Antika (VIII a. pr. m. e. – V m. e. a.)
Antikos laikais, rašytojai savo kūriniuose gyvenimą vaizdavo kaip iš anksto suplanuotą, grožio ir harmonijos idealą. Daugumoje kūrinių buvo nemaža mitologijos ytaka!
Savo kūryboje, rašytojai daug dėmesio skyrė kūno žemiškam grožiui, pateikdavo harmoningą ramybę. Vienas iš svarbiausiū bruožų, yra epinis monumentalumas!
Vieni iš svarbiausių antikos rašytojai yra: Homeras („Iliada“ ir „Odisėja“), Heziodas, Aiscilas, Sofoklis, Ciceronas bei Horacijus.
Viduramžiai (IV – XV a.)
Vidurmažių kūrybos principai buvo išsaukštintas žmogaus asketizmas ir kentėjimas! Tū amžių kūryboje vyravo daiktinė, bei kūniškoji realybė, o aukščiausioji idėja – nekintama gyvenimo tvarka. Labai išaukštinama kriksčionybė!
Jos pagrindinei bruožai yra: Alegorinis, simbolinis vaizdų pobūdis, fantastiškumas. Charakteriai – idėjų ruporai, o herojai buvo beveik vien riteriai. Populiari hagiografija – šventūjų ir kankinių gyvenimo aprašymai!
Tais laikais, rašytojai raše riterinius romanus, trubadūrų ir ministrelių lyriką, herojinius epus, tokius kaip „Rolando giesmė“, „Nibelungų giesmė“.
Renesansas (XIV – XVII a.)
Renesanse, žmogus buvo iškeliamas į pasaulio centrą, tarsi viskas suktusi aplinkui jį! Kūryba ragino atsisakyti religinio asketizmo. Humanizmo, žemiškų žmogaus interesų,natūralių instinktų gynimo idėjos buvo populiariausios.
Labai būdingas džiaugsmas ir optimizmas!
Renesanso kūryba rėmėsi ankstesneis meno laimėjimų sinteze. Realistiniu, buitiniu ir fantastiniu pradu, mito liginių ir biblinių siužetų derinimas! Smarkei paplinta meilės lyrika, psichologiniai bei filosofiniai elementai.
Svarbiausi to meto rašytojai buvo: Dantė, F. Petrarka, Dž. Bokačas, M. Servantesas, F. Rablė, V. Šekspyras. Lietuvoje taip pat buvo keli renesanso epochos rašytojai, tokie kaip M. Husovianas.
Barokas (XVI – XVIII a.)
Baroko laikų kūryboje buvo yprasta vaizduoti būties laikinuma bei tuštybę. Džiuginti teikti malonumą žemėje, bet kartu priminti apie mirties siaubą. Tai buvo gana subtilus bei rafinuotas meno stilius!
To meto kūryboje buvo daug simbolikos ir natūralizmo, estetizmo ir net erotikos elementų! Rašytojai mėgo naudoti sunkei suprantamas metaforas. Naudojo formalius elementus, groteskas, bufonadą, emblemiškumą ir kartais fanatiškumą.