Hegel io požiūris į individo teises
5 (100%) 1 vote

Hegel io požiūris į individo teises

Trumpa biografija

Georg Wilhelm Friedrich Hegel – vokiečių filosofas, Napoleono, Goethe’s ir Schillerio, Beethoveno, Fichte’s, Schellingo, Hölderlino amžininkas, gimė 1770 metų rugpjūčio 27 dieną Štutgarte. Tėvas – iždo sekretorius. Motina mirė, kai berniukui tebuvo 14 metų. Be jo šeimoje augo sesuo Christiana, vėliau nusižudžiusi dėl psichinio sutrikimo, ir brolis Ludwigas, tapęs karininku ir žuvęs Rusijoje. Hegalis studijavo Tiubingeno teologijos institute, pirmuosius dvejus metus studijavo filosofiją, apgynė darbą „Apie pareigas“ ir būdamas dvidešimties metų tapo filosofijos magistru. Vėliau privačiai mokytojavo Berne, buvo Jenos universiteto privatdocentas (daugelio užsienio šalių, taip pat prieškarinės Lietuvos valstybės aukštųjų mokyklų neetatinio dėstytojo moksl. vardas ir pareigos) (1801-1807), Bambergo frankofilų laikraščio redaktorius (1807-1808) ir Niurnbergo gimnazijos direktorius (1808-1816). 1816 m. gavo filosofijos profesoriaus vietą Heidelberge, o 1818 m. ir Berlyno universitete, kur pakeitė Frichtę. Dirbdamas Jenoje kartu su Schellingu įsteigė leidinį „Kritische Jahrbucher der Philosophie“. Svarbiausi darbai: „Dvasios fenomenologija“ (1807), „Logikos mokslas“ (1812), „Filosofijos mokslų enciklopedija“ (1817; dvi redakcijos) ir „Teisės filosofijos apmatai“ (1821). Hegelis mirė 1831 metų lapkričio 14 dieną Berlyne. Po jo mirties mokiniai parengė spaudai jo paskaitų kursus: „Religijos filosofija“, „Estetika“, „Filosofijos istorija“ ir „Istorijos filosofija“.

Hegelio požiūris į individo teises

Kaip ir dauguma garsiausių pasaulio filosofų Hėgelis turėjo savytą požiūrį į daugelį problemų. Tiksliai atsakyti į nagrinėjamą klausimą yra sudėtingą dėl to, kad filosofo veikalai nėra aiškiai suformuluoti ir juose pateikiami atsakymai dažnai yra paslėpiami metaforose. Jų interpretavimas negali būti visiškai objektyvus.

Hegelio sistemoje žmogus tik sąmonės dėka pats save konstituoja – būdamas gamtinė būtybė, jis save suvokia tokį esantį ir dėl to nustoja buvęs vien gamtine būtybe, bet tampa kartu ir dvasine būtimi: „Žmogus yra mąstanti sąmonė, t. y. jis iš savęs ir sau kuria tai, kas jis yra ir kas apskritai yra. Gamtos dalykai egzistuoja tik betarpiškai ir vieną kartą, o žmogus, kaip dvasia, susidvigubina: pirmiausia, būdamas gamtine būtybe, jis egzistuoja taip pat ir sau, jis save stebi, sau save priešpriešina, mąsto ir tik šioje veiklioje sau-būtyje jis yra dvasia“.

Teisė yra objektyvaus proto padarinys, o objektyvaus proto savybė yra laisva valia. Teisė yra laisvos valios įkūnijimas (buvimas). Kadangi teisė yra laisvos valios buvimas, ji gali būti tik laisvos valios subjektuose, žmonėse. Todėl asmuo yra valios ir teisės pagrindas, teisės pagrinfinis liepimas yra šis: „Būk asmuo ir gerbk kitus asmenis“. Bet kad asmens laisvė galėtų išoriškai pasireikšti, reikia, kad būtų laiduota išorinė laisvės sritis (sfera); tai pasiekiama ,pavedant išorinius daiktus asmens valiai, nustačius nuosavybę. Asmuo turi teisę kiekvieną daiktą paveržti savo valiai, turi absoliučią teisę pasisisavinti visus daiktus. Toji teisė veda prie susidūrimo su kitų tokia pat teise, o tas susidūrimas yra išsprendžiamas sutartimi. Tačiau valių sutaikymas sutartimi ne visada galimas. Pasitaiko valių susidūrimų, kurie sadaro nusižengimą teisei, civilinę ir kriminalinę nereisybę.„Savimonė pasiekia pasitenkinimo tik kokioje nors kitoje savimonėje“ (1; p. 154), – rašo filosofas. Žmogus stengiasi būti pripažintas kaip savarankiška, ne vien gamtinė, bet ir save suvokianti būtybė, egzistuojanti pačiai sau. Egzistavimas pačiam sau, o ne kitam šiuo atveju reiškia pirmenybės teikimą laisvei, o ne gyvybei. Pasirenkantis laisvę virsta ponu, gyvybę – vergu: „Vienas yra savarankiška sąmonė, kuriai būtis-sau yra esmė, kitas – nesavarankiška sąmonė, kuriai esmė yra gyvenimas ar būtis-’kitam’; pirmoji yra ponas, antroji – vergas“ (1; p. 159). Vergas egzistuoja savo darbu kurdamas daiktus, kuriuos vartos jo ponas. Ponas tampa pripažintas vergo sąmonės, bet tai nėra trokštamas pripažinimas, nes jį pripažįsta tik nesavarankiška sąmonė. Tačiau tik vergas susiduria su daikto savarankiška būtimi ir ją performuoja pagal savo sumanymą. Vergo sąmonė kuria naujas daiktų formas ir sunaikindama jų esatą, anksčiau buvusią svetimą, pati įsitvirtina kaip savarankiška sąmonė – būtis sau.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 681 žodžiai iš 2004 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.