BUITINIS STILIUS
VARTOJIMO SRITIS.
Šis stilius yra kasdieninio bendravimo –namų, gatvės, kelionės, bendro darbo ar žaidimo –kalbos būdas.
TURINYS.
Kalbama apie nesudėtingus dalykus, aplinkos daiktus, pasakojama apie save ar pažįstamus, perpasakojamos girdėtos istorijos, prašoma, kviečiama, dėkojama, skundžiamasi, liepiama ir pan.
FUNKCIJOS.
Svarbiausioji šio stiliaus funkcija –paprasto bendravimo. Kasdieninėse situacijose žmonės kalbasi ne todėl, kad reikia pateikti dalykinę informaciją, o norėdami pasakyti kokius nors būtinus dalykus ar šiaip pasišnekėti, išsikalbėti. Tose situacijose neretai pinasi svarbiausios kalbėjimo funkcijos: bendravimo, pranešimo ir poveikio.
BUITINIO STILIAUS YPATYBĖS.
Neoficialumas. Šio stiliaus bendravimo aplinkoje kalbėti galima laisviau, čia paprastai nėra kada rūpestingai apgalvoti žodį.
Intonacija. Tam tikra intonacija teigiamajam sakiniui suteikia priešingą – neigiamą, ironijos – reikšmę, o neigiamam – teigiamą.
Dialogas. Po vieno kalbėtojo žodžių tuojau pat eina pašnekovo replika. Kalbantysis asmuo į pašnekovą kreipiasi, kokiu žodžiu ar posakiu, rodo palaikąs su juo ryšį.
Ekspresyvumas. Šnekamoji kalba dažnai būna emocinga ir vaizdinga.
Sintaksė. Konstrukcijos susijusios su svarbiausio žodžio pakartojimu: nori nenori,sakyk nesakęs, bark nebaręs ir t.t.
ŠNEKEMOSIOS KALBOS TRŪKUMAI:
Parazitinių žodžių vartojimas
Barbarizmų, žargonizmų vartojimas
Nemotyvuotas kitų stilių išraiškos priemonių vartojimas.
PAVYZDYS:
Darželinukai piešia. Prie vienos mergaitės prieina auklėtoja ir klausia:
– O ką tu pieši?
– Dievą, – atsako įsigilinusi į savo piešinuką mergaitė.
– Bet juk niekas nežino, kaip Dievas atrodo? – stebisi mokytoja.
– Tuoj sužinos.
MOKSLINIS STILIUS
DALYKINIAI STILIAI.
Esama daug gyvenimo sričių, kuriose svarbiausia kalbos funkcija yra pranešimas, dalykinė informacija. Iš tokių sričių pirmiausia minėtinos administracinė veikla, mokslas ir publicistika. Administracinių (kanceliarinių) raštų ir mokslo veikalų stilius yra dalykinis, o dėl publicistikos reikia padaryti išlygą: laikraščio rašinyje, interviu, oratoriaus kalboje dalykinį pranešimą neretai papildo emocinis vertinimas ir vaizdas, ir tada tekstas atsiduria lyg pusiaukelėje tarp dalykinio ir meninio arba dalykinio ir buitinio kalbėjimo. Todėl galima sakyti, kad ištisai dalykinis yra ne visas publicistinis stilius, ne visi jo žanrai.
Dalykiniai stiliai labai skiriasi nuo buitinio. Buitiniame stiliuje vyrauja sakytinė kalbos forma, o dalykiniame – rašytinė. Net ir tada, kai mokslinis pranešimas daromas žodžiu, prieš tai jis būna parengtas raštu. Buitiniame – dialogas, dalykiniame – monologas. Buitiniame – neoficialumas, gyvumas, emocingumas, dalykiniame – tikslumas, savotiškas sausumas.
Vienas iš dalykinių stilių – mokslinis. Šiuo stiliumi parašyti mokykliniai vadovėliai, juo, nors ir kiek paįvairintų, mokslo dalykus mums perteikia mokytojas, juo objektyvią mokslo tiesą kartojame patys, kai prie lentos įrodinėjame teoremą.
MOKSLINIO STILAUS YPATYBĖS.
Mokslas – tai kritiškai patikrinta ir susisteminta žmonijos patirtis. Svarbiausia mokslinio teksto paskirtis – tą patirtį skelbti. Atskiros mokslo šakos tiria skirtingus gamtos ar visuomenės gyvenimo reiškinius, bet visų mokslų tekstams būdinga keletas bendrų ypatybių: kalba čia tiksli, aiški, glausta, mintys dėstomos nuosekliai, logiškai siejamos.
Moksliniui stiliui būdinga:
Terminai. Terminai – tai tiksliai kurios nors srities sąvoką apibrėžiantys žodžiai. Tereikia išvardyti kelis vienos srities terminus – ir iš karto galima pasakyti, iš kurios mokslo šakos jie paimti. Linksnis, kirčiuotė, veiksmažodis – iš kalbotyros, dažnis, įžeminimas, jonas, lęšis – iš fizikos.
Logiškumas. Mintys tarp savęs būna susijusios įvairiais santykiais: sekos, paaiškinimo, patikslinimo, priežasties, prieštaros, apribojimo, nuolaidos, rezultato ir kt.
Nuoseklumas. Minčių nuoseklumui padeda tam tikros sakinių siejimo priemonės. Tai įvairūs įterpiniai, pabrėžiantys vienokį ar kitokį minčių ryšį:
a) Žodžiais pirma, antra…, nurodomas teiginių eiliškumas.
b) Teiginio tikruma, svarumas pabrėžiamas žodžiais aišku, be abejo, savaime suprantama, žinoma.
c) Abejonę, netikrumą autorius reiškia žodžiais galbūt, turbūt, matyt, rodos,ir pan.
d) Antriniai, papildomi, kartais priešingi duomenys pateikiami su įterpiniais be to, beje, kita vertus.
e) Atkreipiamas dėmesys į argumentavimą, jo formą (kitaip sakant, kitaip tariant, trumpai sakant).
f) Įterpiniais su žodžiais anot, pasak, manymu, nuomone, tvirtinimu ir pan. Nurodomas teiginio pagrindas, šaltinis.
g) Išdėsčius keletą teiginių, iš jų daroma išvada gali būti pabrėžta žodžiais taigi, vadinasi.
MOKSLINIO STILIAUS ŽANRAI.
Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai:
Monografija – tai mokslo veikalas, kuriame išsamiai nagrinėjama kuri nors viena problema ar tema.
Straipsnis – nedidelis mokslinis rašinys, skelbiamas žurnale, rinkinyje.
Tezės – tai trumpai suformuluoti pagrindiniai pranešimo, paskaitos teiginiai.
Vadovėlis – tai kurios nors mokslo srities mokomoji knyga.
Sakytiniai
mokslinio stiliaus žanrai:
Paskaita.
Pranešimas.
MOKYKLINIAI MOKSLINIO STILIAUS RAŠINIAI.
Daugelį rašinių, ypač aukštesniosiose klasėse, rašome moksliniu stiliumi: tokiu, kokį perimame iš literatūros vadovėlių ir kitų literatūros mokslo darbų, iš literatūros mokytojų, tokiu, kokį kuriamės patys. Tas mūsų rašinių stilius, jeigu stengiamės reikšti savas mintis ir kalbėti savais žodžiais, nėra itin mokslinis (šito ir nereikia), jis dažniausiai susipynęs su publicistiniu.
Kartais mokykloje reikia parašyti ne paprastą kontrolinį rašinį, o mokslinį referatą. Jame turi būti visiems moksliniams darbams būtinos pagrindinės dalys: pratarmė (autoriaus žodis), įvadas, medžiagos dėstymas, išvados, bibliografija (darbe naudoti šaltiniai ir literatūra).