Naujosios teisės v europoje atsiradimas bruožai ir reikšmė
5 (100%) 1 vote

Naujosios teisės v europoje atsiradimas bruožai ir reikšmė

Turinys

Naujosios teisės atsiradimas ir pagrindiniai principai………………………………………3

Revoliucinės valdžios įkūrimas Anglijoje (1640- 1642)……………………………………3 1647- 1648 m. Levelerių judėjimas…………………………………………………………………………….4

Agrariniai revoliucijos įstatymai………………………………………………………………………………..4

1789 m. Prancūzijos revoliucijos rezultatas- Steigiamasis susirinkimas ir jo

priimti įstatyminiai aktai……………………………………………………………………………………………5

1791 m. konstitucija………………………………………………………………………………………………….5

1793 m. jakobinų politika………………………………………………………………………………………….6

Pagrindinės naujosios teisės raidos tendencijos…………………………………………………………….6

Naujosios teisės atsiradimas ir pagrindiniai principai. Esminį poveikį teisės raidai padarė XVII- XVIIIa. politiniai įvykiai Anglijoje, Š. Amerikoje ir ypač Prancūzijoje, istorinėje literatūroje neretai vadinami revoliucijomis, net didžiosiomis.

Šiuo pavadinimu norima pabrėžti tų įvykių svarbą, parodyti, kad tai ne įprasti valstybės perversmai ar sukilimai, kurių istorija žino begales ir kurie visuomenės raidoje nepaliko pastebimesnių pėdsakų. Šios reviliucijos- tai iš esmės galingi perversmai, per kuriuos visa iki jų gyvavusi feodalinių politinių, teisinių, ekonominių, religinių, kultūrinių ir kitų visuomeninių santykių, institutų, pažiūrų, vertybių, tikslų sistema buvo atmesta naujų- kapitalistinių visuomeninių santykių labui. Kiekvienas perversmas lėmė fundamentalius, reikšmingus visuomeninės sistemos pokyčius. Minėti pokyčiai pasižymėjo ne tik naujumu, bet ir tuo, kad buvo staigūs, tarsi sprogimai, nors iš tikrųjų truko nuo 5 metų Prancūzijoje iki beveik 50 metų Anglijoje.

Šios revoliucijos vyko tada, kai feodalinės teisės sistema pasirodė esanti pernelyg nepaslanki ir negalinti tinkamai reaguoti į pakitusias gyvenimo sąlygas. Todėl jiems vykstant teisė buvo gerokai atnaujinta, pritaikyta naujiems poreikiams arba net iš esmės atsisakyta senosios ir sukurta, galima sakyti, nauja teisė.

Teisės keitimas pirmiausia priklausė nuo to, kiek senoji,ikirevoliucinė teisė atitiko naujus reikalavimus. Teisės pakeitimo lygmuo taip pat atspindėjo revoliucijos sėkmę: ten, kur prieš feodalizmą buvo kovojama nepakankamai ryžtingai, mėginta daryti sandėrį tarp naujo ir seno, ten senąją teisę stengtasi pritaikyti naujiems poreikiams.

Revoliucinės valdžios įkūrimas Anglijoje (1640- 1642). Socialinį Ilgojo parlamento pobūdį lėmė žemvaldžiai. Čia vyravo naujieji, ekonomiškai aktyvūs dvarininkai. Buržuazijai atstovavo stambūs pirkliai, teisininkai, Sičio finansininkai. Parlamento politikai įvykių pradžioje daugiausia įtakos turėjo susitelkusi revoliucinė dauguma, dar nediferencijuota, nesusiskaidžiusi klasių sąjungininkių opozicija.

Ilgojo parlamento nariai, amžininkų pripažinimu, tapo prieš absoliutizmą nukreiptos mašinos “vyriausiais architektais”. Opozicijos lyderis Dž. Pimas, žymus Londono pirklių elito veikėjas, džentrių kilmės, priešingai Karoliui I buvo vadinamas “karaliumi Pimu”.

Išskirtiniu parlamentinio valdymo bruožu nuo pat revoliucijos pradžios ir vėliau buvo Bendruomeninių rūmų ir karūnos tradicinių tarpusavio santykių išlaikymas. Vykdydamos savo priemones, bendruomenės siekė gauti karaliaus sankciją.

Visoje šalyje liaudis savo viltis siejo su parlamentu- revoliuciniu centru, pritarė jam ir skatino jo ryžtą. Ginkluoti Londono gyventojai saugojo Vestminsterį ir budėjo prie Vaitholo karaliaus rūmų. Puritonai, išėję iš pogrindžio, atvirai sakė pamokslus prieš vyskupus, plito liaudies sektantų judėjimas.

Parlamentas palaipsniui konsentravo savo rūmuose aukščiausią valstybės valdžią- ir įstatymų leidžiamąją, ir vykdomąją. Jis steigė nuolatinius komitetus, laikinąsias komisijas įvairiems klausimams. Parlamentas likvidavo absolutizmo baudžiamuosius įrankius- Žvaigždžių rūmus ir Aukštąją komisiją, nušalino “kvailius Karolio patarėjus”, patraukė į teismą karaliaus favoritą- “juodąjį tironą” Strafordą, Lodą ir kitus absoliutizmo politikos vykdytojus. Parlamentas taip pat uždraudė karaliui savavališkai vykdyti rikliavas, panaikino Stiuartų patentus monopolijoms, o jų savininkus pašalino iš rūmų, išlaisvino iš kalėjimų absoliutizmo savivalės aukas. Ilgainiui parlamentas įkūrė specialų komitetą Airijos reikalams, siekdamas sustiprinti joje anglų viešpatavimą ir iš feodalinės karališkosios kolonijos padaryti buržuazinės dvarininkės Anglijos kolonija.

Pirmuosius revoliucinius pertvarkymus pagal bendrąją opozicijos programą parlamento dauguma įvykdė vieningai. Tačiau liaudies revoliucionizmas sujaukė buržuazinės dvarininkės opozicijos gretas. Ji išsigando, kad iš inercijos viesuotinė neapykanta nepaliestų jų pačių ir jų nuosavybės. Ypač parlamentą neramino ginkluota valstiečių kova prieš aptvėrimus rytuose. 1641 m. naujoji valdžia
neliečiamomis paskelbė tvoras, pastatytas iki Ilgojo parlamento sušaukimo.

1647- 1648 m. Levelerių judėjimas. Politinėje revoliucijos scenoje leveleriai išryškėjo dar 1645 m. kaip smulkiaburžuazinės demokratijos ideologai, tačiau tik 1647 m. jie sutelkė apie save gausius šalininkus ir įsiformino kaip savarankiška srovė. Politinės jų grupuotės anksčiausiai ėmė kurtis Londone, o vėliau išplito po visą šalį. Žymiausi levelerių veikėjai ir teoretikai buvo R. Overtonas, V. Uolvinas. Tikruoju jų vadu tapo Džonas Lilbernas.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 736 žodžiai iš 2264 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.