KALBOS REIKŠMĖ IR KILMĖ
Mokslas, tiriantis kalbą, vadinamas KALBOTYRA, arba LINGVISYIKA. Pastarsis terminas padarytas iš lotynų kalbos žodžio lingua (tariama lingva) „kalba“.
Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti visuomenės, pažangos, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra būtina visuomenės egzistavimo sąlyga. Jeigu nebūtų kalbos, neturėtume mokyklų, mokslo įstaigų, spaudos, radijo. Nebūtų įmanomas apskritai šių dienų mokslas ir technika. Tik tobulėjant mąstymui, kuris yra glaudžiai susijęs su kalba, žmonės galėjo sukurti civilizaciją ir pasiekti aukštą šių dienų raidos laipsnį. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nevertinti.
Svarbiausia kalbos paskirtis – būti žmonių susi žinojomo, jų bendravimo priemone, arba, kaip sako kalbininkai, atlikti KOMUNIKACINĘ funkciją (iš lotynų kalbos žodžio communicatio, tariama komunikacijo, „susisiekimas, bendravimas“). Kalba, netekusi šios funkcijos, virsta mirusia. Kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė(ESTETINĖ funkcija), tautinės savimonės, tautos vertybių – būdo, papročių, mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos istorija, psichologija (REPREZENTACINĖ funkcija). Kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis. Lietuvių kalba šiuo atžvilgiu pasaulio mokslininkų didžiai vertinama dėl jos archajiškų formų, kokių nėra išlaikiusi nė viena gyva indoeuropiečių kalba. Todėl mūsų gimtoji kalba yra ir didžiulė pasaulinės kalbotyros vertybė, kurią mes turime branginti ir saugoti kaip pasaulinio mokslo objektą.
Kalbos kilmės problema yra nepaprastai sunki ir sudėtinga. Anksčiau buvo sukurta visokių spėjimų, hipotezių. Vieni manė, kad žmonės išmokę kalbėti pamėgdžiodami gamtos garsus, kiti – kad kalbai pradžią davę tam tikri jaustukai, kuriais imta reikšti įvairias emocijas, dar kiti – kad buvę pradėta nuo specialių sušukimų, lydėjusių kolektyvinį darbą. Tačiau visi tie aiųkinimai iš tikrųjų yra nepagrįsti. Imkime kad ir gamtos garsų mėgdžiojimų hipotezę. Tokių žodžių kuriems pradžią yra davę gamtos garsai (pvz.: kukų, am am, kriu kriu, ir išvestiniai kukuoti, amsėti, kriuksėti), turime nedaug. Daug daugiau kalbose yra esama žodžių, kurie nieko bendra neturi su gamtos garsais, pvz.: namas, akmuo, brolis ir didžiausia daugybė kitų. Taigi kalba negalėjo atsirasti dėl gamtos garsų mėgdžiojimo. Panašiai lengva sukritikuoti ir kitas hipotezes. Juk ir jaustukų bei specialių „garbinių sušukimų“ kalboje nedaug, net dar mažiau negu garsažodžių.