Lietuvių kalbos įskaita
5 (100%) 1 vote

Lietuvių kalbos įskaita



Pranešimas

Lietuvių kalbos įskaitai



Pranešimo tikslai:

• Įrodyti, kad menas yra reikalingas žmogui

• Įvardinti ir pagrįsti meno funkcijas žmonijos ir tautų istorijoje

• Panagrinėti meno ir žmogaus santykį įvairiuose laikotarpiuose

• Įrodyti, kad menas ir saviraiška yra aukščiausi žmogaus poreikiai

• Įrodyti, kad menas svarbus istorinių žinių šaltinis

• Išnagrinėti lietuvių etnografinio meno reikšmę šiuolaikiniam žmogui



Visais amžiais, nuo tada kai žmonija atsistojo ant dviejų kojų iki dabar, menas ir žmogus vystėsi greta vienas kito. Mene žmogus galėjo išreikšti savo jausmus, pagerbti dievus ar šlovinti savo karalių. Pasaulio istorijoje buvo laikotarpių, kai menas labai suklestėdavo, o buvo ir tokių – kai meną menkino ir laikė nereikalingu. Tačiau žmogus negali apsieiti be saviraiškos, todėl menas tapo jo maištavimo įrankiu, protesto išraiška. Nors keitėsi epochos, keitėsi menas ir jo reikšmė, keitėsi ir pats žmogus, tačiau išliko viena aiški tendencija – klestint žmonijai, klesti ir menas. Todėl galima daryti išvadą, kad manas yra pats aukščiausias žmogaus poreikis – saviraiška, kuri gali būti patenkinti tik tuomet, kai patenkinti kiti žmogaus poreikiai.

Sudėtinga žmogaus raida prasidėjo kartu su menu. Seniausiam vaizduojamojo meno paveikslui yra maždaug 32 410 metų. Tai 1994 m. gruodį archeologo J. M. Chauvet Prancūzijoje, Ardešo departamente atrastas urvo piešinys. Ten yra vaizduojami sudėtingi arklių, liūto, stumbro, raganosio, gauruotojo mamuto atvaizdai. Šie piešiniai, kaip ir visi kiti esantys urvuose, yra artimai siejami su tuometine medžiotojų ir rankiotojų bendruomenių tikėjimo sistema – šamanizmu. Jie atvaizduoja gyvūnus, kurie lydėdavo šamanus jų dvasinėje kelionėje. Taigi, tokio ankstyvojo meno paskirtis buvo daugiau praktinė ar religinė, nei estetinė. Tačiau jau vėlyvajame paleolite pradeda rastis ir estetinis menas. Žmogus išmoksta geriau apdirbti kaulą bei akmenį, atsiranda siuvimas ir būstų iš žvėrių kailių statyba. Tokios sąlygos skatino žmogaus fantaziją ir norą išsiskirti, todėl atsiranda primityvioji juvelyrika, piešininiai ant odos bei raižiniai iš kaulų. Šis, naujai besivystantis menas atliko ir socialinį vaidmenį, mat papuošalų skaičius ir apdirbimo sunkumas rodė hierarchinę padėtį bendruomenėje. Apie 7000 m. pr. Kr. atsiranda molio dirbiniai, kurie puošiami įvairiais raštais. Tai galima laikyti keramikos pradžia. Iki keramikos atsiradimo menas visuomenės gyvenime turėjo daugiau praktinę, religinę ar socialinę reikšmę, o nuo neolito pradžios pradeda vystytis ir grynai estetinis menas.

Menas nenutrūkstamai vystosi ir toliau. Savo klestėjimą senovės pasaulyje jis atskleidė per architektūrą. Visi nuostabiausi senovės pasaulio statiniai, kaip Karnako šventykla Egipte, Partenonas Graikijoje, Panteonas Romoje, Kandarija Mahaved šventykla Indijoje ir t.t., yra skirti religijai. Jų didybė ir puošnumas leidžia spęsti kokią svarbią vietą žmogaus gyvenime užėmė religija. Per savo meną, to meto žmogus galėjo išreikšti savo pamaldumą, išaukštinti dievus. Tačiau Graikijoje, kaip to meto kultūros lopšyje, vystėsi ir kiti menai. Architektūros didybė bei tobulybė buvo skirta dievams, o kiti menai – žmogui. Graikai pirmieji atsigręžė į žmogų, į jo individualumą ir tobulumą. Iš šios pasaulėjautos Graikijoje gimė nuostabūs meno kūriniai. „Sveikame kūne – sveika siela“, o sveiką ir gražų kūną geriausiai atvaizduoja skulptūrą. Todėl skulptoriai kūrė savo grožio etalonus, aukštino žmogaus tobulumą. Tuo metu Graikijoje klestėjo ir literatūra. Mūsų dienas pasiekė Homero „Iliada ir Odisėja“ , Ovidijaus „Metamorfozės“, Sapfo eilėraščiai. Tai buvo laikotarpis, kai menas tarnavo žmogaus saviraiškai, atspindėjo jo žingeidumą pažinti, proto laisvumą.

Tačiau nesiliaujantys karai nualino Europą, Didžioji Romos imperija žlugo ir maždaug V a. po kr. Europoje prasidėjo tamsieji viduramžiai. Iš šio laikotarpio nėra išlikę beveik jokių rašytinių šaltinių. Tuo laikotarpiu buvo pamiršta antikos didybė: suklestėjus krikščionybei, požiūris į žmogų kardinaliai pakito. Žmogus buvo niekinamas ir laikomas dulkia, dievo ir bažnyčios tarnu. Didieji graikų architektūros pasiekimai pamiršti, o statiniai tapo primityvūs ir niūrūs. Tai buvo daugiausia gynybinės paskirties pilys. Iš menų vystėsi tik tie, kurie buvo naudingi bažnyčiai: bažnytinė dailė – freskos ir miniatiūros aukštino dievą ir bažnyčios valdžią. Skulptūros menas taip pat tarnavo religijai, bet vystėsi lėtai. Literatūra ir muzika daugiausia buvo bažnytinė, tačiau pamažu kūrėsi herojiniai epai (Rolando giesmė) bei riteriniai romanai ir riterinė lyrika. Kiti menai, kaip teatras, buvo niekinami ir laikomi tik prastuomenės pramoga. Maždaug X a.(ankstyvoji gotika) pradėjo tobulėti architektūra, sparčiai vystėsi muzika, dailė, atsirado pasaulietiniai vaidinimai. Tačiau ir toliau pasaulietinę valdžią savo rankose laikė bažnyčia, todėl visų menų tobulėjimas buvo
glaudžiai susieti su ja. Bažnyčia vis dar stengėsi, per meną, aukštinti dievą ir save bei niekino ir menkino žmogų, apriboti jo mąstymą ir saviraišką. „Savavaliai“ menininkai buvo paskelbiami eretikais ir sudeginami ant laužo jei jų nuomonė nesutapdavo su bažnyčios. Kadangi tokiais tamsiai laikais žmogaus protas ir kultūra vystėsi labai lėtai, tai ir menas buvo palyginti su antika primityvus.

XIV a. prasidėjo renesansas – atgimimas. Šioje epochoje vėl buvo atsigręžta į žmogų, kaip į individualią būtybę ir to pasėkoje atgimė visi menai: architektūroje atsisakyta tamsių erdvių, sienos tapo plonesnės, atsirado dideli vitražiniai langai ir skulptūros (Paryžiaus Dievo motinos katedra). Muzika tapo pasaulietinė, ypač ištobulėjo polifoninis giedojimas ir dainavimas, vyko pasaulietiniai koncertai, o 1598 m. buvo sukurta pirmoji pasaulyje opera J. Perio „Dafnė“. Garsiausi to meto kompozitoriai buvo Palestrina, Monteverdis, Žanekenas, Ordando di Lasso. Muzika bei teatras tapo aukštuomenės mėgiamu ir pripažintu menu. Renesanso laikotarpiu ypač suklestėjo literatūra, nes buvo išrastos spaustuvės, kurios leido sparčiai plisti knygoms (anksčiau knygas perrašinėdavo vienuoliai rankomis). Viduramžiais literatūra buvo bažnytinė, o dabar rašytojai ima gilintis į žmogaus jausmus bei vidinį pasaulį, atskleidžiamas noras suprasti ir pažinti pasaulį, pagaliau žmogus, o ne dievas, tampa visatos centru, tampa svarbu jo individualumas. To meto garsiausi rašytojai buvo Šekspyras, Petrarka, Servantesas, Gėtė. Renesanso dailėje irgi aukštinimas žmogus. Jis tapomas remiantis antikos tradicijomis: proporcingų formų, besišypsantis, gražaus kūno. Grasiausi to meto dailininkai ir skulptoriai – L. da Vinčis, Rafaelis, Mikelandželas ir kiti. Šiuo laikotarpiu visose meno srityse buvo atsigręžiama į antiką, tęsiamos jos tradicijos, menas atspindėjo pakilias visuomenės išsilaisvinimo nuotaikas.

Šiuo metu Jūs matote 62% šio straipsnio.
Matomi 1106 žodžiai iš 1770 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.