Valstybė ir teisė antikos šalyse
5 (100%) 1 vote

Valstybė ir teisė antikos šalyse

1121

Turinys

1. Patvirtinimas apie atlikto darbo savarankiškumą…………………………………………..3

2. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………4

3. Antikos valstybių ( Atėnų ir Romos) teisės institucijos ir teisės šaltiniai……………5

4. Senovės Atėnų teisė………………………………………………………………………………………..7

4. Romėnų teisės šaltiniai ir pirmosios kodifikacijos……………………………………………9

5. Išvados……………………………………………………………………………………………….11

Patvirtinimas apie atlikto darbo savarankiškumą

Patvirtinu, kad įtektas darbas „Valstybė ir teisė Antikos šalyse“ yra:

1) Atliktas savarankiškai ir nepateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniuose semestruose;

2) Nebuvo naudotas kitame institute, Universitete Lietuvoje ar užsienyje ;

3) Patekiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

Audrius Kvajauskas

Įvadas

Antikos teisė žmonijos istorijoje užima ypatingą vietą, ji buvo labai reikšminga tolesnei Europos teisės raidai. Susiformavusia dar gilioje senovėje, ja net ir dabar, praėjus keliems tūkstantmečiams, remiasi daugelio pasaulio šalių teisininkai ir įstatymų leidėjai.

Antikos teisė priklauso vergovinės epochos teisės sistemų šakai, tačiau nuo kitų tokių sistemų skiriasi tuo, kad ji gyvavo ilgiausiai – ištisus šimtmečius. Ir šiais laikais yra naudojamasi antikos teise ugdant teisininkų profesinį mąstymą, mokant juos teisinės argumentacijos metodų bei gilinant juridinės technikos įgūdžius.

Antikos valstybių ( Atėnų ir Romos) teisės institucijos ir teisės šaltiniai

Civilizacijos su jai būdinga valstybine teisine visuomenės organizacija istorija Europoje prasideda nuo antikos.

Antikos pasaulis istorijos moksle apima I tūkstantmečio prieš Kristų – I tūkstantmečio po Kristaus pradžios Viduržemio ir Juodosios jūros baseino valstybes, bet pirmiausia tai Graikų – Romėnų civilizacija. Šiuo laikotarpiu graikai ir romėnai pasiekė įspūdingų visų visuomeninio gyvenimo sričių, taip pat politikos ir teisės, laimėjimų.

Valstybingumo atsiradimo antikos pasaulyje ypatumus daug kuo lėmė geografinės ir klimato sąlygos. Spartėjanti turtinė gyventojų diferenciacija skatino politinę kovą, dėl to palyginti greitai nuo primityvių valstybių pereita prie aukšto valstybingumo lygio.

Homero laikų graikų, kaip ir vadinamojo karalių laikotarpio romėnų genčių, visuomenės organizacija I tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje rėmėsi trimis svarbiausiais gimininės santvarkos institutais: karaliumi, seniūnų taryba ir tautos susirinkimu. Ankstyvoje miesto valstybės raidos stadijoje šie trys institutai buvo pertvarkyti į respublikinės santvarkos institutus. Bendruomeninių ryšių, kuriais rėmėsi karalių (bazilėjaus – Graikijoje, rekso – Romoje) valdžia, suirimas, opozicijos karaliams aristokratinėse šeimose, turėjusiose daug turtų ir nemažą įtaką visuomenei, didėjimas praktiškai visose antikos valstybėse atvedė prie karalių valdžios likvidavimo ( VII amžiuje prieš Kristų – Atėnuose, VI amžiuje prieš Kristų – Romoje).

Primityvių antikos pasaulio monarchijų likvidavimas sudarė sąlygas įsigalėti jame respublikinėms valdymo formoms. Dėl to vietoj didelių centralizuotų valstybių čia susiformavo gausūs, nedideli, vienas nuo kito izoliuoti miestai valstybės, graikų vadinti poliais. Ši, polių sistema buvo viena reikšmingiausių ir unikaliausių valstybingumo bruožų, būdingu visam to meto antikos pasauliui. Patiems piliečiams polis buvo savotiškas mikropasaulis su savo politinės santvarkos formomis, tradicijomis, papročiais, teise ir t.t.

Atėnuose išimtinę teisę eiti valstybines pareigas perėjo į gimininės diduomenės, eupatridų, rankas, tuo tarpu geomorai (žemdirbiai) ir demiurgai (amatininkai) kartu su prekybininkais ir varguomene sudarę laisvųjų gyventojų daugumą iš esmės – atėniečių tautą, arba demosą, tolydžio buvo nušalinti nuo tiesioginio, aktyvaus visuomenės reikalų tvarkymo. Tuo pat metu Romos bendruomenėje visiškai tvarkėsi palyginti nedidelė turtingų šeimyninių klanų (patricijų), valdžiusių didžiulius žemės naudmenų plotus, grupė. Gausią romėnų liaudį – plebėjus, neatleistus nuo pareigų valstybei ir sudariusius didelę romėnų ginkluotojų pajėgų jėgą – nuo patricijų skyrė gili politinė ir socialinė praraja. Siekiant silpninti prieštaravimus tarp demoso ir eupatridų Atėnuose, plebėjų ir patricijų Romoje, VI amžiuje prieš Kristų buvo padarytos reformos, pakertančios politinį aristokratijos įsigalėjimą ir sukuriančios pagrindus plėtotis demokratijos institutams: aristokratų valdžia Atėnuose išsilaikė iki Solono reformų ir galutinai buvo panaikinta Klistenio reformomis, o Romoje, nors aristokratinį pobūdį valdžia išlaikė dar ištisą ankstyvąjį respublikos laikotarpį, dėl Servijui Tulijui priskiriamų reformų, plebėjai ėmė įgyti nors nedaug,
bet po truputi stiprėjančios politinės valdžios(pradedant teise dalyvauti tautos susirinkime).

Skirtingai nuo vergvaldinės Atėnų demokratijos, Romos respublikoje su demokratiniais derinosi ir aristokratiniai bruožai, ir jau akivaizdžiai užtikrindami privilegijuotą kilmingos vergvaldžių viršūnės padėtį. Romos respublikos plebėjai dar ištisus du šimtmečius neturėjo galimybės pretenduoti į valstybines pareigas. Padėtis menkai pasikeitė net jiems 494 metais prieš Kristų pavykus išsikovoti išskirtinę tautos (plebėjų) tribūno pareigybę: gindami nuo patricijų savivalės plebėjų teises, tribūnai naudojosi veto teise, galėjo neleisti vykdyti kitų pareigūnų potvarkių ir net Senato nutarimų, bet jie visai neturėjo imperatyvios (įsakomosios) valdžios. Tik VI amžiuje prieš Kristų plebėjai pagaliau išsikovojo teisę eiti kitas valstybines pareigas.

Įstatymus priimamus tautos susirinkimuose, pateikdavo juos rengę magistratai, ir jų vardai paskui įeidavo į įstatymo pavadinimą (pavyzdžiui, Lex Licinia agraria – Licinijaus agrarinis įstatymas, priimtas 367 metais prieš Kristų; Lex Poetelia – Potelijaus įstatymas, taip pat išleistas IV amžiuje prieš Kristų, ir kiti). Respublikos laikais įstatymų leista tikrai nemažai, daugiausia valstybės santvarkos, žemės valdymo, administravimo ir kai kuriais kitais reikalais.

Romos senatas – tai nuolatinė valstybės valdžios institucija, vaidinusi svarbiausią vaidmenį Romos respublikos visuomeniniame gyvenime. Formaliai senatas buvo konsultacinė institucija, kurios nutarimai ir vadinosi senatus consultum (senatus konsultais). Tačiau faktiškai jo kompetencija buvo labai plati, ji apėmė, be kita ko, ir įstatymų leidybą nors per ilgą istorijos laikotarpį reiškėsi ne vienodai: pirmąjį respublikos gyvavimo šimtmetį senato tvirtinimo buvo reikalingas kiekvienas centurijų komicijos priimtas įstatymas, nuo III amžiaus prieš Kristų ši taisyklė buvo panaikinta, bet senatas gavo teisę preliminariai, prieš teikdamas tautos susirinkimui, apsvarstyti bet kurį klausimą ir kartu atitinkamai veikti būsimo susirinkimo nutarimą. Taigi, priimant įsakymus, bet kuriuo atveju lemiamą reikšmę turėjo senato nusistatymas.

Romėnų teisės raida respublikos laikotarpiu rėmėsi ne tiek tautos susirinkimų priimtais įstatymais, kiek laiko patikrinta teismų praktika. Sparčiai rutuliuojantis visuomenės gyvenimui, senosios teisės taisyklių, besiremiančių Dvylikos lentelių įstatymais ir pasižyminčių griežtu formalizavimu, nebepakako, todėl teismo pareigūnai pretoriai patys reglamentavo naujus visuomeninius santykius, buvusius nežinomus senajai teisei. Todėl būdingiausių romėnų teisės šaltiniu, pradedant III amžiumi prieš Kristų, tapo pretorių ediktai (edicta): pradėdami eiti pareigas, pretoriai viešai skelbiamuosiuose ediktuose nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi jie ketino palaikyti tvarką ir reguliuoti teismų darbą (nesilaikydami dvylikos lentelių įstatymų formalumu). Naujai išrinkti pretoriai kiek keisdavo buvusių pretorių ediktus, atmesdami, kas pasenę, ir patikslindami paliekamas galioti formules. Patys neturėdami įstatymo galios, šie ediktai, palaikomi pretorių veiklos, buvo privalomojo pobudžio.

Senovės Atėnų teisė

Teisės raida antikinėje Graikijoje neperžengė polių ribų, rutuliojosi vietos papročių, tradicijų ir įstatymų pagrindu, pasižymėjo teisės partikuliarizmu. Polių sistemos įtvirtinimas suaktyvino juose teisės raidą. Pasirodė rašyti įstatymai (išskyrus Spartoje, kur plėtojosi nerašytoji teisė). Labiausiai išplėtota Graikijos teisės sistema buvo Atėnuose.

Seniausias teisės šaltinis Atėnuose buvo papročiai. Tačiau čia palyginti anksti, jau nuo VII a. prieš Kristų pabaigos, pagrindiniu teisės šaltiniu tapo įstatymai. Plati įstatymų leidybos veikla čia ypač siejama su archontų Drakono ir Solono vardais. Drakono įstatymai buvo išleisti 621m. prieš Kristų. Iki mūsų dienų išliko tik dalis, reglamentuojanti atsakomybę už nužudymus. Bausmės buvo labai griežtos: mirties bausmė buvo numatyta už šventvagystę ir žmogžudystę, už svetimų daržovių pasisavinimą ir panašiai. Apibudinant jų griežtumą buvo sakoma, kad buvę parašyti ne rašalu, o krauju. Drakono įstatymai, nors ir būdami žiaurūs, savo laikmečiu neabejotinai buvo teigiamas reiškinys, nes jau draudė už nužudymą keršyti žudiko giminėms nariams, skyrė tyčinį nužudymą nuo netyčinio. Vienintelis didelis įstatymų leidybos darbas Atėnuose buvo Solono įstatymai, užrašyti ant 16 išbalintų besisukančių lentelių. Kai Solonas 594 metais prieš Kristų buvo išrinktas archontu (aukščiausias pareigūnas), jis ėmėsi gelbėti visuomenę, panaikindamas skolas ir skolinę vergovę, išlaisvindamas piliečius nuo skolinių prievolių – įvykdė seistachiją, kas pažodžiui reiškė „skolos nuėmimą“. Reformatiška jo veikla paveikė ir kitas visuomenės gyvenimo sritis: likvidavo monopolinę eupatridų galimybę eiti valstybines pareigas, palietė valstybės valdžios organizaciją, jo įstatymai davė akstiną prekybai ir amatams Atėnuose plėtotis. Solonas panaikino Drakono įstatymus, išskyrus keletą nuostatų dėl nužudymų. Nuo to laiko Atėnų teisė nebebuvo sisteminama, dalis visai buvo net neužrašyta ir reiškėsi
kaip papročių teisė.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1450 žodžiai iš 2895 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.