Trumpa biografija
Georg Wilhelm Friedrich Hegel – vokiečių filosofas, Napoleono, Goethe’s ir Schillerio, Beethoveno, Fichte’s, Schellingo, Hölderlino amžininkas, gimė 1770 metų rugpjūčio 27 dieną Štutgarte. Tėvas – iždo sekretorius. Motina mirė, kai berniukui tebuvo 14 metų. Be jo šeimoje augo sesuo Christiana, vėliau nusižudžiusi dėl psichinio sutrikimo, ir brolis Ludwigas, tapęs karininku ir žuvęs Rusijoje. Hegalis studijavo Tiubingeno teologijos institute, pirmuosius dvejus metus studijavo filosofiją, apgynė darbą „Apie pareigas“ ir būdamas dvidešimties metų tapo filosofijos magistru. Vėliau privačiai mokytojavo Berne, buvo Jenos universiteto privatdocentas (daugelio užsienio šalių, taip pat prieškarinės Lietuvos valstybės aukštųjų mokyklų neetatinio dėstytojo moksl. vardas ir pareigos) (1801-1807), Bambergo frankofilų laikraščio redaktorius (1807-1808) ir Niurnbergo gimnazijos direktorius (1808-1816). 1816 m. gavo filosofijos profesoriaus vietą Heidelberge, o 1818 m. ir Berlyno universitete, kur pakeitė Frichtę. Dirbdamas Jenoje kartu su Schellingu įsteigė leidinį „Kritische Jahrbucher der Philosophie“. Svarbiausi darbai: „Dvasios fenomenologija“ (1807), „Logikos mokslas“ (1812), „Filosofijos mokslų enciklopedija“ (1817; dvi redakcijos) ir „Teisės filosofijos apmatai“ (1821). Hegelis mirė 1831 metų lapkričio 14 dieną Berlyne. Po jo mirties mokiniai parengė spaudai jo paskaitų kursus: „Religijos filosofija“, „Estetika“, „Filosofijos istorija“ ir „Istorijos filosofija“.
Hegelio požiūris į individo teises
Kaip ir dauguma garsiausių pasaulio filosofų Hėgelis turėjo savytą požiūrį į daugelį problemų. Tiksliai atsakyti į nagrinėjamą klausimą yra sudėtingą dėl to, kad filosofo veikalai nėra aiškiai suformuluoti ir juose pateikiami atsakymai dažnai yra paslėpiami metaforose. Jų interpretavimas negali būti visiškai objektyvus.
Hegelio sistemoje žmogus tik sąmonės dėka pats save konstituoja – būdamas gamtinė būtybė, jis save suvokia tokį esantį ir dėl to nustoja buvęs vien gamtine būtybe, bet tampa kartu ir dvasine būtimi: „Žmogus yra mąstanti sąmonė, t. y. jis iš savęs ir sau kuria tai, kas jis yra ir kas apskritai yra. Gamtos dalykai egzistuoja tik betarpiškai ir vieną kartą, o žmogus, kaip dvasia, susidvigubina: pirmiausia, būdamas gamtine būtybe, jis egzistuoja taip pat ir sau, jis save stebi, sau save priešpriešina, mąsto ir tik šioje veiklioje sau-būtyje jis yra dvasia“.
Teisė yra objektyvaus proto padarinys, o objektyvaus proto savybė yra laisva valia. Teisė yra laisvos valios įkūnijimas (buvimas). Kadangi teisė yra laisvos valios buvimas, ji gali būti tik laisvos valios subjektuose, žmonėse. Todėl asmuo yra valios ir teisės pagrindas, teisės pagrinfinis liepimas yra šis: „Būk asmuo ir gerbk kitus asmenis“. Bet kad asmens laisvė galėtų išoriškai pasireikšti, reikia, kad būtų laiduota išorinė laisvės sritis (sfera); tai pasiekiama ,pavedant išorinius daiktus asmens valiai, nustačius nuosavybę. Asmuo turi teisę kiekvieną daiktą paveržti savo valiai, turi absoliučią teisę pasisisavinti visus daiktus. Toji teisė veda prie susidūrimo su kitų tokia pat teise, o tas susidūrimas yra išsprendžiamas sutartimi. Tačiau valių sutaikymas sutartimi ne visada galimas. Pasitaiko valių susidūrimų, kurie sadaro nusižengimą teisei, civilinę ir kriminalinę nereisybę.„Savimonė pasiekia pasitenkinimo tik kokioje nors kitoje savimonėje“ (1; p. 154), – rašo filosofas. Žmogus stengiasi būti pripažintas kaip savarankiška, ne vien gamtinė, bet ir save suvokianti būtybė, egzistuojanti pačiai sau. Egzistavimas pačiam sau, o ne kitam šiuo atveju reiškia pirmenybės teikimą laisvei, o ne gyvybei. Pasirenkantis laisvę virsta ponu, gyvybę – vergu: „Vienas yra savarankiška sąmonė, kuriai būtis-sau yra esmė, kitas – nesavarankiška sąmonė, kuriai esmė yra gyvenimas ar būtis-’kitam’; pirmoji yra ponas, antroji – vergas“ (1; p. 159). Vergas egzistuoja savo darbu kurdamas daiktus, kuriuos vartos jo ponas. Ponas tampa pripažintas vergo sąmonės, bet tai nėra trokštamas pripažinimas, nes jį pripažįsta tik nesavarankiška sąmonė. Tačiau tik vergas susiduria su daikto savarankiška būtimi ir ją performuoja pagal savo sumanymą. Vergo sąmonė kuria naujas daiktų formas ir sunaikindama jų esatą, anksčiau buvusią svetimą, pati įsitvirtina kaip savarankiška sąmonė – būtis sau.
Šitaip ponas ir vergas keičiasi vietomis.
Mąstytojas pripažįsta, kad kiekvienas asmuo siekia savo egoistinio intereso: „Pilietinėje visuomenėje kiekvienas sau – tikslas, visa kita jam yra niekas. Bet be santykio su kitais jis negali visiškai pasiekti savo tikslų: todėl šie kiti yra priemonės ypatingybės tikslui. Bet ypatingas tikslas, santykiuodamas su kitais, suteikia sau ypatingybės formą ir pasitenkina pats, kartu patenkindamas kitų gerovę“ (1; p. 290). Kodėl atsitinka taip, kad egoistinių veiksmų suma sukuria visuotinę gerovę? Tai filosofas aiškina žmonių poreikių įvairove ir būtinybe sąveikauti tarpusavyje, norint juos patenkinti. „Kiekvienas, įgydamas, gamindamas ir vartodamas pats, būtent taip įgyja ir gamina kitų vartojimui“ (1; p. 306).
Geras darbas piliečiui yra garbės dalykas. Laikydamasis
protestantiškos etikos tradicijos, Hegelis interpretuoja darbą kaip dorovinę vertybę. Padorumas ir luomo garbė reikalauja veiklos, darbštumo, nagingumo. Galima svarstyti, ar filosofas nėra pernelyg griežtas tiems, kuriems likimas buvo negailestingas. žmonių, kurie nustojo „teisės, sąžiningumo ir garbės jausmo – išgyventi savo veikla ir darbu“, masę jis vadina prastuomene. Prastuomene masę paverčia ne skurdas, o „tik su skurdu susijęs vidinis nusiteikimas, vidinis pasipiktinimas turtingaisiais, visuomene, vyriausybe ir t. t. Be to, su tuo susiję ir tai, kad žmogus, priklausantis nuo atsitiktinumo, tampa lengvabūdis ir tingus […] Prastuomenėje gimsta blogis, nes ji netenka garbės, verčiančios savo darbu užsidirbti duoną, ir visgi ji pretenduoja į savo egzistenciją kaip savo teisę“ (1; p. 352). Lyg numatydamas principą, kad užuojauta ir nereiklumas kitam gali reikšti nepagarbą jam, kaip laisvą valią turinčiai būtybei, filosofas teigia, jog pašalpa prastuomenei nėra išeitis, nors taip „vargstančiųjų pragyvenimas būtų užtikrintas, bet neįtarpintas darbu, o tai prieštarautų pilietinės visuomenės principui ir jos individų nepriklausomybės bei garbės jausmui“ (1; p. 353).
Esamos dorovės kritiką iš deramos – filosofo išgalvotos, bet realiai neegzistuojančios – dorovės pozicijų Hegelis laiko nepagrįstu ir nevaisingu moralizavimu. Jo nuomone, teisės filosofijos, kartu ir etikos paskirtis yra ne išradinėti naujus principus, o analizuoti esamus. „Istorijos filosofijoje“ jis rašo: „Tie idealai, kurie sudūžta, susidūrę su kieta tikrovės uola ir neatsilaiko prieš gyvenimą, visų pirma gali būti tik subjektyvūs ir priklausyti tik pavieniam asmeniui, laikančiam save aukščiausiu ir protingiausiu individu […] Juk visa, ką individas susigalvoja atsiribojęs nuo kitų, negali būti visuotinės tikrovės dėsnis, kaip ir pasaulio dėsnis egzistuoja ne tik dėl pavienių individų, kurie, jo palytėti, gali ir nukentėti“ (3; p. 61). Beprasmiška vien išsigalvoti, savo protu konstruoti „tobulas“ etines sistemas ir tikėtis, kad jų dėka pasikeis dorovinė tikrovė. Neverta kritikuoti esamą dorovinę tvarką iš tinkamos tvarkos pozicijų. Dorovė nėra įgimta, bet ji ir sąmoningai nesukuriama, o gaunama iš tradicijos, Hegelio terminu, iš objektyviosios dvasios. Tradicija yra aukščiau už individualybes, bet reiškiasi vien tik per jas. Ji įgauna santykiškai savarankišką raidą. Tai pirminis dalykas palyginti su asmenybe. Elgesio principai yra pirminiai, o žmonių poelgiai antriniai. Žmonių elgesys reikšmingas tik tiek, kiek per jį reiškiasi objektyvi žmonijos raida. Nors tradiciją formuoja patys individai, bet tiesioginė jų įtaka pasitaiko retai. Individai tik stebi idėjų vystymąsi ir prie jo neprideda nieko savito. Atsižvelgus į vėlesnę subjekto sampratą, Hegelio visuotinybės principo sureikšminimas yra ne silpnybė, o tik nešališka konstatacija. Individualus subjektas prarado autonomiškumą, jis yra tik visuotinybės apraiška.
Hegelis skiria tris pagrindinius istorinės raidos tarpsnius, rodančius pažangią laisvės įsisąmoninimo evoliuciją: