Lietuvos statutai kaip rašytinės teisės paminklas1
5 (100%) 1 vote

Lietuvos statutai kaip rašytinės teisės paminklas1

11213141

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………2

1. Lietuvos teisė iki Statuto…………………………………………..3

2. Statutų priėmimas…………………………………………………….5

2.1. Pirmasis Lietuvos Statutas………………………………………5

2.2. Antrasis Lietuvos Statutas………………………………………9

2.3. Trečiasis Lietuvos Statutas……………………………………10

3. Lietuvos Statutų fenomenas……………………………………..14

Išvados……………………………………………………………………..17

Literatūra………………………………………………………………….18

Įvadas

Svarbiausi iš rašytinių LDK teisės šaltinių buvo XVI a. išleisti feodalinės teisės kodeksai – Lietuvos Statutai. Teisės kodifikavimas buvo dėsningas feodalinės Lietuvos valstybės ir teisės raidos etapas. Valstybės valdymui centralizuoti ir krašto politinei vienybei stiprinti reikėjo kodekso, kuris vienodai reguliuotų santykius visoje šalies teritorijoje. Teisės kodifikavą skatino ekonominis krašto gyvenimas, amatų ir prekybos plėtra , didelių žemės plotų įtraukimas į ūkio apyvartą, o tam reikėjo turto perleidimo ir įkeitimo santykių vienodo detalaus reglamentavimo.

Lietuvos Statutai teisiškai įformino LDK aukščiausias valdžios institucijas ir teismų instancijas: Pirmasis Lietuvos Statutas – Ponų Tarybą ir didžiojo kunigaikščio vietininko teismus, Antrasis Lietuvos Statutas ir Trečiasis Lietuvos Statutas – Seimą bei nuoseklią teismų struktūrą ( su renkamu bajorų Žemės teismu). Taigi Lietuvos Statutai fiksuoja LDK visuomenės perėjimą nuo ponų oligarchinės santvarkos prie luominės monarchijos.

Šiame referate apžvelgsiu 3- jų Lietuvos Statutų, kaip rašytinės teisės šaltinių, parengimą, išleidimą bei jų turinį.

1. Lietuvos teisė iki Statuto

Neturime žinių apie ankstyviausią lietuvių teisę. Ji buvo nerašyta, tad rėmėsi vietos papročiais ir sprendimą darančiojo asmens nuožiūra. Dėl to teisė turėjo labai įvairuoti įvairiose krašto dalyse ir galėjo keistis nepastebimai, be atskirų įstatymo leidimo aktų. Vietos papročių niekas neužrašė, o teismų sprendimai buvo daromi žodžiu, ir nėra išlikę. Tik atidus ir kritiškas kronikų, vėlyvesniųjų privilegijų bei įvairių kitų rašytųjų šaltinių nagrinėjimas galėtų duoti mums šiek tiek žinių apie pirmykštę Lietuvos teisę.

Lietuvos valstybei plečiantis iš grynai lietuviškų žemių į Rusią, Lietuvos teisė darėsi dar labiau įvairesnė. Rusenai turėjo savo seną teisinę tradiciją, o Lietuvos valdovai, užvaldę kokią Rusios kunigaikštiją, stengėsi kiek galima mažiau keisti vietos žmonių gyvenimą, palikdami jiems ne tik jų kalbą ir religiją, bet taip pat visuomeninę ir teisinę santvarką, kiek tas neprieštaravo bendriesiems valstybės reikalams. Taigi žymios Rusios dalies, įskaitant ir patį Kijevą, įjungimas į Lietuvą nenutraukė savitos tų sričių teisinės tradicijos. Tokiu būdu ilgainiui įsigalėjo Lietuvoje dvi savo kilme skirtingos teisės – lietuviškoji ir rusiškoji, o kiekviena jų dar įvairavo vietos ir laiko atžvilgiu.

Paskutiniaisiais XIV amžiaus dešimtmečiais Lietuvoje atsirado naujas teisės šaltinis – rašytosios, valdovo duotos privilegijos, suteiktos atskiriems luomams, valstybės dalims, miestams, tautybėms ar pavieniams asmenims. Pirmasis valdovas, ėmęs plačiau dalinti privilegijas, buvo Jogaila, kuris 1387 m. suteikė svarbias privilegijas bajorams, dvasiškiams ir Vilniaus miestui. Nuo to laiko Jogaila, Vytautas ir jų įpėdiniai teikė kaskart didėjantį privilegijų skaičių. Privilegijos lietė arba visą kraštą ir buvo vadinamos žemės privilegijomis, arba kokią sritį, gyventojų grupę ar pavienį asmenį.

Bajorams teikiamos privilegijos saugojo ir plėtė jų teises bei laisves tiek asmens teisių, tiek turto srityje. Tos privilegijos buvo suteiktos tik naujai pakrikštytiesiems bajorams katalikams ir nelietė stačiatikių. Taigi šios privilegijos stiprino naujai pakrikštytų bajorų ištikimybę Katalikų Bažnyčiai, o antra – kėlė katalikiškojo, atseit, lietuviškojo, elemento svorį valstybėje ir laidavo lietuviams didesnes teises negu rusams. Vėlyvesnės privilegijos mažino teisinius skirtumus tarp Lietuvių ir rusų, bet jie galutinai išnyko tik žymiai vėliau, XVI a. antrojoj pusėj.

Jogailos ir Vytauto įpėdiniai tvirtindavo senąsias bajorų privilegijas ir suteikdavo naujas. Pastarųjų svarbiausia buvo 1447 m. Kazimiero duotoji, atleidžianti privačių dvarų valstiečius nuo įvairių pareigų valstybei ir tokiu būdu praplečianti žemės savininkų teises į jų dvarų ribose gyvenančius valstiečius. Ši privilegija kartu tvirtino visišką Lietuvos valstybinę nepriklausomybę.

Dvasiškiams duotosios privilegijos atleido bažnytinius dvarus nuo mokesčių ir net nuo prievolės eiti žemės tarnybą, t.y. karo atveju stoti karan ir pristatyti kareivius. Dvasiškių privilegijos iš pradžių buvo suteiktos Vilniaus vyskupijai, o, įkūrus Žemaičių vyskupiją, jos buvo išplėstos ir žemaičių dvasiškiams. Kunigai bei vienuoliai buvo išskirti iš valstybės
teismų jurisdikcijos; juos teisti buvo pavesta bažnytiniams teismams, kurie laikėsi kanonų teisės. Tokiu būdu Lietuvoje, greta lietuviškosios ir rusiškosios teisės, buvo įvesta trečioji teisinė sistema. Tuo pat laiku Lietuvos miestuose buvo įvesta ketvirta teisinė sistema, būtent, vokiškoji teisė, kuri išsivystė Magdeburgo mieste ir rėmėsi Saksų Veidrodžio (Sachsenspiegel) teisynu. Trys Vokietijos miestai – Kolnas, Lūbeckas ir Magdeburgas – išvystė savitas teisines sistemas, kurios buvo perimtos ne tik daugelio vokiečių miestų, bet plito ir už Vokietijos ribų. Viena šių sistemų, Magdeburgo teisė, per Čekiją ir Lenkiją pasiekė Lietuvą ir buvo valdovo, o vėliau seimo įvedama įvairiuose miestuose, pradedant Vilniumi 1387 metais, baigiant įvairiais smulkiais miestais net keturiais šimtmečiais vėliau, XVIII a. pabaigoje. Lietuvos teisinėje santvarkoje Magdeburgo teisė reiškė tą patį, ką ir miesto savivaldybė, ir kiekvienam miestui, kuriam buvo suteikta savivaldybė, tuo pačiu buvo suteikta ir Magdeburgo teisė, arba magdeburgija.

Privilegijos buvo teikiamos ne tik luomams, bet ir tautinėms mažumoms, būtent, žydams ir totoriams, laiduodamos jų tikėjimų laisvę ir reguliuodamos jų teises ir pareigas.

Kita privilegijų grupė buvo suteikta atskiroms teritorinėms valstybės dalims, Rusios kunigaikštijoms ar etnografinės Lietuvos žemėms. Pastarųjų svarbiausia privilegija buvo suteikta žemaičiams, laidavusi tos žemės autonomiją ir savitą santvarką, skirtingą nuo kitų Lietuvos dalių, kuri išsilaikė per visą nepriklausomos valstybės gyvavimo laiką, iki 1795 metų. Nuo šios privilegijos laikų valstybė imta vadinti Lietuvos, Rusios ir Žemaičių didžiąja kunigaikštija; taip valstybė vadinama ir Lietuvos Statuto įžangoje.

Tokiu būdu Lietuvos teisės istorijoje galima skirti du periodus: iki 1387 m. – papročių teisę, o vėliau – maišytą privilegijų ir papročių teisę.

2. Statutų priėmimas

Viena pagrindinių rašytųjų įstatymų savybių yra ta, kad šalys gali geriau numatyti, koks bus kurios bylos sprendimas. Papročiais ir precedentais paremta teisė palieka didelę laisvę teisėjų nuožiūrai, ir tokiu būdu bylos šalys pasidaro labai priklausomos nuo kurio teisėjo asmeninių pažiūrų ir net interesų. Ano meto bajorų noras buvo sumažinti vaivadų ir kitų urėdų teisminę valdžią, priverčiant juos spręsti bylas pagal visiems prieinamus, rašytus ir visam kraštui bendrus įstatymus.

XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ( LDK ) buvo priimti trys Lietuvos Statutai – galiojančios feodalinės teisės įstatymų sąvadai, apimantys visas teisės sričių normas.

Pirmasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1529 metais. Antrasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas beveik 12 metų ir patvirtintas 1566 metais. Abu pirmieji Statutai nebuvo išspausdinti. Išspausdintas buvo tik Trečiasis Lietuvos Statutas – tais pačiais, 1588, priėmimo metais.

2.1. Pirmasis Lietuvos Statutas

Rašytųjų visoje valstybėje lygiai veikiančių įstatymų reikalingumas ypač iškilo XVI a. pradžioje. Pirmasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas septynerius metus, sparčiai plintant Lietuvos valstybėje hunmanistinėms renesanso idėjoms, atsispindėjusiomis ir pačiame Statute.

Nors pagrindinė gyventojų masė – valstiečiai, liko už Statuto ribų, visgi kai kur, paliečiami ir jie. Be to, daugelyje straipsnių netiesiogiai per feodalų imunitetines teises valstiečiai gali paliudyti, prisiekti kartu su savo ponais, dalyvauti įvairiose bylose ir t. t.

Svarbus klausimas – istorinės Pirmasis Lietuvos Statutas pasirodymo sąlygos ir priežastys. Visuomenei skylant į klases, atsiranda valstybė, t. y. prievartos aparatas. Jis praturtėjusių bendruomenininkų rankose tampa prievartos įrankiu, nukreiptu prieš nuskurdusius dėl įvairių priežasčių kaimynus. Palaipsniui turtėdama ši bendruomenininkų kategorija virto atskira feodalų klase ir ėmė savintis sau įvairias privilegijas, iš pradžių paremtas papročiais, arba vadinamąja, paprotine teise. Vėliau, pasiekusi tam tikrą klasinės konsolidacijos laipsnį, ji stengėsi šias privilegijas surašyti į atskirus teisinius aktus ir pagaliau į ištisą įstatymų sąvadą, kuriuo lietuviams tapo 1529 metų Pirmasis Lietuvos Statutas. Jis suteikė gana plačias teises visam bajorų luomui, nepaisant jų turtinės padėties ir tikybos, arba tiksliau, tautinės priklausomybės. Priminsime, kad Lietuvos valstybė jau nuo Mindaugo laikų etniniu požiūriu buvo toli gražu nevienalytė. Jos sudėtyje buvo gana dideli Baltarusijos žemių ir Centrinės Rusijos plotai, buvo užkariautas net Brianskas ir Karačevas. Į LDK sudėtį įėjo ne tik visa Baltarusija ir Ukraina, bet ir dalis Rusijos žemių. Etnografinė Lietuva sudarė vos aštuntadalį ar dešimtadalį visos valstybės teritorijos ir trečdalį ar ketvirtadalį gyventojų. Taigi, jau Kazimiero Jogailaičio valdymo metu (1440 – 1492 m.) iškilo būtinybė sulyginti katalikų, (t. y. lietuvių) ir stačiatikių, (t. y. rusų, baltarusių, ukrainiečių) bajorų teises. Mat, pagal 1413 m. Horoldės privilegiją, bajorai katalikai naudojosi žymiai didesnėmis teisėmis. Ištaisyti šią neteisybę jau buvo bandyta 1447 metų Kazimiero Jogailaičio žemės privilegijoje.

Pirmajame Statute ir, visų pirma jo įvade, ši neteisybė
atitaisyta (suprantama, tai lietė tik bajorus) ir tos teisės sulygintos.

Statutą sudaro 13 skyrių, jungiančių beveik visų teisės šakų normas. Pažymėtina, kad feodalinė LDK teisė neturėjo aiškios vidaus struktūros, kuri būdinga šiuolaikinei teisei. Teisės sistema ir jos elementai formavosi pamažu. Nebuvo ir šiuolaikinės griežtai reglamentuotos juridinės technikos. Todėl tame pačiame Statuto skyriuje randama normų, priskiriamų prie skirtingų teisės šakų.

Pirmame Statuto skyriuje yra daugiausia normos, nustatančios didžiojo kunigaikščio teisinį statusą, bajorų atsakomybę už valstybinius nusikaltimus, dvarų disponavimo ribojimus ir kai kuriuos teisingumo vykdymo ypatumus; antrame skyriuje reglamentuojama feodalų karo tarnyba ir atsakomybė už karinius nusikaltimus; trečiame skyriuje nustatytos bajorų teisės ir laisvės; ketvirtajame skyriuje yra normos, reguliuojančios moterų paveldėjimo teisę ir jų išleidimą už vyrų; penkto skyriaus normomis reguliuoti globos santykiai; šeštame skyriuje reglamentuojamas teismo procesas; septintame skyriuje nustatyta atsakomybė už bajorų nužudymą, sumušimą ir prievartavimą; aštuntame ir devintame skyriuose reguliuojama feodalų žemės nuosavybė ir kiti turtiniai santykiai; dešimtame skyriuje nustatytas įkeistų už skolas dvarų valdymas ir disponavimas; vienuoliktame – atsakomybė už bajoru priklausomų žmonių nužudymą; dvyliktame – atsakomybė už feodalų turto pagrobimą ir tryliktame – atsakomybė už vagystes.

Pagrindiniai 1529 m. Lietuvos Statuto šaltiniai buvo paprotinė teisė, Žemės privilegijos ir romėnų teisė, paveikusi Statutą per kanonų teisę.

Pirmasis Lietuvos Statutas buvo bajorų teisės kodeksas. Kitiems luomams priklausančių žmonių teises ir pareigas Statutas reglamentavo tiek, kiek tai lietė bajorų luomo ir jo valdomos valstybės interesus. 1529 m. Lietuvos Statutas – realios ponų bajorų ir tarnybinių bajorų sluoksnių galios atspindys. Ponai išsaugojo dominuojančias pozicijas valstybėje ir visuomenėje. Nepakankamai politiškai ir ekonomiškai sutvirtėję, tarnybiniai bajorai nepasiekė lygiateisiškumo su ponais bajorais. Ponai ir toliau administruodavo ir teisdavo tarnybinius bajorus, todėl šie ėmė reikalauti Statuto pataisų.

Keletas žodžių dėl LDK valstybinės kalbos. Žinoma, anais metais tokio tiesmukiško valstybinės kalbos supratimo nebuvo, ir Statutai tiesiog to įstatymiškai nefiksavo. Tačiau po 1569 m. Liublino unijos Trečiojo Statuto kodifikavimo ir priėmimo metu susiklosčiusi padėtis buvo kiek panaši į dabartinę. Nors bet kokios istorinės aliuzijos į dabartį šlubuoja, bet kartais net istorikui sunku atsispirti pagundai. ir kai kurie teisės istorikai ir filologai linkę neigti senosios baltarusių kalbos kaip tam tikra prasme LDK valstybinės kalbos statusą. Tuo tarpu apsišvietusi LDK feodalinė visuomenė laikė senąją baltarusių kalbą „savąja, nuosava“ kalba, iš esmės valstybine. Vienas žymiausių Trečiojo Lietuvos Statuto kodifikatorių ir jo leidėjas, pakancleris Leonas Sapiega (vėliau LDK kancleris), šio Statuto prakalboje rašė: „O jeigu kuriai tautai gėda įstatymų savo nežinoti, tai pirmiausia mums, kurie ne kuria nors svetima kalba, tačiau savo nuosava įstatymus surašytus turime…“ Vadinasi, Leonui Sapiegai – tai „savo nuosava“ kalba. Reikalas tas, kad daugumos feodalinės Europos šalių įstatymai buvo surašyti lotynų kalba. .

Daugelis Pirmojo Lietuvos Statuto straipsnių garantuoja piliečių, turto ir asmens neliečiamybę. Numatoma griežta bausmė už neteisėtą, nepagrįstą įskundimą: „Ir taip pat, – jei kas, apkalbėdamas ką nors, kaltintų dėl nešlovės arba dėl galvos netekimo ir sietųsi su gyvastimi ar savastimi ar bet kokia kita bausme, tai tas, kuris kitą apkalbėtų ir neįrodytų, pats turi būti ta bausme baudžiamas“. Čia derėtų priminti kad ir mūsų laikais šis straipsnis neprarado savo aktualumo. Ir, jeigu panašus įstatymas galiotų, tai reabilitacinių bylų (deja, neretai pomirtinių )būtų kur kas mažiau.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2098 žodžiai iš 6651 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.