ĮVADAS 3
VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖS 4
VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖS 5
VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖS 5
VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖS 6
Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai 7
VANDENS TARŠA 7
LIETUVOS VANDENYS 9
Būklė 9
Upės 10
Ežerai 11
Kuršių marios ir Baltijos jūra 12
Požeminiai vandenys 13
VANDENS CIKLAS 15
ĮVADAS
Žmogaus organizme yra 65 – 70% vandens. Antuanas die Sent-Egziuperi
apie vandenį rašė: “Per maža pasakyti, kad tu reikalingas gyvybei – tu pats
esi gyvybė”. Vandens yra visose ląstelėse, bet kai kuriuose audiniuose bei
organuose jo kiekiai skirtingi. Nevalgęs žmogus gali išgyventi keliasdešimt
parų, o negerdamas vandens, – vos keletą dienų. Vanduo palaiko normalią
kūno temperatūrą. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita,
įvairios cheminės reakcijos, nes vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis.
Vandens stokai žmogaus organizmas labai jautrus, dėl to gali sutrikti
biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, nervinių bei kitų ląstelių
veikla. Mokslininkai mano, kad senstančiame organizme mažėja vandens.
Su vandeniu iš virškinimo trakto įsiurbiamos maisto medžiagos,
pašalinami medžiagų apykaitos produktai. Vanduo, kurį organizmas gauna su
daržovėmis, uogomis ir vaisinių augalų antpilais yra labai naudingas, nes
jame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų.
Daugiau vandens reikia gerti sergant kepenų ir tulžies latakų ligomis,
esant ūminiams ir lėtiniams apsinuodijimams, taip pat užkietėjus viduriams.
Patariama mažiau skysčių vartoti sergant širdies bei inkstų ligomis.
Manoma, kad vanduo, gautas iš ištirpinto sniego ar ledo, yra efektyvus
asterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Štai kodėl žmonės nuo seno
gydymui naudoja šaltinio vandenį.
Žmogui labai naudinga maudytis, praustis po dušu, apsitrinti ir kt.
Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą ir
aprašytos indų himnų knygoje “Rigvedoje”: “Apsiplaudamas žmogus įgyja
dešimt privalumų – jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidaro
žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos
spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”.
VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖS
Vanduo, vandenilio oksidas, H2O, bespalvis skystis. Neturi skonio ir
kvapo. Vandens molekulėje du vandenilio atomai yra susijungę su
deguonies atomu taip, kad kampas tarp šių lygus 105(. Dėl tokio
teigiamų vandenilio jonų ir neigiamo deguonies jono išsidėstymo
vandens molekulė yra bipolis. Polinė vandens prigimtis sąlygoja tai,
kad jis sudarytas ne tik iš paprastų H2O molekulių, bet ir iš jų
asociatų (H2O)x. Daugelis vandens savybių yra kitokios, negu panašios
sudėties junginių. 0(C temperatūroje vanduo užšąla ir virsta ledu,
100(C temperatūroje užverda – virsta garu. Daugiau nei 1500(C
temperatūroje vandens molekulė ima skilti į elementus. Kritinis
vandens slėgis 21,5 Mpa, kritinė temperatūra 374,15(C, tankis 998,23
kg/m3 (20(C). Didžiausias vandens tankis (1000 kg/m3) yra 4(C
temperatūroje. Šiluminė vandens talpa yra didelė (41,9 kJ/kg(K), todėl
vandens masyvai Žemėje turi didelę įtaką klimatui. Vanduo yra silpnas
elektrolitas (H2O(H++OH-; K=[H+]([OH-]=1014, t.y. tik viena iš 550 000
000 molekulių yra disociavusi). Vandens laidumą elektrai labai
padidina jame ištirpusios rūgštys, bazės arba druskos. Gamtoje yra 9
izotopinės vandens atmainos (apie 0,018% visos gamtinio vandens masės
sudaro sunkusis vanduo).
Vanduo yra vienas universaliausių tirpiklių. Iš organinių junginių
tirpina tik tuos, kurie turi polinių grupių (-OH, -COOH, -NH2) ir yra
nelabai didelės molinės masės. Kai kurie junginiai prisijungia vandenį
(hidratacija), vnadens veikiami, skyla – vyksta hidrolizė, arba nuo jų
pačių atskyla vanduo (dehidratacija). Daugelis druskų turi kristalizacinio
vandens. Vandens yra kai kuriuose kompleksiniuose junginiuose
(akvakompleksuose). Vanduo lengvai reguoja su šarminiais metalais,
sudarydamas hidroksidus. Geležis ir jos lydiniai, vandens veikiami,
koroduoja. Fluoras iš vandens molekulės atskelia atominį deguonį
(F2+H2O(2HF+O). Su oksidais vanduo sudaro bazes arba rūgštis. Aukštoje
temperatūroje vanduo konvertuoja metaną iki anglies monoksido. Vanduo yra
daugelio cheminių reakcijų terpė ir katalizatorius.
VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖS
Gamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, o
prieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1
000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug jo
susitelkę Žemės mantijoje (13 – 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių
(per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turi
daug ištirpusių
organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimu
arba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguonies
specialiuose aparatuose.
Vanduo naudojamas kaip cheminis reagentas, tirpiklis, betono ir
skiedinių komponentas. Jis yra energijos nešiklis, šilumnešis. Vandens
garai yra garo mašinų, turbinų darbo medžiaga; vanduo reikalingas
hidraulinėms pavaroms ir presams. Daug jo suvartojama buityje (200 – 500 l
per parą žmogui).
VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖS
Vanduo yra gyvosios materijos Žemėje komponentas, svarbiausia terpė,
kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita. Manoma, kad vandenyje atsirado
gyvybė. Per evoliuciją kai kurie vandens augalai ir gyvūnai prisitaikė
gyventi sausumoje, bet vanduo buvo ir yra svarbiausias jų aplinkos
veiksnys, daugelio fermentinių reakcijų substratas. Į organizmo medžiagas
vanduo įsijungia fotosintezės metu. Organizmų skysčiuose (limfoje,
kraujuje, virškinimo sultyse, vakuolių sultyse) vanduo daugiausiai yra
laisvas, o ląstelėse, audiniuose – susijungęs su baltymais, kitais
organiniais junginiais. Vanduo palaiko ląstelių ir audinių turgorą,
išnešioja maisto medžiagas ir jų apykaitos produktus, padeda reguliuoti
kūno temperatūrą ir daugelį kitų gyvybės procesų. Dės vandens stokos
organizmų gyvybinės funkcijos sutrinka ir jie greit žūva. Tik ramybės
būsenoje esančios kai kurios gyvybės formos (pvz. sporos, sėklos) apsieina
be vandens.
Vandens kiekis kai kuriuose organizmuose, jų organuose, audiniuose (%)
|Medūzos |95 – 98 |
|Dumbliai |90 – 98 |
|Augalų lapai |78 – 86 |
|Žuvys |apie 70 |
|Žmogus (ir kiti žinduoliai) |63 – 68 |
|Smegenys | |
|pilkoji medžiaga |apie 84 |
|baltoji medžiaga |apie 72 |
|Raumenys |apie 75 |
|Griaučiai |20 – 40 |
|Vabzdžiai |45 – 65 |
|Javų sėklos |12 – 14 |
|Samanos, kerpės (anabiozės |5 – 7 |
|būsenoje) | |
VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖS
Aplinkos poveikis
Aplinka veikia jūsų sveikatą ir gyvenseną, tad gerindamas aplinką
sustiprinsite sveikatą ir savo gerovę.
Vanduo, kurį geriate
Stebėjimai parodė, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kur vanduo
minkštas, dažniau serga širdies ligomis, jų mirštamumas didesnis nei
žmonių, geriančių kietą vandenį. Persikėlus iš vietos, kur vanduo minkštas,
ten, kur jis kietas, skirtumas beveik nejuntamas, tad nepatartina vandenį
minkštinti specialiai.
Jei nerimaujate dėl geriamoji vandens švarumo, galite pradėti gerti
mineralinį vandenį arba vandentiekio vandenį filtruoti. Žinoma, netinkamai
naudojantis šiais dviem būdais, galima pakenkti sveikatai: atidarytus
butelius laikykite šaldytuve, kad į vandenį nepatektų bakterijų, o filtrus
reguliariai keiskite.
Kad vanduo būtų geresnis, savo name pakeiskite visus senus
vandentiekio rezervuarus bei vamzdžius, maistui gaminti naudokite tik
šviežią vandenį.
Sveika mityba
Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio,
0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinas
medžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmas
apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiau
sutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiau
organizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes
verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui naudingų mineralinių druskų
ir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuomet
per daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienos
centre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimus
rekomenduojama dėti ledo gabaliukų.
Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną.
Įtaka sveikatai
Vartojant užterštą vandenį, galima susirgti įvairiomis ligomis, kurių
sunkumas priklauso nuo žmogaus amžiaus, bendros sveikatos būklės,
higieninių gyvenimo sąlygų. Tačiau labiausiai ligos sunkumą lemia su
vandeniu į organizmą patenkančių mikroorganizmų ar cheminių priemaišų tipas
ir kiekis. Taigi yra du svarbiausi vartojamo vandens užterštumo tipai –
mikrobiologinis ir cheminis.
Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai
Daugelis mikroorganizmų, kurių šaltinis gali būti ligoniai, bacilų
nešiotojai arba gyvūnai, gali sukelti ligs, kuriomis užsikrečiama,
vartojant
užkrėstą vandenį. Į žmogaus organizmą su
vandeniu patekę mikrobai ne visada sukelia ligą. Tačiau patogeniniai
mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip cholera, vidurių
šiltinė ir kt. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens
šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių
mikroorganizmų.
Cheminio vandens užterštumo padariniai
Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis,
net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui