Filosofinė kalbos samprata
5 (100%) 1 vote

Filosofinė kalbos samprata

Žmogus pažįsta pasaulį, tarpininkaujant kalbai. Pirmoji orentacija pasaulyje įvyksta, mokantis kalbos. Dar daugiau, mūsų buvimo – pasaulyje kalbiškumas galiausiai artikuliuoja visą patyrimo sritį (GADAMERIS). Konkreti gyva kalba yra visų ta kalba kalbančių žmonių bendro išankstinio supratimo išraiška. Ji gyvuoja komunikacijoje. Pasaulis visuomet yra patiriamas per komunikaciją ir yra atviras kalbos dėka. Kalba pati savaime kiekvienam kalbančiajam yra tam tikras išankstinio supratimo būdas, ir šiuo atžvilgiu ji yra bet kokio supratimo sąlyga. Kalba yra kodas, kuriuo niekuomet nebuvo suabejota ir kuris remiasi tikėjimu, jog sąvokos yra teisingos. Tuo remiantis kuriama filosofija. Pažinimas yra ne kas kita, kaip sąvokų interpretavimas. “Ši valdovų teisė suteikti vardus nueina taip toli, kad būtų galima sau leisti patį kalbos atsiradimą traktuoti kaip valdančiųjų galios apraišką: jie sako „tai yra tai ir tai“, jie užantspauduoja kiekvieną daiktą bei vyksmą garsu ir taip paverčia savo nuosavybe“(F.Nietzsche, Moralės klausimu)

Kalba uždedama žmogui kaip korsetas. Pojūčiai ir jausmai tampa pavaldūs kalbos prievartai. Impulsai, instinktai, „sielos nugrimzdimas“ – visa tai kalba įspraudžiama į schemą. Kalba yra tik jausmų abstrakcija; įvesdama tam tikrą tvarką, bendrą kodą, ji niveliuoja tai, kas kada nors buvo ypatinga, individualu, diferencijuota. Taigi, sąvoka sukuriama atsyjant nuo individualių skirtingumų.

Kalba yra ženklų ansamblis, gramatinė ir loginė sistema, kurios kilme nebuvo suabejota. Nietzsche mėgina parodyti, kad kalba funkcionuoja kaip tikėjimas sąvokų teisingumu: „Kalbos reikšmė kultūros raidai yra ta, kada žmogus savo pasaulį gretino su kitu, su vieta, kurią jis laikė tokia tvirta, kad manė galįs iškelti pasaulį iš vyrių ir tapti jo valdovu. Kadangi žmogus per amžius tikėjo sąvokomis ir daiktų vardais kaip aeternae veritates, jis įgijo tą išdidumą, kurio dėka iškėlė save aukščiau už gyvūną: jis iš tikrųjų manė kalba pažįstąs pasaulį. Kalbos kūrėjas nebuvo toks kuklus, kad patikėtų, jog tik davęs daiktams vardus; jis manėsi žodžiais išreiškęs daug daugiau – viską, ką tik apie daiktus galima žinoti <…> Kur kas vėliau (tik dabar) žmonės pradeda suprasti, kad jie tikėdami kalba, propagavo didžiulę klaidą <…>, gaminio simptominės ir genealoginės lektūros produkciją, kuri ir strateginiais, ir laikinais sumetimais rasdavo įvairių pagalbinių metaforų šaltinių (visų pirma svarbiausiąją – būties metaforą). Jie panaudodavo tas metaforas, kad iššifruotų instancijas, kurios tyliai ir be triukšmo reiškiasi metafiziniuose tekstuose“ (F.Nietzsche, Žmogiška, pernelyg žmogiška).

Visų pagrindinių sąvokų ir operavimo jomis būdų funkcija yra išlaikyti nepaliestą subjekto privilegiją ir paversti ją savimi patenkintu idealumu, kuris nebeturi jokios perspektyvos.

„Kalbos mokslas padeda įrodyti, kad žmogus visiškai nesuprato gamtos ir neteisingai įvardijo: tačiau mes esame šio daiktų įvardijimo paveldėtojai, žmogaus dvasia išaugo šių klaidų fone, jomis mito ir tapo galinga“(F.Nietzsche, Fragmentai)

Kalba yra „produktas, kurį individas įregistruoja pasyviai, funkcionuojantis kaip universali klasifikacijos sistema. Kalba reikalauja besąlygiško visų impulsų paklusnumo, tuo tapdama didžiausiu įmanomu tvarkos ir saugumo mastu.

Atskiras nerimą keliantis išgyvenimas ilgainiui ištirpsta visuotinėse sąvokų apibrėžtyse – bandos kalboje; neartikuliuotų garsų srauto ir griežtos kalbos logikos poliarizacija sustiprėja.

Kaip vienintelę galimybę pabėgti iš „šio tikėjimo kalėjimo“ Nietzsche greta tylėjimo ir destrukcijos (griauti ir išjuokti senųjų sąvokų barjerus) siūlo kalbėti „visiškai uždraustomis metaforomis ir negirdėtais sąvokų junginiais“. Tai būtų kalba, kuri „pasiekia savo ribas, iš savęs išsiveržia, susprogsta ir save visiškai suniekina“.

Kalbos filosofija tiria kalbos kilmę, raidą, reikšmę ir funkciją.

Kalba – pagrindinė, ypatinga komunikacijos, ryšio priemonė, būtina sąmonės egzistavimo ir vystymosi sąlyga.Augalai ir kai kurie gyvūnai ryšius palaiko dėl cheminių reakcijų. Kitų gyvūnų komunikacija remiasi judesiais. Labai grubus žmogaus kalbos analogas gyvulių pasaulyje gali būti rėkimas. Gyvuliai disponuoja tik pirmąja signaline sistema (pojūčiais, sąvokiniais, vaizdiniais). Mąstymo (konkretaus) užuomazgos gyvulių pasaulyje turi labai ribotas plėtojimosi galimybes. Gyvuliai negali atitraukti daiktų savybių nuo pačių daiktų ir kurti sąvokų. Šitai įmano tiktai žmogus. Sąmonė – tai kalbos ir abstrakčiojo mąstymo vienovė. „Kalba yra tokia pat sena kaip ir sąmonė“(Levi Briulis). Dėl kalbos įvyksta vienas didžiausių šuolių atspindėjimo formų raidoje – iš konkrečios gyvulių psichikos buvo pereita į abstraktų žmogaus mąstymą, sąmonę. Besiformuojančiai sąmonei iš pradžių buvo būdinga daiktinė įkūnijimo forma. Pirmieji ženklai – simboliai – tai ne žodžiai, o natūralios daiktų dalys, materialiai perteikiančios subjektyvųjį vaizdą. Pirmosios sąvokos bei abstrakcijos, kaip skelbia archeologų tyrinėjimai, tai vaizdingos daiktinės išraiškos, kurios tampa materialia prielaida artikuliuotai kalbai formuotis. Kalba atveria individo
mąstymo turinį kitiems šalia esantiems nariams, suteikia galimybę vienam individui kryptingai, tikslingai veikti kitą. Talpi atmintis įgalina kiekvieną mokytis iš kiekvieno. Mokėdamas kalbėti, žmogus gali išskirti daiktų savybes žodžiu. Šitokiu būdu žmogus įgyja galimybę mintyse atitraukti daiktų savybes nuo pačių daiktų ir jomis operuoti. Iš pradžių kalba egzistuoja kaip žinia, įsakymas arba įvykių bei veiksmų akivaizdus aprašymas, o žodžiai nurodo tik šalia esamus, jusliškai suvokiamus daiktus. Garsinės išraiškos glaudžiai siejasi su gestikuliacija bei mimika, su emocijomis bei konkrečiomis situacijomis. Primityvių kalbų analizė rodo, kad tos kalbos žodžiai paprastai yra daugiareikšmiškai, tas pats žodis atlieka keletą skirtingų funkcijų, o nauji žodžiai neretai sudaromi panaudojant pakartojimą.

Susiformavusi kalba virsta ypatingu tarpininku tarp pažinimo subjekto ir objekto. Jos ženklai, t.y. žodžiai, iškyla kaip visuomeniškai ištobulinta priemonė, išimtinai socialinė sistema paversti objektyvų tikrovės daiktų turinį idealiu subjekto sąmonės atspindžiu. Disponuodamas kalba, žmogus gali universaliai atspindėti pasaulį, jį suprasti, nuolat gilinti savo pažinimą.

Pažinimo teorijos temos šiandieną dažnai reiškiasi kalbos filosofijos problemų pavidalu. Šis posūkis į kalbą būdingas visai dabarties filosofijai. Dabarties filosofijoje yra iš esmės dvi didžiosios kalbos filosofinės problemos – analitinė ir neanalitinė kalbos filosofija.

ANALITINĖ KALBOS FILOSOFIJA. Ji žvelgia į kalbą kaip į objektyvų, empiriškai duotą dalyką, kurį galima analizuoti kaip bet kokią empirinę duotybę. Galima išskirti dvi pagrindines analitinės kalbos filosofijos kryptis:

 Loginė kalbos analizė. Ji susijusi su ankstyvuoju WITTGENSTEINU ir Vienos rateliu. Kalbos kritika yra jos būdingas bruožas. Ji kritikuoja kasdienę kalbą, kadangi ši dažnai būna negriežta, netiksli ir daugiaprasmė. Siekiama sukurti tam tikrą naują, dirbtinę kalbą, pasižyminčią didesniu griežtumu. Puikus įrankis čia yra nepaprastai išsivysčiusi formalioji logika. Russello ir Wittgensteini įsitikinimu, tokio pobūdžio analizė yra baigtinė, t.y. ji veda prie atominių teiginių. Kai loginės analizės būdu kasdienės kalbos sakiniai išskaidomi į atominius sakinius, gauname logiškai taisyklingą analizuojamojo sakinio simboliką. Logine kasdieninės kalbos sakinio analizė yra jo transformavimas į logiškai taisyklingą simboliką, ir ji yra baigta tada, kai jau negalima surasti paprastesnių simbolių, išreiškiančių tą patį faktą, kurį nurodo įprastas sakinys. Šiai tendencijai svarbiausia, kad kalba tenkintų mokslų, ir pirmiausia griežtųjų gamtos mokslų poreikius. Loginės kalbos analizės tikslu dažnai buvo laikomas visų mokslų griežtos vieningos kalbos sukūrimas.

 Lingvistinė kalbos analizė. Ji susijusi pirmiausia su vėlyvuoju WITTGENSTEINU. Šios analizės objektas – įprasta, kasdienė, empiriškai duota kalba (kalbiniai žaidimai). Kalbos žaidimas visuomet vyksta tam tikroje situacijoje. Tarkim, šachmatų žaidimas realizuojamas operuojant šachmatų figūromis pagal tam tikras taisykles. Kalbos aktualizavimas kaip „kalbos žaidimas“ yra operavimas žodžiais ir sakiniais. Kadangi žodžių vartojimą ne visuomet riboja taisyklės, lieka daug nepanaudotų galimybių. Galimybės pasirinkti reikia mokytis, kaip „mokomės žaisti stebėdami kitų žaidimą.“ Taigi, ši, lingvistinė kalbos analizė, domisi „turiniu ženklų bei ženklų kombinacijų, kaip jos pasirodo įprastuose kalbiniuose veiksmuose, kur vartojamos kalbiškai įformintos išraiškos“ (H. E. BREKLE). Ji nesiekia sukurti jokios dirbtinės kalbos, o mėgina empiriškai tirti kasdienį kalbos vartojimą įprastose kalbose.

Pastaruoju metu šios svarbiausios kryptys labai suartėjo. Nes lingvistinė kasdienės kalbos ir jos gramatikos analizė tapo tokia sudėtinga, kad išsiversti be formaliosios logikos nebeįmanoma.

NEANALITINĖ KALBOS FILOSOFIJA. Jai rūpi parodyti, kad kalba filosofiniu požiūriu yra daugiau negu analizei prieinama, empiriškai objektyvi duotybė – daugiau negu specializuoto mokslinio tyrimo instrumentas. Visa, kas mums duota, mums duota yra kalboje. Mūsų pažinimas kalbiškai įpavidalintas. Kalboje mes kalbame apie kalbą. Skirtumas tarp visos empirinės duotybės ir neempirinio, transcendentalinio subjekto, kuriam ji yra duota, vadinamas transcendentaline perskyra. Ši perskyra pasireiškia ir kalboje. Kalba visuomet ir esmingai turi neempirinį, transcendentalinį aspektą. Transcendentalinis subjektas yra kalbinis.

Transcendentalinė kalbos filosofija visiškai neneigia loginės ir lingvistinės kalbos analizės pasiekimų, bet laiko juos specializuoto mokslinio tyrimo dalykais, kurie, nors ir būdami vertingi, negali atskleisti filosofinių kalbos problemųAnalitinė kalbos filosofija laiko kalbą ženklų sistema. Ji tiria šių ženklų tarpusavio santykius, jų reikšmę ir jų vartojimą kalbiniuose veiksmuose. H.G. Gadameris kelia klausimą, ar kalbinė išraiška yra ženklas, atvaizdas, ar simbolis. Atvaizdas stovi „tarsi dviejų kraštutinumų viduryje. Šie kraštutiniai vaizdavimo atvejai yra grynoji nuoroda – ženklo esmė, ir grynasis atstovavimas – simbolio esmė“ (Gadameris). Abu jie būdingi ir atvaizdui. Atvaizdas
pat į kažką nurodo ir dėl to panašus į ženklą. Bet jis nėra ženklas, nes ženklas kreipia į save dėmesį tik tam, kad nurodytų kažką kitą. Taigi, jis nukreipia dėmesį nuo savęs kitur. Tuo tarpu atvaizdas „neatlieka vien tik nuorodos funkcijos, bet pačia savo būtimi dalyvauja tame, ką jis atvaizduoja“. Taigi, pačiu savo turiniu jis nurodo atvaizduojamąjį dalyką. Šiuo požiūriu jis artimas simboliui, kuris atstovauja simbolizuojamam dalykui. Tačiau simboliai „atlieka atstovavimo funkciją savo grynu buvimu ir reiškimusi, bet patys nieko nesako apie simbolizuojamą dalyką“; nors jie gali būti vaizdūs, tačiau tai nėra būtina. Simbolį būtina žinoti, norint suprasti jo atstovavimo funkciją, panašiai kaip reikia žinoti ženklą, kad galima būtų sekti jo nuoroda. Tuo tarpu atvaizdas vaizduoja pats savaime: jame pačiame yra tai, ką jis vaizduoja. Nei nuorodos, nei atstovavimo funkcija jo neišsemia, „bet savo paties būtimi jis dalyvauja tame, ką vaizduoja“. Ir tuo pat metu atvaizdas grįžtamai veikia tai, ką jis vaizduoja: „Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba: provaizdis tik atvaizdo dėka tampa vaizdu – ir vis dėlto atvaizdas yra ne kas kita, kaip provaizdžio apraiška…“ Gadameris mėgina suprasti kalbą pagal šią vaizduojamąją funkciją ir parodyti, kad klaidinga kalbą laikyti atsitiktine, konvencine ir grynai instrumentalia ženklų ar simbolių sistema.K.Jaspersas pabrėžia, kad žodis yra daugiau negu ženklas. Šio reikšmės ir reikšmės galimybės, raiškos pilnatvės, perteikimo ir žadinimo galios perviršio šaltinis – universalus, metaforinis visų garsinių darinių ir žodžių pobūdis, kurio dėka jų reikšmių istorinė kaita bet kuriuo metu pajėgia pažadinti juose slypinčių reikšmių lobyną…(Jasperso).

Kalbos kaip visumos pobūdis yra alegorinis, metaforinis. Jis užtikrina „begalybės[čia: Absoliuto, Dievybės] raišką apčiuopiamybėje“. Tuo tarpu kalba kaip ženklinimo mechanizmas (loginė kalbos analizė) tėra „skirta metodiškai operatyviam vartojimui“.

Panašiai ir HEIDEGGERIUI kalba (kaip „rodantis sakymas“, kuris sakymu rodo) yra antženklinė. Sakymas jokiu būdu nėra antraeilė reiškinio išraiška, greičiau visas reiškimasis ir nesireiškimas remiasi rodančiu sakymu (HEIDEGGER).

Reiškinys, tai, apie ką kalbama, paprasčiausiai negali būti atskiras nuo „rodančio sakymo“. Kalba negali būti suprasta kaip antraeilis ženklo ir ženklinamojo dalyko suderinimas. Šį faktą HEIDEGGERIS taip pat aiškina savotiška klausymosi pirmenybe prieš kalbėjimą: „Mes ne tik kalbame kalbą, mes kalbame iš jos. Štai mes galime tik todėl, kad jau esame kalbos klausę. Ir ką gi mes čia girdime? Girdime kalbos kalbėjimą“.

Anot Liebruckso, „kiekviename žmogaus kalbėjime visuomet glūdi kažkas iš to, kuris kalba, visuomet kažkas iš to, kuriam kalbama. Šis pamatinis bet kurio žmogaus kalbėjimo tripusis nukreiptumas jau byloja apie garsiojo subjekto – objekto santykio žmogiškajame pažinime ribotumą“. Tad pažinimas ir kalba visuomet reiškiasi „subjekto – subjekto – objekto“ santykiu. Mes visuomet kalbame su kuo nors apie ką nors. Ši „dialoginė“ kalbos ypatybė buvo taip pat pabrėžiama egzistencializmui artimų mąstytojų, kurie dažnai vadinami dialogistais, nes jie ypatingą svarbą teikia dviejų pagrindinių santykių – Aš – Tu ir Aš – Tai skyrimui.

Filosofija visuomet prasideda nuo pirmapradžio „jau – buvimo – pasaulyje“(HEIDEGGER); „betarpiškame patyrime aš nežinau, kad patiriu: suprasdamas ar veikdamas tiesiog ištirpstu „duotybių“ („daiktų“, esančių „pasaulyje“) ryšių raizginyje“ (HEINTEL). Tas pat galioja pirmapradžiam kalbėjimui, kuris betarpiškai atsiveria šiuo tripusiškumu: Aš kalbu su Tavimi apie Tai. Filosofinė refleksija atskleidžia šį tripusiškumą: ji parodo, kad kalbėjimas ir pažinimas reikalauja ne tik Manęs, bet ir Tavęs, taigi ir Bendruomenės, ir kad tik tarp žmonių žmogus tampa žmogumi(J.G. FICHTE). Ji parodo, kad Aš, pasakydamas tau kažką apie Tai, kažką pasakau pats sau. Ji leidžia suvokti, kad kalba pasako apie save pačią, kai ji pasakymu apie Tai sujungia Mane ir Tave savyje. Šis ryšys tarp Aš, Tu ir Tai parodo, kad tam tikru požiūriu kalba yra mūsų gebėjimo skirti Aš, Tu ir Tai prielaida.

Egzistuoja du klausimai, turintys lemiamos reikšmės: 1) Ar nepriklausomai nuo skirtingų konkrečių kalbų egzistuoja grynų, idealių, bendražmogiškų reikšmių sritis? Atrodo, kad tokia sritis yra. Juk tai, ką mums reiškia „raudonas“, atrodo yra tas pat, ką britams reiškia „red“, o prancūzams „rouge“. Tačiau ir WITTGENSTEINO kalbinių žaidimų teorija, ir hermeneutinė filosofija į šį klausimą atsako neigiamai. Negalima atrasti jokios idealios grynųjų reikšmių viešpatijos, kuri nepriklausomai nuo konkrečių kalbų galiotų visiems laikams ir visoms kalboms. Bet kuri reikšmė yra konkrečios kalbos reikšmė. Sąvokos neįmanoma atskirti nuo žodžio, lygiai kaip žmogui nusiimti savo veido bruožus. Žodis yra individualus sąvokos pavidalas. Prarasdama šį pavidalą, ji tampa kita sąvoka. 2) Ar įmanoma bekalbį pasaulį savaime priešinti įvairiomis konkrečiomis kalbomis, kuriomis kalbama apie pasaulį? Čia atsakymas gali būti tik neigiamas. Bekalbis nuogas daiktiškumas savaime
geriausiu atveju būtų ribinė sąvoka. Pasaulis, kuriame mes visada jau patirdami gyvename yra kalbiškai atverstas pasaulis. Konkreti kalba, kurioje mes patirdami pasaulį esame, apibrėžia ir mūsų „pasaulėžiūrą“, „pasaulėvaizdį“. Konkreti kalba nuspalvina visas reikšmes ir kiekvieną pasaulėžiūrą. „… kaip glaudžiai vienas su kitu siejasi kalbėjimas ir suvokimas, aprašymas, grindimas ir t.t.; kad mes per kalbą, per kalbinius veiksmus

išmokstame šių veiklos rūšių; kad tame, ką čia išmokstame ir tame, kaip to išmokstame, slypi kultūrinė tradicija, kad pažinimas yra ne pasyvus iš anksto duotų skirtumų perėmimas, bet aktyvus išmokto meno panaudojimas; taigi, kad tas vaizdas, kurį susikuriame apie pasaulį, yra kultūros pasiekimas, kur kalba atlieka svarbiausią vaidmenį (F.V. KUTSCHERA). Taigi, konkretus kalbinis pasaulėvaizdis nesugretinamas su bekalbiu pasauliu pačiu savaime. Mes tik galime pažinti skirtingus kalbinius pasaulio vaizdus, juos lyginti su savuoju ir vieną su kitu sieti, kaip darome mokydamiesi svetimų kalbų. Kalba, kuria mes tai atliekame, skiriasi nuo lyginamųjų pasaulėvaizdžių kalbiškumo. Taip būna ir tada, kai gimtąja kalba pradedame suvokti (ligšiolinį) kalbinį gimtosios kalbos pasaulėvaizdį: gimtoji kalba, kuria mes tai atliekame, atsiskiria nuo gimtosios kalbos, kurios pasaulėvaizdį analizuojame. Bet kalba, kurioje mes lyginame ir analizuojame, pati niekada nėra absoliuti ar ideali kalba (kurios, kaip parodė WITTGENSTEINAS, apskritai nėra), o vėlei konkreti kalba.

„Kalbos stebuklas“ apima daugelį dialektinių dalykų. T.y. santykį tarp dviejų priešingų, vienas su kitu susijusių kalbos momentų, santykį tarp transcendentalinio ir hermeneutinio aspekto. ►Transcendentalinis aspektas parodo, kad transcendentalinis subjektas su savo aprioriniais apibrėžtumais yra paskutinis ir absoliutus mūsų pažinimo atskaitos taškas. Anot jo, transcendentalinis subjektas kaip sąmonė, vykdanti visą pažinimą, yra paskutinė, nebeginčijama, absoliuti instancija. Ji yra bet kokio pažinimo tarpininkas. Todėl ji transcendentaliai skiriasi nuo visko, kas per ją pažįstama ar įtarpinama. Todėl negalima šį absoliutų, transcendentalinį subjektą mąstyti kaip objektą, t.y. pažvelgti į jį iš nugaros. Transcendentalinės filosofijos požiūriu būtina pripažinti, kad šis subjektas yra absoliuti, besąlygiška viso pažinimo sąlyga. Bet kokiame kalbėjime apie kalbą atsiskleidžia kalbos transcendentalinė prasmė. Bet tai reiškia: bet kokio kalbėjimo apie kalbą ir/ar pasaulį būtina prielaida yra absoliuti, transcendentalinė kalbiškumo prasmė, kuri negali būti suprasta kaip konkreti kalba. ►Hermeneutinis aspektas (HEIDEGGERIS ir GADAMERIS) aiškina, kas rūpi hermeneutikai: visas patyrimas ir pažinimas visuomet jau paženklintas supratimo istoriškumo. Be to, visas patyrimas ir pažinimas turi kalbos pavidalą. Kalba glaudžiasi prie tautų ir individų individualumo(HUMBOLDT) ir savo tripusiškumu (LIEBRUCKS) pasirodo susijusi su kalbine bendruomene. Tad kalba pasirodo kaip tai, kas visuomet yra visuomeniškai ir istoriškai apibrėžta. Bet kokia pasaulėžiūra yra kalbinė, t.y. susieta su visuomeniškai ir istoriškai konkrečia kalba, kuria ji reiškiasi. Tokiu būdu hermeneutinis aspektas atveria fundamentalų viso pažinimo reliatyvumą. Šia prasme K.O. Apelis tvirtina, kad visas pažinimas esąs atspindys „materialių, empiriškai konstatuojamų ir materialiomis prielaidomis paremtų visuomenės gyvenimo procesų“. Kalbos filosofijos terminais tai reiškia, kad visas pažinimas yra kolektyvinės komunikacinės bazės antstatas, taigi galiausiai vėlgi konkreti kalba. Šie du aspektai priešingi vienas kitam ir vis dėlto esmiškai tarpusavyje susiję. Vienas teigia pažinimo besąlygiškumą, absoliutumą ir aprioriškumą. Kitas – jo(visuomeninį ir istorinį) sąlygotumą ir reliatyvumą konkrečios kalbos atžvilgiu. Abu aspektai surišti tarpusavyje, jie įgalina tą žmogiškąjį pažinimą, kuris drauge yra ir tiesa, ir „dalinis pažinimas“. E.HEINTELIS taip apibendrina šį faktą: Kalba, kaip konstitutyvus objektiškumo apskritai įtarpinimo momentas, ir konkreti kalba, kaip konstitutyvus konkretaus objektiško kalbinio pasaulėvaizdžio įtarpinimo momentas, turi būti skiriami, bet vis dėlto jie išlieka susiję, nes galiausiai ir fundamentalioji, filosofiškai reikšminga objektiškumo konstitucija visuomet vyksta konkrečioje kalboje. Konkreti kalba, kaip kalba fundamentaliu filosofiniu ir konstitutyviuoju požiūriu, t.y. transcendentaliai, yra „absoliuti“; kalba, kaip konkreti kalba santykyje su kitomis konkrečiomis kalbomis, yra „reliatyvi“ ir atitinkamai, konstitutyvi konkretaus kalbinio pasaulėvaizdžio atžvilgiu.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 3121 žodžiai iš 9738 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.