Darbo teisės subjektų lygybė nepaisant lyties
5 (100%) 1 vote

Darbo teisės subjektų lygybė nepaisant lyties

112131415161

TURINYS

Įvadas 2

1. Lyčių lygybės sąvoka 3

1.2. Svarbiausi lyčių lygybės uždaviniai 3

1.3. Aktai reglamentuojantys lyčių lygybės principus 5

2. Vyro ir moters santykių kova 5

3. Vyrų ir moterų darbo lygybė 6

3.1.. Lyčių lygiateisiškumas darbo užmokesčio srityje 7

3.2. Lygių galimybių tarnybų pareigos 8

4. Lyčių lygybė Lietuvoje 9

4.1. Lyčių lygybė ES valstybėse 10

4.2. Lyčių lygybės ES valstybėse analizė 12

4.3. Lyčių užimtumo palyginimas su kitomis ES šalimis 14

Išvados 18

Literatūros sąrašas 19

ĮVADAS

Darbo teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius, darbo procese susidarančius tarp darbuotojų ir darbdavių, taip pat glaudžiai su šiais santykiais susijusius darbdavių bei jų organizacijų, darbuotojų kolektyvo (ar jo atstovų) ir valstybės institucijų santykius dėl darbuotojų darbo, socialinių bei ekonominių sąlygų nustatymo, santykius dėl drausmės ir materialinės atsakomybės, dėl iškylančių darbo ginčų, santykių, susijusių su saugos darbe ir darbo įstatymų laikymosi priežiūra bei kontrole, įdarbinimo, profesinio rengimo ir kitus santykius.

Darbo teisės principai suformuluoti vadovaujantis Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) konvencijomis, Europos socialinės chartijos (pataisytos), Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir kt. dokumentais ir įtvirtinti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 2 straipsnyje. Tie principai yra tokie: asociacijų laisvė; laisvė pasirinkti darbą; valstybės pagalba asmenims įgyvendinant teisę ir darbą; darbo teisės subjektų lygybė; nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, tautybės, kalbos, kilmės ir kt.

Darbo teisės subjektų lygybės principas, įtvirtintas DK2 straipsnio 1 dalies 4 punkte, reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi turėti lygias galimybes įgyvendinti savo darbines teises, nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir kitų aplinkybių, nesusijusių su jo dalykinėmis savybėmis.

Darbo teisės subjektai – tai darbuotojas ir darbdavys.

Darbuotojas yra fizinis asmuo dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą

Darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio. Darbdavys taip pat gali būti kiekvienas fizinis asmuo.

Darbo tikslas: išanalizuoti Lietuvos ir ES lyčių lygybę ir jas palyginti

Darbo uždaviniai: 1. apibrėžti, kas tai yra lyčių lygybė

2. nurodyti vyro ir moters kovos priežastis ir padarinius

3. apibrėžti vyro ir moters darbo lygybę

4. lyčių lygybė Lietuvoje

5. palyginti lyčių lygybę ES valstybėse

6. palyginti lyčių užimtumą su kitomis ES šalimis

Darbe atlikta literatūrinės, teorinės, informacinės dalies analizė.

1. LYČIŲ LYGYBĖS SĄVOKA

Lyčių lygybė reiškia, kad abi lytys turi būti vienodai matomos, turėtų vienodus įgaliojimus ir vienodai dalyvautų visose viešojo ir privataus gyvenimo srityse. Lyčių lygybė yra priešybė lyčių nelygybei, o ne lyčių skirtumams. Lyčių lygybės tikslas – skatinti moterų ir vyrų pilnavertį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.

Ilgą laiką, ir netgi dažnai iki šiol, lyčių lygybė Europoje apibrėžiama kaip „de jure“ lygios teisės, lygios galimybės ir vienodas traktavimas visose gyvenimo srityse ir visose visuomeninio gyvenimo sferose. Dabar pripažinta, kad lygybė „de jure“ savaime nereiškia lygybės „de facto“. Svarbu suprasti, kad moterų ir vyrų gyvenimo sąlygos yra labai skirtingos – visų pirma dėl moterų reprodukcinės funkcijos. Pagrindinis dalykas yra ne tų skirtumų egzistavimas, bet tai, kad šie skirtumai neturėtų neigiamai įtakoti moterų ir vyrų gyvenimo sąlygų, neturėtų turėti diskriminuojančio poveikio, bet turėtų skatinti lygų dalyvavimą ekonomikoje, politikoje, visuomeniniame gyvenime. Lyčių lygybė tai nėra tapatybės sinonimas, priimant vyrų gyvenimo būdą ir sąlygas kaip gyvenimo normą.

Lyčių lygybė reiškia vienodą moterų ir vyrų su jų esamais skirtumais bei skirtingais vaidmenimis visuomenėje vertinimą ir priimtinumą. Lyčių lygybė tai teisė būti skirtingiems. Tai reiškia, kad atsižvelgiama į moterų ir vyrų skirtumus, susijusius su klase, politiniais įsitikinimais, religija, etniškumu, rase, seksualine orientacija. Lyčių lygybė reiškia diskusijas, kokiomis kryptimis veikti, kaip keisti visuomenės struktūras, palaikančias nelygybę vyrų ir moterų santykiuose, kaip pasiekti pusiausvyrą tarp moterų ir vyrų įvairių vertybių ir prioritetų.

Lyčių lygybė – tai vienas iš pagrindinių demokratijos principų. Jis grindžiamas lyčių lygiomis teisėmis, atsakomybe, galimybėmis visose gyvenimo srityse. Lygios galimybės vyrams ir moterims – tai kliūčių nebuvimas nė vienai iš lyčių pilnaverčiai dalyvauti ekonominiame, politiniame ir socialiniame gyvenime. Vyrų ir moterų lygybė – vyrų ir moterų lygių teisių ir vienodos elgsenos su jais principas.

1. 2. Svarbiausi lyčių lygybės uždaviniai

Už lyčių lygybę reikia nuolat kovoti, ją saugoti ir skatinti – kaip ir žmogaus teises, kurių integrali dalis yra lyčių lygybė. Lyčių lygybės siekimas yra nenutrūkstamas tęstinis procesas, kuris turi būti nuolat keliamas, svarstomas, permąstomas ir atnaujinamas. Šiuo
metu svarbiausi uždaviniai lyčių lygybės srityje apima šiuos aspektus:

• Svarbus uždavinys yra moterų teisių, kaip žmogaus teisių sudėtinės dalies, pripažinimas ir visiškas jų įgyvendinimas. Tiek moterų, tiek vyrų žmogaus teisės turi būti vienodai gerbiamos, saugomos ir skatinamos, imantis būtinų priemonių, kurios įgalintų tiek moteris, tiek vyrus pilnai pasinaudoti savo teisėmis. Tai taip pat reiškia, kad reikia kovoti su moters laisvės ir orumo pažeidimais (kova su smurtu prieš moteris, su prekyba moterimis ar priverstine prostitucija, laisvo reprodukcijos ar gyvenimo būdo pasirinkimas, specifinių emigrančių ar mažumas atstovaujančių moterų problemų sprendimas).

• Be žmogaus teisių, ypatingai svarbus akcentas tenka demokratijos plėtrai bei jos tobulinimui. Nuolatinis nepakankamas atstovavimas ar kartais netgi visiškas moterų nedalyvavimas sprendimų visose gyvenimo srityse priėmimo procese yra pagrindinė problema, nors įvairiose šalyse šiuo klausimu pastebimi ryškūs skirtumai. Lygaus moterų ir vyrų dalyvavimo politiniame ir visuomeniniame gyvenime visose jo srityse skatinimas – svarbi visuomenės raidos dalis. Visuomenei, kaip visumai, svarbu, kad ir moterys, ir vyrai dalyvautų visų visuomenės priimamų sprendimų procese, įnešdami įvairią gyvenimo patirtį. Kai moterys ar vyrai sudaro trečdalį (kritinę masę) sprendimų priėmimo struktūrose, jie įtakoja darbotvarkę ir turi realią galimybę daryti pakeitimus. Taip pat svarbu, kad moterys taptų matomos šalies istorijoje bei visuomeniniuose įvykiuose ir procesuose ne mažiau už vyrus.

• Ne mažiau svarbus uždavinys lyčių lygybės srityje yra asmeninė ekonominė nepriklausomybė. Tai susiję su vienodu apmokėjimu už vienodą darbą, vienodomis galimybėmis gauti kreditus, vienodomis sąlygomis darbo rinkoje ir vienodu turto pasiskirstymu, atsižvelgiant į lyčių skirtumus privačiame gyvenime. Moterų ir vyrų pozicijos ekonomikoje yra daugeliu atžvilgiu gyvybiškai svarbios, siekiant jėgų pusiausvyros tarp jų. Tuo aspektu labai svarbi kova prieš skurdo feminizaciją. Su asmeninės ekonominės nepriklausomybės poreikiu glaudžiai susijęs moterų ir vyrų šeimos ir darbo pareigų suderinamumas.

• Švietimas yra vienas iš svarbiausių uždavinių sprendžiant lyčių lygybės klausimus, nes apima būdus, kuriais visuomenė perduoda patirtį, žinias bei įgūdžius. Gyvybiškai svarbu, kad švietimo sistema ir visi jos elementai (mokytojai, mokyklos, vadovėliai, tyrimo institutai ir kt.), vienodai įgalintų tiek mergaites, tiek berniukus ir deramai rūpintųsi ateities lyčių pamaina, kaip atsvara egzistuojančiai lyčių hierarchijai. Visuomenės informavimo priemonių profesionalai taip pat gali suvaidinti svarbų vaidmenį, nes žiniasklaida – labai galingas instrumentas, galintis konsoliduoti ir pateikti informaciją ir žinias.

• Paskutinis uždavinys – siekti, kad moterų ir vyrų supratimas apie poreikį pašalinti visuomenėje egzistuojančią nelygybę, apie jų bendrą atsakomybę, pareigas, kurias reikia dalintis, sutaptų.

1. 3. Aktai reglamentuojantys lyčių lygybės principus

Tyrimas „Moterų ir vyrų lygios galimybės Europos integracijos procese“ vykdytas dėl šių teisės aktų:

1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyva 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymu, suderinimo; 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyva 76/207/EEB dėl vienodų sąlygų taikymo vyrams ir moterims principo įgyvendinimo įsidarbinant, siekiant profesinio mokymo ir karjeros, bei nustatant darbo sąlygas;

1986 m. gruodžio 11 d. Direktyva 86/613/EEB dėl vienodų sąlygų principo taikymo vyrams ir moterims, besiverčiantiems savarankiška darbo veikla, taip pat savarankiškai dirbantiems žemės ūkyje, ir dėl savarankiškai dirbančių moterų apsaugos nėštumo ir motinystės metu;

1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/85/EEB dėl priemonių nėščių, neseniai pagimdžiusių, krūtimi maitinančių moterų saugai ir sveikatos apsaugai gerinti;

1996 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 96/97/EB, iš dalies pakeičianti Direktyvą 86/378/EEB dėl vienodų sąlygų taikymo vyrams ir moterims principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose.

1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos lyčių diskriminacijos bylose;

1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/81/EB dėl bendrojo susitarimo dėl ne visą darbo dieną dirbančių asmenų, sudarytos tarp UNICE, CEEP ir ETUC;

1996 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 96/97/EB, iš dalies pakeičianti Direktyvą 86/378/EEB dėl vienodų sąlygų taikymo vyrams ir moterims principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose.

Lietuvoje tyrimas pradėtas 2001 m. kovo mėn. ir baigtas 2002 m. birželio mėn.

2. VYRO IR MOTERS SANTYKIŲ KOVA

Vyro ir moters santykiai, lytis giminė – moteriškumas ir vyriškumas, asmenybės esmė visada rūpėjo žmogui. Tačiau visuomenės istorijos raidoje šį susidomėjimą užgoždavo valstybės, rasės, tautos, šeimos problemos. Buvo pamirštama, kad istoriją, kultūrą, valstybę, šeimą kuria konkrečios, tam tikros lyties asmenybės. Lyčių istorija, kaip žmonijos istorija, yra dramatiška ir sudėtinga. Lyčių drama prasidėjo tada, kai vyriškoji lytis patikėjo
išrinktumu, kai vyriškumo vertybės tapo tobulumo matu, kai vyro veiklą ir vyriškumą pradėta atskleisti istorijos, visuomenės kategorijomis, o moterų veiklą ir moteriškumą – biologinio determinizmo dėsniais, uždara šeimos erdve, moters priklausomybe nuo vyro.

Atvira lyčių kova, prasidėjusi XIX amžiuje, ir XX amžiuje išaugusi į platų moterų – feminizmo – judėjimą, įrodė, kad lyčių socialinius vaidmenis lėmė ne vien gamta, bet ir žmonių sukurtos visuomenės struktūros, religija, filosofija ir mokslas. Moterų judėjimas parodė, kad valdžios pasiskirstymas pagal lytį patriarchalinėje visuomenėje yra nepagrįstas, kad vyro valdžia visuomenėje ir šeimoje pasmerkia moterį teisinei, politinei, socialinei, moralinei, psichologinei nelygybei.

Du amžius trukusi lyčių kova baigėsi moterų laimėjimais: moterys įgijo balsavimo teisę, 1979 m., buvo priimta Moterų visų diskriminavimo formų panaikinimo konvencija, lyčių lygių galimybių įstatymai. Moterų emancipacijos veikla tapo moterų judėjimo istorija, ji subrandino feminizmo teorijas filosofijoje, sociologijoje, istorijoje, psichologijoje, politiniuose moksluose, mene ir literatūroje. Susikūrė nacionalinės amerikiečių, anglių, prancūzių, skandinavių, olandžių feminizmo mokyklos. Ėmė formuotis postkolonijinių ir postkomunistinių šalių feminizmo pakraipos.

Feminizmo teoretikės grąžina istorijai moters patirtį, atskleidžia moters prigimtį, pasaulėjautą, vertybių sistemas. Jos griauna vyriškoje kultūroje įsigalėjusių lyčių mitus, vyro ir moters stereotipus, ilgaamžes tradicijas, pasmerkusias moterį pasyvumui robotai egzistencijai. Feminizmo šalininkės kritiškai įvertino XIX a. ir XX a. biologinio determinizmo, biheviorizmo, pozityvizmo, psichoanalitines filosofijos teorijas, teigiančias susitaikymą su faktų pasauliu, nekintama realybe, žmogaus prigimties ribotumu. Struktūralizmo, neofoidizmo, hermeneutikos, dekonstruktyvizmo idėjos padėjo XX a. antrosios pusės feministėms išsakyti naujas mintis apie lytį, rasę, klasę, šeimą, moters tapatumą.

Lietuvoje moterų judėjimo analizė, moteriškosios lyties ir giminės istorijos tyrinėjimai, feminizmo tradicijos įvairiuose moksluose tik užsimezga. Feministinių tyrinėjimų tradicinė Lietuvos visuomenė nepriima dėl dviejų priežasčių: pirma, Lietuvos mokslininkai ir mokslininkės nėra susipažinę su feministine metodologija ir nemato reikalo ja domėtis, nes yra įpratę pasaulį aiškinti tradiciškai; antra, dauguma mokslininkų tiki patriarchalinio pasaulio vertybių šventumu ir negali sutikti su mintimi, kad moksle, mene, literatūroje gali egzistuoti moteriškoji sąvoka, vertybių skalė, moteriškoji tradicija.

3. VYRŲ IR MOTERŲ DARBO LYGYBĖ

Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų. Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, ir atostogas, teisingą apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo atveju; suteiktų lygias galimybes darbui gauti, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties, seksualinės orientacijos, ar kitų individualių, su darbo rezultatais nesusijusių savybių; griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises; užkirstų kelia nelegaliam ir priverčiamajam darbui

Nuo senų laikų darbo rinkoje viešpatavo vyrai, o moterys užsiimdavo namų ruoša. Dabar puse visos darbo jėgos sudaro moterys. Dauguma moterų, kaip ir anksčiau, dirba nelabai svarbų, mažai mokamą ir nepastovų darbą, nors galimybių moteriai gauti gerai mokamą darbą ir užimti padėtį visuomenėje bei ginti teises vis didėja.

Vyrų ir moterų lygiateisiškumo principo įdarbinimo, darbo ir glaudžiai su juo susijusių visuomeninių santykių srityje įgyvendinimas nuolat buvo vienas iš svarbiausių Europos Bendrijos socialinės politikos tikslų.

3. 1. Lyčių lygiateisiškumas darbo užmokesčio srityje

Praeito šimtmečio šeštojo dešimtmečio šūkis „už vienodą darbą – vienodas atlygis”, deja, lieka aktualus. Nors 1975 m. buvo priimta Europos direktyva dėl vienodo darbo užmokesčio vyriškos ir moteriškos lyties asmenims, už tą patį darbą moterys šiandien gauna mažesnį užmokestį nei vyrai. Europos Parlamentas daug kartų kritikavo valstybių narių nenorą taikyti 1975 m. direktyvą ir ragino Komisiją imtis ryžtingesnių priemonių.

1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos 16 punkte, 1997 m. Amsterdamo sutartimi EB sutarties 2 ir 3 straipsniuose vyrų ir moterų lygybė buvo įtvirtinta kaip tiesioginis Bendrijos siekis ir veiklos pamatas. Dėsninga to pasekme reikėtų laikyti ir tai, kad Amsterdamo sutartis EB sutarties straipsnį papildė 3 dalimi, kuri numatė Bendrijos institucijų kompetenciją imtis priemonių užtikrinti vyrų ir moterų lygiateisiškumą ne tik darbo užmokesčio, bet apskritai su įdarbinimu ir darbu susijusioje srityje. Taigi vyrų ir moterų lygiateisiškumo įgyvendinimas tapo neatsiejama visos Bendrijos bendrosios antidiskriminacinės politikos dalimi. Vyrų ir moterų lygiateisiškumo principo įtraukimas į 2000 m. Europos Sąjungos pagrindiniu teisės chartijos 21 straipsnio 1 dalį bei 23 straipsnį rodo, kad lyčių lygybė tapo viena Europos Sąjungos ir Bendrijos
pripažintų ir užtikrinamų pagrindinių teisių.

2001 m. rugsėjį priimtame Europos Parlamentaro iniciatyva pranešime yra teigiama, kad Europos Sąjungoje darbo užmokesčio skirtumas tarp lyčių yra lygus vidutiniškai 28% už lygiavertį darbą ir 15% (abiem atvejais – vyrų naudai), lyginant struktūrinius skirtumus tarp vyrų ir moterų darbo rinkoje, t. y. amžių, profesinį mokymą, profesiją ir karjeros struktūrą. Europos Parlamento nuomone, „šį 15% skirtumą lemia nepakankamas moterų įvertinimas ir tai yra nepriimtina”. Todėl Europos Parlamento nariai ragino Europos Komisiją peržiūrėti 1975 m. direktyvą.

Vėliau, 2002 m. liepą priimtoje rezoliucijoje Europos Parlamento nariai reikalavo, kad Komisija peržiūrėtų visas direktyvas dėl lyčių lygybės atkreipdama dėmesį ne tik į darbo užmokestį, bet ir į socialinę apsaugą, įdarbinimą, darbo sąlygas, profesinių ir šeimyninių įsipareigojimų suderinimą. Moterys ne tik gauna nevienodą atlyginimą kaip vyrai, bet ir kiti struktūriniai rodikliai yra jų nenaudai. Pavyzdžiui, dirbančių moterų (54%) vis dar yra mažiau nei vyrų. Be to, iš dešimties ne visą darbo dieną dirbančių asmenų aštuonios yra moterys.

Galiausiai, Konvento dėl Europos ateities metu Europos Parlamento nariams pavyko pasiekti, kad lyčių lygybės principas, kaip viena iš Sąjungos vertybių, būtų įtrauktas į Konstitucijos projektą. Tai sustiprintų naujų Europos iniciatyvų, kuriomis siekiama perkelti šį principą į Europos socialinę -ekonominę realybę, juridinį pagrindą.

Kita vertus, lyčių lygiateisiškumo principas taikomas ne tik valstybių narių piliečiams. Darbo santykiams su užsienio elementu, jei tik jie susiję su nors viena valstybe nare, šis diskriminavimo dėl lyties draudimo principas bus taikomas kaip valstybės narės imperatyvioji teisės norma, nepriklausomai nuo sutarties šalių pasirinkto teisės. Tai, pvz., reiškia, kad jei darbdavys turės būstinę valstybės narės teritorijoje arba darbo santykis bus glaudžiai susijęs su kuria nors valstybe nare, darbo sutarčiai privalomai galios draudimas diskriminuoti dėl lyties darbo užmokesčio srityje.

Taigi ETT nusprendė, kad EB sutarties buv. 119 straipsnyje įtvirtintas vienodo darbo užmokesčio principas turi būti privalomai tiesiogiai taikomas valstybių narių teisės ir jokia kita šį principą įgyvendinanti Bendrijos teisės ar nacionalinės teisės norma nėra reikalinga. Toks imperatyvus diskriminavimo draudimas galioja ne tik viešoms institucijoms, bet ir privačių teisės subjektų sudaromoms sutartims, pvz., darbo apmokėjimo sąlygas nustatančioms kolektyvinėms sutartims arba individualioms darbo sutartims. Tai reiškia, kad tiek valstybė, tiek viešojo sektoriaus ar privatūs darbdaviai privalo laikytis vyrų ir moterų lygiateisiškumo principo darbo užmokesčio srityje, o valstybių narių teismai individų teises privalo pripažinti ir jas ginti, remdamiesi Bendrijos teise.

3. 2. Lygių galimybių tarnybų pareigos

Lygių galimybių tarnybos ir lygių galimybių kontrolieriaus, t.y. moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme yra uždrausti diskriminuojami darbdavio veiksmai, – tai tokie veiksmai, kai darbdavys dėl lyties taiko mažiau palankias įdarbinimo arba darbo apmokėjimo sąlygas darbuotojui dėl jo lyties, sukuria blogesnes arba geresnes darbo sąlygas, skiria drausminę nuobaudą darbuotojui dėl jo lyties, keičia jo darbo sąlygas, perkelia jį į kitą darbą arba su juo nutraukia darbo sutartį (pvz.: dėl tokios priežasties kaip nėštumas arba vaiko auginimo atostogos), taip pat jeigu persekioja darbuotoją, pateikusį skundą dėl diskriminacijos ar seksualinio priekabiavimo. Kontrolieriaus reikalavimai pagal įstatymą yra privalomo pobūdžio. Juos privalo vykdyti tiek valstybinės, tiek privačios struktūros. Dabar norėčiau susieti, kuo šios tarnybos veikla yra artima prekybai žmonėmis. Visų pirma, šis įstatymas, moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas ir tarnybos veikla yra pagrindinė ir labai svarbi prekybos žmonėmis, ypatingai moterimis, prevencijos priemonė, jeigu pripažinsime, jog prekyba moterimis ir vaikais yra baisiausia žmogaus diskriminacijos forma. Europoje dabar pradedama šnekėti, jog tai tikrai yra žmogaus teisių pažeidimas, visų pirma jo prigimtinių teisių pažeidimas, garbės ir orumo žeminimas. Tai mes būtent ir kalbam šio įstatymo kontekste. O jeigu mes draudžiame taikyti skirtingas įsidarbinimo, išsimokslinimo sąlygas moterims ir vyrams ir siekiame, kad merginos mūsų visuomenėje įgytų gerą mokslą, kad jos galėtų gerai konkuruoti darbo rinkoje, kad jos nebūtų žeminamos reklamoje ir spaudoje, tai mes tikrai stengiamės, jog jos jaustųsi pakankamai konkurencingos kitose srityse ir nesutiktų užsiimti pasiduoti provokacijom būti išvežamom. Taip pat mes labai aktyviai pagal šitą įstatymą, kalbame, kad auka turi būti pripažinta auka, ir kad valstybė arba atsakinga valstybės institucija turi prisiimti įrodinėjimo naštą bet kokių žmogaus teisių pažeidimo klausimo aspektu ir neužkrauti tos įrodinėjimo naštos pačiai aukai.

4. LYČIŲ LYGYBĖ LIETUVOJE

Nors sumažėjo moterų ir vyrų nelygybė užimtumo ir švietimo srityse, abiejų lyčių užmokesčio už vienodą darbą skirtumas išliko beveik nepakitęs (apie 16%). Moterys, net ir įgijusios geresnį išsilavinimą,
randa darbą, o 15 – 24 metų amžiaus moterų užimtumo lygis neišaugo. 2006 m. vasario 2d. Parlamento patvirtintoje ataskaitoje raginama užtikrinti moterų ir vyrų lygybę, ypač darbo rinkoje.

Valstybės raginamos ryžtingiau perkelti atitinkamas ES teisės nuostatas siekiant „sumažinti lyčių darbo užmokesčio skirtumus, užkirsti kelią lyčių diskriminavimui darbo rinkoje bei padidinti dirbančių pagal savo gebėjimus ir užimančių aukštus postus moterų dalį“. Taip pat raginama užtikrinti, kad pensijų sistemos nediskriminuotų moterų ir kad nestiprėtų esamos tendencijos, kai įmokų ir išmokų santykis moterims yra nepalankus.

Deputatai pažymi, jog „skurdo ir socialinės atskirties rizika yra didesnė visų pirma pagyvenusioms moterims, imigrantėms ir vienišoms motinoms“. Jie taip pat „reiškia susirūpinimą prekyba moterimis bei dažnėjančiu smurtu šeimose ir skatina Komisiją imtis veiksmų šioms problemoms spręsti“.

Pasak parlamentarų, siekiant lyčių lygybės „būtinas kuo aukštesnio lygio politinis įsipareigojimas“. Deputatai „ragina Komisiją ir ES valstybes siekti gausesnio moterų dalyvavimo sprendimus priimančiose institucijose“ ir kviečia politines partijas „pašalinti visas kliūtis, tiesiogiai ar netiesiogiai trukdančias moterų dalyvavimui“ šalių ir Europos lygiu. Parlamentas sveikina Europos lyčių lygybės instituto įsteigimą bei ragina Komisiją panaudoti struktūrinius fondus moterų ir vyrų lygybei skatinti.

Diskusijoje kalbėjęs Lietuvos deputatas Justas Vincas Paleckis (Socialistų frakcija) ragino siekti sumažinti vyrų ir moterų atlyginimų skirtumą, nediskriminuoti moterų pensijų sistemose bei pažaboti prekybą moterimis. Deputatas tęsė: „Lyčių lygybė buvo ir yra vienas svarbiausių europietiško gyvenimo požymių naujosiose ES valstybėse. Malonu pažymėti, kad šiandien šios valstybės, tarp jų ir Lietuva, daugeliu atvejų lenkia ES senbuves“. J. V. Paleckis taip pat sveikino Europos lyčių lygybės instituto kūrimą ir ragino jį įsteigti Vilniuje.

Kitas Lietuvos deputatas Rolandas Pavilionis (Sąjunga už tautų Europą) paragino įtraukti lytinį švietimą į mokyklų ir universitetų programas bei pareikalauti iš vyriausybių „konkrečių rezultatų apie lyčių lygybės įgyvendinimą“. Pasak deputato, steigiamas Europos lyčių lygybės institutas turėtų „neapsiriboti vien statistinių duomenų rinkimu, o paskirti nešališkus stebėtojus, gebančius įvertinti situaciją kiekvienoje ES šalyje“. Deputatas siūlė įsteigti šį institutą Lietuvoje. Jis taip pat atkreipė dėmesį, jog Baltijos šalių nevyriausybinės organizacijos, kurios rūpinasi lyčių lygybe, neturi lėšų daliniam finansavimui, todėl joms nėra pasiekiami ES struktūriniai fondai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3539 žodžiai iš 7041 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.