darbe daugiausia dėmesio skirsiu pirmajam atvejui, kaip nustatomas ir taikomas įstatymas sutartinėms prievolėms.

Kai, remiantis tarptautinės privatinės teisės normomis, teismui prireikia taikyti užsienio teisę, iškyla ne vienas aktualus klausimas: kaip gauti informacijos apie ją; kaip ją įrodyti. Teismų darbui palengvinti Europos Tarybos narės 1968 m. pasirašė Konvenciją dėl informacijos apie užsienio teisę. Šią Konvenciją 1996 m. ratifikavo ir Lietuva. Valstybės įsipareigojo teikti viena kitai informaciją apie savo teisę, civilinį ir komercinį procesą.

Atsakant į iškeltus klausimus pasinaudosime Lietuvos, užsienio bei tarptautiniais teisės aktais, teisine literatūra, teisininkų nuomonėmis bei teismų praktika, kuri susiklostė nagrinėjant civilines bylas su užsienio kontrahentais.

Praktiniu požiūriu susipažinti su užsienio teisės taikymo galimybėmis yra labai aktualu, nes vystantis ekonominiams ryšiams tarp įvairių valstybių, Lietuvos teismams teks taikyti ir užsienio teisę. Tai aktualu ir teisinikams, kurie pataria pasirašant sutartis su užsienio kotrahentais. Juk svarbiausia, kad kilus ginčui būtų kuo mažiau netikėtumų.

II. SUTARTIES LAISVĖS PRINCIPAS – PASIRINKTI TAIKYTINĄ TEISĘ

2.1. Taikytinos teisės ir ginčų sprendimo organo pasirinkimo reikšmė

Pasirašant sutartis teisininkas, privalo pagalvoti, kas bus, kai kils ginčas. Reikia numatyti visus galimus ginčus. Todėl gerai, kai sutartyje yra nurodyta, kokiam ginčų sprendimo organui (ar teismui, ar arbitražui) pavedama nagrinėti ginčą, kurios valstybės organas jį spręs,
kokia teisė bus taikoma ginčui: ar vienos valstybės, ar kitos, ar kokios nors bendros tarptautinės taisyklės bei papročiai. Ir ar verta šiuos klausimus aptarti sutartyje?

Vieni teisininkai, sudarydami sutartis, linkę saugiai jas susieti su nacionaline teise. Kai kuriose valstybėse taikytinos teisės įrašymas laikomas saugumo ir tikėtinumo garantu, apsaugančiu nuo neprognozuojamų teisinių pasekmių. Ypač besivystančiose šalyse yra privaloma pasirinkti nacionalinę teisę.

Tuo tarpu kiti išvis vengia sutartyje numatyti taikytinos teisės klausimą. Šalys mano, kad taikytinos teisės ir ginčo sprendimo organo pasirinkimas sukels nereikalingus nesutarimus ir kliudys efektyviai bendradarbiauti. Ginčo atveju šalys ketina pasinaudoti bendromis taisyklėmis, manydamos, kad tarptautinėje teisminėje praktikoje egzistuoja tam tikros unifikuotos normos, todėl sutartyje nereikia spręsti taikytinos teisės klausimo . Yra atvejų, kai šalys niekaip negali susitarti dėl taikytinos teisės, tada įrašomas straipsnis, kad arbitrai, nagrinėjantys ginčą, taikys bendrus tarptautinės prekybos ir komercinės teisės principus. Pasitaiko, kai šalys sutartyje paveda arbitrams spręsti ginčą remiantis teisingumo, sveiko proto principais ir nenaudojant jokios konkrečios teisės

Labai dažnai pasirašant sutartis dėmesys skiriamas esminėms sutarties sąlygoms, kainos, kiekio nustatymui. Tokia padėtis yra ir Lietuvoje. Verslininkai pasirašydami sutartis sutelkia dėmesį kainos, kiekio, apmokėjimo terminų nustatymui, o taikytina teisė tiesiog lieka neaptarta.

Iš esmės sutartyje reikia apibrėžti šias sąlygas:

• kurios valstybės teisė bus taikoma;

• koks ginčų sprendimo organas spręs ginčą – teismas ar arbitražas;

• kurioje valstybėje bus sprendžiamas ginčas.

Išspręndus šiuos klausimu, šalys galės numatyti, kaip bus sprendžiami konfliktiniai santykiai. Teisinis tikėtinumas yra reikšmingas faktorius, lemiantis šalių pasirinkimą pasirašant sutartį.

Juk taip svarbu, pagal kokią teisę bus sprendžiamas ginčas, nes įvairiose valstybėse galioja skirtingos taisyklės. Galioja skirtingi terminai pareikšti pretenzijas, skirtingos sandorių sudarymo formos taisyklės. Pvz. Lietuvoje pagal LR CK 43 str. 2 d. sandoris turi būti sudarytas raštu, jei jo suma viršija 500 litų. O kitose valstybėse ši suma yra didesnė. Pvz. JAV UCC (Uniformal Commercial Code) 2-201 str. 1d. reikalauja, kad sandoriai, kurių suma viršija 500 USD, būtų sudaryti raštu. 1980 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių 11 str. nereikalauja, kad sutartis būtų sudaryta raštu, ir sutartis gali būti įrodinėjama bet kokiomis priemonėmis, net ir liudytojo parodymais. Tuo tarpu Lietuvoje pagal LR CK 58 str. 2d. įstatymo reikalaujamas paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti.

Šie teisės aktuose įtvirtinti skirtumai rodo, kaip svarbu derybose aptarti, kokią teisę taikyti, nes neišsprendus taikytinos teisės klausimo pats teismas, remdamasis tarptautinės privatinės teisės normomis, pritaikys ginčui teisę, o rezultatas gali būti labai netikėtas.Todėl norint užtikrinti šalims teisinį tikėtinumą reikia žinoti, pagal kurią teisę bus nagrinėjamas ginčas.

2.2. Sutartys, kuriose galima pasirinkti užsienio teisę

2.2.1. Tarptautinės sutartys

Jei sutartis sudaryta tarp tos pačios valstybės subjektų taikytinos teisės ir ginčų sprendimo organo pasirinkimas nėra labai aktualus. Todėl, kad bus taikoma tos pačios valstybės teisė. Problema atsiranda, kai sutartis yra tarptautinė.

Tos valstybės, kurios leidžia tik tarptautinėse sutartyse pasirinkti taikytiną teisę, susiduria su problema, kas yra tarptautinio pobūdžio sutartis. Vienur tokia sutartimi pripažįstama sutartis, kur šalys reziduoja skirtingose valstybėse, kitais atvejais atsižvelgiama į nacionalinę šalių priklausomybę. Dar kitur leidžiama šalims pasirinkti sutartyje taikytiną teisę tik tarptautiniuose susitarimuose, kai yra susijusios kelios teisinės sistemos.

Lietuvoje leidžiama laisvai pasirinkti taikytiną teisę taip pat tik tarptautinėse sutartyse. LR Civilinio kodekso 616 str. 1 d. nustato, kad sandorių, kurių vienas iš dalyvių yra užsienio kontrahentas, šalių teisės ir pareigos nustatomos pagal sandorio šalių susitarimu pasirinktos valstybės įstatymus.

Pavyzdžiui, Rusijos įstatymai leidžia šalims pasirinkti kurios nors valstybės teisę ir užsienio valstybės materialinių teisės normų taikymą irgi tik tarptautiniuose susitarimuose.

2.2.2. Vietinės sutartys

Visose Europos Sąjungos valstybėse šalims leidžiama laisvai pasirinkti taikytiną teisę. Tai buvo įtvirtinta 1980 m. birželio 19d. pasirašant Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Valstybės, siekdamos bendradarbiauti tarptautinės privatinės teisės srityje ir suvienodinti įstatymus, nustatė bendras teisės taikymo taisykles sutartinėse prievolėse.

Romos Konvencijos 3 str. yra įtvirtinta laisvė pasirinkti taikytiną teisę. Net ir vietinėje sutartyje galima pasirinkti užsienio teisę, ir tai įgalins Konvencijos veikimą. Pagal Konvencijos 3 str. 3p., jei abi sutarties šalys priklauso vienai valstybei, leidžiama pasirinkti nesusijusią su sutartimi
užsienio teisę tik tuo atveju, kai šalys nebando išvengti imperatyvių savo valstybės įstatymo reikalavimų. Tokie reikalavimai negali būti panaikinti sutartimi. Teismai, nagrinėjantys ginčą privalo taikyti imperatyvias teisės normas.

Taigi vienose valstybėse leidžiama pasirinkti užsienio teisę tik tarptautinėse sutartyse, o kitose valstybėse – net ir vietinėse sutartyse.

2.3. Taikytinos teisės ryšys su sutartimi

2.3.2.Su sutartimi susijusi teisė

Daugelyje valstybių pagal klasikinės tarptautinės privatinės teisės reikalavimus tarp pasirinktos teisės ir sutarties turi būti ryšys. Šis ryšys vienose valstybėse apibūdinamas kaip protingas pagrindas ar esminis ryšys.

Pavyzdžiui JAV Antrasis tarptautinės privatinės teisės įstatymų sąvadas (Second Restatement of Conflicts of Laws), 187 2(a) reikalauja, kad pasirinkimas būtų pagrįstas esminiu ryšiu (substantional Relationship) ar būtų protingas pagrindas (some other reasonable basis).

Pasirenkant taikytiną teisę, reikia nepamiršti ir teismo valstybės imperatyvių teisės normų. Pvz. susitarimai dėl naftos su Saudo Arabija turi būti reguliuojami tik pagal Saudo Arabijos įstatymus.

Kai kurios valstybės ginčus dėl distributoriaus sutarties išskirtinai priskiriamos nagrinėti distributoriaus valstybės teismams. Pvz. Belgijoje distributorių dėl sutarties pažeidimo į teismą galima paduoti tik Belgijoje, neatsižvelgiant į sutarties straipsnius, kurie numato užsienio teisės taikymą ar arbitražą.

2.3.1. Su sutartimi nesusijusi teisė

Kitur egzistuoja teorija, kad su sutartimi visai nesusijusios teisės parinkimas garantuoja bešališkumą ir leidžia išvengti ginčo tarp šalių, kurių kiekviena stengiasi taikyti savo valstybės teisę. Tačiau jeigu bus nustatyta, kad šalys, vengdamos imperatyvių valstybės normų, pasirinko nesusijusią su sutartimi užsienio teisę, ji nebus taikoma.

Kaip minėjome, Europos Sąjungos valstybėse leidžiama pasirinkti su sutartimis nesusijusios valstybės teisę. Pvz. Švedijoje nėra reikalavimo, kad sutartis būtų susijusi su valstybe, kurios teisę šalys pasirenka. Kokia praktika susiklosčiusi užsienio valstybėse, iliustruoja teismų sprendimai. Pvz. byloje Vita Food Products v. Unus shipping Co pagal sutartį prekės buvo gabenamos iš Kanados į JAV ir šalys pasirinko Anglijos teisę. Anglijos teismas nutarė taikyti teisę, nes šalys laisva valia ją pasirinko, nepriklausomai nuo to, ar yra koks nors ypatingas ryšys su sutartimi.

2.3.3.Tarptautinių teisės aktų parinkimas

Sutarties laisvės principas leidžia šalims pasirinkti ne tik kokius nors vienos valstybės įstatymus, bet ir papročius , tarptautinius teisės aktus. Pvz. 1980 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių. Jei abi valstybės, kurioms priklauso šalys, yra Konvencijos dalyvės, tai pirkimo-pardavimo sutarčiai bus taikoma Vienos konvencija. Tačiau šalys gali sutartyje numatyti, kad Konvencija sutarčiai nebus taikoma. Kilus ginčui labai svarbu nustatyti, ar šalys sudarė sutartį, ar oferta buvo pakankamai apibrėžta, nurodanti prekes, ar turi kainą, ar buvo susitarime akceptas. Pagal Konvencijos 19 str. galioja tik toks akceptas, kuris iš esmės nekeičia ofertos sąlygų. Anksčiau šalys, aptarusios esmines sutarties sąlygas, likusius klausimus pavesdavo spręsti kurios nors vienos sutarties šalies valstybės teisei. Dabar galima pasirinkti ir tarptautinę prekybos teisę, pavyzdžiui, Vienos Konvenciją dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių.

Pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę reikia labai kruopščiai ir apgalvotai. Net jei ir pasirenkama trečios valstybės teisė, geriausia, kad tai būtų valstybė, turinti gerai apibrėžtą ir lengvai prieinamą teisės sistemą.

2.3.4.Teisės parinkimas skirtingoms sutarties dalims

Ypatinga problema, ar sutartį laikyti vieninga, turinčia paklusti vienai teisei, ar galima suskaldyti dalimis, kurioms būtų taikoma skirtinga teisė. Romos konvencija leidžia pasirinkti atskiroms sutarčių dalims skirtingų valstybių teisę, tai įtvirtina 3 str. 1 d. Šalys taip pat gali vėliau pakeisti taikytinos teisės straipsnį. Neleidžiama pasirinkti taikytinos teisės vartotojų, darbo sutartyse, kad nebūtų užkirstas kelias šioms grupėms pasinaudoti teisėmis, nustatytomis įstatymuose.

Švedijoje visai sutarčiai galima pasirinkti tik vieną taikytiną teisę. Neleidžiama, kad skirtingos sutarties dalys būtų pavaldžios skirtingiems įstatymams (taip vadinami depecage) .

Taigi ir šioje srityje galioja skirtingos taisyklės. Tačiau vienoje sutartyje parinkus kelias taikytinas teises padėtis labai komplikuojasi.

Kai šalims nepavyksta susitarti dėl taikytinos teisės arba jei jos tam nepriskiria reikšmės ir visai neaptaria sutartyje, šį klausimą spręs ginčą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis tarptautinės privatinės teisės normomis. Dėlto ir reikia žinoti, kaip teisėjai sprendžia taikytinos teisės klausimą.

Net jei ir pasirenki teisę sutarčiai, nesi garantuotas, kad teismas neatsisakys jos taikyti, todėl visai nutylėti taikytinos teisės klausimus yra dar daugiau rizikos. Sunkiau vesti derybas ir pasirašyti sutartį, kai nežinai, kurios valstybės įstatymais vadovautis.

III UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMAS TEISME

3.1. Taikytinos teisės nustatymo taisyklės

3.1.1.
pasirašymo vietos teisė

Kai sutartinis ginčas atsiduria teisme, reikia išspręsti, kurios valstybės teisę taikyti. Šis klausimas tampa ypač aktualus, jei šalys šio klausimo neaptarė sutartyje. Įvairių valstybių teisėkūra ar teismų praktika yra išvysčiusi tam tikras taisykles, kaip nustatyti taikytiną teisę, ir tai priskiriama tarptautinės privatinės teisės sričiai .

Pavyzdžiui Italijoje, kai sutarčiai netaikomos Romos konvencijos normos, o šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma sutarties sudarymo vietos teisė (lex loci contractus ). Kitose valstybėse, pvz. Alžyre, jei šalys nepasirinko taikytinos teisės, taip pat bus taikoma vietos, kurioje pasirašyta sutartis teisė.

Sutarties pasirašymo vietos teisė yra subsidiarinė norma ir taikoma tik tokiu atveju, jei šalys yra nepasirinkusios teisės. Sutarties pasirašymo vietos teisė gali būti atsitiktinė, nesusijusi su šalių interesais, jei sutarties pasirašymas buvo galutinė derybų stadija ir tas ryšys su pasirašymo vieta tampa dirbtinis. Būna atvejų, kai sutartis pasirašoma trečioje, visai su kontrahentais nesusijusioje valstybėje, kurios teisė neturi jokio ryšio su sutartimi. Todėl sutarties pasirašymo vieta nėra tinkamiausias kriterijus taikytinai teisei nustatyti.

3.1.2. Sutarties vykdymo vietos teisė

Efektyvesnis būdas yra naudoti sutarties vykdymo vietos teisę. Sutarties vykdymo vietoje materializuojasi kontragentų tikslas . Europos Sąjungoje šie klausimai reglamentuoti Romos Konvencijoje. Konvencijos 4 str. 1 p. numatyta, kad, šalims nepasirinkus taikytinos teisės, bus taikoma teisė tos valstybės, su kuria sutartis labiausiai susijusi. Labiausiai su sutartimi susijusi laikoma valstybė, kur vykdoma sutartis.

JAV teismų praktikoje susiklostė skirtinga padėtis įvairiose valstijose, kai šalys sutartyje neaptarė taikytinos teisės. Vienose remiamasi lex loci contractus principu, t.y. taikoma sutarties sudarymo vietos teisė, kitose – labiausiai su sutartimi susijusios vietos teisė t.y. taikoma sutarties įvykdymo vietos teisė; dar kitose valstijose pripažįstama mišri sistema.

3.1.3. Specialios taisyklės

Konkrečiai sutarčių rūšiai gali būti taikomi ir kiti metodai. Pvz.: sutartims, kurių dalykas yra nekilnojamas turtas, taikoma turto buvimo vietos teisė. (lex situs ) .

Lietuvoje įstatymai, taikomi prievolėms, atsirandančioms iš sandorių, kurių viena šalis yra užsienio kontrahentas nustatomi pagal Lietuvos Respublikos CK 616 str. Jeigu sandorio šalys savo susitarimu nenustatė įstatymo, kuris būtų taikomas nustatant jų teisės ir pareigas, yra taikomi įstatymai tos valstybės, kurios teritorijoje nuolant gyvena ar turi buveinę sandorio šalis , atitinkamai esanti:

1. pirkimo-pardavimo sutartyje – pardavėju,

2.pasaugos sutartyje – saugotoju,

3. pervežimo sutartyje – pervežėju,

4.draudimo sutartyje – draudiku,

5. paskolos sutartyje – kreditoriumi,

6. dovanojimo sutartyje- dovanotoju,

7.įkeitimo sutartyje – įkaito davėju,

8.laidavimo sutartyje-laiduotoju,

9. komiso sutartyje – komisionieriumi,

10.ekspedicijos sutartyje- ekspeditoriumi.

Visais kitais atvejais Lietuvoje bus taikomi valstybės, kurioje sudaromas sandoris, įstatymai.

Taigi įvairiose valstybėse galioja skirtingos taptautinės privatinės teisės taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo.

3.1.4. Tarptautinės privatinės teisės unifikavimas

Šioje srityje vyksta unifikavimas. Pirmas žingsnis, unifikuojantis taikytiną teisę pirkimo-pardavimo sutartyse, buvo 1955 metais įsigaliojusi Hagos konvencija. Sekantis žingsnis, 1980 metų JT Konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių. O svarbiausia konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, unifikuojati tarptautinę privatinę teisę Europos sąjungos valstybėse, buvo pasirašyta Romoje 1980 metais. Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybės taip pat unifikavo tarptautinės privatinės teisės klausimus . 1994 metais buvo pasirašyta Konvencija dėl tarptautinėms komercinėms sutartims taikytinos teisės; kur nustatyta, kad, šalims nepasirinkus teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartis glaudžiausiai susijusi, teisė, t.y. tos valstybės, kurios teritorijoje bus įvykdyta daugiausia prievolių.

Taikytina teisė nebūtinai turi būti aiškiai išreikšta. Tiek JAV, tiek Europos Sąjungos valstybių teisėjai gali nustatyti šalių valią dėl taikytinos teisės pagal sutarties kalbą, formą, derybų eigą, taip pat pagal ginčų sprendimo organo pasirinkimą. Nors, jei šalys pasirenka vienos valstybės teismus, tai nereiškia, kad automatiškai bus taikoma tos pačios valstybės teisė. Todėl atskirai reikia spręsti taikytinos teisės klausimus. Tačiau, išrinkus vienos valstybės teisę, paprastai ginčai sprendžiami tos valstybės teismuose.

3.2. Taikytinos teisės nustatymas teisme

Aptarę taikytino įstatymo taisykles, žvilgtelėkime į teismų praktiką. Norint sužinoti, kaip teisėjai sprendžia taikytinos teisės klausimą, geriausia yra susipažinti su bylomis. Deja, žemesniuose teismuose labai retai sprendžiamas taikytinos teisės klausimas. Ir tik bylai patekus į Aukščiausiąjį Teismą, jis konstatuoja, kad žemesni teismai neišsprendė, kokia teisė turėjo būti taikoma.

Čia tinka pvz.: byla Stefan Gerhard Meissner v. Frank Melchert

Ginčas atsirado teisme dėl paskolos sutarties
interpretavimo ir formos.

Ieškovas teigė, kad jis paskolino atsakovui 12 000 USD butui pirkti. Pasibaigus skolos terminui, atsakovas skolos negrąžino. Ieškovas padavė 48 000 litų ieškinį į Kauno apygardos teismą, pagal atsakovo gyvenamą vietą. 1997m. teismas atmetė ieškinį, motyvuodamas, kad susitartimu šalys išreiškė tik ketinimą sudaryti sutartį ateityje. Susitartimas neįrodo, kad ieškovas realiai perdavė pinigus atsakovui. Lietuvos Apeliacinis teismas priėmė naują sprendimą ir ieškinį visiškai patenkino. Apeliacinis teismas nustatė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, nes naudojams esamasis laikas, šalys vadinamos ‘paskolos davėju“ ir „paskolos gavėju“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas kasaciniu teikimu prašė peržiūrėti Lietuvos Apeliacinio teismo sprendimą, nes teismas , priimdamas sprendimą, nesirėmė įstatymu, kurį reikėjo taikyti, o sprendimo išvados nepagrįstos įrodymais.

1998 12 14 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pasakyta, kad CK 616 str. 1 d. nustato, jog sandorių, kurių vienas iš dalyvių yra užsienio kontrahentas, šalių teisės ir pareigos nustatomos pagal sandorio šalių susitarimu pasirinktos valstybės įstatymus. Šio straipsnio 2 d. nustato, kad jeigu sandorio šalys paskolos sutartyje nenustatė įstatymo, kuris turi būti taikomas nustatant jų teises ir pareigas, yra taikomi įstatymai tos valstybės, kurios teritorijoje nuolat gyvena ar turi buveinę kreditorius (LR CK 616 2 d.5 p.).

Šioje byloje abi šalys yra Vokietijos piliečiai, tačiau ieškovas gyvena Rygoje, Latvijos Respublikoje, o atsakovas – Kaune, Lietuvos Respublikoje. Kurios valstybės įstatymais vadovausis kilus ginčui, 1995 m. liepos 14 d. susitarime šalys neaptarė, todėl reikia išspręsti šį klausimą.

Susitarimas dėl paskolos buvo sudarytas Rygoje LR CK 615 str. 1 d. nustato, kad užsienyje sudaromų sandorių formai taikomi jų sudarymo vietos įstatymai. Vadinasi, išaiškinti, ar buvo sudaryta sutartis, galima tik pagal Latvijos Respublikos įstatymus. Tačiau byloje nenustatyta, ar susitarimas dėl paskolos suteikimo atitinka Latvijos įstatymų reikalaujamą formą.

Taigi nei Kauno Apygardos nei Lietuvos Apeliacinis teismas nesprendė, kokią teisę taikyti sutarčiai, dėl to byla grąžinta nagrinėti iš naujo.

Kita byla iliustruoja, kaip žemesnis teismas vėl nesprendė taikytinos teisės klausimo.

Virmantas Stukonis v. JAV ambasada

Virmantas Stukonis buvo atleistas iš darbo JAV ambasadoje ir kreipėsi į teismą dėl neteisėto atleidimo. Vilniaus apygardos teismo teisėja 1997 06 03 nutartimi atsisakė priimti Virmanto Stukonio pareiškimą, remdamasi LR CPK 150 str. 2 d. 2 p. Nutartyje nurodyta, kad pareikšti ieškinį užsienio valstybei gali būti leidžiama tiktai kompetentingų atitinkamos užsienio valstybės institucijų sutikimu. JAV įstatymai nustato, kurie organai turi teisę duoti sutikimą pareikšti ieškinį. Tokio sutikimo ieškovas nepateikė, todėl pareiškimą priimti atsisakyta. Ieškovas teismo sprendimą apskundė apeliacine, po to kasacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1998 metų sausio 5dienos nutartyje buvo nustatyta, kad teismas negali atsisakyti priimti pareiškimą, nes LR CPK 479 1 d. reikalavimas nėra iki teisminio nagrinėjimo privaloma stadija. Todėl teismas, priėmęs V.Stukonio ieškininį pareiškimą, turėjo išsiaiškinti, ar JAV reikalauja taikyti valstybės imuniteto principą, ar ne. Teismo galimybė apginti pažeistas ieškovo teises, kuomet atsakovu yra užsienio valstybė, priklauso nuo to, ar užsienio valstybė reikalaus jos atžvilgiu taikyti valstybės imuniteto doktriną. Teismas privalo diplomatiniais kanalais nusiųsti ieškininio pareiškimo kopiją į tą užsienio valstybę. Pats teismas turi nustatyti, ar yra kompetentingas nagrinėti bylą, kai ieškinys reiškiamas užsienio valstybei. Jei priėmus pareiškimą paaiškėtų, kad taikoma valstybės imuniteto doktrina, ieškinys negalėtų būti teisminio nagrinėjimo dalyku.

Todėl Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr.5, priimto 1998 m. gegužės 15 d., išaiškinta, kaip taikyti CPK 150 str. 2 d. 2 p. ir 479 str. 1 d.

Be kitų esminių dalykų, Aukščiausias teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas neišaiškino, ar ieškovas sudarė sutartį su JAV ambasada kaip juridiniu asmeniu, ar su JAV kaip valstybe. Šis klausimas gali būti išsiaiškintas tik taikant JAV teisę ir nustatant, ar pagal JAV teisę ambasados veiksmai gali būti nepripažinti valstybės veiksmais, nes visuotinai pripažinta, kad valstybės ir jos institucijos teisinis statusas nustatomas pagal tos valstybės, o ne pagal užsienio valstybės teisę.

Todėl šiuo atveju turėjo būti taikoma JAV teisė, pagal kurią būtų nustatomas JAV valstybės imunitetas ir jo ribos.

Aukščiau paminėtos bylos rodo, kad žemesni teismai iš viso nesprendė taikytinos teisės klausimo.

3.3. Užsienio teisės taikymas

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio Proceso Kodekso 11 str.2d. teimas turi taikyti užsienio teisę, tačiau tik aukščiau paminėtoms byloms patekus į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąjį Teismą buvo konstatuota, kad reikia taikyti užsienio teisę. Pirmoje byloje reikėjo taikyti Latvijos teisę, kad būtų nustatyta, ar šalys laikėsi paskolos sutarties sudarymo formos. O antroje byloje
taikyti JAV teisę, kad būtų nustatytas JAV ambasados teisinis statusas, ir kad būtų galima išsiaiškinti, ar JAV ambasados veiksmai turi būti traktuojami kaip valstybės veiksmai. Nors pagal Lietuvos įstatymus ir yra galimybė taikyti užsienio teisę, bet tiesiog šis klausimas nesprendžiamas ir ji netaikoma.

Pažiūrėkime toliau, kokia teismų praktika Lietuvoje. Pagal LR Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus prašymą, LR teismai turėjo atsiųsti bylas, kuriose teismas taikė tarptautines konvencijas, užsienio valstybių teisę ar pripažino užsienio teismų sprendimus. Daugiausia bylų yra dėl užsienio teismų sprendimų vykdymo pripažinimo. Tik keliose bylose, teismas sprendė taikytinos teisės klausimus ir taikė ne Lietuvos teisę.

Paanalizuokimei bylą iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo, kur buvo taikoma 1992m. Helsinkio konvencija.

Konstantinas Sanda v. Klaipėdos aplinkos apsaugos tarnyba

Byla buvo užvesta K.Sandai apskundus Klaipėdos regiono departamento aplinikos apsaugos agentūros, pakrančių apsaugos tarnybą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo.Tarnybos inspektorius paskyrė 1000 litų administracinę nuobaudą už Aplinkos apsaugos įst. 9 ir 14 str. pažeidimus – kad vilkikai neturėjo nutekamųjų vandenų surinkimo bakų. Konstantinas Sanda nesutiko su sprendimu, nes pagal tarptautines konvencijas bakų tokio tipo vilkikams nereikia.

Taigi teismas turėjo spręsti, kokią teisę taikyti: ar Lietuvos įstatymus, ar tarptautinę konvenciją.

Vandens apsauga yra tarptautinio pobūdžio, todėl visose jūros valstybėse turi būti taikomos vienodos taisyklės. Remiantis LR Jūros aplinkos apsaugos įstatymu 1997 11 13 Nr. VIII-512 8 str. laivų savininkai turi užtikrinti, kad laivai vykdytų šio įstatymo, Morpol 73/78 ir Helsinkio konvencijos reikalavimus. Taip pat LR Vandens įstatyme 1997 10 21 Nr. XIII-474 47 str. numatyta, jei LR ratifikuotos tarptautinės sutartys numato kitokias nuostatas negu šis įstatymas, yra taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos. 1992 04 09 diplomatinėje Helsinkio konferencijoje dėl Baltijos jūros rajono jūrinės aplinkos apsaugos buvo pasirašyta konvencija dėl Baltijos jūros rajono jūrinės aplinkos apsaugos, kur 5 taisyklėje B punkte numatyta, kad laivams, kurių talpa 200 t ar turintiems leidimą vežti daugiau nei 10 žmonių, bakų nereikia. Lietuvos įstatymai reikalavo, kad laivai turėtų nutekamųjų vandenų surinkimo bakus, o pagal tarptautinę konvenciją tokio tipo laivams bakų nereikia. Taigi nuo įstatytmo pritaikymo priklauso bylos baigtis. Teismas skundą patenkino ir panaikino administracinę nuobaudą, nes nacionaliniai įstatymai nurodė taikyti konvenciją. Nors byla teisme atsirado ne dėl ginčo ir sutartinių santykių, ji iliustruoja, kaip teismas sprendė taikytinos teisės klausimą ir pritaikė tarptautinės teisės normas.

Taigi, ginčui gali būti taikomi ne tik kokios nors vienos konkrečios valstybės įstatymai, bet ir tarptautiniai teisės aktai.

Pvz. byla „Baloise Insurance Company“ Ltd v. R.Varaškos IĮ

Draudimo kompanija „Baloise Insurance company“ padavė į teismą pervežėją R.Varaškos įmonę, kuri vežė krovinį iš Šveicarijos firmos “Compuplot” SA įmonei AB „Anykščių vynas“. Pardavėjas krovinį – etikečių klijavimo mašiną buvo apdraudęs „Baloise Insurance company“ draudimo kompanijoje. R.Varaškos įmonei vežant krovinį, įvyko autoavarija, krovinys buvo apgadintas. Draudimo įmonė, sumokėjusi pardavėjui, nukreipė išieškojimą į pervežėją.

Remiantis LR CK 616 str. 2 d. Jeigu šalys pervežimo sutartyje nenustatė įstatymo, kuris turi būti taikomas nustatant jų teises ir pareigas, yra taikomi įstatymai tos valstybės, kurios teritorijoje nuolat gyvena ar turi buveinę pervežėjas. Pervežėjas šioje byloje Lietuvos įmonė, vadinasi, ginčui taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai. .

Remdamasis LR CK 453 str., 483 str. , 606 str., 616 str., Kelių transporto kodeksu ir 1956 m. gegužės 19 d. konvencija apie tarptautinio vežimo sutartį, teismas priteisė iš atsakovo atlyginti žalą ir kitas išlaidas.

Ši byla įdomi tuo, kad joje remiamasi LR CK 606 str., kur pasakyta: jeigu Lietuvos Respublikoje tarptautiniams santykiams nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias numato LR civiliniai įstatymai, tai taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Šioje byloje buvo taikyta tarptautinė konvencija apie vežimo sutartis.

Taigi Kauno apygardos teisme, byloje Baloise Insurance Company Ltd v. R.Varaškos IĮ teisėja R. Palubinskaitė sprendė taikytinos teisės klausimą ir pritaikė tarptautinę 1956 metų konvenciją apie tarptautinio vežimo sutartis.

Kitas pavyzdys iš Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos „Ferteksos ekspedicija“ UAB v. ETS European Trucking Services dėl atsiskaitymo pagal bendradarbiavimo sutartį, kur teismas taip pat pritaikė konvenciją apie krovinių tarptautinio vežimo sutartis (CMR).

Iš teismų praktikos matome, kad teisėjai nelinkę taikyti konkrečios užsienio valstybės teisės, kai šalys to nenumato savo susitarime, bet tarptautininių sutarčių normos yra taikomos.

3.4. Teisėjų kontrolė pasirinktai teisei

Paanalizuosime atvejus, kaip elgiasi teisėjai, kai šalys sutartyje konkrečiai pasirenka taikytiną teisę. Kai ginčas, atsiradęs dėl sutartinių santykių, patenka į teismą, teisėjams reikia
išsiaiškinti, ar gerbti šalių pasirinktą taikytiną teisę.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4631 žodžiai iš 9181 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.