KALBA
Kalbos mokomės visą gyvenimą
Gražiai pasakome apie savo kalbą: ji ir gimtoji, ji ir motinos, ji ir tėviškės kalba. Didžiai ją išgyrė svetimkalbiai: kad sena, kad graži, kad negirdėta, o dar didžiau gyrė mūsų klasikai: kad skambi, kad maloni, kad prigimta…Jų kalbai nereikėjo universitetų: vaikystėj klausėsi kaip dainavo motina, ką ir kaip kalba susirinkę kaimynai, užklydę prašalaičiai, o suaugę jų šneka rašė “Anykščių šilelį”, “Pragiedrulius”, “Topylį”, “Paskenduolę”, “Šiaudinę pastogę”… O mes, ar jau mokame savo gimtąją kalbą?
Pažintis su savąja kalba prasideda nuo pirmųjų motinos žodžių, vos tik kūdikiui išvydus pasaulį. Pasak F. De Sosiūro, “tik klausydamiesi kitų išmokstame savo kalbą; tik po gausybės bandymų kalba susiklosto mūsų sąmonėje”. Iš pradžių ypatingas vaidmuo tenka pamegdžiojimui, kuris iš pradžių būna aklas. Pamažu jis darosi kūrybiškas, vėliau įgyja fantazijos elementų. Ir vis dėlto, pirmuosius kalbos mokymosi žingsnius galima pavadinti bandymų ir klaidų keliu, nes norėdamas ką nors pasakyti vaikas žodžius ištaria klaidingai, tačiau gerai prisimena tai, kaip jo klaidas pataiso vyresnieji, ir jų nebekartoja. Per šneką nepastebimai į vaiko sąmonę ir atmintį įeina visos tautos kalbinė patirtis.
Smalsumas ir pažinimo džiaugsmas yra tos varomosios jėgos, kurios padeda vaikui nepaprastai greitai pažinti jį supančius daiktus, suvokti jų tarpusavio ryšį, o kartu ir išmokti gimtąją kalbą. Vaikystėje būdinga tai, kad vaikas, pasinerdamas į gimtosios kalbos stichiją, neturi tikslo išmokti kalbos. Jis nesuvokdamas pasineria į pasaulio pažinimą, kalbos priemonėmis įvardydamas jį supančius daiktus, veiksmus, požymius ir kitą.