Lietuvių kalbos istorija
5 (100%) 1 vote

Lietuvių kalbos istorija

11

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………. 3

Lietuvių kalbos kilmė………………………………………………………………………… 4

Pirmosios žinios apie Lietuvius ir Lietuvos vardas……………………………………. 7

Morfologija…………………………………………………………………………………….. 9

Sintaksė………………………………………………………………………………………… 12

Leksika…………………………………………………………………………………………. 13

Kitos kalbos Lietuvoje……………………………………………………………………… 13

Lietuvių kalba viešajame gyvenime……………………………………………………… 17

Pirmoji Lietuvių kalbos gramatikos tekstai…………………………………………….. 18

Sutrumpinimai………………………………………………………………………………….. 22

Literatūra………………………………………………………………………………………… 23

Įvadas

Kalba nepaliaujamai kinta. Tai būdinga visiems jos klodams. Tą kitimą aiškiai matome palyginę skirtingų epochų tekstus ar gramatikas.Vienų kalbos elementų (pvz., žodyno) kitimas tam tikru mastu priklauso nuo gyvenamosios epochos, kitų (morfologinių, sintaksinių) neretai būna susiję su vidiniais kalbos struktūros poslinkiais, bet daugelio iš jų, ypač fonetikos, kitimą greičiausiai lemia ne kuri viena, bet keletas priežasčių. Lingvistų neretai keliami tokie faktoriai, kaip klimatinės sąlygos, rasinės kalbančiųjų ypatybės, energijos ekonomika, kalbančiųjų buitis, kitakalbių substratas ir pan., negali būti laikomi univeersaliais. Kalbos kitimą stimuliouja, matyt, ne vienas kuris iš šių faktorių, bei visas jų kompleksas.

Kalbos kitimas vysta iš lėto, todėl žmonės kalbėdami paprastai jo visai nepastebi arba konstatuoja tik vieno kito sudėtingos kalbinės sistemos elemento pakitimą, tam tikrus mažmožius.

Klaidingą tariamo kalbos pastovumo įspūdį neretai sudaro rašomoji (literatūrinė) jos forma, užgožianti natūralią šnekamąją kalbą. Rašto fiksacija bei normų reglamentacija slepia nuo mūsų akių kalbos raidą. Bet pakanka tik palyginti ankstesnių epochų tekstą, ir to tariamo pastovumo įspūdžio nebelieka. Taigi dabartiniai kalbos garsai, gramatinės formos ir sintaksinės konstrukcijos yra ilgos, šimtmečiais ir tūkstantmečiais trukusios kalbinės raidos produktas.

LIETUVIŲ KALBOS KILMĖ

Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių šeimos kalboms ir kilo iš vadinamosios baltų (pavadinimas nuo Baltijos jūros) šakos. Iki šiol išliko tik dvi šios senovėje gausios šakos kalbos: lietuvių ir latvių.

Baltų kalboms pradžią davė toji indoeuropiečių prokalbės dialektinė sritis, iš kurios atsirado slavų ir germanų kalbos. Tarp šių trijų šakų yra nemaža bendrybių. Antai daugiskaitos datyvo ir kai kurių kitų linksnių fleksija turi elementą -m- vietoj senesnio -bh-, pvz., liet. vilka-m-(u)s, got. wulfa-m. Tai labai sena ir reikšminga ypatybė, siekianti indoeuropiečių prokalbės skilimo epochą. Vartojami skaitvardžių 20-90 inovaciniai trys dešimtys tipo dariniai (plg.s.sl. tri desęti, got preis tigjus) vietoj senovinių atitikmenų su *-(d)komt.(1)

Yra ir tik baltams bei germanams būdingų bendrybių (kurių slavai beturi). Svarbia šių dviejų šakų izoglosa laikoma lietuvių kelintinių skaitvardžių 11-19 antrojo dėmens -lika sutapimas su germanų 11,12 atitikmeniu -lif, pvz., got. ainlif „vienuolika“, twalif „dvylika“. Nors tasai sutapimas gali būti ir nevisiškas: lietuvių -lika (likti, lieka) kilo iš ide. šaknies -leik-, o germanų -lif galėjo išsirutulioti ir iš -leip- (plg. liet. lipti), tačiau pats darybos modelis yra tas pats, skirtingas nuo senojo indoeuropietiško, kur skaitvardžiai 11-19 būdavo daromi prie „dešimties“ dedant „vienas“, „du“ ir t.t. Specifinių baltams ir germanams leksikos bendrybių gana daug (suregistruota per 60), pvz., liet. darbas „dirbti“, isl. djarif „drąsus“ (iš derbaz), ang. deorfan „dirbti“.(2)

Ypač daug bendrybių tarp baltų ir slavų kalbų. Jas jungia daugybė izoglosų: fonetinių, gramatinės sandaros ir leksikos. Ne visos tos izoglosos yra lygiavertės ir vienodai tyrėjų traktuojamos. Baltų ir slavų senųjų kalbinių ryšių klausimais turima gausi literatūra. Prikurta įvairių tuos ryšius aiškinančių hipotezių, iš kurių ryškėja dvi svarbiausios pažiūros:

1) vieni tyrėjai tvirtina, jog po indoeuropiečių prokalbės suskilimo baltai ir slavai kurį laiką dar sudarė vieną kalbinį vienetą, taigi buvusi tarpinė baltų-slavų prokalbė;

2) kiti neigia tokią prokalbų kontaktais. Diskusija tebesitęsia.

Apžvelkime svarbiausias baltų ir slavų kalbas jungiančias izoglosas.

Viena iš reikšmingiausių baltų ir slavų fonetinių izoglosų laikomas vienodas ide. *r, *l, *m, *n likimas, jų virtimas ir, il, im, in arba ur, ul, um, un (pvz., liet. širdis s.r. сьрдьце; liet. gumbas, sl. gьmba). Baltai ir slavai paveldėtą R virtimo iR/uR tendenciją vienodai išrutuliojo, matyt, dar tais laikais, kai kalbinė diferenciacija tebebuvo menka, kai vieni ir kiti dar nesunkiai
susikalbėdavo ir kai atsiradusios inovacijos lengvai būdavo vienų iš kitų perimamos.

Baltų-slavų prokalbės šalininkai šių kalbų bendrybe laiko s virtimą š (slavų ch) po r, k, u, i. Tos prokalbės priešininkai tą patį virtimą laiko svarbiu argumentu, kad tokios prokalbės nėra buvę.Iš tikrųjų tai nėra specifinė tik baltų ir slavų izoglosa, nes ji apima dar arijus, iš dalies net armėnus.(3)

1. iš Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“ p.16

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 750 žodžiai iš 1389 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.