Turinys
1. Verslo ir verslininkystės samprata………………………………………………….1-5psl.
2. Verslininkystė Lietuvoje……………………………………………………………….6-7psl.
3. Verslininkystės juridinės formos ir rūšys…………………………………………8-9psl.
4. Verslo ekonominiai principai…………………………………………………………10-11psl.
5. Pagrindinės verslininkystės kliūtys………………………………………………….12psl.
6. Palankesnių sąlygų verslo plėtrai formavimas…………………………………..13-14psl.
7. Literatūra
VERSLO SAMPRATA IR PAGRINDINĖS ORGANIZAVIMO FORMOS
.VERSLO IR VERSLININKYSTĖS SAMPRATA
Verslininkystės raidos istorija ilga. Verslininkystė visada siekė patenkinti žmogaus poreikius. Didėjant poreikiams, ji keitėsi ir tobulėjo. Taigi verslininkas turi tenkinti vartotojų norus, pritaikyti savo verslą prie rinkos reikalavimų. Todėl nuolatos reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti. Verslininkystės procesus sieja keturios stadijos: naujų idėjų paieška ir socialiniai bei ekonominis jų įvertinimas (naują idėją grindžiantys veiksmai, idėjos vertingumas, idėjos ir verslininko tikslų atitikimas ir kt.); verslo plano rengimas (pagal verslo plano struktūrą); verslui plėtoti reikalingų išteklių paieška (turimi ištekliai, trūkstami ištekliai, išteklių pritraukimo būdai ir kt.); įkurtos verslo įmonės vadyba (struktūra, stilius, sėkmės veiksniai, verslininkystės kliuviniai ir kt.). Visi šie etapai eina nuosekliai. Taigi verslininkystės sampratą galima būtų sukonkretinti. Ji gali būti vertinama įvairiais požiūriais: ekonominiu, verslo vadybos ir asmeniniu.
,,Ekonomisto požiūriu, verslininkas – tai asmuo, kuris sujungia lėšas, darbą, medžiagas ir kt. Tokiu būdu, kad išauga visuminė jų vertė. Kartu jis inspiruoja pokyčius, plėtoja inovacijas ir radikaliai keičia ankstesnę tvarką. Psichologo požiūriu, verslininkas – tai žmogus, kurį veikti skatina atitinkami motyvai – pavyzdžiui, troškimas ką nors gyvenime pasiekti arba įgyti savarankiškumą. Kitų verslininkų požiūriu, jis reiškiasi kaip pavojingas varžovas, arba, priešingai, kaip partneris, tiekėjas, pirkėjas arba paprasčiausiai žmogus, turintis idėjų. Kaip sakoma, į tokį žmogų negaila investuoti pinigų. Politinės ekonomijos požiūriu, verslininkas – tai žmogus, kuris didina ne vien savo, bet ir nacionalinį turtą, kuris atskleidžia išteklių naudojimo, nuostolių mažinimo būdus, kuria naujas darbo vietas‘‘ .
,,Verslininkystė – tai dinamiškas turto gausinimo procesas. Turtą kuria tie, kurie labiau rizikuoja nei kiti savo pinigais, nuosavybe, karjera, kurie negaili laiko privataus verslo plėtojimui, kurie siūlo pirkėjams naują prekę arba paslaugą. Šita prekė arba paslauga nebūtinai privalo būti kuo nors tobulai nauja, svarbiausia – kad verslininkas gebėtų suteikti prekei, paslaugai naują kokybę, didinti vertę, eikvodamas tam būtinas jėgas ir lėšas.
Kiekvienas čia teikiamų apibrėžimų nagrinėja ,,verslininko‘‘ ekonominę kategoriją įvairiais požiūriais. Tačiau visi jie apima tokias sąvokas: naujumą, organizacinį talentą, kūrybiškumo pradmenis, turto (nuosavybės) gausinimą ir ryžtą rizikuoti. Iš tikrųjų verslininkų esama visose srityse – švietimo, medicinos, mokslo, teisės, architektūros, gamybos, socialinėje ir paskirstymo srityje.
Kai kurie autoriai teikia, anot jų, visus verslumo elgsenos tipus aprėpiantį apibrėžimą: ,,Verslininkystė – tai ko nors naujo, turinčio vertę, kūrimo procesas, reikalaujantis laiko ir jėgų, numatantis asmeninę finansinę, moralinę ir socialinę atsakomybę; procesas, kuris galų gale teikia piniginių pajamų ir asmeniško pasitenkinimo pasiektais rezultatais‘‘. Verslininkystės plėtojimo tikslas, vaizdžiai tariant, verslo ,,kelrodė žvaigždė‘‘, yra teisėtas turto (nuosavybės) gausinimas, efektyvus jo naudojimas.
R.Stačiokas apibendrina verslininkystės ir verslininko sampratą istoriniais laikotarpiais:
Apie 1850 metus pr.Kr. Seniausiame raštijos šaltinyje (senovės knygų rinkinyje biblijoje) pažymėtas komercijos, t.y. pardavimo ir pirkimo, faktas. Vienas žymiausių Biblijos veikėjų Abraomas (vadinamas ,,daugelio tėvu‘‘ arba hebrajų tautos pradininku) sudarė prekybinį sandėrį su hetitu Ephronu. Iš jo Abraomas privatinėn nuosavybėn gavo lauką su ola. Tam tikra prasme Ephroną galima laikyti istoriniu verslininko prototipu, kuris kaip komercinės veiklos rezultatą realizavo kitam asmeniui dalį savo turto kaip prekę, atnešusią piniginių pajamų.
972-932 metai pr.Kr. Garsiausias Izraelio karalius Saliamonas tarpininkavo plėtojant tarp įvairių kraštų komercinius santykius. Jo nurodymu į Izraelį veikiausiai buvo gabenami arkliai iš Kilikijos, vežimai iš Egipto, kuriuos po to parduodavo Sirijoje. Spėjama, kad Tadmorą (Palmyrą) Saliamonas užkariavo galbūt todėl, kad pirkimas su savo prekių karavanais būtų lengviau pereiti Sirijos dykumą.
384-322 metai pr.Kr. Aristotelio teikiamas terminas
,,chrematistika‘‘, t.y. menas investuoti ir kaupti kapitalą. Šį terminą autorius kildino iš žodžio ,,chrema‘‘ – turtas, valda. Antikos pasaulyje nebuvo pramoninio kapitalo, bet nemažą vaidmenį jau vaidino prekybinis ir piniginis kapitalas. Jį ir šioje srityje veikiančius žmones (anų laikų chrematistas – tai tarsi dabartinis verslininkas) pavaizdavo Aristotelis: ,,….Mene susikrauti turtą, kiek jis pasireiškia prekybinėje veikloje… visi, užsiiminėjantys pinigų apyvartomis, stengiasi padidinti savo kapitalus…‘‘
1274-1300 metai. Keliautojus į tolimas užjūrio šalis domino vadinamoji prekybos praktika, t.y. prekybos keliai, prekių paklausa, turtai, socialinių ir ekonominių santykių kituose kraštuose raiška, čia gyvenančių žmonių buitis ir papročiai. Vienas ryškiausių prekybos praktikos plėtotojų yra Markas Polas. Jis pirmasis europietis, pasiekęs Kiniją ir čia sėkmingai plėtojęs aktyvią verslo veiklą.
Apie 1450 metus. Įsitvirtina terminas ,,antrepreneris‘‘ (etimologinis dabartinio termino ,, verslininkas‘‘ atitikmuo). Jis prasmės požiūriu buvo vartojamas apibūdinti (1) parodų, įvairių muzikinių renginių organizatorių ir (2) stambių gamybos ir statybos projektų vadovą.
Apie 1610-1620 metus. ,,Antrepreneris‘‘ – asmuo, sudaręs su valstybe kontraktą, kurio finansinė vertė buvo aptarta iš anksto. Tokį kontraktą sudaręs ekonominis subjektas savanoriškai užsikrauna visišką atsakomybę už kontrakto sąlygų įvykdymą. Pasisekus patikėtą reikalą (pavyzdžiui, strategiškai reikšmingų rangos ir architektūros projektų – pilių ir gynybinių bastionų, fortifikacinių įrenginių, visuomeninių pastatų, bažnyčių, vienuolynų statyba ir pan.) atlikti mažesnėmis išlaidomis, ,,antrepreneriui‘‘ atitekdavo visa piniginė nauda (pelnas).
1716 metai. Prancūzijoje pradeda funkcionuoti vadinamoji ,,Lo sistema‘‘ – poveikis verslui ir jame aktyviai besireiškiantiems asmenims per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą.
1725 metai. Ričardas Kantilijonas: – tai žmogus, veikiantis ekonominės rizikos sąlygomis; kapitalo teikimo (nuomos) gamybiniam ir komerciniam naudojimui funkcija atskiriama nuo verslumo funkcijos.
1797metai. Fransua Bodo: verslininkas – asmuo, kuris visiškai atsako už savo ūkinius sprendimus ir elgseną; tai ekonominis subjektas, kuris planuoja, organizuoja, valdo ir kontroliuoja verslo įmonę.
1803 metai. Žanas Batistas Sėjus verslininko pelną traktavo kaip natūralų kapitalo (privatinės nuosavybės) padarinį. Anot Ž.B.Sėjaus, pajamos už kapitalą skiriasi nuo vadinamųjų verslo veiklos pajamų. Pelnas suskyla į palūkanas ir įmninko pajamas. Palūkanas pasisavina kapitalo savininkas, o įmoninko pajamas – įmonės vadovas.