Zmogaus apsauga jo teisės ir pareigos
5 (100%) 1 vote

Zmogaus apsauga jo teisės ir pareigos

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS 3

VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA…………………………………………………………..4

VAIKO TEISĖS 6

Teisė į individualybę ir jos išsaugojimą. 8

Teisė į gyvenamąjį būstą. 8

Teisė mokytis. Valstybės pareigos užtikrinant šią teisę. 8

Vaiko turtinės teisės. 8

Vaiko teisė į tėvų teikiamą išlaikymą, taip pat valstybės paramą. 8

Teisė sveikai vystytis (būti sveikam). 8

Kitos institucijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga 9

Vaikas su negalia 9

Vaiko globa 10

Įvaikinimas 10

Tarptautinis įvaikinimas 11

KONSTITUCINIS ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ UŽTIKRINIMAS 11

Privataus gyvenimo neliečiamumas 12

TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEISĖS IR PAREIGOS LIETUVOJE 14

MOTERŲ TEISĖS 14

SEKSUALINIŲ MAŽUMŲ TEISĖS 16

NEĮGALIŲJŲ TEISĖS 17

ŽMOGAUS APSAUGA, JO TEISĖS IR PAREIGOS 18

Teisė dalyvauti valstybės valdyme 19

Teisė gauti informaciją. 20

Teisė į darbą 21

Teisė į tinkamas darbo sąlygas 21

Teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas ir teisingą atlyginimą 21

Teisė jungtis į organizacijas 21

Vaikų ir paauglių teisė į apsaugą 21

Dirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą 22

Teisė į profesinį orientavimą 22

Teisė į profesinį rengimą 22

Teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas ir darbo aplinką. 22

Teisė į orumą darbe 22

PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ TEISĖS 23

IŠVADOS 24

LITERATŪROS SĄRAŠAS 25

ĮVADAS

Žmogaus teisės, teisinė santvarka ir demokratija yra glaudžiai susiję. Pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms charakterizuoja demokratiją. Teisinė santvarka, kuri kuria savus įstatymus ir jų tvirtai laikosi, remiasi pagrindiniais bei tarptautiniais įstatymais,- t.y. žmogaus teisėmis,- charakterizuoja demokratinę santvarką. Plačiąja prasme, demokratija žmonių grupėje reiškia dialogo egzistavimą: tarp valstybės ir jos piliečių, tarp valdžios ir valdomųjų bei tarp asmenų, turinčių skirtingus įsitikinimus. Kitais žodžiais, demokratija – tai gyvenimo kartu būdas bei pagarbos kitiems žmonėms išraiška, kuriuos lemia demokratinė kultūra, debatų ir dialogo kultūra.

Demokratinės visuomenės esmė – jos narių teisės ir pareigos. Valstybės pareiga – žmogaus teisių užtikrinimas.

Žmogaus teisių šaknys nusidriekia į istoriją ir į tolimus amžius, kur jas formulavo filosofai bei teisininkai. Didieji protai, susidūrę su neteisingumu, despotiškumu, kankinimais ir vergove, sukilo ir kovojo, kad būtų priimti rašytiniai įstatymai, kurių nuostatos galiotų visiems žmonėms.

Taigi žmogaus teisių istorija prasidėjo labai seniai, ir visos civilizacijos, religijos bei filosofijos, pripažinusios žmogaus vertę, prisidėjo prie žmogaus teisių, kurios šiandien užfiksuotos tarptautiniuose juridinę galią turinčiuose dokumentuose, idėjos plėtojimo. Be abejo, žmogaus teisių formulavimas bei teisinės garantijos, reikalingos jų praktiniam įgyvendinimui keisis ir toliau. Tačiau kova už teisingumą, laisvę ir žmogaus orumą bus amžina.

Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimas atspindi ir simbolizuoja norą sukurti tokį pasaulį, kuriame tautų tolerancija, taika ir solidarumas padėtų visiems žmonėms pasiekti socialinę ir ekonominę pažangą. Be to, pripažįstama, kad autonominių ir individualių vienos valstybės veiksmų nepakanka žmonių gerovei ir pažangai užtikrinti.

Jungtinių Tautų Chartijoje išdėstyti šie Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai:

-„užtikrinti tarptautinę taiką ir stabilumą;

– vystyti draugiškus santykius tarp tautų…, bei imtis kitų atitinkamų priemonių visuotinės taikos stiprinimui;

– siekti tarptautinio bendradarbiavimo, sprendžiant tarptautines problemas, skatinti gerbti žmogaus teises bei pagrindines visų laisves, nepaisant rasės, lyties, kalbos ar religijos“. Tautų įsitikinimą, kad efektyvi žmogaus teisių apsauga yra pagrindinis dalykas siekiant šių tikslų, parodo tas faktas, kas pirmasis atitinkamas Jungtinių Tautų Asamblėjos aktas buvo 1948 metų gruodžio 10 dieną paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

Šiandien Visuotinė žmogaus teisių deklaracija laikoma pagrindiniu dokumentu, ginančiu žmogaus teises. Beveik kiekvienas dokumentas, susijęs su žmogaus teisėmis, cituoja Deklaraciją.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir po to prasidėję bei dabar vykstantys demokratiniai procesai politinės, ekonominės ir socialinės veiklos sferose, šalies valdžios ir jos viešojo administravimo institucijoms kasmet kelia vis naujus uždavinius valstybės reikalams geriau tvarkyti. Per praėjusį dešimtmetį iš esmės buvo pakeista visa viešojo administravimo sistema, paveldėta po 50 metų krašto buvimo komandinėje valdymo sistemoje. Lietuvai pareiškus norą įstoti į Europos Sąjungą ir tuo tikslu pradėjus integracinius procesus, įvairių šios Sąjungos ekspertų ir komisijų išvadose pirmu ir vienu iš svarbiausių keliamų reikalavimų buvo ir šiuo metu yra mūsų valstybės administraciniai gebėjimai viešojo administravimo sistemoje ginant žmonių teises ir užtikrinant įstatymų vykdymą.

Žmogaus teisės – viena populiariausių šiuolaikinės pasaulio bendruomenės temų. Rūpinimasis žmogaus teisėmis tampa demokratinių valstybių vidaus politikos prioritetu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos
preambulėje skelbiama, kad lietuvių tauta siekia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, o jos tekste įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Konstitucijos 29 straipsnis skelbia, jog draudžiama varžyti teises ar teikti privilegijas žmogui dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Čia išdėstytos nuostatos atitinka tarptautinių dokumentų reikalavimus, nustatančius būtinybę saugoti ir gerbti žmogų, jo garbę ir orumą bei apsaugoti nuo bet kokios diskriminacijos.

VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA

Atsižvelgdama į tai, kad visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas; atsižvelgdama į tai, kad žmogaus teisių visiškas nepaisymas ir niekinimas pastūmėjo vykdyti barbariškus aktus, piktinančius žmonijos sąžinę, o sukūrimas pasaulio, kuriame žmonės turės žodžio ir įsitikinimų laisvę ir bus išlaisvinti iš baimės ir skurdo pančių, paskelbtas kaip kilniausias žmogaus siekimas; atsižvelgdama į tai, jog būtinai reikia, kad žmogaus teises saugotų įstatymo galia, dėl to, kad jis nebūtų priverstas imtis, kaip kraštutinės priemonės, sukilimo prieš tironiją ir priespaudą; atsižvelgdama į tai, jog būtinai reikia remti draugiškų santykių tarp tautų vystymą; atsižvelgdama į tai, kad Suvienytųjų Nacijų Organizacijos įstatuose tautos vėl įtvirtino savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus, kaip asmenybės, orumu ir vertingumu, lygiomis vyrų ir moterų teisėmis ir pareiškė, jog esančios pasiryžusios skatinti visuomenės pažangą ir sukurti geresnes gyvenimo sąlygas, didesnę laisvę; atsižvelgdama į tai, kad valstybės narės, bendradarbiaudamos su Suvienytųjų Nacijų Organizacija, įsipareigojo garantuoti visuotinę ir tikrą žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių laikymąsi; atsižvelgdama į tai, jog bendras visiems žmonėms šių teisių ir laisvių supratimas turi didžiausią reikšmę, kad būtų visiškai įvykdytas šis įsipareigojimas, Generalinė Asamblėja skelbia šią Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės dėl to, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas visuomenės organas, nuolat turėdami galvoj šią Deklaraciją, pasitelkę švietimą ir mokslą, stengtųsi prisidėti prie to, kad šios teisės ir laisvės būtų gerbiamos ir kad būtų garantuota, imantis nacionalinių ir tarptautiniu pažangių priemonių, kad jos bus visuotinai ir tikrai pripažįstamos ir taikomos tiek valstybių narių gyventojams, tiek gyventojams teritorijų, esančių jų jurisdikcijoje.

1 straipsnis

Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.

2 straipsnis

Kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokia nors kitokia padėtis.

Be to, neturi būti daroma jokių skirtumų remiantis šalies ar teritorijos, kuriai priklauso žmogus, politiniu, teisiniu ar tarptautiniu statusu, dėl to, kad ši šalis ar teritorija yra nepriklausoma, globojama, nesavavaldi ar kaip nors kitaip apribotas jos suverenitetas.

3 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę.

4 straipsnis

Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas: visų formų vergija ir prekyba vergais draudžiama.

5 straipsnis

Niekas negali būti kankinamas arba žiauriai, nežmoniškai žeminant jo orumą su juo elgiamasi ir jis baudžiamas.

6 straipsnis

Kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu.

7 straipsnis

Visi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, be jokio skirtumo, į lygią įstatymo apsaugą. Visi turi teisę į lygią apsaugą nuo visokios diskriminacijos, pažeidžiančios šią Deklaraciją ir nuo visokio kurstymo tokiai diskriminacijai.

8 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisė pasinaudoti kompetentingais nacionaliniais teismais savo teisėms atgauti, kai jo pagrindinės teisės, pripažįstamos jam konstitucijos ar įstatymo, buvo pažeistos.

9 straipsnis

Niekas negali būti savavališkai areštuotas, suimtas ar ištremtas.

10 straipsnis

Kiekvienas žmogus, remdamasis visiška lygybe, turi teisę į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, kuris nustatytų jo teises ir pareigas ar jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo pagrįstumą.

11 straipsnis

Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas bus nustatytas įstatymo tvarka viešo teisminio nagrinėjimo metu, kur jam bus sudaromos visos būtinos gynybos garantijos.

Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie jų įvykdymo metu nebuvo laikomi nusikaltimais pagal valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė už tą, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo momentu.

12 straipsnis

Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį
buto neliečiamybę susirašinėjimo slaptumą kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų.

13 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai kilnotis ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą kiekvienoje valstybėje.

Kiekvienas žmogus turi teisę išvažiuoti iš kiekvienos šalies, įskaitant savąją, ir grįžti į savo šalį.

14 straipsnis

Persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis.

Šia teise negali būti pasinaudota, kai persekiojimas tikrai pagrįstas padarymu kriminalinio nusikaltimo ar veiksmų, prieštaraujančių Suvienytųjų Nacijų Organizacijos tikslams ir principams.

15 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę.

Niekam negali būti savavališkai atimta jo pilietybė ar teisė ją pakeisti.

16 straipsnis

Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką it sukurti šeima. Jie turi lygias teises tiek santuokos sudarymo bei jos trukmės, tiek santuokos nutraukimo metu.

Santuoka gali būti sudaryta tik tąsa, kai susituokiantieji duoda laisva ir visišką sutikimą.

Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą.

17 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais.

Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė.

18 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Si teisė apima laisvę pakeisti religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas bei atliekant apeigas.

19 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų reiškimo laisvę, kuri apima teisę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų ir teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas nepriklausomai nuo valstybių sienų, ir nesvarbu, kokiomis priemonėmis jos būtų išreikštos.

20 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į taikių susirinkimų ir asociacijų laisvę.

Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors asociacijai.

21 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus.

Kiekvienas žmogus turi teisę lygybes sąlygomis stoti į savo šalies valstybinę tarnybą.

Liaudies valia yra valstybinės valdžios pagrindas; ši valia turi būti išreiškiama teisinguose rinkimuose, kurie turi vykti periodiškai, kai yra visuotinė ir lygi rinkimų teisę ir slaptas balsavimas arba kitos lygiavertės procedūros, garantuojančios balsavimo laisvę.

22 straipsnis

Kiekvienas žmogus, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinį aprūpinimą, kuris skirtas būtinoms jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms įgyvendinti nacionalinėmis pastangomis ir per tarptautinį bendradarbiavimą ir pagal kiekvienos šalies vidinę struktūrą bei išteklius.

23 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir į apsaugą nuo nedarbo.

Visi žmonės, be jokios diskriminacijos, turi teisę į lygų apmokėjimą už lygiavertį darbą.

Kiekvienas darbo žmogus turi teisę į teisingą ir patenkinamą atlyginimą, garantuojantį žmogaus orumo vertą egzistavimą jam pačiam ir jo šeimai, ir papildomą, kai reikia, visomis kitomis socialinės apsaugos lėšomis.

Kiekvienas žmogus turi teisę kartu su kitais steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti.

24 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į poilsį ir laisvalaikį ir ypač teisę į pagrįstą darbo laiko apribojimą ir periodines apmokamas atostogas.

25 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo lygį, kuris garantuotų jo ir jo šeimos sveikatą ir gerovę, ir ypač į maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą ir būtiną socialinį aptarnavimą: jis turi teisę į aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės ar kitokio pragyvenimo šaltinių netekimo atveju dėl nepriklausančių nuo jo aplinkybių.

Motinystė ir kūdikystė turi būti itin globojamos ir remiamos. Visi vaikai, tiek gimę santuokoje, tiek nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga.

26 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į mokslą. Mokslas turi būti nemokamas – bent jau pradinis ir bendrasis lavinimas. Pradinis lavinimas yra privalomas. Profesinis techninis mokymas turi būti visuotinai prieinamas; aukštasis mokslas turi būti vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogus sugebėjimus.

Mokslas turi būti skirtas tam, kad visiškai suklestėtų žmogaus asmenybė ir kad būtų vis labiau gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Jis turi padėti ugdyti savitarpio supratimą, pakantumą ir draugystę tarp visų tautų, rasinių, ir religinių grupių, taip pat turi skatini Suvienytųjų Nacijų Organizacijos vykdomą taikos išsaugojimo veiklą.

Tėvai turi pirmenybės teisę parenkant savo vaikų mokymą.

27 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime, gėrėtis menu, dalyvauti mokslinėje pažangoje
naudotis jos gėrybėmis.

Kiekvienas žmogus turi teisę į apsaugą jo dvasinių ir materialinių interesų, atsirandančių ryšium su mokslo, literatūros ar meno kūrinių, kurių jis yra autorius, sukūrimu.

28 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi teisę į tai, kad visuomenėje ir tarp tautų įsiviešpatautų tokia tvarka, kurioje galėtų būti visiškai įgyvendintos teisės ir laisvės, išdėstytos šioje Deklaracijoje.

29 straipsnis

Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė.

Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numatyti vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje.

Šios teisės ir laisvės jokiu būdu negali būti įgyvendinamos, jeigu tai prieštarauja Suvienytųjų Nacijų Organizacijos tikslams ir principams.

30 straipsnis

Jokia šios Deklaracijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti veiksmus, skirtus joje išdėstytoms teisėms ir laisvėms panaikinti.

VAIKO TEISĖS

Kalbant apie žmogaus teises, ko gero, reikėtų pradėti nuo vaiko teisių. Kyla klausimas: kodėl vaiko teisės apskritai išskiriamos iš žmogaus teisių ir akcentuojamos? Koks čia santykis: žmogaus teisės ir vaiko teisės? Jį galima būtų išreikšti trimis aspektais:

1) vaikas kaip ir kiekvienas žmogus turi visas žmogaus (piliečio) teises ir laisves, kuriomis geba naudotis;

2) atsižvelgiant į fizinį ir protinį subrendimą, vaikui būtina ypatinga apsauga bei priežiūra, teisinė apsauga ir iki gimimo, ir po jo.

3) atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo asmenybės ypatumų (t.y. fizinio ir socialinio nesubrendimo) negeba savo teisėmis pasinaudoti bei apginti savo interesų, visuomenėje turi būti socialiniai institutai, garantuojantys efektyvų vaiko teisių gynimą ir atliekantys vaiko teisių įgyvendinimo garantų vaidmenį.

Kada prasideda žmogaus, kaip vaiko, teisės ir kada jos baigiasi? Yra pagrindinis vaiko amžiaus ribos kriterijus: ir dabartinėje Lietuvos teisėje, ir Vaiko teisių konvencijoje riba ta pati – iki 18 metų.

Vaiko teisių konvencijoje ryškus vienas bendras jos normoms principas: kai tik vaikas yra taip subrendęs, jog geba formuluoti ir išreikšti savo nuomonę, pageidavimus, požiūrį į savo interesų dalykus, geba suvokti savo interesus tuo ar kitu konkrečiu klausimu, ši jo nuomonė tampa svarbiausia, ji lemia konkretaus klausimo sprendimą. Todėl ir Lietuvos teisėje nurodyta, kad jau nuo 10 metų vaikas gali apsispręsti, su kuriuo iš tėvų pageidauja gyventi po jų skyrybų; arba, pvz.

Švietimo įstatyme nuo 15 metų amžiaus gali apsispręsti dėl tikybos dalykų ir panašiai. 1996m. kovo 14d. priimtas Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Jo paskirtis – gerinti vaikų teisinę apsaugą šalyje, nustatant suderintus su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautinės teisės normomis bei principais vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindus. Nevardijant visų vaiko teisių ir laisvių, kurios yra išvardintos Vaiko teisių deklaracijoje bei Vaiko teisių konvencijoje, reikėtų paminėti bent jau pagrindines. Tai:

– Vaiko teisė gyventi ir augti; teisė augti sveikam; teisė į individualybę ir jos išsaugojimą; teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę; teisė į gyvenimo sąlygas; turtinės teisės (pvz., vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu tėvai ar kiti teisėti atstovai gali disponuoti tik turėdami vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, kad tokie sandoriai neprieštarauja vaiko interesams ir pan.); teisė į gyvenamąjį būstą; socialinės teisės (teisė į mokslą, specialybės įgijimą, minties, sąžinės, religijos, žodžio laisvė ir pan.); teisė į valstybės paramą ir išlaikymą; teisė į poilsį ir laisvalaikį ir t.t.

Tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės

institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų:

1) visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus;

2) vaikas turi teisę naudotis visomis LR Konstitucijoje ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis;

3) kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių;

4) kiekvienam vaikui – tiek iki jo gimimo, tiek ir po jo – turi būti garantuota galimybė augti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai, o gimusiam vaikui – taip pat doroviškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime;

5) nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos;

Sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus, kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines,
turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais;

6) vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai.

Teisė į individualybę ir jos išsaugojimą.

CK 3.161 straipsnis numato kiekvieno vaiko teisę nuo gimimo turėti vardą ir pavardę. Tai yra įtvirtinta Vaiko teisiu konvencijoje bei Pagrindu įstatyme.

Atsižvelgiant i tai, kad įvaikinimu panaikinamos tėvu ir vaiku bei jų giminaičių pagal tarpusavio asmeninės teisės ir pareigos, įvaikintam vaikui teismo sprendimu suteikiama įtėvių pavardė ir gali būti pakeičiamas vaiko vardas, jeigu vardą pakeisti sutinka vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę (CK 3.228 str.).

Be tėvų sutikimo, kol vaikas sulaukia nepilnametystės, negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą, tačiau teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu, gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą vaikui nuo 14 metų ar jo buvusiems artimiesiems giminaičiams pagal kilmę ar kitiems asmenims, jei ta informacija reikalinga dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių (CK 3.221 str.).

Nuo vaiko individualybės neatsiejama yra jo tautybė, pilietybė. Kaip jau buvo minėta, vaiko tautybė įrašoma registruojant vaiko gimimą. Tačiau jeigu vaiko tėvai nežinomi, vaiko tautybė nėra įrašoma (CK 3.292 str.). Vaiko pilietybės įgijimo klausimai reglamentuojami Pilietybės įstatymo.

Teisė į gyvenamąjį būstą.

Pagrindų įstatymo 13 straipsnis įtvirtina vaiko teisę į gyvenamąjį būstą. Visuma priemenių, užtikrinančių šios vaiko teisės įgyvendinimą, yra numatyta CK.

Teisė mokytis. Valstybės pareigos užtikrinant šią teisę.

Vaiko teisė mokytis įtvirtinta Konstitucijoje bei Švietimo įstatyme. Konstitucijos 41 straipsnio įteisina asmenų iki 16 metų privalomą mokymą. Šio įstatymo 24 straipsnis, atsižvelgiant į Konstitucijos 41 straipsnio nuostatą, kad asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas, numato tėvų pareigą užtikrinti, kad vaikai lankytų bendrojo lavinimo ar kitokią formaliojo švietimo sistemos mokyklą, iki jiems sueis 16 metų. Užtikrinant, kad mokytųsi visi mokyklinio amžiaus vaikai. reikalinga turėti patikimą informaciją apie mokyklų nelankančius vaikus ir stengtis pasirūpinti kiekvienu vaiku. Turi būti užtikrintas socialinių (pedagoginių, psichologinių ir kitų) paslaugų prieinamumas vaikams, tėvams ir pedagogams. Labai svarbu sudaryti kaimo moksleiviams palankesnes sąlygas siekti kokybiško išsilavinimo, garantuojant moksleivių pavėžėjimą iki artimiausios atitinkamo tipo mokyklos.

Vaiko turtinės teisės.

Vaiko turtinės teisės yra numatytos CK. Jos visų pirma siejamos su asmens teisnumu ir veiksnumu. Pagal CK 2.1 straipsnį civilinis teisnumas, t.y. galėjimas turėti civilines teises ir pareigas, tarp jų ir turtines teises, pripažįstamas visiems fiziniams asmenims. Jis atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus. Asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir su s: kurt i civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y, kai jam sueina 18 metų.

Vaiko teisė į tėvų teikiamą išlaikymą, taip pat valstybės paramą.

Vaiko teisių konvencija numato, kad valstybės – konvencijos dalyvės, pripažindamos kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas (27 str.)..

Teisė sveikai vystytis (būti sveikam).

Rūpinimasis žmonių sveikata apskritai yra ir konstitucinė valstybės pareiga. Konstitucijos 53 straipsnis skelbia: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“.

Vaiko teisių konvencijos 6 straipsnis įpareigoja valstybes – konvencijos dalyves užtikrinti vaikui galimybę sveikai vystytis. Kaip buvo pažymėta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo Lietuvoje ataskaitoje,

Sveikatos sistemos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, kad sveikatos priežiūros įstaigos privalo per nustatytą laiką tikrinti nėščiųjų, vaikų iki 16 metų bei motinų, iki vaikui sukaks vieneri metai, sveikatą.

Teise gyventi kartu su tėvais, bendrauti su tėvais bei kitais giminaičiais.

Vaiko teisė gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamu ir aprūpinamu savo tėvų šeimoje. bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičius, jei tai nekenkia vaiko interesams, yra įtvirtinta ir CK 3.162 straipsnio 3 dalyje. Kaip jau minėta, vaikas turi teise bendrauti su artimaisiais giminaičiais (seneliais, broliais, seserimis). Kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo (CK 3.180 str.).

Teismas, nagrinėjantis bylas dėl tėvų valdžios apribojimo bei
dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų, priima sprendimą atsižvelgdamas į susidariusią padėtį ir vaiko interesus, taip pat išklauso vaiko, galinčio suformuluoti savo pažiūras, nuomonę ir į tai atsižvelgia (CK 3.183 str.).

Kitos institucijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga

Lietuvos labiausiai paplitusios visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės, bendruomenės ir jų centrai, labdaros ir paramos fondai, asociacijos, viešosios įstaigos.

Vaiko teisių apsauga rūpinasi įvairios socialinės globos ir rūpybos institucijos: ikimokyklinio, mokyklinio ugdymo institucijos. Šiose institucijose turi būti organizuojamos įvairios formos vaikų teisėms įgyvendinti, pvz., vaikų užimtumui užtikrinti – rengti sporto klubus, būrelius ir pan.

Remiantis Konvencijos 3 straipsnio 3 dalies nuostata, daug dėmesio reikia skirti institucijų, kurios rūpinasi vaikais, darbuotojų rengimui. Ypatingai svarbu rengti darbuotojus darbui su vaikais, turinčiais negalių, darbui su vaikais įkalinimo įstaigose, delinkventinio elgesio vaikams.

Nors Lietuvoje svarbiausieji vaiko teises ginantys įstatymai priimti, sukurta vaiko teisių apsaugos institucinė sistema, tačiau vaiko teisių gynimas lieka problematiškas, ir ypač tai susiję su šeima -jos gyvenimo sąlygomis, tėvu užimtumu ir t.t.. Pabaigoje belieka konstatuoti, kad pastangos vaiko teisių apsaugos gerinimo srityje nebus efektyvios, jei nepasikeis pačios visuomenės požiūris į vaiką.

Vaikas su negalia

Kalbant apie vaiko teises, reikėtų į ypatingą vaikų grupę – tai vaikus su negalia.

Lygias žmonių galimybes, neatsižvelgiant į jų fizinės ar psichinės sveikatos būklę, užtikrina tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai. Viena vertus, vaikas su negalia turi visas Konvencijoje numatytas teises, todėl atskirai aptarti jo teisinę padėtį būtina tik siekiant pabrėžti minėtą principinę nuostatą. Kita vertus, teisės aktai numato tokio asmens ypatingą globą, kai kurias ypatingas jo teises.

1971 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 2856 ( XXVI ) buvo paskelbta Protiškai atsilikusių asmenų teisių deklaracija. Joje teigiama, kad “ protiškai atsilikęs asmuo turi kiek įmanoma įgyvendinti tas pačias teises, kaip ir kiti žmonės“.

1975 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 3447 ( XXX ) priimta Invalidų teisių deklaracija. Ji skelbia, kad invalidai turi neatimamą teisę į pagarbą jų orumui. Jie turi tas pačias pagrindines teises, kaip ir to paties amžiaus jų bendrapiliečiai, pirmiausia teisę į kuo normalesnį ir visavertį gyvenimą. Jie turi būti ginami nuo bet kokio išnaudojimo.

Negalios vaikas, atsižvelgiant į jo specifinius poreikius, turi teisę į specialią ( ypatingą ) priežiūrą. Juo besirūpinančiam asmeniui teikiama socialinė, medicinos ir kitokia parama.

Užtikrinant vieną iš svarbiausių vaiko su negalia teisių – teisę į mokslą, sudaromos sąlygos įgyvendinti ir kitas jo teises.

Švietimo įstatymo 14 straipsnis įtvirtina, kad visi ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai, turintys fizinių ar psichinių raidos sutrikimų, yra ugdomi namuose, ikimokyklinių įstaigų bendrosiose ar specialiosiose grupėse, specialiosiose ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokyklų bendrose ar specialiose klasėse bei spec. mokyklose kuo arčiau tėvų gyvenamosios vietos. Asmenys, negalintys lankyti švietimo įstaigų, ugdomi namuose.

Vaiko globa

Konvencijoje yra įtvirtinta principinė nuostata, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be globos ir priežiūros.

Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas ir nustato vaiko globą, jos įteisinimo, pasibaigimo, organizavimo tvarką, globos rūšis ir formas, globėjų teises, pareigas bei atsakomybę, globojamo vaiko asmeninių, turtinių teisių ir interesų apsaugą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Įstatymas vaiko globą apibrėžia kaip likusio be tėvų globos vaiko, įstatymo numatyta tvarka patikėto fiziniam ar juridiniam asmeniui priežiūrą, auklėjimą, jo asmeninių ir turtinių teisių bei interesų atstovavimą ir gynimą.

Įteisinant globą, vadovaujamasi šiais principais:

1) vaiko interesų pirmumas;

2) pirmumo teisę tapti globėjais turi vaiko artimi giminaičiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus;

3) vaiko globa šeimoje;

4) broliai ir seserys neišskiriami, išskyrus tuos atvejus, kai pažeidžiami vaiko interesai.

Įstatymas įtvirtina vaiko globos rūšis ir formas. Rūšys: 1) laikinoji globa;

2) nuolatinė globa. Formos: 1) globa šeimoje;

2) globa šeimynoje;

3) globa institucijoje.

Negalima būtų nepanagrinėti Lietuvos Respublikos pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4546 žodžiai iš 9086 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.